Piktas gnomas Arvydas kalba

Džeimsas su savo kate Bobu - garsieji The Big Issue pardavėjai

Kurią čia dieną su protinga blondine sėdėjom bala žino kokioje centro skylėje pas anos draugę, mat toji ten dirbo. Žodžiu, gėrėm kažkokį nesąmoningą mochito ir kalbėjom apie geresnį rytojų. Tada prie mūsų priėjo toks “The Big Issue” pardavėjas bomžas Džeimsas su savo katinu Bobu. Na, gal ne visai prie mūsų – prie gretimo staliuko. Pasidėjo katiną, kuris paprastai tupi jam ant pečių, ir uždėjo į tą pačią kavinukę, ar kad ir kas ten buvo, nusipirkti maisto.

Kai grįžo, atsisėdo ir ėmė pakuotis maistą. Rodos, smagus žmogelis, šiek tiek blondinė pakalbėjo su anuo, pasisakė kas jis toks, kaip pinigų gauna, parodė savo gražų ryžą katiną (matai nuotraukoj – nuotrauka tikra) ir pan. Tada prie mūsų priėjo kažkoks čigonės-arabės miksas ir labai norėjo, kad nupirkčiau rožę blondinei. Būtų tamsiaplaukė, gal ir būčiau nupirkęs, o dabar… Nuėjo šalin, kai Džeimsas parodė kažkokį savo pažymėjimą.

Tada čigonė-arabė pristojo prie netoliese stovinčių trijų išsipusčiusių panų. Dvi, rodos, vietinės, trečia – juoda. Bet ir anos nepanoro tos gėlytės. Džeimsas šūktelėjo kažką panašaus į “kam jūs labiau norit padėti – čia gimusiam vietiniam kaip aš ar tokiai iš bala žino kur atsibasčiusiai bobai”. Ne visai taip sakė, bet mintis ta pati. Panos pasibjaurėjo arba apsimetė pasibjaurėjusiomis, o katinų valdovas prieš nueidamas dar burbtelėjo, kad atsibasto čia visokie iš pašalpų gyventi…

Žinot gi tuos įdomius verslo modelius kai perki du, gauni keturis už septynių kainą arba kai pavagiama dėžę degtinės, parduodama už pusę kainos, o gauti pinigai prageriami. Nu bet klausykit, visokie tie čigonai-arabai tai jau smarkiai viską čia lenkia. O po to sako, nebūk rasistas.

Įsivaizduok paprastą dalyką. Atvažiuoja koks šūdžius, prisiima tų pašalpų (visi žino, kad Anglija – pašalpų rojus – gauna kas nori, kas nenori, vis tiek gauna) ir gyvena iš jų nieko neveikdami, nedirbdami, gyvendami valstybės už dyką ar vos už kelis centus jiems duotame name.

Pažiūrėk į situaciją taip. Koks avinėlis pasiima socialinį būstą už kurį moka kapeikas, prisiklijuoja visokių pašalpų ir iš jų gyvena, o tada ateini tu pas jį nuomotis kambarį ir moki pinigus. Ne tik kad valstybė jam moka už būstą, duoda pinigų, kad nebadautų, visokių išlygų, tai dar ir tu jam moki pinigus ir padedi parazituoti sunkiai dirbdamas kol anas nieko neveikdamas sau ramiai gyvena.

Pikčiausia, kad ir lietuvių tokių yra.

Nors tu man ne visai brolis, bet, škias, saulė šviečia visiems!

Šiandien Liucija paklausė manęs apie šeimą. Klausė, ar dar nenoriu susikurti savo šeimos. Man šitas klausimas tapo ketvirtu dažniausiai girdimu po kitų trijų. Tikriausiai dėl to, kad jau nebesu ką tik mokyklą baigęs vaikigalis ir kai kuriems keista, kodėl nesitrankau po klubus, ieškodamas savo princesės ar dar bala žino ko, kodėl jos nevedu ir neprisidarau krūvos vaikų. Matai, mano amžiuje taip ir turėtų būti tikriausiai.

