Piktas gnomas Arvydas kalba

Daiva sakė, pats laikas būtų jau kažką parašyt. O aš gi užimtas labai, laiko neturiu, vis ką veikiu, vis meluoju. Turiu aš to laiko į valias, netgi daugiau nei reiktų, bet neseniai pagalvojau, kad jau tuoj tuoj bus du metai nuo to laiko, kai didvyriškai užkariavau žemes, kuriose atstumas matuojamas myliomis, alus – pintomis, o laimė – saujomis ar glėbiais. Tada nužvelgiau savo tinklaraštį ir susigėdau – toks jovalas, tokia netvarka… Ir sugalvojau apsitvarkyt.

O štai ir nuveiktų darbų sąrašas, kuriuo atsiskaitau tiems keliems žmonėms, kurie kažkodėl čia vis užeina kasdien:

• Po persikėlimo į dabartinį adresą, nebuvo apsižiūrėta ir senų įrašų iliustracijos liko sename serveryje, o kai tas gi buvo uždarytas, tie paveiksliukai paprasčiausiai dingo. Nuliūdau, padaužiau galvą į sieną ir suradau tokius pat arba bent panašius paveiksliukus, kurie galėtų iliustruoti įrašus. Kadangi kai kurie įrašai turėjo ne po vieną paveiksliuką, užtrukau gana nemažai laiko.
• Anksčiau nenaudojau visiškai jokios gramatikos tikrinimo programos, tad per žioplumą ar šiaip skubėjimą pasilikdavo gana nemažai visokių tikrai bukų klaidų. Peržiūrėjau visus įrašus nuo pat pradžios ir ištaisiau visokias grubias gramatikos klaidas. Jei kas jų randa, papasakokit, apsidžiaugsiu.
• Lygiai taip pat buvo ištrinti septyni įrašai, kurie buvo visiškai abejotinos vertės, seni, atsiradę tada, kai tik aš pats teskaičiau šituos paistalus, o jie net man nepatiko. Lygiai taip pat ištryniau arba pakeičiau po kelias eilutes senuose tekstuose, kurios dabartinėje situacijoje jau butų buvusios klaidingos. Kam gi čia tiek jus, tiek save klaidint.
• Dar sukūriau šito blogo puslapį Facebook’e ir taip sužinojau, kad mano šituos visus nusišnekėjimus skaito dar keturi žmonės, apie kuriuos nieko nežinau. Galvojau, bus kokie du, bet pasirodo, kad nesu toks beviltiškas, kokiu save iki šiol laikiau. Žiū, gal kada dar ir penktas žmogus atsiras. Dešinėj blogo pusėj pridėjau to puslapio ženklelį.
• Ištryniau puslapį, kuriame žadėjau dėti savo verstus filmų subtitrus. Buvau įdėjęs dviejų filmų vertimus, bet supratau, kad šį kartą smarkiai suklydau ir viskam, kas atrodo įdomu, tikrai negaliu rasti laiko. Kaip ir kiekvienas žmogus, nemėgstu suprasti klydęs, bet šį kartą tikrai per daug bandžiau apžioti. Kažin ar kada nors beversiu filmų subtitrus, juolab, kad nelabai kam jie įdomūs buvo. O ir vertimas užima gana daug laiko.
• Tiems, kurie klausia dėl Londone ar šiaip Anglijoje reikalingų dokumentų, jų gavimo tvarkos, procedūrų, ar šiaip teiraujasi, kur galima skaniai suvalgyti cepelinų, dešinėj blogo pusėj pateikti Skype mygtukai, kad būtų patogiau parašyti. Nesidrovėkit kreiptis, kai būsiu prie kompiuterio, atsakysiu. Tačiau į draugus prašytis nereikia vien dėl to, kad kažko paklaustumėt (tai negalioja gražioms panoms).
• Pakeičiau ilgai buvusį apklausos klausimą į naują. Aišku, irgi nesąmoningą.

