Paprastai ji atsirasdavo kartais ir paklausdavo, kada gi aš į Lietuvą grįšiu, ar rasiu jai laiko savo vizito Tėvynėn metu. Visada paklausdavo. Aišku, pirmiausia paklausdavo, kaip man sekasi, ką įdomaus nuveikiau. Nes to paklausti būtina pagal visokių draugysčių ir kitų biesų reikalavimus.
Vakar ji vėl atsirado, paklausė, kaip man sekasi, ką smagaus nuveikiau, kur buvau, ką mačiau, ką gėriau. Turėjo sekti klausimas, o kada gi aš į tą Lietuvą grįšiu ir ar rasiu laiko jai. Bet sekė kitas, kiek netikėtas ir pirmą kartą per du užsienio metus sulauktas. Jis skambėjo taip, “neparašai nieko, negi užmiršai ir visai nepasiilgai?”
Paprastai netikėtos situacijos užkluptas pasielgiu taip, kad rezultatas būna ne mažiau netikėtas nei pati situacija. Gavęs tokį klausimą, pasielgiau žydiškai – atsakiau klausimu į klausimą. Paklausiau, “o ką tu darai, kad aš tave išlaikyčiau atminty nuolat? Ką darai, kad pasiilgčiau ir parėjęs namo po darbo norėčiau parašyti būtent tau, o ne kam nors kitam?”
Kažkada pats esu gavęs tokį klausimą, dabar jį pavogiau pats. Kadangi po tokio atsakymo nesulaukiau netgi smailo, spėju, dienotvarkėj laiko ieškot nereiks. Nors ir taip, rodos, jau galutinai atidėjau savo kelionę į Lietuvą dar bent pusmečiui. Po to tikriausiai atidėsiu dar kartą.
Loading ...
Laikas keičia žmones. Taip pat ir komunikacijos, atstumai.
Gal todėl, bent jau man, visada mieliausi buvo ir bus popieriniai ranka pakeverzoti laiškai. Nes žinai, kad jie buvo rašyti galvojant apie tave ir skyrus vieną kitą valandžiukę tau.
Mėgdavau tokius rašyt
“mėgdavau…” O dabar?;)
Nebe
liudna gi.. zmogutis tau raso, galbut (as nuosirdziai tikiuos) tu jam tikrai rupi. o smaila nupiest gali ir pats. nereiks gi begalo pakeist dienotvarke.. ne visi moka, na ne visi ir nori ta kazka daryt zodziais, o kaip tave kitaip tam rytu Londone paciupinet? bjaurus sugebi (mielas beje taippat) but visur ir visada. pasilik bent laido riteriu ir ne l2 prasme
Žinai, jei kas nors tikrai labai norės, atvažiuos ir pačiupinės mane čia, kur esu
seip Lietuvoj dar visi neismire, kad i Londona reiktu pasiciupinet vaziuot..
Manęs Lietuvoj nėr, ten manęs nepačiupinėsi
Ir tikrai piktas…
Aš visiems tai seniai kartoju, o niekas netiki manim
Gerai gerai, lai pagalvoja mergina. Spaudžiu dešinę ;D
Tai kad nespaudi, arba spaudi taip silpnai, kad nejaučiu
Matyt čia nuo tų sulčių, kur kalorijų neduoda 
Pasitelk vaizduotę
)
Šito geriau nereikia, mano vaizduotė per daug ištvirkus tokiems dalykams
A pala pala.. kaip čia.. ir vėl atidėjai?
P.S. O atsakymas geras ;]
Manau, kad taip. Priklausys nuo interviu rezultatų
Kad tu jau tada nebegrįši, tiesiog bus paskui baisu grįžt į tą laukinių rytų kraštą, kur vieninteliai gyventojai bus pavieniai išsibarsčiusios pensininkų gentys, keliaujančios nuo vieno upelio prie kito ir besislapstančios nuo piktų seimo kaubojų :]
Tada prisijungčiau prie kaubojų ir gaudyčiau senutes kartu!
Negražu taip elgtis. Žmogui tu gal rupi, o tu taip su ją… Jokios pagarbos asmenybei..
Geriau reikėjo gražiai išdėstyti, kad atstotų nuo tavęs, o ne taip žiauriai 
Tai aš nenorėjau, kad atstotų. Aš tik norėjau, kad suprastų, kodėl nepuolu pirmas rašyt
Pingback: Kai vėsią vasaros dieną prisimeni mylimiausius ryškiai raudonus batus | Inetos blog'as
jeigu kada bus tokia situacija, tikrai panaudosiu klausimą – atsakymą. įstrigo.
Nedaryk taip, geriau draugiškai. Matai, aš piktas, tai man kitaip neišeina
piktas ar nepiktas, bet atsakymas geras. nors iš kitos pusės, toks dalykas turi būti abipusis: negali vienas visada gauti dėmesio ir pats jo nerodyti
Kaip jau minėjau, esu panašų atsakymą gavęs ir aš. Tada padariau taip, kad šas žmogus ryte pirmiausia pagalvodavo “gal Arvydas dar neišėjo į darbą, gal dar spėsiu parašyti”. Visi taip gali. Jei nori, kad kažkas tavęs pasiilgtų, padaryk, kad būtų dėl ko
pamokyk!
kaip, kaip tai padaryt ir kartu neįkyrėt? ;]
O argi sunku? Tiesiog bendrauk, o ne kas mėnesį paklausk “kada grįši?” Jei kažkas rodo norą bendraut, mielai bendrauju, jei kažkas nerodo, lai būna ir kažkada buvęs labai geras draugas, rinksiuosi visiškai nepažįstamą žmogų, kuris nori. Kaip neįkyrėt? Būt įdomiu žmogum yra geriausias sprendimas. Jei esi smagi pašnekovė, niekam neįkyrėsi, manau
Vat ir aišku, ko tu čia galvojai grįžt (ir kodėl jau nebgalvoji)
)
O lauki?
ir pritariu, ir nelabai.
galima dviprasmiškai pažiūrėt į situaciją – o ką tu padarei, kad ji paklaustų ko daugiau, nei kada grįši? Nes jei antra pusė neduoda jokio grįžtamojo ryšio po įprastų draugiškumo frazių, negi versies per galvą, kad įtiktum, inicijuotum pokalbį? bendravimas – abipusis dalykas. bet jei pabosta, aišku, kam vargintis. ir dar – visi įdomūs, jei mokam atskleist juos, o ne trokštam, kad aplink šokinėtų ir stengtųsi įtikt.
Mergyt, man rodos, mes stengiamės palaikyt ryšius su visais, kurie mums iš tiesų patinka ir rūpi. Nelaukiam, kol jie pradės šokinėt aplink mus.
O tai tu čia(įraše) džiaugiesi, guodiesi ar tik šiaip garsiai galvoji?
Šiaip dabar galvoju, kad ten norėjau pasiguosti dėl to, kad tokioje situacijoje nemoku kontroliuoti savo emocijų ir imu natūraliai džiaugtis
Tuomet… perskaičius tavo guodimasį, savo ruožtu paraminsiu tave, kad nieko tokio, dar ne taip žmonėms būna. To pasekoje tavo džiaugsmas labai natūrali, net neGnomiška būsena, samprotauju garsiai aš.