Pirmiausiai noriu papasakoti, kas, mano galva, yra šeima ir kaip tai dažniausiai nesutampa su tų klausinėtojų požiūriu. Rodos, kažkam yra normalu susituokti būnant aštuoniolikos ar devyniolikos, nes, matai, kažkas kažką įsimylėjo. Ir kas po to? Tipo, gyvena du šviežiai susituokę paaugliai kartu ir tai vadina šeima, nors niekas nesikeičia nei gyventų tik šiaip kartu. Man tai yra kaip cirkas, o ne šeima.

Gyvenimas kartu su kažkuo man niekada nebuvo rimtas įsipareigojimas, jei žinojau, kad tas mano sugyventinis nėra visai mano žmogus. Man yra šeima – tas žmogus, su kuriuo noriu susilaukt vaiko, jį auginti ir panašiai. Šeima man nėra susijusi su pana, kurią norisi dulkinti, bet pagalvojus apie vaikus su ja, kaktoje atsiranda trys raukšlės. Ne, man šeima yra kiek kitoks dalykas, kuris nėra susijęs vien tik su įsimylėjimu.

O atsakant į klausimą ar noriu šeimos, galiu pasakyt paprastai, gal ir norėčiau, bet man mažas vaikas varo vėžį. Turiu omeny, tas laikotarpis, kai vaikui dygsta dantys ir šiaip bliauna, o kodėl, pasakyti negali. Name jauna šeima augina būtent tokio amžiaus dukrelę. Man kartais užtenka pabūti kartu virtuvėje pusę valandos, kad suprasčiau – maži rėksniai tikrai ne mano kantrybei. Jie gražūs, mieli, bet jei man pradėtų vakarais kas nors rėkti kambary…

Iš kitos pusės čia yra išeitis. Reikia ieškoti kokios nors smagios moters, kuri jau turi šiek tiek paaugintą vaiką. Na, tokį, kuris neberėkia ar bent jau gali pasakyti kas negerai. Tik maža problemėlė čia iškyla – fainų vienišų panų su vaikais yra mažai, nes tokių dažniausiai niekas vienų nepalieka. Bet jeigu susiradus vienišą ir tokią visokią nerealią, tai koks skirtumas ar ji su vaiku, ar ne? Prieš kokį pusmetį apie tai kalbėjau su lenke Justyna, sakė, aš pirmas kuris taip kalba.

Man nėra suprantama, kas yra tokio baisaus auginti ne savo vaiką? Visi žino, kad tėvai yra ne tie, kurie padarė, o tie, kurie užaugino. Kurį vyrą vaikas labiau mylės: tą, kuris padarė ir kažkodėl neaugino dėl visai nesvarbių priežasčių, ar tą, kuris augino ir rūpinosi? Net jei visada žinos teisybę. Manau, atsakymas aiškus. Priedo, vyrai dažniausiai vaikus myli tiek pat, kiek myli savo moterį. Jei nustoja ją mylėti, nesunkiai palieka ne tik ją, bet ir vaiką. Moka alimentus, bet pernelyg daug nebendrauja, pernelyg nesirūpina.

Keliems esu minėjęs ir tokį variantą, kai kalba pasisukdavo apie šeimas. Sakydavo, “gal ir taip, gal ir viskas gerai gautųsi, tačiau savo norėtųsi, pamatytum”. Net neabejoju, niekada ir nesakiau, kad niekada savo nenorėčiau. Tiesiog dabar man tam neužtektų kantrybės. Bet gal po metų, dviejų ar penkių galvosiu kitaip, gal dėsiu skelbimus į pažinčių svetaines, ieškodamas susirasti potencialią žmoną.

Kol kas yra taip kaip yra – dirbu, tinginiauju, linksminuosi ir savo ateities neplanuoju. Kai atsiras kažkas, su kuriuo tikrai norėsiu kažką planuoti, planuosiu. Lai būna tai vos mokyklą baigusi mergiotė, dešimt metų vyresnė moteris su trim vaikais ar kokia nors ateivė iš kosmoso. Man jokio skirtumo, nes šeimą pastatyti galima visur, tereikia tik noro. O cirko daryti nenoriu – nes vesti kažką dėl to, kad įsimylėčiau, man būtų labiau pasityčiojimas iš šeimos, o ne jos kūrimas.

