Apie barbes ir kenus

Seniai seniai už devynių jūrų ir dar daugiau kalnų gyveno labai paprasta paprasto karaliaus dukrelė. Nebuvo ji niekuo ypatinga – nei labai jau gražaus veidelio neturėjo, nei labai dailios figūros neapturėjo. Bet ji buvo labai labai jaunutė ir dėl to nesisielojo. Žaisdavo sau sode su skudurine lėle ir per daug nesisielojo, mat jos mamytė-karalienė jai sakė, kad ji  bus pati gražiausia panelė pasaulyje. Tą patį sakydavo ir sodininkas, kuris prižiūrėjo sodą, kuriame žaisdavo princesė. Visi mylėjo mažą mergaite, rūpindavosi, lepino – kas kokį ledinuką, kas kokį “Mars” šokoladuką nupirkdavo ir jai paduodavo, kas kokiomis sultimis ar limonadu pavaišindavo.

Kurį laiką visi buvo laimingi, bet atėjo metas, kai mažytė princesė šiek tiek paaugo. Jai buvo lygiai trylika, kai gimtadienio proga gavo dovanų ne eilinę skudurinukę, o naujut naujutėlę plastikinę barbę. Apsidžiaugė mergaitė, nes ją seniai jau dėl skudurinių lėlių pirštais badė tarnaičių dukrelės. Nebe madoje mat. Išpakavusi lėlę, princesė suprato, kad nesąmones sakė mamytė apie jos grožį. Lėlė buvo žymiai gražesnė už ją. Nuo tos dienos mergaitė puolė į depresiją ir nustojo žaisti su lėlėm – daugiau laiko praleisdavo tiesiog bastydamasi po nuošalesnius didžiulio sodo kampelius. Tą matė visi, o sodininkas, dirbantis tame sode, bandė ją guosti. Bet nesisekė jam guosti jos nei ledinukais, nei šokoladukais. Ir sulčių ji jau nebenorėjo.

Kartą gi, taip bevaikštinėdama sodo pakampiais, princesė rado sodininko kuprinę su jo pietumis ir pūsle alaus. Pagalvojo mergaitė, kad sodininkui šiek tiek per daug vienam, o kad nereiktų to neišgerto alučio neštis namo, grynai iš geros dūšios ji paėmė ir išgėrė pusę. Savaime suprantama, ji iškart ir nuvirto, o sodininkas ją rado tik per pietų pertrauką. Suprato kame šaknys ir nuo tos dienos jis kasdien su mergaite pietums išgerdavo to skysčio bei per kelias dienas su tuo dėde sodininku taip suartėjo, kad čia pat ir nekaltybę prarado.

Kuriam laikui mergaitė pralinksmėjo, mėgavosi šaunia sodininko draugija ir nebelabai jai rūpėjo tas jos grožis. Taip buvo iki jos šešiolikto gimtadienio. Ji ėmė pastebėti, kad tarnaičių to pačio amžiaus dukros su jaunais berniukais vaikšto ir ją suėmė pavydas. Kurį laiką ji niekaip nesuprato, kodėl ją mielai dulkina tik dėdė sodininkas, o jauni berniukai nė akies krašteliu į ją nepažiūri. Tačiau po to ji netyčia rado barbę ir su pavydu nužvelgė jos kūną. Nubėgusi į savo kambarį pilyje, nusirengė ir apžiūrėjo save veidrody – krūtinė nebuvo iškilusi, veidas blyškus, plaukai susivėlę, drabužiai irgi nekokie. Nepatenkinta ji liko tuo, ką matė. Nusprendė keistis.

Vieną naktį ji pavogė iš savo tėvo-karaliaus aukso kambario raktą ir nubėgusi ten naktį, prisikrovė porą “maximos” maišelių auksinių monetų. Pagalvojo, už tiek pusę pilies nusipirkt galėtų, tad užteks. O ir nešt sunku buvo. Prieš grąžindama raktą, pasidarė dar ir jo kopiją ateičiai. Apdairi buvo. Vos tik išaušo, nuskubėjo ji gi kirpyklon. Pavartė tuometinius mados žurnalus, bet jai nepatiko niekas, tad paėmė ir nusidažė plaukus raudonai. Ryškiai ryškiai. Karalius su karaliene net išsižiojo, kai ją tokią pamatė. Bet po to apsiprato ir numojo ranka, maždaug, ai, paauglė, pamaištaus ir nurims…

