Apie ryžius, pandas ir didžiausias kaimelio pramogas

(c) Ilona @ DevianArt

Ši labai trumpa istorija yra apie du mano senus gerus draugus. Jau senokai jų nemačiau, nes dabar visi gyvename skirtingose šalyse. O jiedu tarpusavy po šitos istorijos daugiau nebesikalba. Ne man juos teisti, gal ir aš lygiai taip būčiau elgęsis, jei būčiau atsidūręs kurio nors iš jų vietoje. Tad tiesiog papasakosiu istoriją tokią, kokia ji buvo – nei pridėdamas, nei atimdamas. Istorija ilga, tad aš tikiuosi, kad ją perskaitys bent tie trys žmonės, kuriems ji ir skirta.

Šita ne visai smagi istorija nutiko tipiniame tankių bambukų giraičių apsuptame Vietnamo kaimelyje, kuris tada dar vadinosi Šiou Lej. Na, gi žinot iš filmų: tuose kaimeliuose žmonės paprastai augina ryžius ar kitokį paukščių lesalą, mokina vaikus visų tų keistų kringelių bei pramogauja maitindami pandas ir glostydami koalas. Ta istorija yra apie skulptorių Dorijaną ir dailininką Grėjų. Visada juos vadinau vardais, tad pavardžių nė nežinau.

Tada jiedu dar buvo labai geri draugai ir kasdien lankydavo vienas kitą. Jie buvo tokie geri, kad Dorijanas kas rytą paruošęs pusryčiams ryžių, pereidavo visą kaimą ir kartu su Grėjumi pusryčiaudavo, žiūrėdami kaip į rytuose tekančią saulę ir iš bambukų tankmės lendančias pandas. O vakarais jau Grėjus ruošdavo ryžius ir lėkdavo per kaimelį, kad galėtų kartu su Dorijanu vakarieniauti ir žiūrėti kaip vakaruose leidžiasi saulė, o pandos lėtai ir tingiai lenda į bambukų tankmę.

Abudu jie buvo menininkai. Dorijanas buvo savo rajono garsumo skulptorius ir iš medžio, akmens, surūdijusių motociklų duslintuvų ir kitokio tam reikalui tinkamo šūdo konstruodavo statulas. O štai Grėjus buvo dailininkas ir teptuku ant drobės, popieriaus, namų sienų ir panų užpakalių piešdavo saulėlydžius, į bambukų tankmę slėptis lendančias pandas bei tų pačių panų sėdėjimui skirtus puskepalius.

Skirtinguose kaimelio pusėse abu menininkai turėjo nuosavas dirbtuves. Jose, kaip ir turi būti, visada buvo didžiausia netvarka kokią tik galima įsivaizduoti ir tiktai vienas kampas nuolatos būdavo švarus. Jie netgi kartą per pusmetį tą kampą išplaudavo su vandeniu. Ir tuos kampus jiedu vadino “viso gyvenimo kampais” ir tos vietos buvo skirtos jų “gyvenimo darbams” – kiekvienas iš jų visada turėjo po vieną slaptą būsimą tobulą šedevrą, kurį visada tobulino slapta, laikė po skraiste ir net vienas kitam nekalbėdavo apie tai nė pro lūpų kamputį.

Kartą Grėjus susirgo mėlynėm paakiuose ir kaulų lūžiais, tačiau Dorijanas vis tiek iš įpročio pas jį eidavo. Ir kartą jo akis netyčia užkliuvo už tamsia skraiste uždengto paveikslo. Ne, Dorijanui nereikėjo sakyti, kad tenai yra Grėjaus “gyvenimo darbas” ir didysis skulptorius nesusilaikė. Jis pakėlė skraistę ir žvilgtelėjo – ten buvo nutapyta pati gražiausia kada nors matyta moteris.  Dorijano akys prisipildė ašarų ir jis susmuko ties paveikslu, o pabudo tik gavęs spyrį į kepenis. Pasikėlęs menininkas pamatė piktą Grėjaus veidą ir dailininkas išvarė Dorijaną lauk iš dirbtuvės iš paskos sušukęs daugiau niekada nesirodyti.