Taip ir pagalvojau, kad viskas čia dėl to. O aš taip nenoriu. Noriu pirma baigti mokslus, tada susirasti tą vienintelį, kuriuo galėčiau pasitikėti ir žinočiau, kad čia būtent tas vienintelis skirtas visam mano gyvenimui. Tik tokiam žmogui atsiduoti visiškai galėčiau ir tik su tuo žmogum noriu pirmą kartą permiegoti. Tam vieninteliam padovanosiu savo nekaltybę.

Taip man kažkada rašė viena pana, kai neparodžiau noro rimtesniems santykiams. Čia buvo gana senai. Tais laikais dar buvau jaunas ir kvailas, dabar likau tik kvailas. Nenorėjau aš su ta mergiote nieko ir visai ne dėl to kaip gali pasirodyti iš pirmos pastraipos. Paprasčiausiai man ji nelipo ir tiek, o ana, kaip ir visada visos panos, kažko ėmė ir prisigalvojo.

Aišku, aš esu iš tų paprastų eilinių berniokų, kuriems patinka panos, patinka su jomis permiegoti. Tačiau nesu tas, kuris miega su kiekviena iš eilės. Gal čia su metais pasidariau toks išrankus ir reiktų pradėti rūpintis kiekiu, o ne kokybe. Matai, turėjau tokią paną, kuri mane sugadino. Ana, matyt, su milijonu permiegojus buvo, žinojo ką ir kaip reikia daryti lovoj, kad beveik visos kitos po jos atrodytų kaip pradinukės visame tame reikale.

Aišku, tie žodžiai pirmoje pastraipoje yra labai gražus, gal net užkabintų kokio nors paauglio, kuris mėgsta pjaustytis venas plastikiniu peiliu, širdį ir jam visai patiktų, kad kažkokia pana būtent jam padovanotų nekaltybę. Tačiau būtent tos panos, kurios saugo tą turtą tam vieninteliam, galvoja, kad tai patiktų visiems. Toks jausmas, kad kiekvienas “vienintelis” apsidžiaugtų tuo, kad kažkas užkonservavęs ilgą laiką laiko kelnėse neturintį jokios vertės reiškinį.

Negi panos tikrai mano, kad tam vieninteliam, kuriam išsaugomas tas turtas, apsidžiaugtų lovoje gavęs ne smagią paną, su kuria būtų gera pasidulkinti, o nežinantį ką lovoje reikia daryti mėsos gabalą? Negi kažkas tikrai nuoširdžiai mano, kad kažkam tai gali patikti labiau nei paprastas normalus seksas su patirtį turinčia pana?

Jei pana tam vieninteliam nori būti tikrai ypatinga, labai klaidingu keliu eina galvodama, kad nekaltybės atidavimas – vienas iš būtų tokiai būti. Tai greičiau būdas pasirodyti nevykusiai, o ne ypatingai. Bent jau man, draugams ir kokiem trim ar keturiems kolegom su kuriais kalbėjau apie šitą reiškinį.

Gi patys žinot, kad Egipte senovėje nekaltas mergeles aukodavo dievams, pasakos pilnos situacijų, kur tokios mergelės atiduodamos drakonams. Ir tada anekdotinė frazė – savaime suprantama, kad atiduodavo ir aukodavo nekaltas, nes koks durnius švaistys mergeles, kurios duoda? Kitaip sakant, mielos panos, jei dievas jau davė jums, tai prašom pasidalinti su visais.

Šitame įraše kalbu ne apie tas panas, kurios vis dar nekaltos vien tik dėl to, kad jas bandė išdulkint tik narkomanai ar šiaip kokie nepageidaujami asmenys, ar paprasčiausiai galvoja, kad joms tai dar šiek tiek per anksti, o apie tas “taupykles”, kurios tą šūdą taupo lyg tai būtų ypatingas dalykas. Taip pat nesakau, kad reikia dulkintis su visais, sakau tik tiek, kad tam vieninteliam pasirodysite kur kas ypatingesnės, jei jau žinosite ką daryti, kai tam ateis laikas, nes patikėkit, bernams yra visiškai nusišikti ar jūs kaltos, ar ne.