Ar visada verta prie kuolo rišti karvę?

Dažnai savo įrašus pradedu žodžiais, kad kažkada neseniai su kažkuo kalbėjausi ir iš to viso pokalbio kilo kokios nors mintys, kuris ir pabandau užrašyti. Šį kartą bus irgi lygiai taip pat. Kalbėjausi su Kanados vengru Kristoferiu apie religiją, dievą, panas, žmonas, žaidimus, varžtus, darbą, maistą ir kitokius niekam neįdomius ir nenaudingus dalykus. Anam dar tik dabar suėjo dvidešimt du, bet jis jau beveik du metus vedęs. Mačiau jo žmoną – nekomentuosiu, nes dar kada nors panaudos kokį “Google” vertėją…

O aš jam ir sakau, “klausyk, kaip tu čia taip sugalvojai pasipiršti panai ir kurti šeimą, kai pats esi dar paauglys?” Iš veido išraiškos supratau, kad prie to klausimo jis jau pripratęs. Kaip manai, ką jis man galėjo atsakyti? Ne, visai ne “iš reikalo”, kaip pas mus tokiam amžiuje darosi gana priimtinu dalyku. (Nors pagalvojus apie Albiną iš mūsų kaimo, tokie dalykai yra labai geri, kai bet kas gali nugirdyt patinkančią paną ir ją “pripūsti” – ir pana jo ne tik vienai nakčiai.) Kristoferis savo moteriai pasipiršo dėl to, kad ją išlaikytų prie savęs. Būtent taip ir pasakė. Ne iš meilės, ne iš reikalo, bet kad ana nepabėgtų.

Tada jo paklausiau, o ką jis galvoja apie vaiką ir panašiai. Papasakojo, kad dar nenori nei jis, nei ji. Maždaug pirmiausiai nori pasistatyti materialų pagrindą, o tik tada kurti tikrą šeimą. Man iškarto kilo klausimas, kurio taip ir nepaklausiau, – tai kokio velnio tada imituoti šeimą, tebūnie vedybos tik pradžia, jei nieko rimto neplanuojama toliau? Aš suprantu žmones, kurie statosi materialinį pasaulį, kad šeima galėtų saugiai jaustis, suprantu ir tuos, kurie gyvena susimetę ir kažką bendrai daro. Bet kokio velnio imti žieduotis kaip paukščiams? Tam, kad kažkas kažką “išlaikytų prie savęs”?

Aišku, vaikinukas vos dvidešimt metų nugyvenęs, gal dar neturėjo neigiamos patirties su tais parazitais, kurios save panelėm, moterim ar bobom vadina. Aš gi buvau pasipiršęs, susižadėjęs, piršosi ir man. Galiu pasakyti tik tiek, kad žiedas, kuris skirtas ką nors “išlaikyti prie savęs” atneša daugiau neigiamo poveikio santykiams negu naudos. Tiksliau, toks žiedas atneša tik dar daugiau šūdo į gyvenimą nei buvo iki tol. O jo, pripažinkim, buvo, jei jau reikėjo tokiomis priemonėmis prie savęs kitą judantį mėsos gabalą “laikyti”.

Nesakiau jam nieko, nepasakojau ir istorijos, kad aš pats vos neatsidūriau jo situacijoje. Kai piršausi, norėdamas kažką išlaikyti prie savęs (beje, pats piršimasis yra ganėtinai šlykštus jausmas, kurio pakartoti nebelabai noriu), kai tas sužadėtuvių žiedas, kuris po to buvo nuleistas į tualetą (kodėl aš šitą žodį visada noriu rašyt su “uo”, o ne “ua”?), atnešė tik nesąmones į ir taip ganėtinai emocingas dienas. Kažkaip nesinorėjau to žmogaus užkraut nereikalingom mintim.

