Vieno žudiko istorija arba kaip meilė virsta kukuliais

Nikita Provino by Emiliano Lazzarotto

Dabartiniais laikais galima iš plytos per galvą gauti už nieką. Gerai, gal ne visai už nieką, bet tikrai daug nereikia. Tuo ir skiriasi dabartiniai laikai nuo ankstesniųjų. Tada viskas buvo kitaip.

Pamenu, buvau jaunas dar tada, kai pirmą kartą įsimylėjau. Neturėjau dar nė vienos raukšlės ant kaktos ar kur kitur, bet jau tuomet į mane niekas nežiūrėjo. Nebuvau gražus nors ką. Nepatikau ir tai kaimo panai, kurią taip mylėjau, kad vakarais mėšlą išmėžęs eidavau jai ketureilių apie meilę, drugelius ir samagoną rašyt. Įdėdavau savo kūrybą vokan ir įkišdavau mylimosios kišenėn per mišias.

Ilgokai taip sekiojau aš ją, o ji nė į kalbas nesileido. Vis grėbliu ar kokiu miltais aplipusiu kočėlu pagrūmodavo. Vis sakydavo, kad dingčiau. O aš vis norėdavau jai visaip įtikti. Mat galvojau, kad jei būsiu naudingas, jei rasiu kokią progą parodyt, koks iš tiesų esu aš mielas, jausmingas ir visoks kitoks gėris, ji pradės į mane kitaip žiūrėti.

Pamenu, kartą atėjau pas ją su gvazdikais iš kaimynų darželio. Pamačiau aš tą paną karvę melžiant prie tvarto. Priėjau tyliai, bakstelėjau iš kojos šonan, o ji man kad duos su kibiru per kuprą. Nesusitvardžiau, griebiau šalia to tvarto stovėjusias šakes ir įsmeigiau mylimosios nugaron. Neilgai ji raitėsi ir dejavo, mat jėgos turėjau daug – šakės giliai įsmigo.

Tik po to susigriebiau ką padaręs. Išpylė prakaitas, nežinojau, ką daryt. Iškart ėmiau dairytis, ar kas tik nebus pamatęs. Nepastebėjęs nieko įtartino užkasiau ją tam tvarte po mėšlu kol sugalvosiu, ką daryt. Parėjęs namo ilgai galvojau. Sukosi galvoj tik viena mintis – reikia atsikratyt kūno. Tik va kaip. Galvojau, įmesiu prūdan, bet vaikai maudos ten vasarą, ras. Galvojau, miškan nuvešiu, kur krūmuose numesiu, bet prisiminiau, kad ten laksto vilkai ir mūsų kaimo šunys. Niekada nežinai ar kuris jų neparvilks kokios rankos atgal į kaimą.

Sutemus lėtai nužingsniavau į brangiosios namus. Atkapsčiau mėšlą, įverčiau ją į kartu atsitemptą vežimaitin ir apkrovęs žolėm, parvažiavau namo. Vežimaitį iškart nustūmiau daržinėn – lyg vežčiau žolę kiaulėm. Ten ištraukiau brangiąją ir sukapojau į keturiasdešimt gabalų. Kapojau ir po truputį šėriau šuniui.  Tačiau neslėpsiu, kad ir pats pabandžiau paragauti tos mėsos, tik kad nepasirodė skani.

Vienišė ta pana buvo, tad jos labai ilgai niekas neieškojo. Pasklido kalbos, kad išlėkė miestan su turtingu vyru, kuris prieš porą mėnesių buvo užsukęs kažko pasiteirauti. Man nuo to buvo tik geriau. Neskaudėjo širdies, nes žinojau, kad mylimas žmogus su kitu nepabėgo.

Bet bėgo metai ir pamiršęs sukapotąją, pamilau kitą. Šita jau ne sava, o iš svetimo kaimo – sutikau ją į talką nuvažiavęs. Trūktelėjau aš ją tada už kluono šiauduose, bet nieko daugiau ji nenorėjo. Nenorėjo daugiau ji manęs matyti, o aš nenorėjau, kad ji pas kitą išeitų. Prisiminiau kaip anos panos amžinai tyrą atminimą išsaugojau, tad nutariau ir su šita sau širdies neskaudinti. Persimečiau per petį dalgį, ir patraukiau link jos kaimo. O kol nužingsniavau, jau ir sutemę buvo.

Per keturis vakarus parsinešiau viską. Šį kartą buvo beveik pusantro šimto gabaliukų – taip smulkiai sukapojau. Po kelių mėnesių ėmiau galvoti, kad tikriausiai dėl to taip smulkinau, nes labiau mylėjau. O tikrai! Gi kuo labiau myli, į tuo daugiau gabalėlių supjaustai!

Turbūt nė sakyt nebereikia, kad ir trečią sykį pamilau. Ir vėl, kirvuką per petį persimetęs, su gėlių puokšte pas ją ėjau. Šita buvo ypatinga, pati gražiausia iš visų. Ir mylėjau aš ją labiausiai. Gal dėl to šitą ne tik supjausčiau, bet dar ir su mėsmale sumaliau. Žinojau, kad tai paskutinė mano mylimoji, tad jau ne šuniui šėriau. Įmušiau kelis kiaušinius ir padaręs tešlą ėmiau kukulius daryti. Mylėjau tą moterį, su meile dariau ir kukulius, kuriuos taip pat mylėjau. Ir tai buvo patys skaniausi kukuliai pasauly. Iki pat dabar juos valgau! Mylimoji rūpinasi, kad būčiau sotus!

Ir viskas gi tik dėl to, kad mylėjau!