Elfai

O tai rūpūs miltai, apatinis žandikaulis iki pat žemės atvipo, kai radau tarptautinių žodžių žodyne terminą “elfai”. Iki šiol šventai tikėjau, kad elfus sugalvojo koks nors J.R.R. Tolkien, ar koks nors kitas panašias pasakas rašęs dėdė. Kad ir kaip bebūtų gaila, klydau. O tasai žodynas sako taip: Elfai [vok. Elfen], sen. germanų mitologijoje – dvasios, gyvenančios ore, žemėje ir vandenyje; elfai – lengvutės orinės žmogaus pavidalo būtybės, turinčios įvairiausių stebuklingų sugebėjimų; būna šviesūs (geri) ir tamsūs (blogi). Pasirodo, kad visgi šitie ilgaausiai atsirado pirmiausiai pas skandinavus, o mūsų mylimieji fantastai tiesiog juos šiek tiek perdirbo. Gal netgi ne šiek tiek. Elfais buvo pavadinti veikėjai, išore panašūs į žmones, kurie turi tam tikrų galių, sugebėjimų, kuriuos greičiausiai norėtų turėti visi linkę svajoti žmonės. Jie buvo sukurti tarytum maži dievukai žmonių svajonėms. Manau, kad dauguma, kurie įsijautė skaitydami “Hobitą” ar “Žiedų valdovo” knygas, norėjo būti kažkuo panašus į tuos elfus.

Elfai ir žmonės kažkokio tai dievo Iliuvataro kūriniai – atitinkamai pirmagimiai ir sekėjai. O elfai Viduržemėje atsirado, kai dar nešvietė nei saulė, nei mėnulis. Pats Tolkienas apie tai rašo taip: „Šalia žvaigždžių nutvieksto Kuivijẽneno ežero, Pabudimo Vandenų, jie pakirdo iš Iliuvataro miego; ir kol dar tylūs gyveno prie Kuivijeneno, jų akys pirmiau už visa kita pamatė dangaus žvaigždes. (…) Pirmas elfų išgirstas garsas buvo tekančio vandens čiurlenimas ir ant akmenų krentančio vandens skambesys. (…) Jie ėmė kurti kalbą ir duoti vardus visiems dalykams, kuriuos pastebėjo. Save jie pavadino Quendi, kas reiškė „kalbantieji balsais“…“

Išoriškai elfai labai nedaug skyrėsi nuo žmonių – jie buvo aukšti, stiprūs, grakštūs bei bene patys gražiausi iš visų žemiškųjų būtybių. Elfų oda visada būdavo tik šviesi, o akys pilkos. Plaukų spalva dažniausiai priklausydavo nuo jų grupės. Kiekviena grupė turėjo savitą plaukų spalvą. O jų balsai visada būdavo melodingi. Kas skaitė aukščiau paminėtas knygas, tikriausiai atsimena, kad elfai vasaros naktimis mėgsta dainuoti, įlipę aukštai į medžius.

Tiesa, elfai į žmones panašūs bene tik išvaizda. Tarkim, žmonių nėštumas trunka dažniausiai devynis mėnesius, o elfų – maždaug lygiai metus. Be to, elfai švenčia ne gimimo dieną, o tą dieną, kai buvo užmegsta gyvybė. Maždaug, švęskim, kad mano tėvelis šią dieną prieš daug metų patvarkė mano mamytę. Valio! Elfukų kūnai auga labai lėtai, o protas – greitai. Elfukai pasiekia suaugusio elfo ūgį būdami penkiasdešimties ar net vyresnio amžiaus, tačiau kalbėti, vaikščioti ir šokti jie jau sugeba dar nesulaukę nė vienerių metų. Ir ženyjasi gi jie tik kartą gyvenime… Va taip vat.

Elfai turi nepaprastai gerą klausą bei regėjimą. Jie yra greiti, geba bėgti sniegu, beveik nepalikdami pėdų, o bėgdami pieva, jų nepalieka visiškai. Jie daug ištvermingesni nei žmonės, ilgai gali kentėti didžiulį fizinį skausmą, neserga bei greit pagyja nuo sužeidimų, kurių žmonės neištvertų. Kieti jie, taip?

Elfai gali žūti arba numirti, jei dvasia to norėdama, pavyzdžiui, dėl didelio sielvarto, palieka kūną. Po kurio laiko pati dvasia gali sugalvoti vėl įsikūnyti. Dvasios neturinčios kūno yra šaukiamos į Laukimo Menes ir tik jos pačios nusprendžia ar nori ten eiti, ar verčiau likti benamėmis. Tik sutikusios būti Laukimo Menėse gali tikėtis gauti leidimą persikūnyti. Benamės – dvasios nepriėmusios kvietimo. Jos klajoja po Viduržemę. Kai kurios iš jų gali būti net pavojingos – jos gali bandyti išstumti iš gyvųjų jų dvasias ir taip užvaldyti kūną. Tiesa, elfai niekada nemiršta nuo senatvės. Jų kūnai tiesiog labai lėtai keičiasi – vargsta ir silpnėja. Dvasia gali išlaikyti gyvybingumą ir stiprybę kune neribotą laiką. Tačiau dvasia palieka kūna tada, kai išnyksta mėgavimasis fiziniu gyvenimu. Žodžiu, net žudytis nereik – sugalvojai, kad nebenori gyvent, nes mat kokia graži elfė nuėjo pas kitą, ir nuo tokių minčių dvasia tik purpt ir nuskrenda. Ir va taip numiršti. Jėga!

Didžioji dalis elfų gyvena miškuose arba medžiuose. Jie visada gerbdavo mišką, kuriame gyvendavo, niekada jo neniokodavo ir smarkiai įkrėsdavo į kaulus tiems, kurie norėdavo su jų mišku elgtis kitaip. Lygiai taip pat jie puikiai sutardavo su žvėrimis bei mokėjo su jais bendrauti. Aišku, esant reikalui jie ir malkų parsinešdavo ir kokią mešką pagaudavo ir suvalgydavo. Dar gi buvo tokia elfų grupė, kuri vadinosi noldomis. Jie statydavo akmeninius miestus ir tvirtoves. Bet net ir tai darydami ir keisdami smarkiai visą kraštovaizdį, visada išlaikydavo darnų santykį su gamta.

Čia labai labai maža dalis to, ką internete galima rasti apie elfus. Pabandžiau padaryti Vikipedijos, kelių žinučių forume, bei savo paties atsiminimų santrauką. Labai nedaug pavyko parašyti to, kas perteikta pačių rašytojų, sugalvojusių šiuos personažus. O šiaip, mielieji, visada rekomenduoju skaityti knygas. Perskaičius Hobitą, Žiedų valdovą, Silmarillion ar Viduržemės istoriją ilgam pasilieka atminty tos fantazijos. Bent jau man patinka gyventi jomis bent tą laiką, kol važiuoju į darbą metro.