Dabar dairausi, kai visokie draugai, kolegos tuokiasi vos baigę studijas, kuria šeimas nors neturi net pastovaus darbo ar minčių, ką jie darys po metų ar dviejų, ir nuomojasi kambarį pas kokią nors močiutę. Esu sulaukęs komentarų, maždaug, “piktas gnomai Arvydai, tau jau dvidešimt šeši, o tu dar neturi pastovios gyvenimo draugės, senberniu liksi.” Šypteliu ir mintyse pagalvoju, kad man tikrai tada pasisekė, jog taip ir nevedžiau, kad ir kokia šūdina istorija tada nutiko. Nesakau nieko, nepeikiu jų ir nekritikuoju, o dėl savęs žinau – aš visokiems tokiems dalykams per jaunas ir per biednas.

O jūs gali tuoktis, dulkintis ir lai iš jūsų tepabyra į pasaulį visokie vaikai, kuriuos, mano galva, dauguma tėvų bus per jauni auginti, per biedni juos padaryti laimingais. Taigi, tuokitės ir gimdykit, nes žiedai ne visada padės išlaikyti kažką prie savęs – nuo jų galima pabėgti lengviau nei nuo lopšy bliaunančios burnos. Pasipiršti panai, o po to trenkus snukin pabėgti yra lengva. Užtat nuo rėkiančio padaro taip lengvai nepabėgsi. Ir turėsi visam likti kartu vien tik dėl to, kad raišiojai tai, ko rišti nevertėjo.

Kokio žmogaus reikia visam gyvenimui?

Va, čia tau, močiut, už tai, kad visus 60 metų žirnių sriuba buvo išliko tokia pat skani

Šiandien metro traukiny mačiau labai dailią paną. Ji buvo iš tokių, kurių niekas dažniausiai nekabina, nes maždaug gi “nėra šansų”. Ji buvo iš tokių, kurias bet katras bent jau mintyse parsiveda namo ir paprašo žmonos išeiti į virtuvę, kol jiedu pažais su bespalviais balionėliais. Ji buvo iš tų, kurios yra įsivaizduojamos sėdinčios prie storų dėdžių prabangiuose limuzinuose.Ir ji buvo ta, į kurią tada žiūrėjo visas vagonas. Įskaitant panas ir vyrus, šalia kurių kelnėse pagalbininkai statė palapines. Ir tų pačių vyrų žmonos.

Aišku, nekeista, visgi pavasaris, o Londone šiltu oru ganėtinai dažnai galima pamatyti kokią nors ganėtinai atvirą ir tuo akiai patrauklią paną. Pagalvojau, o ir aš mielai tokią namo parsivesčiau, jei turėčiau žmoną, mielai paprašyčiau palaukti jos balkone ar dar kur. Ir žinau, kad ta žmona, kai tik pamatytų, ką parsivedžiau, balkone lauktų ne pykdama, o pavydėdama!

Po to atėjo mintis, kad ji yra tokia, kurią mielai bet kuris vyras išdulkintu per visus galus. Taip, ji tokia. Bet ar ji yra panaši į tą, kurią norėtųsi laikyti šalia savęs visą laiką? Va čia jau nėra, manau, vienos nuomonės. Vieni imtų rėkt – kad taip, norėčiau. Aišku, o kas nenorėtų tokios badyt skylamušiu visas likusias savo gyvenimo dienas?

Bet čia ne apie tai. Čia labiau apie tai, kiek žmonių norėtų tokį eksponatą imti į žmonas. Būtent į tas, kurios lauktų balkone, virtuvėje ar sandėliuke. Kažin kiek vyrų realiai imtų tokią paną į žmonas, kai žinotų, kad ji bet kada išeis, nes tokia tikrai visada turės kur eiti? Taip, savisaugos jausmas išlieka ir renkantis žmoną. Visi žino, kad yra du panų tipai: vienas – parodyti draugams, kitas – mamai. Man kažkodėl atrodo, kad bet kuris vyras nesijaustų užtikrintas savo pozicija. Ne dėl to, kad jis būtų prastas, tiesiog dėl tokios išvaizdos… O kiek per dieną vyrų ją užkalbina, kai manęs nėra šalia, kiek numerių ji duoda kitiems vyrams, ar ji visada atsisako nueit kavos, kažin kodėl ji šiandien taip vėlai parėjo namo?..