Po savaitės princesė vėl ėmė nerimti ir vėl nubėgo į grožio saloną. Šį kartą pasidarė makiažą – ryškiai mėlynai prisidažė aplink akis, skruostus padarė trylika kartų ryškesnius – beveik taip pat raudonus kaip ir plaukai, lūpas išsitepė violetiniais lūpų dažais. Ir ji buvo patenkinta tuo ką matė. Bet ir vėl neilgam. Dar tėvas su motina nebuvo apsipratę prie veido puošmenų, kai ji jau pasisiuvo pati sau tokių rūbų, kurie vėliau buvo išrasti tik po kelių šimtų metų. Ale marškiniai tai lyg ir vyriški, kurių apačia surišta virš bambos, o virš mazgo didžiulė iškirptė, sijonas nedengė nė pusės subinės. Bet ji dėl to buvo tik dar labiau laiminga – pro šalį bevežantys mėšlą bernai vis švilpė, kvietė pasivažinėti. O kai patiko toks dėmesys.

Bet jai kažko dar trūko iki pilnos laimės. Vėl apžiūrėjo barbę ir suprato, kad be didelių papų ji barbe nebus. Ir septyniolikto gimtadienio proga prisipūtė krūtinę tiek, kad berną apkabint jau buvo sunku. Bet ji dėl to nesikrimsdavo, nes matė, kad berniokai užtat ją apkabindami dabar džiaugiasi labiau. Dabar mėšlo vežėjai jau ne tik šūkaudavo, bet ir sustodavo su ja pasitratinti. Patiko jai toks dėmesys, jautėsi esanti įdomi, nes dabar ją dulkino ne tik sodininkas.

Dabar jau tarnaičių dukros pavydėjo ir eidavo pas princesę klausti patarimų, o ji patarinėjo, kad norint būti įdomiai vaikinams tereikia didelių papų, kurių slėpti nevalia, nes jei dideli papai, reiškia, didelė ir širdis, o jei didelės abi širdys, daug ir intelekto mat yra. Dar gi reikia, kuo trumpesnio sijono. Čia tam, kad vėjas išvėdinti tą žuvyčių kvapą. Čia praktiniais sumetimais toks sijonukas reikalingas. Būtinai reikia kuo daugiau makiažo – tada vaikinas niekaip negali atitraukt akių nuo veido, kuris atrodo tobulai. Tik reikia išmokti eiti ramiai, nes nuo didesnių virpesių nuo veido tas tinkas gali nukristi. Ir tarnaičių dukros klausė.

Teoriškai, čia pasaką reiktų baigti žodžiais “ir gyveno jie ilgai ir laimingai”, bet šį kartą neišeis taip greit. Tokiai pabaigai reikia princo su baltu “Golfu”, bet čia buvo daug princų ir visi ją “ėmė ir skaitė”, o su tiek gi geros pabaigos nepasidarysi. O pabaiga buvo tokia – beveik visos panos, kurios buvo itin lengvai skaitomos, prisipūtė ne tik papus, bet ir pilvus. Kai kurios pagimdė, kurios buvo iš tų smarkesnių, pasidarė abortus, o princesę karalius už tokius cirkus išvijo iš namų. Ir ji apsistojo pas sodininką. Abiems buvo tai labai patogu – ir princesė turėjo kur apsistoti, ir sodininkas turėjo, ką padulkinti po darbo.

Taip visi ir gyveno tol, kol princesė sulaukė aštuoniolikos metų. Tada ji susikrovė lagaminą ir patraukė į tolimas šalis laimės ieškoti, nes iš senojo sodininko jau ir nebe koks meilužis pasidarė. Nuvažiavo ji Anglijon, įsidarbino prostitute ir džiaugėsi, kad tiek kenų per dieną gali turėti. Kadangi intelekto turėjo per dvi dideles širdis, tai jai nesunkiai sekėsi kurti svajonių gyvenimą, dirbant tobuloms mergaitėms tobulą darbą. Svarbu tik pripūsti tai, ką reikia, padažyti, kur neryšku, patrumpinti, kad matytųsi, o tada galima ilgai ir laimingai gyventi. Su kenais. Kaip barbei.