...tuomet sirgalių kapitonas puolė ant kelių ir ėmė šauktis pagalbos iš dangaus.
Nesu patriotas, visi tai žino, tad daug apie tai netuščiažodžiausiu. Atsitiko taip, kad bebaigiant darbą kolega pasiūlė nuvažiuot pažiūrėt krepšinio į centrą. Apsidžiaugiau, pagalvojau, kodėl gi ne, išgersim alaus, pašūkausim, vis smagiau nei namuose. Pabaigė darbą iškeliavom link The Sports Cafe.
Ir visi trys milijonai Londono lietuvių palaikė mūsų komandą.
Išlipus Piccadilly Circus stotelėj, fontanas su Kupidono statula mirgėjo nuo mūsų vėliavos spalvomis apsirengusių lietuvaičių. Nepatiko, nes jų kalba lygiai tiek pat marga buvo nuo rusiškų žodžių. Sulaukiau dar kolegės ir patraukėm link tos kavinės.
Kai lietuviams blogai, atvažiuoja greitoji. O kai jiems gerai, atvažiuoja policija.
Kai nuėjom vieton, pasijutau taip lyg be mūsų dar ten būtų visi Londono lietuviai – tikrai tiek jų čia dar nemačiau vienoj vietoj. Kavinėn tilpo tik milijonas, dar du milijonai žiūrėjo krepšinio rungtynes lauke per televizorius, kurie buvo pakabinti antram kavinės aukšte ir atsukti į mus.
Svarbiausia kiekvienam praeiviui bent tris kartus pakartot, kad esame lietuviai.
Aišku, greit tos kavinės langai užrasojo nuo tokio kiekio lietuvių, kurie dar įdomesnius kiekius alaus suvartoja, tad tuose televizoriuose rezultato įžiūrėti jau nebebuvo įmanoma, teko skambintis esantiems viduj ar žiūrintiems namie. Keli viduj esantys sirgaliai bandė mums pagelbėti ir kurį laiką rašė rezultatą ant aprasojusių langų. Po to dar ir vienas iš televizorių sugedo. Visi mes tada labai pykom.
Iki nepriklausomybės atgavimo lietuvaičių skruostai raudonuodavo. Dabar viskas kitaip.
Trečio kėlinio vidury sugalvojom, kad mums reikia alaus ir nuėjom į kažkokį įmantrų itališką restoraną, kur užsisakėm alaus. O kad negertume ant tuščio skrandžio, užsisakėm ir picos, o jos laukimas ir įtakojo, kad likusius kėlinius praleidom laukdami maisto ar jį valgydami.
Ne vien lietuviai palaikė Lietuvos rinktinę. Vietiniams mes buvom kaip cirkas.
Išėjus iš restorano pasukom link tos krepšinio rungtynių stebėjimo vietos, kur jau iš tolo matėm mirksinčius švyturėlius. Aišku, kur lietuviai, ten ir policija. Čia jau kaip ir taisyklė, kuri griauna visus jau seniai nusistovėjusius fizikos dėsnius. Priėję pasiklausėm rezultato, apsidžiaugėm, kad skirtumas ne toks jau ir didelis ir pasibaisėjom sulankstytų alaus skardinių kiekiu ant kelio, šaligatvio ir visų kitų Londono architektūros stebuklų.
Mažasis sirgalius sirgo daugiau nei visi didieji kartu sudėjus.
Po viso šito cirko mums reikėjo dar šiek tiek alaus, tad nusprendėm, kad reikia grįžti į Stratfordą ir ten išgerti tą šiek tiek. Kaip nutarėm, taip padarėm ir visai patenkinti grįžom namo. Va taip mes patriotiškai palaikėm Lietuvos rinktinę. Tikiuosi, kada nors pasikartos kažkas panašaus ir aš pats ateisiu jau pafotografuosiu. Darysiu konkurenciją kitiems.
