Kuri spalva yra pati gražiausia?

http://www.nopattern.com/nopattern/

Šiandien prisiminiau, kad Didžiojoje Britanijoje esu šiek tiek daugiau nei du metus. Lygiai tiek pat nesu buvęs Lietuvoje ir, jei kas leistų, dar tiek pat nebūčiau, tačiau yra kaip yra – kad ir kaip nenoriu, po trijų mėnesių teks grįžt Lietuvon. Savaitei ar dešimčiai dienų. Bet vis tiek nenoriu. Pažiūrėsim, kiek ten draugų beliko.

Prisiminiau tą dieną, kai mikriukas paleido mus Londono rytuose prie didžiulės maisto parduotuvės. Viskas atrodė taip purvina, šiukšlių daug, visi lipa per jas, patys mėto bet ką bet kur. Aišku, įpratau prie viso to, dabar tai jau įprasta, visiškai netrukdo tokia didmiesčio betvarkė. Aną kartą, manau, kaip ir visiems kitiems atvykėliams, kliuvo iškart visokių spalvų žmonės. Čia jau tikrai yra kur akis paganyt.

Tada dar buvau įpratęs prie susiraukusių lietuvių snukių, piktų žvilgsnių ir vietoj burnos gaiviklio naudojamo “Euro” alaus. Visa tai atrodė taip įprasta, kad, rodės, kitaip ir būt negali, o jei ir yra, tai kažkur toli, kur mūsų nėra ir nebus. Pradėjau dirbt ten, kur lietuvių nebuvo, dirbau su arabais, lenkais ir brazilais. Na, lenkai tokie pat nekokie žmonės kaip ir mes. Arabai dar prastesni, o va brazilus įsimylėjau tada.

Vis dar neaišku apie ką aš? O gi kaip visada – apie panas! Gi nuo vienos brazilės ir prasidėjo tai, kad ėmiau sakyt, “mieli draugai ir kaimynai, pamatysit, niekada nevesiu lietuvaitės”. Manau dėl to, kad man lietuvaitės buvo tapusios tokiu pat įprastu dalykų kaip… Bijau prilygint kokiam nors maisto produktui, nes čia skaitančios panos tuoj nosin man duos, o aš jų labai bijau.

Žodžiu, buvo taip, kad pradėjau mėgt braziles. Tiksliau, iš pradžių vieną,  o po to, kai ta viena jau nusibodo, ėmiau mėgt visas braziles. Dabar irgi jas mėgstu labiausiai, bet šiek tiek kitaip nei prieš tai – dabar jau brazilės žmonos nebenoriu. Po to nutiko taip, kad ėmiau spoksoti į tamsiaodes panas. Ne tuos visiškus angliakasius, bet tokias gražiai rudas. Ir man jos buvo tokios gražios…

Dar praėjus kiek laiko, nusisukau nuo tų, nes horizonte pasirodė dvi labai gražios azijietės. Viena iš Kinijos, kita iš Honkongo. Bet tokios gražios, kad tada į jas būčiau iškeitęs visas braziles ir tas paskrudintas rudaodes. Tačiau kaip ir visada, atėjo laikas ir jos išvažiavo atgal į savo bambukų ir ryžių šalis. Nieko tokio, tada pagalvojau, atvažiuos kitos tokios pat gražios. Ir parėjau pas braziles atgal.

Sėdėdavau kur bare su jais, klausydavaus jų muzikos, kalbų ir galvodavau, “kokie jie visgi laimingi žmonės, nesusiraukę kaip tapkės ar rauginti agurkai, šypsosi, draugiški ir bendrauja su visais, kurie nori su jais bendrauti”. Sakau, “Tartaruga, o davai ženyjamės?” Sakė, negali, nes jau turi kažkokį ten bernioką, kurį myli ir nori ištekės. Velniop, galvoju, susirasiu kitą nesusiraukusią paną.

Po to nutiko katastrofa, neprognozuojami dalykai ėmė darytis aplinkui – internetu susipažinau su lietuvaite, kuri gulėjo Šiaurės Airijos ligoninėje su sutrupintais abiejų kulnų kaulais. Na, kokie ten kaulai, ten jau panašiau buvo į kokaino miltelius, o ne kaulus. Bet kad ir kokie skausmai ją ten kankino, nebuvo dienos, kad būtų susiraukus, nesišypsotų ar turėtų kitų lietuviškų bruožų. Buvo kitokia, galvojau, ženysiuos šitą jau tikrai. Bet pabėgo, neteko apsiženyt.

Susimąsčiau, toks ciklas praėjo, viskas pasikeitė. Kas patiko prieš tai, nepatinka dabar, kas patinka dabar, galbūt kažkada irgi nebepatiks. Gal tos rudaodės ir azijietės patiko vien tik dėl to, kad man jos tiesiog buvo egzotika, nematytos, nečiupinėtos, nekalbintos? Kažkada galvojau, kokios jos ypatingos. Taip, jos nelaksto ratais surauktu snukiu, neskleidžia aplink blogų emocijų, nesiskundžia dėl visko nuolat. Tačiau tik tiek.

Dabar vat patinka tipiška lietuvaitė dirbanti tam pačiam darbe su manim. O taip! Ji susiraukus! Ji skundžiasi! Ji turi tokį piktą žvilgsnį, kad tikriausiai ir pati išsigąsta ryte į veidrodį pažiūrėjus. Jos bendravimas šaltas, be jokių emocijų, niekada nesužinosi, ką iš tiesų galvoja. Pikta. Net jos vardas neprasideda iš raidės G. Bet patinka ir tiek. Ir ji yra pirma lietuvaitė, kurią per Londone praleistus du metus pakviečiau alaus. But that’s just first impression.

Tiesiog be visų tų negerų dalykų, kurie kažkodėl visai jai tinka, turi labai gerų savybių. Ir kai kažkada čia sėdėjom bare, aš gėriau alų, o ji valgė Cezario salotas, pagalvojau, o gi tikrai, kad ir kokios tos lietuvės susiraukusios, piktos, blogos, nelaimingos ir mėgstančios skųstis, jos visgi tos, kurias suprantu, su kuriomis velniškai sunku, bet kantrybė atsiperka su kaupu. Ir, manau, kad jau pats laikas perrašyti savo idealios panos savybių sąrašą – kai ką papildyti, kai ką nereikalingo nutrinti ar bent jau ne taip akcentuoti.

Ir prie viso to, prisiminiau vieną frazę, kurią girdėjau filme “Mano kaimynė porno žvaigždė”:

Always know if the juice is worth the squeeze.