Kiek moki, tiek ir gauni.
Jau beveik tris metus dirbu antram pagal dydį Europos viešbutyje. Neseniai perėjau į tiesioginį klientų aptarnavimą (o taip, shame on me, kad nesilaikau lietuviškos tradicijos dirbti statybose pagalbiniu) ir pastebėjau, kad dažnas atvykėlis yra susidaręs kažkokį keistą tobulo aptarnavimo paveikslą. Tačiau kaip ir kitur, gaunamas aptarnavimas tiesiogiai priklauso nuo kliento piniginės storio. Čia papasakosiu kelis dažniau pasitaikančius mitus, kurie nėra visiška tiesa. Jei ką pamiršau, pridurkit komentaruose.
1. Visi klientai yra vienodai svarbus: nesvarbu ar esi turistas ar kokios nors arabiškos šalies šeichas. Aš suprantu, kad tu atvažiavęs į mūsų viešbutį nori jaustis svarbus klientas, kurį visi gerbia. Aš irgi to noriu nuvykęs kitur. Tačiau posakis “klientas yra visada teisus” ir yra tik posakis. Ypač jei visą kelionę nusipirkai per kokius nors paskutinės minutės, vietoj įprastinės nuo 250 svarų už naktį sumokėdamas tik kokius 50 karalienių. Tada gali tik pasvajoti, kad tave viešbutyje sutiks išskėstomis rankomis ir kojomis, dalins nemokamus pusryčius, vakarienę, įpils alaus ir šiaip darys visokias mažas paslaugas. Esi svarbus ne tu, svarbi tik tavo piniginė.
2. Informacijos skyrius žino viską ir jis gali atsakyti į bet kokius klausimus. Iš tiesų ganėtinai suerzina žmonės, kurie tikisi, kad pagal aplinkos kokio nors baro apibūdinimą mes pasakysime ne tik jo pavadinimą, bet ir valgiaraštį bei alaus kainas. Asmeniškai man užtenka per eilinį penktadienio vakarą prieinančių mažiausiai penkiolikos ploną piniginę turinčių turistų, kurie paprašo rekomenduoti kokį nors gerą ir pigų restoraną pavalgyti. Gerą ir pigų centre?! Tai būtų dar nieko, jei jie žinotų kokio maisto nori. Itališko? Kinų? O gal libaniečių? Dažniausiai visgi klausimas būna, “nežinom, bet ką, kad tik skanu būtų”. Ir rekomenduok, kad gudrus, taip, kad po to grįžę rankas kojas bučiuotų, o ne rėkautų, kad mes nieko neišmanom.
3. Ant lagaminų nereikia užklijuoti jokios informacijos apie lagamino šeimininką. O taip, tikrai nereikia, nes mes visada atsimenam visų tūkstančio kasdien pasikeičiančių klientų lagaminų spalvą ir kam jis priklauso. Tikrai atsimenam. Todėl visada džiaugiamės, kai koks pridurkas atsiveža penkis didžiulius lagaminus, kuriuos, aišku, durininkas sukrauna ant tam skito vežimo, o gavęs kambario raktą, išeina nepalikęs mums kambario numerio. Vėliau ateina ir rėkia, kad niekas neatvežė jam jo gigantiškų lagaminų. Kadangi mano tiesioginis viršininkas yra italas, po kelių tokių avinų itališkus keiksmažodžius be akcento išrėkčiau net naktį pažadintas.
4. Skrendant savaitgaliui pailsėti reikia prisikrauti kuo daugiau daiktų. Čia daugiau tinka arabų ir juodukų šeimoms. Anie dviem dienom atsiveža daiktų mažiau nei mes turim jų tada, kai persikraustom iš vieno buto į kitą. Trijų asmenų šeima neretai atsiveža virš dešimties lagaminų, kuriuos sunku net nuo žemės pakelti. Galima tik įsivaizduoti kiek jie susimoka už tai oro uostuose. Mes juos mylim. Ypač tuos, kurie už tokio kiekio nuvežimą į kambarį pasako “ačiū”.