Nuo tos dienos Dorijanas žinojo, kad myli tik tą paveiksle nupieštą moterį ir ištisus metus kasdien eidavo pas Grėjų maldauti atleidimo, tačiau anas tik užtrenkdavo duris buvusiam draugui prieš pat nosį. “Mano Liza!”, šaukdavo naktimis Dorijanas, “jis atėmė Mano Lizą!” Galiausiai Dorijanas nustojo lankytis pas Grėjų ir nuo tada užsidaręs vis kažką dirbo savo dirbtuvėse. Ne vienerius metus jis buvo užsidaręs ir su kaimo žmonėmis nebebendravo. Tik kartais naktimis vis pasigirsdavo klyksmas, o ir tas po kurio laiko liovėsi visai.

Dorijanas dirbdavo tik naktimis ir kas ryta žmonės vis aukštyn pasistiebusį siluetą tematė. Kaimo gyventojai, bevalgydami ryžius ir beglostydami koalas, vis spėliojo, kas ten galėtų būti. Tačiau siluetas buvo uždengtas skraiste, o galiausiai, kai pasiekė maždaug septynių metrų aukštį, keistą objektą apjuosė per vieną naktį atsiradusi lygiai tokio pat aukščio tvora, tad nuo to laiko nesimatė netgi galbūt jau nuimtos skraistės. O po dar trijų metų Dorijanas pagaliau išėjo į žmones visas švytintis ir sušuko, “žmonės, ateikit ir pamatykit!” Aplink jį ėmė rinktis smalsūs kaimo žmonės, aš irgi ten buvau, tad pats viską mačiau. “Aš mylėjau, tačiau iš manęs buvo atimta galimybė turėti mylimąją,” kalbėjo Dorijanas visiems susirinkusiems, “o dabar pasistačiau savo Laisvės Statulą, kurion sudėjau viską, ko niekada neturėjau”.

Ir pradėjo Dorijanas leisti žmones vidun, o tie laukan išeidavo apsvaigę, praradę amą, o vėl kalbėti imdavo tik po savaitės. Šitas gandas pasiekė ir Grėjaus ausis. Tas, aišku, niekaip negalėjo įsivaizduoti, ką ten tokio turi paslėpęs Dorijanas, kad visiems pamačiusiems ilgam protą atima. Vieną dieną prie Dorijano durų pasirodė pats dailininkas ir taip pat pasiprašė įleidžiamas.  Skulptorius įleido ir pats palydėjo dailininką į vidų. Ten Grėjus išvydo tobulo grožio akmeninę moters figūrą, kurios veidas buvo lygiai toks, kokį jis buvo nupiešęs savo paveiksle. Paveiksle, dėl kurio iš savo gyvenimo išvarė geriausią draugą. Grėjus niekada nebuvo matęs tokio tobulumo moters kūno linijų, kokias sukūrė Dorijanas. Ir Grėjus pamilo tą kūrinį, krito ant kelių ir ėmė verkti, maldauti atleidimo. Tačiau skulptorius tik spyrė jam į kepenis ir išvarė lauk. Nuo to laiko Dorijanas visą laiką leido viso to kaimo įsimylėjusiems žmonėms ateiti pažiūrėti į jo Laisvės Statulą, o pamatęs Grėjų, užtrenkdavo duris tam prieš pat nosį.

Kadangi abudu man buvo draugai, lankydavau abudu, o ta kartą aš atėjau pas Dorijaną. Jis kaip tik ruošė pusryčiams ryžius. Atsisėdom abudu ir valgėm, žiūrėdami kaip rytuose lėtai kyla raudona saulė, o iš bambukų tankmės po truputį lenda tingios pandos. Tada aš jo ir paklausiau, “mielas ir brangus drauge Dorijanai, kodėl tu neleidi Grėjui mylėti tavo Laisvės Statulos?” Manau, jis žinojo, kad to kada nors paklausiu. “Kai pamačiau jo paveikslą, aš pamilau, o jos vardą – Mano Lizą – šaukiau naktimis, tačiau man jos mylėti neleido”, ramiai pasakė man Dorijanas. “Atmink, mano mylimas piktas bičiuli Arvydai, jei kada nors kam nors užtrenksi duris, gali ateiti laikas, kai belsies, bet durys tau irgi bus užtrenktos, jei neleisi mylėti, bijodamas kažko, gali ateiti laikas, kai norėsi mylėti, bet tau taip pat nebus leista.”

Tada jis atsistojo ir nuėjo glostyti koalų. Tai buvo didžiausia pramoga šiame kaimelyje.