Už mūsų jaunas dieneles pakelkime taures

O aš vis bokalus keliu. Ir vis už tas pačias jaunas dieneles. Lyg ir nėra daugiau už ką kilnoti. Visa šita savižudybės nesąmonė prasidėjo tada, kai darbdaviui raštiška ir labai mandra forma pareiškiau norą baigti savo karjerą. Ta proga nuėjom šiek tiek ant drąsos padaryti, kad ateitis šviesesnė atrodytų. Paradoksas, bet šviesesnę ateitį statėm su tamsiu alumi. Ateitis, o tiksliau rytojus, buvo dar tamsesnis už tą statybinę medžiagą. Buvo šūdas.

Po darbo reikėjo taisyt sveikatą, o lietuvių liaudis visada mėgo sakyti, kad reikia gydytis tuo, nuo ko susirgai, tai nuėjau su kažkuo (taip, sąžiningai nepamenu, kuo) į vakar lankytą gydymo įstaigą ir pasiėmėm po tris ar keturis “Guiness” – mėgstamiausią skystį per visas iki šiol lankytas šalis. Panašios buvo ir po to ėjusios dienos – taip tradiciškai po darbo susirandi kažką, kam sveikata prasta ar kažką, kas nori ją susigadinti ir eini pasikalbėti.

Tada taip jau nutiko, kad ir Vytas, ir Arles, ir Aušrelė darė leaving party, kuriame tiesiog negalėjau nesudalyvaut. Bendromis pastangomis suskaičiavom, kad tą dieną pasisavinau nei daug, nei mažai – vienuoliką pintų to išganytojo “Guiness”. (Jei rašyčiau Bibliją, Jėzus vandenį paverstu ne vynu, o “Guiness’u”.) Tada užpuolė ir balti, ir visokie kitaip spalvoti arkliai. Nuo jų kažkokiu būdu atsigynėm ir pažadėjom, kad kai kitą kartą sutiksim tuos sūkas, taip lengvai neišsisuks.

Tų arkliukų bent jau aš nesutikau bent jau tris dienas. Aišku, kad nebūtų nuobodu, ir tas tris dienas tradiciškai su įvairiais žmonėmis suvartodavom tą pačią daktarų paskirtą 3 ar 4 pintų dozę. Ir visi tokie fainuoliai skirstydavomės. Po to šiaip be progos pavartojom daugiau ir vėl pamatėm arkliukus, bet anie vėl buvo kažkodėl greitesni. Ir vėl teko pasitenkinti pažadais, kad kitą kartą viskas bus kitaip… Nors, blin, visi žino, kas ir kitą kartą bus tas pats šūdas.

Ir čia visai neseniai su tokiu daužtu šiauliečiu sugalvojom, kad po vakar mums šiandien reikia šiek tiek. Ir nuėjom išgerti šiek tiek. Susitikom mano būsimą viršininką ir taip išėjo, kad pagalvojom, jog tą šiek tiek nusprendėm šiek tiek pratęsti Camden Town esančiame pube Dublin Castle. Groja rik roką, tad girtas dainuot galiu ir aš. O ir tūlikas dvokia kažkokia kiaulių ferma, bet tai netgi pridėjo savo žavesio tam pabui. Arkliai nepasirodė.

Šiandien viskas ramu. Jokių vaistų nereikia, nuo šiandien ėmiau sveiką gyvenseną propaguoti ir ją propaguosiu iki pat rytojaus vakaro. Jurijus išeina iš darbo, sakė, atsineš. Kad tik nebūtų kaip prieš paskutines mano atostogas – kai į ofisą priduot raktų už parankių vedė du bernai. Ne, ginkdie, daugiau taip nebepasikartos niekada, nebent rytoj. O šiaip daugiau niekada.

Tarp kitko, visiškai nėra svarbu, kas bus. Svarbu, kad būtų su kuo švęsti gyvenimą, o apie rytojų galvosim rytoj. Faktas lieka faktu – poryt bus šikna, reiks vaistų. Bet čia jau ne šios dienos problema ir šiandien jos išspręsti nepavyks. Kac kac, balti arkliukai.