Kai kuriuos momentus iš to pasakojimo galit pamatyti viršuj esančiose nuotraukose, kurias padarė tiek ūgiu, tiek akies taiklumu didis Londono fotografas Arūnas Baškys, kurio Flickr profilyje galit pasižiūrėti tas pačias ir dar daug kitų gražių momentų visokiais dydžiais. Leidimą nuotraukomis naudotis gavau, bet praradau džiaugsmą jas panaudoti be leidimo.
Apie kelias akimirkas galit ir pasiskaityti mano kojas bandžiusio numindyti žmogaus bloge. Už tai neatleisiu, bet vis tiek paskaitykit. O dar daugiau smagių momentų galima pamatyti to paties didelio žmogaus padarytame video. Mėgaukitės savimi ir savo kultūra, mieli lietuviai.
Loading ...
“Mėgaukitės savimi ir savo kultūra, mieli lietuviai.” Kaip šituos žodžius reikėtų suprasti? Nors nesi patriotas, bet esi lietuvis, todėl nemanau, kad reikėtų save išstumti iš tų lietuvių gretų ir viską “primesti” tiems tikriems patriotams, kurie džiaugiasi kiekviena krepšininkų pergale, nors galbūt jie ir nemoka tinkamai išreikšti to savo džiaugsmo.
Na, bet čia tik mano nuomonė, tau nebūtina kreipti į ją dėmesio, nes ji tikrai neatitinka tavosios. Manau.
Perskaityk pirmą pastraipą dar kartą – aš ten gi alučio važiavau atsigerti, o ne krepšinio žiūrėti. Jei sąžiningai, tai man visiškai neįdomu, ką ten laimėjom ar ką pralošėm. Ir kaip jau esu kažkuriam įraše rašęs, tai, kad gimiau toj pačioj šaly ir turiu tokios pačios spalvos pasą, nedaro mūsų nei broliais, nei vienodais žmonėm
Bet čia tik mano nuomonė ir tau nebūtina kreipti į ją dėmesio, nes ji, manau, tikrai neatitinka tavosios.
Bent jau sėkmingas krepšinis mus “vienija”.
Man atrodo, kad čia mus suvienijo alus
nu kad tik kojukių vargšui gnomui numindžius nebūčiau.
o jeigu mane matei ir net labas nepasakei, tai jau tikrai neatleisiu!
Panele, jei bent truputį įsivaizduočiau kaip tamsta galėtum atrodyti, tada turėčiau bent “Teleloto” aukso puodo išlošimo tikimybės dydžio šansą tave atpažinti, o dabar… Nė ugio, nė plaukų spalvos, nė amžiaus… Nieko nežinau. Todėl visų kaltę suversiu tau, nes tai galėjai būti tu!
Nors esu Lietuvis, emigrantas, bet laikau zmones su tuo paciu pasu, is tos pacios salies broliais ir sesem, nu bet vyrai ir moterys atsiprasau, ar toks sventimas zmoniskas? Tuolabiau kai esi svetimoje salyje. Gerbk jos istatymus, jos sventes ir normas, o ne karocia niokok viska aplinkui su savo tokiu sventimu. Negrazu gi taip.
Ne, viskas tvarkoj, būtent taip ir reikia. Kitaip lietuviai būtų ne lietuviai, o latviai.
nu siap esu emigrante taip pat, krepsini myliu taip pat ziauriai palaikau savo salies komanda dziaugiausi uz laimejimus bet… iskam yra ribos… mes lietuviai mieste cia irgi sventem dziaugemes dainavom nu bet atsiprasau kur kultura zmones pas jus? o poto pykstat kai anglai nenori duoti tam tikru privilegiju… kaip jie gali duoti suteikti kazka gero kai ju akyse pasirodot tikri gyvuliai… Myliu savo sali labai bet kartais geda buti lietuve nes tokie zmones ir sudaro klaidiga musu salies ivaizdi…. gerbkit save ir aplinkiniai gerbs jus… Sekmes mieli tautieciai…!
Tu manęs gėdyjiesi? Nu palauk, pakliūsi tu man kada nors į nagus, parodysiu kur vėžliai žiemoja!