Vat maždaug tiek buvo nuveikta iki vakar. Tai gal ir nėra daug, bet žinant mano tingumą, džiaugiuosi, kad bent tiek pavyko padaryti ir dabar tinklaraštis yra ganėtinai tvarkingas. O dabar jau bus galima pagalvoti ir apie normalų įrašą. Kai sakau “normalų”, turiu omeny, normalų šito blogo rėmuose.

Kažkada buvo labai populiarūs trumpi juokeliai ir vienas skambėjo taip: užmušk bebrą – išsaugosi medį. Po prieš kelias dienas vykusių diskusijų su 59 metus turinčiu kolega Antanu, tą posakį jau noriu pakeisti į labiau tinkantį mano bendraminčiams ar bent kažkiek panašiai ištvirkusiems žmonėms: nusiskusk klyną – padaryk darbo vietą jaukesnę!

Gyvendamas Lietuvoje nuolat girdėdavau iš tos seniausiųjų kartos žodžius, kad jų laikais viskas buvo kitaip, o dabar žmonės (tai sakydami jie turi omeny mus) nebeturi jokio padorumo ir greit išvis gatvėj dulkintis pradės. Heh, turiu lakią fantaziją ir prieš akis man iškyla tas vaizdas. Gi patiktų man. Ir jie iš dalies tiesą sakė, nes pakalbėjus su Antanu, paaiškėja daug skirtumų tarp dabartinių ištvirkimų ir to ištvirkimo iš anų laikų.

Antanas sakė, kad anais laikais panos visiškai nedepiliavo savo praskeltutės (šitas to dalyko pavadinimas man labiausiai patinka) ir augino didžiulius krūmus. Tada reikėdavo brautis pro krūmus iki pat šaknų, kai jau reikalas prispirdavo. O jei kalbant apie oralinio darymą, tai jau žygdarbis būdavo, nes gi kažin ar kam patinka po to pilną burną plaukų turėt. Tačiau vyrai tai darydavo! Ir kiekvienas iš jų po to daugiau ar mažiau medkirčiu jausdavosi.

Ir tais laikais ne tik panos buvo apkerpėjusios. Vyrai irgi buvo apsamanoję visur – tiek dešrytės reikėdavo dar kažkiek paieškot prieš panaudojant, tiek sriubą bevalgant šaukštą jėga pro didžiulę barzdą prakišt. Ir dar stebėdavosi, kodėl gi panos nei būčiuot nenori, nei burna krūmuose paslėpto spuogo nepamalonina. Bet vis tiek kas antras vyras su barzda būdavo. Likę – su ūsais.

Dabar gi viskas pasikeitė gerokai – visi suprato, kad žmonės – visai kaip delfinai – irgi gali dulkintis dėl malonumo. O kadangi delfinai plaukų neturi, tai visi gi ėmė tuos plaukus šalintis nuo visur. Dar prieš dešimt metų pydarais vadino visus bernus, kurie skutasi pažastis. Dabar jau kreivai žiūri į tuos, kurie to nedaro. Greit tikriausiai ateis laikai, kai vyrukai be plikės jau bus laikomi negražiais…

Šitas tekstas neturi turėti jokios gilios potekstės ar pan. Tiesiog dabar žmonėms yra pavasaris, tad ir rašom apie pavasariškus dalykus. O šiltų orų genami ir pastebim tokias pokyčių tendencijas: moterys ima šalinti gaurus apačioj, vyrams jau smagu gi palepinti jas liežuvių, bet anos neleidžia, nes vyrų barzdos kutena; taip vyrai ima skustis ir kuo toliau, tuo mažiau barzdotų diedukų belieka; tada vyrai susivokia, kad jei jau panos apsinuogino apačioj ir vyrai užsinorėjo patys jas lepint, kodėl gi jiems irgi neėmus aplink sasyskas šalint ar bent pritrumpint plaukų, kad panoms į burnas nelįstų; kaip tarė, taip padarė – žiūri – veikia.

Juk toks va visuotinis nuplikimas negali būti tik sutapimas, taip?