Šitos visos rankenėlės yra labai svarbios. Kai kažkurią iš jų pasuki, nutinka nuostabūs dalykai. Tereikia žinoti kurią, o šito nežino nė pats Rokiškis.

Sutikit su manim, kad vienas iš pačių populiariausių klausimų pažindinantis skamba maždaug taip – tai ką mėgsti veikti laisvalaikiu? (Šį kartą praleiskim lietuviškuose klubuose vyraujantį klausimą, vos tik kas nors pamato priešingos lyties asmenį maigantį telefoną – ar man rašai žinutę?) O atsakymų apie laisvalaikį būna daug ir visokių. Nusivylusios namų šeimininkės sakys, kad mėgsta žiūrėti “Nusivylusias namų šeimininkes”, kitus bobiškus serialus, jaunesni vyrai (patys save išdidžiai vadina virukais!) sakys, kad mėgsta parke kamuolį paspardyti, bėgioti, muštis ar pasigerti, o prasiblaivius pasigerti dar kartą. Visi daro kas jiems atrodo smagiausia, tačiau bene kiekvienas žmogus būtinai pasakys, kad mėgsta klausytis muzikos.

Šiandien nebūsiu piktesnis nei visada ir nebandysiu lyginti muzikinių skonių, bandydamas kišti savo asmeninę nuomonę, kad Cicinas geriau už Makejevą, Gravel – už Rebelheart, o Jazzu klausytis smagiau, kai ji dainas atlieka ne su Mario Basanov, o su Leon Somov. Taip pat nebandysiu pasakoti, kad dubstepo, kuris geriausiu atveju primena metalo apdirbimo staklių skleidžiamą garsą nei muziką, klausymas yra nesveikas širdžiai, roko muziką klausantys žmonės yra įdomiausi, o klubinę muziką mėgstančios šviesiaplaukės yra tikrų tikriausios blondinės. Šiandien aš nesijaučiu Užkalniu (šitas žodis greitu metu, manau, taps būdvardžiu), todėl pasiliksiu tai kitam kartui, kai būsiu piktesnis ir blogesnis – koks būnu ką tik namo parskridęs iš Lietuvos.

Šiandien norėčiau pabaksnoti kokiu buku pagaliu į šonkaulius tiems, kurie atiduoda paskutinius kruvinu prakaitu uždirbtus svarus tam, kad aplinkiniai galvotų, jog šie yra turtingesni už pasaulinio lygio futbolo žvaigždes. Drįsčiau teigti, kad kiekvienas iš mūsų pažįsta ne po vieną tokį lietuvaitį, kuris sumoka beprotiškas sumas už tai, kad pareklamuotų save ir galėtų žvilgčioti į kitus, bandydamas suprasi ar kas nors jau pastebėjo jų iššaukiančią prabangią išvaizdą, kuri dažniausiai būna tiesiog nevykęs vieno garsaus prekinio ženklo bandymas suderinti su likusiais pigiais ir jau gerai nudėvėtais rūbais ar aksesuarais.

Tas pats yra ir su tuo muzikos klausymu. Jau gana dažnai galima pastebėti Lietuvos išeivį su ausinėmis lakstantį po Londoną ir linksintį į, matyt, Butkutės dainų taktą. Ir ne bet kokiomis ausinėmis, o “Monster by Dr. Dre“. Ir kas čia tokio, kad tai tik beprotiškai aukštos kokybės ausinių beprotiškai prastos kokybės kopija, gaminta rankomis Kinijos kaimelyje, į kurį nuvažiuoti galima tik pasikinkius arklį? Matai, svarbiausia, aplinkiniai galvoja, kad čia originalios, daug kainuojančios ir geros ausinės, katros ausis užpildo įvairių diapazonų laime. Cha! O dar mane pasipūtusiu vadinat! Bakst pagaliu į užpakalį tokiems žiopliams.

Galbūt ne tokiu dideliu pagaliu, tačiau reiktų gerai bakstelti ir kitus – piliečius, kurie išleidžia daugiau nei šimtą Karalienių už originalias “Monster by Dr. Dre” ausines, kurios laikomos kad ir ne pačios aukščiausios kokybės, bet vienomis iš geriausių masiniam vartotojui skirtų muzikos klausymosi padargų (galėčiau paminėti Shure ar Klipsch, bet ir taip nesinori varginti jūsų su gerų firmų pavadinimais – pirkit pigius daiktus), tačiau jas jungia prie savo telefono ir klausosi tragiškos kokybės MP3 muzikos, kuri išlikusi nuo sovietinių laikų, kai kompiuterių diskai buvo mažytės talpos ir laikyti daug muzikos juose buvo tiesiog prabanga. Ta muzika yra labiau suspausta, nei galimą suspausti kempinę besitaškant vonioje. Taip išsunkta kokybė ir švarumas, kad muzikoje visiškai nebelieka muzikos. Nors, leiskit prisipažinti, pirmiausia ir aš pirkau ausines, tik po to visų aukštinamą iPodą iškeičiau į normalų nešiojamą muzikos grotuvą. Galit už tai ir mane nesmarkiai bakstelt.

Kaip ten bebūtų, manau, MP3 vis dar dera tuose namuose, kuriuose galima rasti dvi mažytes prie monitoriaus pastatytas kolonėles, kurių įjungimo mygtuko spragtelėjimas skamba garsiau nei pačių kolonėlių skleidžiama muzika. Tuose namuose, kuriuose vandenį arbatai vis dar virina ant ugnies statomuose viduliuose. Tuose, kuriuose telefonas vis dar turi numeriui rinkti skirtą skylėtą diską. Na ir, iš bėdos, dar tuose, kuriuose muzikos klausomasi nešiojamuose kompiuteriuose sumontuotomis kolonėlėmis. Tačiau tik ten ir niekur kitur.

Prie aukštos kokybės ausinių, kurios daugiau skirtos parodyti, kad už minimalią algą uždirbamą fabrike, galima nusipirkti kažką gero, reiktų nusipirkti ir padorų grotuvą, kuris dažniausiai net pigesnis nei iPod. Tą, kuris palaiko nesuspaustą muzikos formatą ir leidžia mėgautis tokiu garsu, kokį girdį studijoje kūrinius įrašinėjantys žmonės. Tiesiog ieškokit aprašyme prie palaikomų formatų žodelio FLAC. Šito keistoko termino reikšmė verčiasi maždaug taip: “beprotiškai fantastiškos kokybės, kokią mėgo Mocartas, muzika”. Tai nebus kažkas, nuo ko išsižiosite, tačiau skirtumas daugiau nei akivaizdus. Ir pažindinantis nuo šiol reiktų imti klausti, “o kaip tu tos muzikos mėgsti klausytis?”

Klausykitės muzikos taip, kaip tai darydavo Olimpo kalno dievai.