Dažnai savo įrašus pradedu žodžiais, kad kažkada neseniai su kažkuo kalbėjausi ir iš to viso pokalbio kilo kokios nors mintys, kuris ir pabandau užrašyti. Šį kartą bus irgi lygiai taip pat. Kalbėjausi su Kanados vengru Kristoferiu apie religiją, dievą, panas, žmonas, žaidimus, varžtus, darbą, maistą ir kitokius niekam neįdomius ir nenaudingus dalykus. Anam dar tik dabar suėjo dvidešimt du, bet jis jau beveik du metus vedęs. Mačiau jo žmoną – nekomentuosiu, nes dar kada nors panaudos kokį “Google” vertėją…
O aš jam ir sakau, “klausyk, kaip tu čia taip sugalvojai pasipiršti panai ir kurti šeimą, kai pats esi dar paauglys?” Iš veido išraiškos supratau, kad prie to klausimo jis jau pripratęs. Kaip manai, ką jis man galėjo atsakyti? Ne, visai ne “iš reikalo”, kaip pas mus tokiam amžiuje darosi gana priimtinu dalyku. (Nors pagalvojus apie Albiną iš mūsų kaimo, tokie dalykai yra labai geri, kai bet kas gali nugirdyt patinkančią paną ir ją “pripūsti” – ir pana jo ne tik vienai nakčiai.) Kristoferis savo moteriai pasipiršo dėl to, kad ją išlaikytų prie savęs. Būtent taip ir pasakė. Ne iš meilės, ne iš reikalo, bet kad ana nepabėgtų.
Tada jo paklausiau, o ką jis galvoja apie vaiką ir panašiai. Papasakojo, kad dar nenori nei jis, nei ji. Maždaug pirmiausiai nori pasistatyti materialų pagrindą, o tik tada kurti tikrą šeimą. Man iškarto kilo klausimas, kurio taip ir nepaklausiau, – tai kokio velnio tada imituoti šeimą, tebūnie vedybos tik pradžia, jei nieko rimto neplanuojama toliau? Aš suprantu žmones, kurie statosi materialinį pasaulį, kad šeima galėtų saugiai jaustis, suprantu ir tuos, kurie gyvena susimetę ir kažką bendrai daro. Bet kokio velnio imti žieduotis kaip paukščiams? Tam, kad kažkas kažką “išlaikytų prie savęs”?
Aišku, vaikinukas vos dvidešimt metų nugyvenęs, gal dar neturėjo neigiamos patirties su tais parazitais, kurios save panelėm, moterim ar bobom vadina. Aš gi buvau pasipiršęs, susižadėjęs, piršosi ir man. Galiu pasakyti tik tiek, kad žiedas, kuris skirtas ką nors “išlaikyti prie savęs” atneša daugiau neigiamo poveikio santykiams negu naudos. Tiksliau, toks žiedas atneša tik dar daugiau šūdo į gyvenimą nei buvo iki tol. O jo, pripažinkim, buvo, jei jau reikėjo tokiomis priemonėmis prie savęs kitą judantį mėsos gabalą “laikyti”.
Nesakiau jam nieko, nepasakojau ir istorijos, kad aš pats vos neatsidūriau jo situacijoje. Kai piršausi, norėdamas kažką išlaikyti prie savęs (beje, pats piršimasis yra ganėtinai šlykštus jausmas, kurio pakartoti nebelabai noriu), kai tas sužadėtuvių žiedas, kuris po to buvo nuleistas į tualetą (kodėl aš šitą žodį visada noriu rašyt su “uo”, o ne “ua”?), atnešė tik nesąmones į ir taip ganėtinai emocingas dienas. Kažkaip nesinorėjau to žmogaus užkraut nereikalingom mintim.
Dabar dairausi, kai visokie draugai, kolegos tuokiasi vos baigę studijas, kuria šeimas nors neturi net pastovaus darbo ar minčių, ką jie darys po metų ar dviejų, ir nuomojasi kambarį pas kokią nors močiutę. Esu sulaukęs komentarų, maždaug, “piktas gnomai Arvydai, tau jau dvidešimt šeši, o tu dar neturi pastovios gyvenimo draugės, senberniu liksi.” Šypteliu ir mintyse pagalvoju, kad man tikrai tada pasisekė, jog taip ir nevedžiau, kad ir kokia šūdina istorija tada nutiko. Nesakau nieko, nepeikiu jų ir nekritikuoju, o dėl savęs žinau – aš visokiems tokiems dalykams per jaunas ir per biednas.
O jūs gali tuoktis, dulkintis ir lai iš jūsų tepabyra į pasaulį visokie vaikai, kuriuos, mano galva, dauguma tėvų bus per jauni auginti, per biedni juos padaryti laimingais. Taigi, tuokitės ir gimdykit, nes žiedai ne visada padės išlaikyti kažką prie savęs – nuo jų galima pabėgti lengviau nei nuo lopšy bliaunančios burnos. Pasipiršti panai, o po to trenkus snukin pabėgti yra lengva. Užtat nuo rėkiančio padaro taip lengvai nepabėgsi. Ir turėsi visam likti kartu vien tik dėl to, kad raišiojai tai, ko rišti nevertėjo.
Loading ...