5. Darbuotojų gyvenimo tikslas – patenkinti jūsų bet kokius poreikius. Patikėk, daugumai darbuotojų tikrai ant jūsų nusišikti, o jei kam nors ne – vadinasi, jis gauna tiesioginę finansinę naudą iš jūsų. Didesnei daliai darbuotojų tikrai mažiausiai įdomu kaip praleidote savo laiką su mumis, ar kada nors grįšite, ar kas nors patiko. Darbuotojai to klausia, nes tai yra dalis jų darbo. Nuoširdžiai yra aptarnaujami tik tie klientai, kurie palieka arbatpinigių, iš kurių užsakymų yra gaunami komisiniai ir panašiai. Kuo daugiau pinigų palieki viešbutyje ne visai tiesiogiai (pažintiniai miestų turai, visokie bilietai į spektaklius, pačiame viešbutyje pardavinėjami juvelyriniai dirbiniai – už visą tai juos parduodantys darbuotojai gauna neblogą procentą), tuo geriau tavimi rūpinsis.
6. Klientų aptarnavimo sferos darbuotojai gauna milžiniškus atlyginimus. Čia dar vienas mitas, kuriuo dažnai tiki amerikiečiai ir Rytų Europos gyventojai. Jie atvažiuoja ir galvoja, kad mes uždirbam kalnus pinigų. Na taip, mano pajamos yra didesnės nei daugumos lietuvaičių dirbančių statybose, bet vis tiek ne milijonai. Visi mes dirbam dėl pinigų ir siekiam jų daugiau. Tad natūralu, kad tiek aš, tiek kiti darbuotojai pirmiausiai dėmesį skirs tam žmogui, kuris anksčiau jau yra palikęs arbatpinigių arba yra didesnė tikimybė, kad paliks. Todėl nenustebkit, kad daugumoje Europos viešbučių daugiau dėmesio bus skiriama kokiam nors juodaodžiui ar arabui, o ne jums. Paprasčiausiai jie palieka nemažus arbatpinigius, kai, tuo tarpu, dažnas europietis jų nepalieka išvis arba palieka juokingus. Kas norės labiau aptarnauti europietį, kai anas gali duoti daugiausiai 5 svarus, o arabas ar koks juodukas – 20? Gaila, 50 svarų arbatpinigiams palieka ganėtinai retai.
7. Lojalumo kortelę turintis žmogus gaus išskirtinį aptarnavimą. Čia iš dalies tiesa, nes tokią kortelę turintys žmonės turi tam tikrų privilegijų: tai gali būti atskira registratūra, kad nereiktų stovėti eilėj, nemokamas internetas kambaryje, pusę kainos už ilgalaikį bagažo saugojimą ar dar kokie nors mažmožiai. Ir viskas. Pasitaiko situacijų, kai žmogus beveik vidurnaktį ateina užsisakyti kokio nors bilieto, jam yra pasakoma, kad jis tai gali padaryti tik darbo valandomis. O tas išpyškina, “bet aš gi turiu platininę lojalumo kortelę”! Maždaug, “vėluoju į oro uostą, bet kadangi turiu kortelę, pastatykit man ant stogo nusileidimo platformą sraigtasparniui”.
Nors imk ir išsitrauk automatą.
Loading ...
Niekada nepalieku arbatpinigių. Už savo darbą viešbučiuose, kavinėse, baruose žmonės gauna savo algą ir turi atlikti darbą gerai. Jeigu prastai aptarnauja viešbutyje, nueina susiraukę negavę arbatpinigių, grįžęs palieku internete (booking.com ir pan.) neigiamą atsiliepimą apie viešbutį, kad kiti žmonės irgi ten nevažiuotų.
Ir kaip manai, kiek žmonių realiai susidomės tavo visiems taip įdomia nuomone?
Dau kam įdomi. Aš, kaip ir daugelis mano pažystamų visada skaitom atsiliepimus prieš pasirinkdami viešbutį. Ypač jei ne vienai nakčiai.
Tiesa.. mes dažniausiai renkamės ekonominės klasės 3 žvaigzdučių viešbučius, kur net kalbos apie lagaminu nešiojimą nėra.
Tada čia aš iš tų išimčių – niekada neskaitau jokių nuomonių.
eilinis grusciko pabedavojimas
gera logika.
1. tie, kurie moka uz ta pati viesbuti £50 yra lopai, o kur £250 – super kruti
2. nzn kas ten pas jus per skyle (na kaip suprantu viesbutis prabangus, bet su aptarnavimu tikrai ne kas), normaliam viesbuti reception tau duos vietini zemelapiuka, suzymes artimiausias maitinimo istaigas visom pagrindinem virtuvem ir dar apytiksles kainas pasakys. ir reception arbatos niekas napalieka.