Čia tik šiaip, pamąstymai. Šiaip ji net išvaizda nebuvo panaši į tą, kurią kada nors norėčiau apsiženyti ir pripūsti. Jau nekalbant apie charakterį. (Čia moteriškas kolektyvas turėtų užsiputoti kaip gero alaus bokalas.) Apie tai jau esu rašęs prieš daugiau nei metus, bet reiks, turbūt perrašyt, nes šis bei tas pakito. Kad ir kaip ten bebūtų, ji buvo velniškai graži. Reiks į būsimos žmonos paieškos skelbimo sąlygas įrašyti punktą, kur bus reikalaujama nuolankiai sutikti išeiti į koridorių. Na, tam balionėlių džiaugsmo metui, kurį paminėjau šiek tiek aukščiau.

Tėvas užmušė sūnų dėl noro paaukot bažnyčiai

Agnus Dei by Zurbaran

Šiandien važiuodamas metro vieno keleivio rankose pamačiau ganėtinai įdomiai skambančio straipsnio antraštę. Lietuviškai ji skambėtų maždaug taip, “tėvas mirtinai sumušė vaiką dėl to, kad jis pavogė du svarus, kuriuos norėjo paaukoti bažnyčiai”. Ten toks mažytė įvykio apžvalga buvo, o čia dar trumpiau visą tai pasakysiu. Esmė paprasta. Tėvas pasigedo poros svarų, kuriuos rado pas sūnų. Matomai, tėvas buvo karšto būdo ir davė sūnui į skūrą smarkiai – tol kol užmušė. Bemušant ir betardant, vaikas prisipažino, kad juos pasiėmė iš tėvo kišenės, nes norėjo paaukoti bažnyčiai. Aišku viena – sūnus pasimokė – daugiau nebevogs.

O dabar šiaip keli paprasti klausimai, kuriuos norėčiau, kad atsakytų koks nors dvasinį pasaulį propaguojantis žmogus.

  1. Ar vaikas padarė nuodėmę vogdamas, nors jis tai darė su gerais ketinimais – “paaukoti bažnyčiai”?
  2. Ar vaiko nuodėmė danguje būtų laikoma sunkesne, jei jis būtų tas kapeikas pavogęs, nes norėtų paaukot ne bažnyčiai, o kokiai nors bobutei, kuri neturi ko valgyt?
  3. Ar vaiko nuodėmė danguje būtų laikoma sunkesne, jei jis būtų tuos pinigus pavogęs, norėdamas paaukoti musulmonų maldos namams?
  4. Ar tėvas padarė nuodėmę bausdamas vaiką už padarytą nuodėmę?
  5. Ar tai, kad tėvas užmušė vaiką, nes baudė jį už padarytą nuodėmę, danguje bus laikoma lengvinančia aplinkybe?
  6. Ar tai, kad tėvas užmušė vaiką, nes baudė jį už padarytą nuodėmę, nors tas norėjo bažnyčiai (ir suprask – dievui) paaukoti tuos pinigus, bus laikoma sunkinančia aplinkybe?
  7. Ar vaikui bus atleista už tai, kad jis vogė?
  8. Ar vaikas buvo automatiškai atleista, nes mušamas jis “atkentėjo”?
  9. Ar tėvui bus atleista už tai, kad jis užmušė sūnų?

