Žilvinėli, išplauk kraujo puta…

Pasirodo, mūsų tautos šaknys visai kitur nei istorijos vadovėliai moko

Pamenu, kažkas mano bloge anksčiau komentaruose yra pasakojęs apie draugą, kuriam buvo gėda sakyti, kad jis yra lietuvis. Visada visiems sakydavo esąs estas. Iki šios dienos niekaip nesupratau šito. Iki šiandien. Būtent šiandien, rodos, per visą laiką, kurį esu Londone, pirmą kartą tikrai pasidarė gėda, kad esu lietuvis. Toks durnas ir nesuprantamas jausmas viduj, kurio iki šiol niekada nejaučiau.

Durniausia yra tai, kad tą jausmą sukėlė du paprasčiausi lietuvaičiai, kurie kartu kokias dvidešimt minučių šiandien laukė į East Ham važiuojančio 58to autobuso prie Leyton metro stoties. Tai buvo iš pažiūros ganėtinai padori panelė ir šiek tiek išgėręs vaikinukas. Ne itin daug – maždaug tiek, kad jaustųsi gražus, sąmojingas ir šiaip visaip visus žavintis.

Mane visada stebina, kaip tokie žmonės negali paprasčiausiai ramiai palaukti autobuso. Kai abudu atėjo stotelėn, panelė prisėdo ant suoliuko, o vaikinukas pripuolė prie tvarkaraščio, kur iškart nuplėšė 308to autobuso grafiką (kažkodėl toj pusėj nebuvo apsauginio plastiko – turbūt irgi Rytų Europos darbas). Pabandė suprast kažką, tada nusprendė, kad angliškai visai nemoka ir supykęs bandė visaip tą grafiką pritaisyti atgal. Panelė kikeno.

Susinervinęs prisėdo šalia panos ir abudu ėmė garsiai rėkaut kažkokių autobusų numerius ir kur jie važiuoja. Nepamenu tiksliai, nes nė vienu iš anų nesu važiavęs. Aišku, kas antram sakiny pridėdavo kokį nors rusišką ištiktuką, kas rodo mūsų tautos tikrąsias šaknis. Parėkavę nuliūdo – gi nepasiėmė alaus su savim, o taip norisi išgerti. Panelė juokėsi.

Žinai kaip skamba tas garsas, kai pats kiečiausias bernas bando sukaupti kuo daugiau snarglių iš nosies ir visaip ten traukia tuos žalius šūdus į burną, kad po to galėtų kuo krūčiau spjauti tą bjaurastį? Tai va tas vaikinukas tokius kaupė kelis kartus – bandė pataikyt į šiukšliadėžės skylę. Sakyčiau, kokį kartą pavyko, visus kitus žali snargliai tekėjo per šiukšliadėžę. Maždaug čia arčiau manęs persėdo kažkokia indiško gymio moteris. Panelė kvatojo.

Tas nesuprantamas gėdos jausmas ir atsirado tada, kai vaikinukas pradėjo spjaudyti į šiukšliadėžę. Buvo labai nesmagu, kai, rodos, normali panelė atrodo sužavėta tokio elgesio. Aišku, atspėsit, kas nutiko, kai pasakysiu, kad netoli už tos šiukšlinės atsistojo juodukas su kostiumu. Snarglius berniukas kaupė su kur kas didesniu užsidegimu. Pataikė jam ant nugaros. Panelė jau žviegė iš pasitenkinimo.

Va šituo momentu atsirado toks šlykštumo ir gėdos jausmas viduj, kokio niekada daugiau nenorėčiau pajusti. Tuo momentu taip panorau, kad tas juodukas pajustų spjūvį ir atsisukęs su kokiu dalgiu tą gaiduką… Kaip kadaise Eglės broliai Žilviną… Kad kraujo puta išplauktų į kanalizaciją. Ar bent jau su plyta pianino klavišų raštą iš dantų padarytų. Kažin ar tada pana raitytųsi iš juoko. O juk pokštas būtų tiek pats juokingas.

Darbe lietuvaičiai ir lietuvaitės mane vadina pasipūtusiu, nes nelabai leidžiuosi į kalbas, nelabai sveikinuosi praeidamas. Tebūnie ir taip, bet nuo per tuos beveik tris metus, kuriuos praleidau Londone, sutiktus normalius lietuvius galiu ant rankų pirštų suskaičiuoti. Ir kuo daugiau bendrauju su užsieniečiais, tuo daugiau tolstu nuo “savo” tautos. Imu nebesuprasti – ar čia Londonan suvažiavo atmatos (kažkas sakė, kad per Kretingą jau nebebaisu naktį pereiti, nes visi marozai Londone), ar čia tiesiog tokia prigimtis kuo kurios aš paprasčiausiai atpratau.

Kažkada jau sakiau ir pasikartosiu dabar – tai, kad mūsų pasas vienodos spalvos, tai, kad kažkada mes vaikščiojom į tą pačią mokyklą, gyvenom tam pačiam mieste ar mūsų mėgstamiausias alus yra vienodas, nedaro mūsų nei draugais nei broliais. Nesmagu ir dėl savęs. Nesmagu, nes man pasidarė gėda dėl svetimo, o ne savo poelgio.

Na, broliai, galąskit dalgius, čia dar daug Žilvinų išpjauti reikės!