4. ne grusciku reikalas kiek zmones prisikrauna. grusciku reikalas vezti.
palieku arbatpinigius tik kambarinems ir cemodanu veziotojams.
ir nuo kada juodziai arbatos palieka? nebent is US&A, bet jiem cia UK tiek viskas nesveikai brangu, kad zagsi. blogiausi turbut tikrieji anglai, pas juos su arbata turbut visai ne kas…
siaip kiekvienas darbas yra garbingas, bet kai toks poziuris – tai ir gruscikas per gerai; lygiai taip pat kaip tu ant labouriu stumi.
1. Nesibėdavoju, o pasakoju darbuotojų požiūrio skirtumus į klientus pagal jų piniginės storį. Perskaityk tekstą dar kartą. Man vienodai kiek kas moka už tuos kambarius.
2. Pas mus viešbutis nėra prabangus. Jis, sakyčiau, labiau verslo klasės žmonėms, o ne poilsiautojams. Čia pat darai didelę klaidą, sakydamas, kad reception duos žemėlapiuką ir pan. Ne, jie to neturi. Paprastai tokius dalykus reception daro mažuose dviejų bei trijų žvaigždučių viešbučiuose. Visuose kituose (kaip suprantu, nesi lankęsis) tai daro atskiras concierge departamentas. Taip, aš galiu sužymėti visus restoranus kurie yra netoliese ir žymesnius visame Londone. Kai kurių ir kainas galiu pasakyti. Tačiau tikrai ne visų, tikrai ne visų darbo laiką. Dar vienas klaidingas požiūris dėl reception – taip, jie kaip ir mes arbatpinigių gauna.
Juodaodžiai (ypač iš Nigerijos, Ruandos ir Ganos) palieka pačius didžiausius arbatpinigius. Ir taip buvo visada. Būtent juodaodžiai ir arabai. Retas kuris neduoda. Ir keisčiausia, kad jie duoda už bet ką.
Blogiausi arbatpinigių atžvilgiu yra indai, po to kinai. Bet, kaip teisingai pastebėjai, britai irgi ne kokie. Amerikiečiai lagaminus nešiojantiems žmonėms paprastai palieka nuo poros dolerių iki 20 svarų. Tai nėra blogai.
Keista yra tai, kad duodi pinigus kambarinėms, nes jos niekada jų negauna. Tikriausiai palieki kambary kur nors ant pagalvės ar po ja. Tai reiškia, kad ne kambarinei pinigus duodi… Jie jos nepasiekia.
O tu mano požiūrio gi nežinai – čia išsakiau paprastą daugumos darbuotojų požiūrį į klientus. Kada nors papasakosiu ir saviškį, bet tam reiktų atskiro įrašo. Anyway, dėkui už komentarą.
kazkaip supratau cia kaip tavo asmenini poziuri, tai ir atrasiau siek tiek griezciau.
Nustebino juodaodziu dosnumas. Itariu priezastis, bet nespeliosiu. Gyvenu UK, bet provincijoj nelabai yra juodaodziu, tai man kazkaip uzstriges US juodziu ivaizdis, o jie su amerikos baltaisiais lyginant arbatos nepalieka. Na bet pritariu, kad atvykeliai is azijos yra syksciausi.
Del concierge tai teisus, bet tiesa sakant as einu prie pirmo pasitaikusio viesbucio darbuotojo, jei turiu klausimu, o jis savo ruoztu nukreipia dazniausiai i concierge. Be to patys concierge buna uz to pacio reception stalo, gal tik siek tiek labiau sone. 2-3* viesbuti graiciausiai negausi padoriu nuorodu (tiesa sakant neatismenu kada tokiuose buvau), o va 4-5* visada.
Na kaip kas paminejo sis blogo irasas turetu buti idomus viesbucio vadovybei. Bet loxai middle management px, nes gerai kaip yra, o auksciau sedintys (padebesiuiose) geriau uzskakys 100k+ kainuojanti rinkos tyrima, negu paskirs laiko pokalbiams su darbuotojais.
Juodaodžių pinigų perteklius yra iš korupcijos. Ten yra korumpuoti visi, kurie gali tokiais būti. O kiti badauja. Kadangi dažniausiai ten postai yra paveldimi, dažniausiai žmonės arba turtingi arba skurdžiai. Nelabai egzistuoja toks vidurys. Kalbėjau su tais turčiais, jie patys neslepia, kad ne visi pinigai pas juos legalūs. Sako, “o ko mums lengvai jais nesišvaistyt, jei lengvai juos gaunam?” Maždaug taip.