Atsiprašau už tiek daug panašumų šituose klausimuose, tačiau jie iš esmės nėra vienodi. Gal netgi ne panašūs. Man išties labai įdomu būtų, jei kuris nors bent kažkiek drąsesnis bažnyčios atstovas nustotų slėptis po lapais ir išdrįstų čia pakomentuoti, papasakoti bažnyčios požiūrį į tokius dalykus ir atsakyti į tuos klausimus paprastai, o ne eilinį kartą cituodami kokią nors eilutę iš Biblijos, nors po to patys priremti kampan sako, kad tą eilutę galima interpretuoti kaip tik kas nori.

Spėju, kad vėl bijos. Bent jau po paskutiniu įrašu taip ir neatsirado nei vieno drąsesnio nors nuorodą į jį išsiunčiau keliais internete rastais dvasiškių el. pašto adresais. Manau, su šituo padarysiu tą patį.

Blogeriai tęsia bendrą veiklą: BATGA-A

Praėjus blogosferos akmens amžiui, kai kiekvienas blogeris stengėsi būti kuo mandresnis, kad tik sulauktų didesnio skaitytojų skaičiaus nei kiti, dabar ėmė dirbti išvien. Manau, visi pamenat teisinį ginčą su kepurėtuoju barzdočium. Dabar kiti blogeriai organizuoja naują mažą projektą – BATGA-A.

Esmė paprasta, plačiai žinomas ir prie ankstesnės iniciatyvos prisidėti nepanoręs Rokiškis, šį kartą pats ėmėsi kurti kažką: pasitaręs su Justinu Žilinsku, sumąstė įkurti “Blogosferos Autorinių Teisių Gynimo Asociacijos Agentūrą”. Heh, pavadinimas man labai painus ir kvailokas, tačiau mintis patiko. Va dėl to prisijungiau ir aš.

Esmė paprasta: asociacija visokiais būdais gins blogosferos autorių teises į jų sukurtus tekstus ar bet kokį kitą turinį. Taip pat rūpinsis galimais turinio apmokestinimo būdais bei teisingu pajamų padalinimu tarp asociacijos narių. O kuris iš mūsų nenori užsidirbti papildomą kapeiką?.. Kad ir alui ar guminėms lėlėms. (Kai kurie va iki ko prieina per pastangas rašyt kokybiškus tekstus.)

Iki šios akimirkos prie asociacijos prisijungę žmonės:
Buržujus: http://www.kleckas.lt/blog/traukite-pinigine-skaitytojai
Kaspinuotis: http://www.kaspinuotis.lt/ka-daryti-kai-pritrunki-pinigu-alui/
Common Sense: http://www.commonsense.lt/2011/04/01/mums-reikia-jusu-palaikymo/
Rokiškis: http://rokiskis.popo.lt/2011/04/01/laikas-ir-blogeriams-pagalvoti-apie-autoriu-teises/

Jei netingėsiu, atnaujinsiu kuo dažniau, jei pamatysit, kad tingiu, sąrašą žiūrėkit pas Rokiškį. Aišku, ir kviečiu blogerius jungtis prie šitos organizacijos.

Kas klausosi išpažinties: Dievas ar kunigas?

Confess your sins to the Lord and you will be forgiven; confess them to man and you will be laughed at. - Josh Billings

Yra mažas ir visai nedidelis reikaliukas, bet prieš tai reikia paminėti, kad čia nereikia painioti dviejų baisiai svarbių dalykų, kuriuos jau buvau minėjęs daug kartų:  aš esu prieš bažnyčia, prieš bet jokias religijos apraiškas, bet niekada nebuvau prieš tikėjimą. Todėl čia nėra diskusija, ar egzistuoja kažkas, kas sukūrė pasaulį, ar ne. Komentaruose to aptart irgi nereikia – kada nors kitą kartą gal užkabinsiu ir šitą temą, bet jai reikia pasiruošti smarkiai.

