Matai, Londonan atvažiavę tautiečiai vis tiek gyvena vien tik iliuzijomis apie Lietuvą. Kai tik sutinku ir pasikalbu su kokiu lietuviu (o tokių sutinku daug ir pasikalbėti tenka dažnai), jis ar ji tuoj mane netikėtai užklumpa vis su tuo pačiu klausimu, sako, “kada paskutinį kartą buvai Lietuvoj”? Tokiu momentu jaučiuosi prigautas ir, nudelbęs akis žemyn, bandau prisiminti. Kai jau tai pavyksta, vėl žvilgteliu į pašnekovo akis ir pasakau, kad tai buvo beveik prieš du metus. Aišku, pašnekovas ima žagsėti, o aš jam pasiūlau įkvėpti kiek galima daugiau oro ir bandyti jį išlaikyti plaučiuose – mat tai dažnai padeda apraminti žagsėjimą. Kai tie garsai nuslopinami ir pašnekovas vėl gali kalbėti, iškart paklausia dviejų klausimų – “kada žadu važiuoti?” ir “negi nepasiilgai Lietuvos?” Aš vėlgi jam sakau, kad žadu dar tik po pusmečio skrist ir tas, žiūriu, jau vėl ima žagsėt. Tada pasikeliu ir bėgu tolyn. Žagsulys – užkrečiamas.
Kiekvieną dieną skamba tie patys žadintuvai – pirmiausiai suskamba 5,40 ryto, o po to dar vienas lygiai po 10 minučių. Kur tau nenubusi. Iškart pašoku, nubėgu greit prie spintelės, nutildau tą rėkiantį dalyką ir įsipilu vyšnių skonio “Elmenhorster” sulčių. Bene skaniausios man, o ryte išlipant iš lovos dar ir akis praplečia. Iššoku gatvėn ir MP3 grotuve pasileidęs Butkutę lekiu darban. Pareinu po darbo apie šeštą vakaro ir puolu virti “Liūtuko” koldūnų, kurie yra pigesni nei rusiški ir kažkodėl skanesni. O jei karšta diena, dar ir “Utenos” mėlyną išsitraukiu iš šaldytuvo. (Nors ir “Foster’s” dažnokai būna.)
Tai tu man dabar pasakyk, brangus pilieti, kaip aš galiu pasiilgti pačios Lietuvos, jei pas mane Londone yra viskas lietuviška? Maistas, knygos, draugai. Skaitau lietuviškai lietuvių knygyne pirktas knygas, kurių ten daugiau nei buvo Šeškinės pasaže įsikūrusiame knygyne. Prie pat knygyno yra restoranas, kuriame galiu už 5 svarus suvalgyt didžiulę cepelinų porciją. Gal ne kaip Karmėlavoje, bet man per akis. O pirmam aukšte tos pačios Šeškinės (prie gėlių turgaus) “Maximos” dydžio lietuvių prekybos centras. Darbe lietuviškai apsiverčiančių liežuvių daugiau nei kartais norėtųsi.
Kuo tas Londonas skiriasi nuo Vilniaus? Gal dydžiu, žmonių įvairumu, transportu… Bet juk rudenį, kai atvažiuoja juodukai į VU studijuoti, Vilnius netampa Londonu ar Barselona. Argi Vilnius irgi taptu kokiu Mančesteriu, jei kada nors Zuokas ar kitas dėdė pastatytų jame metro ar tramvajų? Man čia viskas vienodai, visai kaip Lietuvoj. Tik žmonės kitokie. Kažkokie šiltesni. Ne, nepasiilgau Lietuvos, nepasiilgau blokinių daugiabučių, dulkėtų žvyrkelių, cypiančių padangų garso, kai koks skystakiaušis bando sužavėt prie šviesoforo laukiančią gražuolę. Nesiilgiu Lietuvos. Ilgiuosi tik kai kurių draugų. Bet draugai – ne Lietuva. Kaip ir Lietuva – ne draugai. Tad supraskit mane teisingai, kai išgirstat kai kuriuos atsakymus, nes nuo žagsulio visada bėgu – nemėgstu užkrečiamų dalykų.
Loading ...
parašyčiau dabar, ko man čia trūksta. bet po anų komentarų manau, kad kuriam laikui savo erdvę šitam blog’e jau išnaudojau
tai tik pasiklausiu apie du labai svarbius dalykus:
ar sultys rūgščios? ne per seniausiai varčiau varčiau, bet nusprendžiau, kad bus tokios pačios, kaip lt – skystas cukrus.
keliesi šeštą??? pagal mano Detektyvinį Tyrimą dažniausiai komentarus pas mane rašai jau po dvylikos. tai negi tau užtenka kokių 5 val miego??? aš pasibaisėjus.
Matai, tos sultys yra labai klastingos – vieną kartą rūgščios, kitą – saldžios. Nesuprasi jų. Spėju, priklauso nuo to, kokioje šalyje pagamintos. Ar dar nuo ko. Pas mano babajus tai geros, kažkur kitur buvau ir to, kaip sakai, cukraus nusipirkęs. Pabandyk nusipirkt, kapeikas gi tekainuoja.