Mūsų Concierge stalas yra atskiras, kitoj pusėj visos salės. Daugumoj matytų Hilton taip buvo. Aišku, tūkstančiai jų dar nematytų yra.
Ne į temą, bet Olgerdas išcenzūravo. Draugo krikščionio svetainė http://biblethumpingliberal.com/
O tai Gnomas kažkaip stebuklingai iškrenta iš to “daugumos darbuotojų požiūrio į klientą”?
Mano manymu, MALONUS ir kokybiškas aptarnavimas turėtų būti kiekevieno šioje srityje dirbančio tikslas, o ne daugmaž “ai šitas arbatpinigių paliko, tai gal teiksiuos nusišypsot”. Aš suprantu, kad kartais, o gal ir dažnai tie visi žmonės užknisa, bet jei pasirinkai darbą, kuriame reikia tiesiogiai bendraut su žmogum-būk malonus ir pasistenk tai daryt GERAI.
Ne, ne visai iškrentu.
O dėl darbo pasakysiu taip, aš jį darau labai gerai. Manim nėra skundęsis nė vienas klientas. Ir tikriausiai niekada nesiskus. Tačiau yra viena, kai atlieki savo darbą gerai, kai patenkini kliento lūkesčius, ir yra visai kas kitą, kai pačiam norisi tuos kažkurio kliento lūkesčius pranokti.
Nieko asmeniško, bet tuomet aš nesuprantu, kodėl savo darbą darantis žmogus labai gerai, rašo “mieli klientai, neįsijauskit per daug, vistiek didžioji dalis Jūsų lūkesčių nebus patenkinti” pobūdžio straipsniuką
O jei parašyčiau, “mieli gėjai, neįsijauskit labai, nes vis tiek man į šikną savo kotų neįkišit”, sakytum, kad aš gėjus? Arba negi negalima rašyti apie mėsą tiems, kurie yra vegetarai? Juk apie nusikaltimus rašantys žurnalistai nėra nusikaltėliai. Bent jau dažniausiai.
geras ,naudingas straipsnis, daug pasakantis apie aptarnavimo lygi daug maz visur. Retas kuris darbuotojas sokines aplink tave is dziaugsmo vien tik is pasaukimo kad jam patinka toks darbas. Tai daugiau isimtys. O jeigu tas darbas tave dar nervina momentais – sukelia nepatogumu, nesusipratimu. Tai kuriu velniu darbuotojas turi jaustis prastesnis ir sukandes dantis sypsotis. Paslaugos pirkimas-pardavimas tera paprastas sanderis. Kur vienodai turi buti gerbiamos abi puses. Juk visada gali nepirkti.
Ir kaip blogo autorius tokius nesklandumus pastebi, tai yra tik i nauda imones vadovui. Visokie klientu aptarnavimo specialistai kasdiena lauzo galvas, kaip cia pagerinus bizni, kaip pritraukti nauju klientu. Ir jiems daznai net po kruvos brangiu tyrimu nedaeina ,kad problemos sprendima galima gauti is paciu darbuotoju. Kurie savo nuomones tiesiogiai nepasako(del ivairiu priezasciu – nesikalba su tokio auksto rango vadovu, nemano kad ju nuomone kazkamtai svarbi, bijo pasekmiu kuriu gali sulaukti uz savo issisokima)
As galvoju jeigu klientas paminetais atvejais geriau zinos ka jis gali gauti is personalo ir personalas pasistengs geriau paaiskinti savo klientui kaip jis gali padeti. Manau tokiu nemaloniu ivtkiu bus kur kas maziau. Kaip sakoma abi puses bus laimingesnes. Aisku visada bus tokiu , kuriuos reikes nusviesti apie tai pirma karta. Bet antra karta nakvyne viesbutyje paliks malonesni ispudi, bei polisis taps kokybiskesnis. Šia problemele turetu isspresti geresne komunikacija tarp abieju pusiu. Isreiskiama iprastais primytyviais budais kaip spec lankstinukai, instrukcijos viesbuciu klientams(tikiuosi darbuotojai ir taip viska zino, kaip reikia teikti auksta lygi ir ivedus nesudetingo instruktazo, viesbucio atmintines, keliautoju zinyno, patarimu bukletuka, naujienlaiskio forma ar net galima kokiam darbstuoliui parasyti apie tai knyga, pasijaus vertingesniais ir maloniau atlikines savo pareigas) Vadovai dažnai neranda budo kaip jie galetu pagerinti personalo darba, nes viskas vyksta su tobulo apsimestinumo kauke, nematant kaip jauciasi zmogus is tikruju (issitraukciau automata:)). Galutiniam variante nukencia viesbutis, nes klientas atsiradus pirmai alternatyvai ieskos geresnio aptarnavimo (“dziugu” jeigu jos nera ir jam tenka taikytis su tuo kas yra). Kai galima zinant problemos atsiradimo saltini, jas nesunkiai ir paprastai isspresti. Tuo padarant daugiau laimingesniu klientu , bei darbuotoju. Manau jeigu autorius sukaups drasos ar uzsinores karjeros. Gali nesunkiai uzsitikrinti sau vice manager pareigas arba bent riebia premija.
