Darbas Anglijoje: šiek tiek mitų ir šiek tiek tikrovės

Ian Stehbens nuotrauka

Visokie labai populiarūs naujienų portalai sako, kad Lietuvos nebėr – visi jau emigravo. Atseit, lietuviai iš savo Tėvynės lekia lauk kaip žiurkės iš skęstančio laivo. Taip, tai labai didelė teisybė. Bet va man įdomu pasidarė, kiek iš tų į šiltus kraštus paukščiais išlėkusių verkdami grįžo atgal? Anglija – ne namai – čia jau bus tikra šikna, jei susimausi. O daug kas susimauna. Lietuvoj jaunimas visada gali grįžt pas tėvus, jei prabaliavos praras tik neseniai gautą darbą ar bus išmesti iš universiteto dėl rimtų ar nerimtų priežasčių. Čia visai kitaip – čia nėra emigrantų tėvų, kurie susimovus duotų pavalgyt. O ir dažnas tautietis, kuris iki tol buvo laikytas daugu, nusisuka, kai kažkokia pagalba kitam ima kainuoti pinigus.

Pastaruoju metu į Londoną tikrai atvažiavo gerokai lietuvaičių. Tiek internete, tiek iš pažįstamų gali išgirst visokių istorijų. Nuo gerų, kai atvažiavusiems pasisekė labiau nei šaly prie Baltijos jūros, iki tokių, kai jau po mėnesio kažkoks neaiškus berniukas ar tiek pat neaiški mergaitė apsisukusi važiavo pas tėvelius, išleidusi visas, tikriausiai iš tėvų gautas santaupas.

Kažkoks žmogelis, kuris turėjo pakankamai malkų, kad žiema nebūtų per šalta, karvę ir pilną rūsį bulvių, kad nenumirtų iš alkio, taupė metus, kol surinko porą tūkstančių litų. Ir sugalvojo, kad jų užteks atvažiuoti į Londoną, susirasti darbą ir jau tuoj tuoj imti semti pinigus kibirais.

Tų poros tūkstančių litų realiai neužtektų net jei darbas jau lauktų atvykstančio vaikinuko ar mergaitės. Du tūkstančiai litų čia – karalienės žemėje – yra tokie maži pinigai, kad jų užtektų dviem trim savaitėm pragyventi taupant. Jau nebekalbu apie pirmos algos laukimą, kuri, priklausomai nuo darbo, gali būti net po poros mėnesių.

Ne, Anglija – tikrai ne toks rojus, kokį yra susidarę kai kurie žmonės. Ypač tiems, kurie nešneka laisva anglų kalba. Na, gerai, ne laisvai, bet labai gerai. Čia nerasi legalaus darbo greit, jei neturi pažįstamų – mūsų viešbutyje dažniausiai naujokai atsiranda, kai kas nors iš senolių ateina pas viršininkus ir pasako, “žinau, kad tas ir tas va tuoj išeis, o mano draugas neturi darbo ir tikrai puikiai ir nerealiai tikrų šitoms pareigoms”. Šitaip skelbimas apie laisvą darbo vietą net nepatenka į viešumą.

Jaunuoli, nemanyk, kad čia atvažiuoti užteks poros tūkstančių litų, jei neturi draugų ar giminių pas kuriuos pradžiai galėtum apsistoti už dyką. Jei neturi, tada išlošk loterijoj ar pavok dar bent du tūkstančius. Taip pat negalvok, kad vos tik atvažiavęs imsi dirbti gerą ir labai mėgstamą darbą, ar kad kokiose statybose legaliai gausi pagalbinio darbą. Ne tau, Martynai, rožėm klotas kelias…

Statybos yra kitoks reikalas nei Lietuvoj – čia pagalbiniu dirbdamas gausi patį minimumą kaip ir bet kurį kitą darbą dirbantys varguoliai (dėkui tau, Tadai, kad primeni mums tokius awesome lietuviškus žodžius). Ir lenksi nugarą tarp dulkių lietuj lyjant, vėjui švilpiant ir vaivorykštėm virš galvų kabant. (Gal ir nereikėjo apie tas užsiminti, ne taip viskas baisiai dabar atrodo.) Net kaminkrėčio darbas, manau, geresnis. Apie šituos bent sovietinis filmukas yra sukurtas, o antai apie pagalbinius nėr. Nes gautųsi kažkas panašaus į “Niežtuką ir Krapštuką”, ar kaip ten tie du smarkuoliai vadinasi.

Aišku, atsiranda ir galva, o ne tik šiknos turiniu galvojančių, kurie eidami pildyti application – prašymo į darbą kokiam nors šokolado, kartoninių dėžių, apatinio trikotažo ar cemento fabrike formos – nemąsto, “o kaip aš pasakysiu draugams, kad dirbu kažkokį šūdiną darbą”. Arba, “o, mama, gi tokias nesąmones darant nusilaušiu nagą”. Tokie veikėjai susirandą kad ir prastą, bet stabilų darbą, kuris bent jau pradžiai garantuoja pastoviais pajamas. Mmm… Pinigai… O tada jau galima ir savo kaprizus rodyti bei pagal juos ieškoti poniško užsiėmimo.

Netgi dirbdamas nebe už minimumą, o už kokius 8 svarus per valandą tu daug neužsidirbsi. O tuos 8 svarus uždirba visokie pamainos viršininkai, kurie pirmais metais tave dulkins per visas skyles, kurias ras. (Tikiuosi, ant tokių ir užsirausit – sako, užgrūdina.) O uždirbdamas minimumą tu pirmais mėnesiais neturėsi net padoresnio rūbo nusipirkt. Nuoma ir depozitas, transportas… Šitie dalykai yra velniškai brangūs Londone, kas gyvena kur mažesniam miestely, tiems pasisekė. Po to visokie popierių tvarkymai: Work permit, jei dirbsi statybose, kažkokie leidimai, apsauginiams, apsauginių kursai ir kortelės. Viskas ne tik kainuoja pinigus, bet ir užima daug laiko, o tai irgi kainuoja pinigus.

Anglija – ne rojus, kuriame viskas yra lengva. Atsiradęs čia tu atsirandi toli nuo draugų ir kitų, kurie tau tikrai padėtų. Čia teks pasikliauti tais, kurie atrodo kaip draugai, bet nežinai kuris nori tik pasipelnyti iš paprasto lietuvio patiklumo. O taip, draugiški čia visi, visi nori padėti. Nepulk kaip akis išdėjęs, jei nežinai, kur lendi, kitaip gali labai skaudžiai susimauti ir teks pilnom ašarų akim lėkt atgal. Nė vienas to nenori, tad neklausyk pasakų apie šakėmis vartomus svarus, nes gerus pinigus uždirba tik tie, kurie įrodo, kad gali daryti kažką daugiau nei skinti apelsinus.

Ir nepamiršk. Anglija ne tik duoda, bet ir atima.