Esmė tokia, turiu aš tokį broliuką, kuris daug laiko prieš porą metų praleisdavo su mūsų parapijos kunigais – tie buvo jauni, mėgo jaunimą (tikiuos ne dėl tų pačių kunigų problemų, kurios plačiai nuskambėjo visur), sukūrė kažkokį smagų užimtumo būrelį, vaišino picom, į kiną vežiodavo, žaisdavo krepšinį ir panašiai. Aišku, visi jie ten ir kalbėdavosi labai labai daug. Plepūs anie buvo be galo, modernūs – per pamokslus apie internetą ir SMS bobutėm pasakodavo.

Ir kažkada jie buvo paklausti apie išpažintį. Klausimas turėjo skambėti maždaug taip, “tai žiūrėk, kunigėl, aš dabar čia pas tave dykai valgau picą, už bažnyčios stogui lopyt bei žvakėms skirtus pinigus važinėjam į kiną ir visaip kitaip pas tave čia pratinuosi prie rojaus, bet tai kaip tu į mane žiūrėsi, jei aš per išpažintį toj klausykloj papasakosiu, kad geriu, rūkau, myliu girtas mergaites? Ar dar kada begaučiau picos?”

Tu tik įsivaizduok kaip po tokio netikėto išpuolio dvasininko veide per porą sekundžių atsispindėtų visos vaivorykštės spalvos. Na, bent jau taip būtų nutikę dauguma atveju. O šitas kunigėlis nepasimetė ir atsakė. Vėlgi, kadangi atsakyta buvo seniai ir rašytiniuose šaltiniuose nepaminėta, iš atsiminimų galima daryti prielaidą, kad visą tai skambėjo panašiai į tai: “mielasis, nieko tokio, per tą išpažintį tu man gali sakyti, ką tik nori, nes aš viso to negirdžiu; matai, kai klausau išpažinties, aš paskolinu savo kūną pačiam Dievui ir jis byloja mano lūpomis, jis atleidžia tau nuodėmes, o aš nieko apie jas nežinau ir jų visai neprisimenu.”

Ir visą tai būtų super, kad bažnyčia kaip rimta kontora garantuoja savo klientų konfidencialumą. O kaip žinote, svarbesnius klientus visose rimtose firmose aptarnauja visokie direktoriai ar jau ten patys patys aukščiausieji.  Kaip jau minėjau, viskas būtų lyg ir gerai, jeigu tie patys kunigai per pamokslą “netyčia” neminėtų klausyklose išsakytų nuodėmių. Taip, visai lyg netyčia, lyg tarp kitko, lyg koks tai sutapimas nuolat atsitinka.

O iš viso šito iškyla mažas klaustukas. Tai kam mes atliekam išpažintį – Dievui ar kunigui? Tarkim, kad kunigui. Vadinasi, kunigas meluoja vaikams teikdamas kitaip automatiškai darydamas nuodėmę. (Kadangi ten buvo du kunigai, visai tikėtina, kad jie tai apeina kiekvieną vakarą atleisdami vienas kitam nuodėmes.) Kitas variantas, jei nuodėmių, kaip anie sako, klausosi pats Dievas, įsikūnijęs į dvasiškio kūną. Tokiu atveju, kokio velnio metų metus sėdėti tuose kunigų seminarijos suoluose ir visą tai mokytis, jei atėjus laikui panaudoti gautas žinias, kunigą užvaldo (pasiskoliną kūną) pats Vyriausiasis? Ir iš kur tada kunigai visgi sužino ar bent nutuokia apie nuodėmes, jei sugeba tai per pamokslą išrėžti?

Aišku, aš tikiu, kad kunigai nemeluoja, nes kitaip darytų nuodėmę ir iškart parodytų religijos beprasmybę, todėl darau prielaidą, kad visgi Dievas juos užvaldo ir mes kalbamės su juo. Visame šitame reikale smagiausias dalykas yra tas (tikiuosi, pastebėjote), kad kiekvieno kunigo, kuris klauso mūsų griekų, “apsigyvenusio” Dievo charakteris vis kitoks?