Nes man tokia informacija aisku pateikta profesionaliai, grazioje formoje turetu labai pasitarnauti. Nes iki siol as tikrai elgciausi labai panasiai kaip ir daugeliu paminetu atveju. Nes iki siol matyt nedaugeliui viesbuciu atejo i galva tokia primytivi ir paprasta mintis.
Aš esu tai sakęs mano tiesioginiam vadovui, bet tas numojo ranka – esą žmonių nusistatymo nepakeisi. Man rodos, galima pakeisti, bet jei valdžia nenori, tai ir toliau dirbsim šitaip
Nu dabar taip. Esu dirbus viesbucio aptarnavime – restorane. Viesbutis buvo geras, prabangus, labai zinomas ir tt. Ar gaudavau arbatpinigiu? Beveik niekada. Kodel? Zmones, sumokeje ir taip didelius pinigus uz viesbuti, nematydavo arbatpinigiuose prasmes. Ar pykdavau ant ju? Ne, bet gaut arbatpinigiu butu buve fainai. Visada ju laukdavau.
Dabar is kitos puses, kaip klientas. Visada sakiau ir sakysiu – PAAISKINKIT MAN KODEL taip yra priprasta, kad padavejams, viesbuciu darbuotojams ir barmenams reikia palikti arbatos? Nu kodel? Juk jie gauna alga! Jeigu sakysit, kad alga gauna maza, tai yra visai nesvarbu – daug darbuotoju yra su minimumu, bet jiems niekas nieko nepalieka. Cia kaip kysiai ligoninese Lietuvoj. Nu uz ka as turiu anastezeologui duoti 100 litu i kisene, jei jis uz alga, o ne kysi savo darba atlikt turi?!
Zodziu taip. Straipsnis nieko, bet labai jau krastutiniskas. As viesbuciuose arbatos nepalieku. Esu buvus visokiuose – nuo eiliniu 3* iki labai prabangiu 5*, zinomu pasaulyje. Kodel nepalikdavau? Del auksciau aprasytos priezasties. Beje, restoranu info ir aplinkiniu klubu bilietu kainu irgi neklausdavau. Zodziu nieko ekstra nereikalaudavau, nieko ekstra ir nepalikdavau. Buciau prasius, uz ekstra info ar paslauga tikrai buciau susimokejus arbatpinigiu pavidalu.
Žinai, po to kai pradėjau dirbti darbą, kur arbatpinigiai kartais viršija algą, pradėjau kitaip žiūrėti į aptarnaujantį personalą. Nuo tada bent porą svarų palieku netgi savo kirpėjai. Užtat man smagu, kad ana išsišiepus mane sutinka, šneka su manim visą tą laiką ir sugaišta keliom minutėm ilgiau prie manęs, bet padaro viską idealiai.
Bet čia gal tik aš palieku dažniausiai netgi kokiam nors “Garfunkels”.
Straipsnis ir turi būti kraštutiniškas asmeniniam bloge – ne laikraščiui rinkos tyrimą rašau. Gi čia buvo asmeninė ir baisiai subjektyvi nuomonė.
P. S. Kai keliauju pati viena, pasiimu daiktu minimuma. Kai keliauju su seima – daiktu buna daug, kartais reikia nereikia. Bet tai neturetu jaudinti lagaminu nesiotojo – jis visada gali pakeisti darba i kitoki, tiesa? (Kai tik atvaziavus i UK dirbau supermarketo kasoj irgi nekencisu savo darbo, bet argi pirkejo kalte budavo, kad mokedamas £2 rudom kapeikom jis mane uzknisa? Ne, nes mano darbas buvo rudas kapeikas uz koki sokolada skaiciuot. Nepatiko, todel isejau is ten, bet kaltint nieko neturejau teises).
