Ilgos kojos ir metro traukinio keleiviai

Užsikrėčiau blogu įpročiu – imu įkyriai stebėti žmones aplink manęs, jų klausytis, visaip šnipinėti ir po to namie palindus po antklode iš viso to kikenti. Visi aplinkiniai man tikrai ne ką mažiau juokingi nei aš jiems visiems. Žinau, kad keli iš jūsų man ims dėstyti geros etikos, moralinės dorovės ir dar visokias kitokias gero elgesio pamokas, sakys, negražu taip spoksoti į kitus, klausytis svetimų pokalbių, ginčų, o po to dar ir šaipytis iš jų. Apsimesiu geru mokiniu, pasiklausysiu, nunersiu galvą, kad atrodyčiau kaltas ir besigailintis… o po to papasakosiu visiems, ką mačiau! Skleisiu paskalas!

Šiandien po darbo važiuodamas namo centrine linija, įlipau į prieš paskutinį vagoną ir, kaip man jau darosi įprasta, atsišliejau į gale esančias duris, nes pro jų pravirą langą gana maloniai pučia vėjas, kai traukinys įsibėgėja. Tikriausiai visi žinot, kad metro sėdynių eilės yra viena prieš kitą, tad keleiviai sėdi visada vienas į kitą atsisukę veidais. Vienoje iš tų eilių sėdėjo tokia labai nedaug apsirengusi mergina. Ji buvo šiek tiek tamsesnio gymio. Sakykim kokia ispanė ar kažkaip panašiai paskrudusios odos. Tevilkėjo tokią sportinę liemenėlę ir smarkiai aptemptus šortukus, kurie tik dar labiau paryškino ir taip jau kosminiais ilgio vienetais matuojamų jos kojų ilgumą.

Iki kitos stotelės ji sėdėjo visiškai viena, į mane dėmesio nelabai kreipė, nes, kaip jau viršuj minėjau, aš žmonėms esu labiau juokingas nei įdomus. Kitoj stotelėj įlipo du vaikinukai, šiek tiek stabtelėję jie pasirinko priešais merginą esančią eilę. Dar kitoj stotelėj įlipo dar vienas vaikinukas, tas irgi akimirką padvejojęs pasirinko tą pačią eilę. Ir taip tesėsi tol, kol visa ta eilė buvo užpildyta, kol buvo vietos, niekas nesėdo į tą pačią eilę su ta panele. Aišku, po to jau nebebuvo pasirinkimo, teko sėsti arba likti stovėti.

Pana buvo visiškai ne mano skonio, tad ėmiau stebėti tuos vaikinukus, kurie, tarp kitko, irgi buvo ne mano skonio. Vienas į tas kojas taip vėpsojo, kad pagalvojau, tikriausiai paleistas ką tik iš kalėjimo ir taip pirma jo pamatyta moteriškė. Dar kitas kažką bandė skaityti, bet aiškiai matėsi, kad niekaip negali susikaupti – vis pakeldavo akis jų pailsinti, o geriausias vaistas akims – ilgų kojų vaizdas. Likę berniokai vis bandė apsimesti, kad nežiūri – tai tūkstantąjį kartą žiūrėjo metro žemėlapį, dvi kabančias reklamas, stebėjo pro langus tunelio sienas lyg ten būtų gražiausio Afrikos safario peizažai, maigydavo mobilųjį nors tunelyje ryšio nerasi… Žodžiu, darė bet ką, kad tik ta pana nepastebėtų jų bežiūrinčių ir seiles beryjančių.

O ta pana žinojo, kad jos kojos traukia akis. Jai nereikėjo slėpti akių, galėjo naglai dairytis ir gaudyti tų vaikinukų žvilgsnius. Aniems kažkodėl susigėdus ir nudelbus akis, panos veide trumpam atsirasdavo kažkoks keistas (tikriausiai pergalės) šypsnys. Tereikėjo ilgų kojų nepridengti ir jie visi tapo jos, kad ir kaip beviltiškai bandė tai slėpti. Buvo smagu žiūrėti kaip tą žvilgsnių kovą beveik sausu rezultatu laimėjo mergina.

Vienintelis “kalinys” sugebėjo atremti tą jos žvilgsnį ir nė trumpam nenuleido akių nuo jos mylios ilgumo kojų bei lauk besiveržiančių bumbulų.