Žinai kodėl nemėgstu protingų panų? Todėl, kad jos iškasa viską iki galo ir pastato į nepatogią situaciją. Taip, miegu 4 – 6 valandas kasdien, jei ryte į darbą. Jei ne, miegu apie 14 valandų. Balansas visgi yra!
Tarp kitko, man patinka, kad esi pasibaisėjus!
ir klausimu nebekyla
))))
Citata: “Tai tu man dabar pasakyk, brangus pilieti, kaip aš galiu pasiilgti pačios Lietuvos, jei pas mane Londone yra viskas lietuviška?”
Juk patys lietuviai ten jau nelietuviški:) Manau…
Ir pasakyk, kad bent ten nėra būtent tokių prekybos centrų: mėlyno užrašo ir šviečiančio raudono “X”. Dydis, kad savininkas lietuvis – nesvarbu, bet tikiuosi bent pavadinimas kitas:)
Esu ir aš ne kartą pastebėjusi, kad mėgsti panaktinėti. Bet praleidžiu pro akis, nes pati darbo dienom miegu po 5-6 val. Mažai, penktadieniais tai ypač pasijaučia, bet savaitgaliais atsigriebiu su kaupu. Juk kažkaip reikia laiko skirti ir sau. Ne tik darbas-miegas. Jei miegočiau organizmui optimaliausia valandų skaičių per parą (8 val), tai grįžus iš darbo iš karto reikėtų griūti į lovą. Nesąmonė:))
Ne, visai ne. Šiaip lietuviškos parduotuvės, kuriose perku, vadinasi “Lituanica” ir “Vasara”. Jokių “X” ar dar ko nėr. Ypač vasara, kuri labiau primena nedidelę kaimo parduotuvę. Užtat abi pardavėjos tokios draugiškos, kad kartais, kaip ir šiandien, prastoviu po valandą ir prakalbu!
Lietuviai nelietuviški. O kodėl turėčiau pasiilgt lietuvišku lietuvių? Išvardink bent tris rimtas priežastis.
Ką jau padarysi. Pripratau prie pajuodusių paakių, žiovulio visą dieną, miegojimo traukiniuose. Viskas taip kaip ir turi būti!
Aš tik konstatavau faktą, kad ne viskas ten pas tave ir lietuviška. Bet jei tau reikia priežasčių… Hm… Trijų tikrai nesumąstau. Vieną išspausiu
Kodėl turėtum pasiilgti pačių lietuvių? Kad, pabodus žvelgti į besišypsančius ir gyvenimu patenkintus veidus, grįžus LT ir pamatęs tautiečių susiraukusius snukelius, suprastum, nuo ko pabėgai ir dar labiau apsidžiaugtum
Žiovulys nebūtinai parodo miego trūkumą. Gal paprasčiausiai nuobodu ir tiek.
Pakanka ir čia tų susiraukusių lietuvaičių, patikėk, nebereikia man niekur važiuoti dėl to
Negi tikrai klausaisi Butkutės? Čia jau aš pasibaisėjusi
Atleisk, kad tave nuvyliau
Tiesiog mano jaunystės laikais kitokios muzikos nebuvo.. Tik Butkutė, Hiperbolė ir Rondo 
Šlykštus melas. Buvo FOJE ir SEL’ai
Foje nemėgau. Tik “Laužo šviesa”. O SEL tais laikais repavo kaip duos kažkam į snukį, tai irgi man nebuvo priimtina
Nesiginčyk su manim 
Gal lartais adresa prisimenat lietuviskos pardutuves Londone? Kolkas tik viena pastebejau Golders green’e (lietuviska/lenkiska), bet kai apsizvalgiau, tai tik lenkiski produktai buvo. Nenoriu lenkisku, noriu lietuvisku
Aš taipogi emigravęs iš Lietuvos, tik į visiškai kitą šalį, kiek čia užsibūsiu neįsivaizduoju.
Nors trumpai čia esu, bet Lietuvos nepasiilgau, draugų taip pasiilgau. Lietuvių bjauriųjų savybių užtektinai internete prisižiūriu, dar ir gatvei būna sutinku vieną kitą lietuvį (net baisu kartais pasisveikinti).
Šiaip pripratau jau, kad išėjus į gatvė su tavimi pasisveikina visi kaimynai, nesvarbų jie tave mėgsta ar ne.. Nesvarbų tu jiems draugas, ar jie tave pirm kartą gyvenime mato (esu čia trys mėnesiai – praktiškai nieko nepažįstu, o sveikinasi visi kaimynai), gatvėje visi malonus, šypsosi. Per ilgai užsižiūrėk į žmogų tai ir pasisveikins (nors išvis net nėra galimybės jį pažinoti
). Sakyčiau keista, ane? 
Taip, keista.
Lietuva gražus kraštas, Lietuvoje merginos gražiausios, alus skaniausias, maistas geriausias ir Lietuvoje draugai/gimines palikti – daugiau ten nieko neturiu, žmonės man ir čia labai patinka, nesvarbų, kad ne tautiečiai mano
O jei ne paslaptis, kurioj šaly pasislėpęs?