Kas yra Tėvynė

Žinau, kad dabar geriamas sidras tikrai nepadės parašyti tai, ką norėjau ir tikrai vėl pridarysiu bėgalę gramatinių klaidų, o ir tekstas bus nerišlus. Kaip visada. Gal būt dėl šitos priežasties ir neatidėjau planų parašyti bendradarbio pamąstymų interpretaciją po to, kai neseniai pasižiūrėjo filmą “Vanduo”. Taigi, sukramtau paskutinius kumpio skonio “Estrella” traškučius ir bandau paaiškinti.

Ką tik bandžiau paieškoti internete, kas gi iš tikrųjų yra ta Tėvynė. Apibendrinus visus rastus rezultatus, galima galvoti, kad Tėvynė yra šalis, kurioje žmogus gimė, kurią myli. Bet ar tikrai taip yra?

Kai gyvenau Vilniuje, kartais norėdavosi grįžti į tėvų namus. Po pokalbio su Aleksu (jam reiktų kelis kartus pasakyti “valio” – labai protingas žmogus, gaila, kad greit išvažiuos, smagu su juo dirbti ir kalbėtis) prisiminiau, kad tikrai dažniau sugrįždavau vasarą. Ir lėkdavau pas draugus, o su draugais – maudytis į kokį ežeriuką ar upę. Ir dabar mielai maudyčiausi tose pačiose vietose, kur tai darydavau prieš keletą metų. Tik kad ir galimybės kitokios. Būdavo tikrai smagu.

Nemanau, kad šita man nauja hipotezė buvo sugalvota tik mūsų, tiksliau, Alekso pradėta tema, kuri man uždavinėjant smalsius klausimus, buvo gana smarkiai išplėtota. Net neabejoju, kad jau ir kas nors kitas senų seniausiai taip buvo sugalvojęs, tik aš apie tai negirdėjau. Visi žinom, kad didžiąją dalį žmogaus kūno sudaro vanduo. Asmeniškai aš tą didžiąją savo dalį matau tik seilių ir kraujo pavidalu, bet jei jau mokslininkai sako taip, turėtų būti tiesa. Taip pat tikiu, kad dauguma jūsų pastebėjot, kad visur vanduo yra kitoks. Išvažiavus studijuoti į kitą miestą, kurį laiką reikia pratintis prie vandens skonio, maudantis duše, ežere ar kitur dažnai atsiranda alergija. Kodėl? Nes mūsų kūnui reikia laiko prisitaikyti prie naujo vandens. Ir čia toks skirtumas jaučiamas nuvažiavus vos kelis šimtus kilometrų.

Kol buvau motinos pilve, ji vaikščiojo tais pačiais takais, dirbo tuos pačius darbus, bendravo su tais pačiais žmonėmis. Aš buvau tame pačiame vandenyje jos pilve, buvau nešiojamas tais pačiais takais, girdėjau ją bendraujant su tais pačiais žmonėmis. O ji valgė maistą ir gėrė vandenį. Vandenį, kuris buvo gaunamas iš tų pačių vietų. Ir aš pripratau prie vandens, kurio pagrindu padarytas mano kraujas. OHO, kokios mintys, taip?

Taigi, yra labai paprastas dalykas – mūsų kūnai yra pripratę prie vandens, kuriuo mes buvo girdomi prieš gimstant, gimę ir augdami pirmuosius metus. Mes pripratę ir ilgimės ne tų namų, kuriuose mes augom, ne tų takelių, o būtent to vandens, kuris teka šalia takų, namų ar raibuliuoja šuliniuose.

Tokiu būdu galima paaiškinti prietarą, kad nėščiai moteriai daug keliaujant, gims vaikas, kuris lakstys po pasaulį. Kodėl? Nes jis nebus pripratęs prie kokio nors vandens, nes, kaip jau minėjau, vanduo visur yra kitoks.

Tėvynė – vanduo?