Lagaminai be zenklu – nuodeme. Sutinku, kad jeigu nori, kad darbuotojas atsimintu tavo lagamina, uzklijuok ant jo kokia nors nesamone. Jei to daryt nenori, kniskis pats tarp tukstancio Samsonite ir neknisk darbuotojui smegeno. Cia spaudziu desine Gnomui uz pastebejima.
Lojalumo kortele – dar viena nesamone. Ta prasme nesamone, prasant ypatingo demesio. Su ja gali prasyt tiek, kiek ji oficialiai tau leidzia. Jei su ja bandysi bibliotekoj vidury Sveicarijos pasiimt knyga ir negausi, juk nereksi, tiesa? Zodziu plastiko gabalas piniginej tikrai nereiskia, kad kazkas veltui uz tai kasys tau nugara.
P. P. S. Siaip nesvarbu, kiek kas uz kambari mokejo – per pusrycius noriu tokios pacios kavos kaip ir tas, kuris mokejo trigubai brangiau nei as.
Tikriausiai už 1000 svarų nusipirkus mašiną nori, kad ji važiuotų kaip ir ta, už kurią kažkas sumokėjo trigubai daugiau?
kartais, bet tikrai kartais kambarinės sutvarko kambarius tikrai geriau. tada man kyla noras palikt arbatos. bet kur ir kaip ją palikt?
šokdinti personalą dėl visokių šūdų yra ligonių – “iz griazi v kniazi” užsiėmimas. normaliam žmogui (keliaujančiam verslo reikalais) viešbutyje reikia tvarkingo kambario, dušo želė (būtų gerai kokybiškesnės) ir valgomų pusryčių. dar būtų gerai nemokamas wifi ir kad priėmime darbuotojas sugebėtų paaiškinti, kaip nusigauti iki metro ar iki centro ir iškviet taksi.
Kambarinei kaip ir kitiems arbatpinigius reikia paduoti į rankas, o ne padėti kur nors. Padėtus po pagalve, ant pagalvės, ant staliuko ar dar kurs nors, susirenka tos panos, kurios tikrina kambarius prieš kambarinėms įeinant ir po išvalymo.
Na US tai kambarines pasiimdavo arbata. Zmona dirbo studentaudama.
aciu, kad apsvietei, nuo siol jokios arbatos UK kambariuose. Sita bairi apie sukas kambariniu supervaizeres tiesa sakant girdejau, bet kazkaip neuzsaugojau raumeny.
Kaip zinia UK viskas skirtingai nuo zemynines europos ir likusio pasaulio. US arbata kaip ir privaloma visur ir uz viska. Bet kaip zemyninej europoj (FR, DE, IT, ispanijoj?). treciosiose salyse tai pamojavus doleriu gaunama gera nuotaika ir super aptarnavimas momentaliai.
Čia priklauso nuo tos supervisor, kuri tikrina. Jei tavo žmona gaudavo normaliai arbatpinigių, vadinasi, į geros viršininkės rankas pakliuvo. Kitaip negautų nieko ir čia visai nepriklauso nuo šalies.
Na matai, turistai tai nezino, kad kambariniu arbatos ateina susirinkti kitos moteriskos (tycia/netycia) tikrinancios ar klientas jau isejo
Jei ryte isleki ir vakare gryzti, tai bala zino kur man tos kambarines ieskoti.
Kambarinę, valančią tavo kambarį galima rasti tam pačiam aukšte. Dažniausiai jos turi pastovius kambarius, kuriais rūpinasi. O šiaip kambarinę rasti nesunku – dažniausiai prie valomo kambario durų stovi vežimas, jei tam viešbuty naudojami tokie didesni, o jei mažesni, dažniausiai juos įsiveža kambarin, tačiau ant durų beveik visada rasi pakabintą įspėjimą, kad tas kambarys dabar valomas.
Na jo, isivaizduoju, labai labai noriu palikti arbatpinigiu, tai uzsimusdamas ieskau tos kambarines per visa auksta
jei spjaučiau į veidą, būčiau labai subartas ir mentam priduotas. Bet jei įkisčiau į kišenę 1000 $ ir po to spjaučiau į veidą, tuomet sulaukčiau tik sumišusios šypsenos iš tamstos. pro-sti-tu-ci-ja. boom
Ne, priduočiau mentam bet kuriuo atveju. O prostitucija yra gerai bet kuria forma. Jei jos nebūtų, tamsta niekada negalėtum pasidžiaugti moterimis.
Taikliai.
Iš esmės, tai galima pritaikyti bet kuriame versle, dirbančiame su klientų aptarnavimu.