Aš – lietuvis

Jei būčiau savo paties blogo skaitytojas, tai pamatęs tokį įrašo pavadinimą tikriausiai pagalvočiau, kad tai dar vienas patriotinis straipsnis apie tai, kaip man gera būti lietuviu, o dėl to, kad esu išeivis, Tėvynę myliu dar labiau. Iš tiesų čia viskas šiek tiek kitaip. Nei aš tą Tėvynę labai myliu, nei man gera būti lietuviu. Tiksliau, nesididžiuoju esąs lietuvis. Niekada nebuvau patriotas, niekada toks ir nebūsiu. Ir vėlgi čia viskas šiek tiek kitaip. Norėjau parašyti ne tokį įrašą, dėl kurio tautiškai nusiteikęs pilietis man su akmeniu kaktą praskeltų. Norėjau parašyti apie tai, kodėl kartais nepatogu Londone būti lietuviu. Ne man. Kitiems.

Apie tai susimasčiau po to, kai mano mylimame metro į geru sultingu kaimišku mėšlu atsiduodančią Jubilee liniją įlipo du mūsų tautiečiai. Ir tikriausiai visi puikiai supranta ką reiškia visiškai gatavas lietuvis. Taigi, abudu ten besiramstydami šliaužė vagono vidumi, kol vienas rado laisvą vietą netoli nuo manęs, kitą laisvą vietą užleido tokia juodukė. Pasikėlė, parodė iš dalies tebestovinčiam lietuvaičiui, kad gali sėstis. Nelabai pavykus tiesiai atsisėsti pasigirdo “nu tu kurva ble”. Aišku, dėl šitų žodžių jiedu greičiausiai buvo palaikyti lenkais, bet argi tai svarbu, kai sėdi šalia ir klausaisi garsiai, kaip jie tratintų kažkokią prieš juos sėdėjusią mergaitę.

Iš pradžių pagalvojau, kad imu suprasti, kodėl kai kuriems žmonėms tiesiog gėda pasakyti, kad jie yra lietuviai. Bet vėlgi po to pagalvojau, kad nėra ko čia gėdytis. Jie – tai ne tu. Jei tiedu asilai nemoka bent iš dalies kultūringai tvardytis, tai dar nereiškia, kad ir tu turi jaustis kaip asilas.

Lietuviai Londone garsėja kaip nuolat susiraukusi tauta, visur su savim nešanti neigiamą nuotaiką. Čia tiesa. Dauguma lietuvių gyvendami ir turėdami darbą Londone vis tiek skundžiasi viskuo, nepaisant to, kad krizės nelabai ir jaučia tie, kurie turi darbus. Gal čia toks to lietuvio mentalitetas yra skųstis viskuo ir visada, retai kada šypsotis ir daug keiktis? Ką gi, belieka tik susitaikyti mums. Kokius Lietuva užaugino, tokie ir augam.

Man ant tokių žmonių nusišikt. Ne ant lietuvių. Ant tų, kurie nepatenkinti. Aš – lietuvis! Kaip patriotiškai tai nuskambėjo! Ir nepaisant to, vis tiek esu visada linksmas, visada visur išsišiepęs.

Noriu pasakyti savo nuomonę, kuri, žinau, nebus išgirsta, tiems asiliukams, kurie atvažiavo į Londoną prisipirkti antrų “Golfų”, kad būtų kuo laisvesnes barbes pavežioti. Man tikrai pochui ant jūsų. Tai, kad šiek tiek teoriškai teršiat lietuvio įvaizdį, man irgi nerūpi, nes skersai vis tiek žiūrės visada į jus, o ne į mane. Kaip kažkas minėjo, tai, kad tu ir aš turim vienodos spalvos pasą, nedaro mūsų nei broliais, nei draugais. Taip pat nesvarbu po kokį šūdą tu vaikštai ir ar išvis tu iš jo išbrisi. Aš džiaugiuosi dėl tų, kurie nebijo išsiduoti, kad jie lietuviai, jei stotelėje išgirsta kitą lietuvį kalbant lietuviškai. Neseniai susiradau neblogą draugę vien dėl to, kad pamatęs beskaitant kažkokią lietuvišką knygą, tuo pasidomėjau.

Nepaisant to, kad nesu patriotas ir tikrai nejaučiu nei truputį didesnių simpatijų Lietuvai nei kokiai nors kitai šaliai, nesigėdiju esąs iš Lietuvos. Lenkė Izabela sykį net pasakė savo vaikinui, kad lietuviai geresni nei lenkai. Savimeilę paglostė tada, nes žinojau, kad omeny turi mane. Cha.

Taigi, surūgęs lietuvi, nustok žemę arti nosim, ieškodamas nukritusių penkių pensų kitam buteliui, pakelk akis į dangų ir išsišiepk, o aš išmušiu tau dantis su plyta. Ne dėl to, kad tu keikies, o dėl to, kad noriu tau parodyti koks tu fainas tautietis esi. Galėsi šypsotis, o skylė dantyse lai bus inkiliukas parskrendantiems paukščiams. Gera, kai gamta ateina arčiau širdies.