Klausykis muzikos kaip tai daro Olimpo kalno dievai

Šitos visos rankenėlės yra labai svarbios. Kai kažkurią iš jų pasuki, nutinka nuostabūs dalykai. Tereikia žinoti kurią, o šito nežino nė pats Rokiškis.

Sutikit su manim, kad vienas iš pačių populiariausių klausimų pažindinantis skamba maždaug taip – tai ką mėgsti veikti laisvalaikiu? (Šį kartą praleiskim lietuviškuose klubuose vyraujantį klausimą, vos tik kas nors pamato priešingos lyties asmenį maigantį telefoną – ar man rašai žinutę?) O atsakymų apie laisvalaikį būna daug ir visokių. Nusivylusios namų šeimininkės sakys, kad mėgsta žiūrėti “Nusivylusias namų šeimininkes”, kitus bobiškus serialus, jaunesni vyrai (patys save išdidžiai vadina virukais!) sakys, kad mėgsta parke kamuolį paspardyti, bėgioti, muštis ar pasigerti, o prasiblaivius pasigerti dar kartą. Visi daro kas jiems atrodo smagiausia, tačiau bene kiekvienas žmogus būtinai pasakys, kad mėgsta klausytis muzikos.

Šiandien nebūsiu piktesnis nei visada ir nebandysiu lyginti muzikinių skonių, bandydamas kišti savo asmeninę nuomonę, kad Cicinas geriau už Makejevą, Gravel – už Rebelheart, o Jazzu klausytis smagiau, kai ji dainas atlieka ne su Mario Basanov, o su Leon Somov. Taip pat nebandysiu pasakoti, kad dubstepo, kuris geriausiu atveju primena metalo apdirbimo staklių skleidžiamą garsą nei muziką, klausymas yra nesveikas širdžiai, roko muziką klausantys žmonės yra įdomiausi, o klubinę muziką mėgstančios šviesiaplaukės yra tikrų tikriausios blondinės. Šiandien aš nesijaučiu Užkalniu (šitas žodis greitu metu, manau, taps būdvardžiu), todėl pasiliksiu tai kitam kartui, kai būsiu piktesnis ir blogesnis – koks būnu ką tik namo parskridęs iš Lietuvos.

Šiandien norėčiau pabaksnoti kokiu buku pagaliu į šonkaulius tiems, kurie atiduoda paskutinius kruvinu prakaitu uždirbtus svarus tam, kad aplinkiniai galvotų, jog šie yra turtingesni už pasaulinio lygio futbolo žvaigždes. Drįsčiau teigti, kad kiekvienas iš mūsų pažįsta ne po vieną tokį lietuvaitį, kuris sumoka beprotiškas sumas už tai, kad pareklamuotų save ir galėtų žvilgčioti į kitus, bandydamas suprasi ar kas nors jau pastebėjo jų iššaukiančią prabangią išvaizdą, kuri dažniausiai būna tiesiog nevykęs vieno garsaus prekinio ženklo bandymas suderinti su likusiais pigiais ir jau gerai nudėvėtais rūbais ar aksesuarais.

Tas pats yra ir su tuo muzikos klausymu. Jau gana dažnai galima pastebėti Lietuvos išeivį su ausinėmis lakstantį po Londoną ir linksintį į, matyt, Butkutės dainų taktą. Ir ne bet kokiomis ausinėmis, o “Monster by Dr. Dre“. Ir kas čia tokio, kad tai tik beprotiškai aukštos kokybės ausinių beprotiškai prastos kokybės kopija, gaminta rankomis Kinijos kaimelyje, į kurį nuvažiuoti galima tik pasikinkius arklį? Matai, svarbiausia, aplinkiniai galvoja, kad čia originalios, daug kainuojančios ir geros ausinės, katros ausis užpildo įvairių diapazonų laime. Cha! O dar mane pasipūtusiu vadinat! Bakst pagaliu į užpakalį tokiems žiopliams.

Galbūt ne tokiu dideliu pagaliu, tačiau reiktų gerai bakstelti ir kitus – piliečius, kurie išleidžia daugiau nei šimtą Karalienių už originalias “Monster by Dr. Dre” ausines, kurios laikomos kad ir ne pačios aukščiausios kokybės, bet vienomis iš geriausių masiniam vartotojui skirtų muzikos klausymosi padargų (galėčiau paminėti Shure ar Klipsch, bet ir taip nesinori varginti jūsų su gerų firmų pavadinimais – pirkit pigius daiktus), tačiau jas jungia prie savo telefono ir klausosi tragiškos kokybės MP3 muzikos, kuri išlikusi nuo sovietinių laikų, kai kompiuterių diskai buvo mažytės talpos ir laikyti daug muzikos juose buvo tiesiog prabanga. Ta muzika yra labiau suspausta, nei galimą suspausti kempinę besitaškant vonioje. Taip išsunkta kokybė ir švarumas, kad muzikoje visiškai nebelieka muzikos. Nors, leiskit prisipažinti, pirmiausia ir aš pirkau ausines, tik po to visų aukštinamą iPodą iškeičiau į normalų nešiojamą muzikos grotuvą. Galit už tai ir mane nesmarkiai bakstelt.

Kaip ten bebūtų, manau, MP3 vis dar dera tuose namuose, kuriuose galima rasti dvi mažytes prie monitoriaus pastatytas kolonėles, kurių įjungimo mygtuko spragtelėjimas skamba garsiau nei pačių kolonėlių skleidžiama muzika. Tuose namuose, kuriuose vandenį arbatai vis dar virina ant ugnies statomuose viduliuose. Tuose, kuriuose telefonas vis dar turi numeriui rinkti skirtą skylėtą diską. Na ir, iš bėdos, dar tuose, kuriuose muzikos klausomasi nešiojamuose kompiuteriuose sumontuotomis kolonėlėmis. Tačiau tik ten ir niekur kitur.

Prie aukštos kokybės ausinių, kurios daugiau skirtos parodyti, kad už minimalią algą uždirbamą fabrike, galima nusipirkti kažką gero, reiktų nusipirkti ir padorų grotuvą, kuris dažniausiai net pigesnis nei iPod. Tą, kuris palaiko nesuspaustą muzikos formatą ir leidžia mėgautis tokiu garsu, kokį girdį studijoje kūrinius įrašinėjantys žmonės. Tiesiog ieškokit aprašyme prie palaikomų formatų žodelio FLAC. Šito keistoko termino reikšmė verčiasi maždaug taip: “beprotiškai fantastiškos kokybės, kokią mėgo Mocartas, muzika”. Tai nebus kažkas, nuo ko išsižiosite, tačiau skirtumas daugiau nei akivaizdus. Ir pažindinantis nuo šiol reiktų imti klausti, “o kaip tu tos muzikos mėgsti klausytis?”

Klausykitės muzikos taip, kaip tai darydavo Olimpo kalno dievai.

19 Comments

Įkvepianti lietuviškos picerijos muzika

Mielai prigulčiau šalia šitos mergaitės. Kartu picą valgytume, apie gyvenimą kalbėtumėme visą vakarą. Iš ryto dar picos pasišildytume.

Taip jau nutiko, kad piktas gnomas Arvydas vėl lankėsi Lietuvos sostinėje Vilniuje ir gyveno senamiestyje ištisą savaitę. Viešbutuką pasiėmė prie pat Aušros vartų, kad ir miestas arti būtų maistui, alui, pažįstamiems, ir iš stoties rajono kokią tai kūrvą tempt namo toli nebūtų. Apie atostogas ir Lietuvą dar parašysiu visokių gerų ir blogų dalykų. Dabar apie maistą.

Beveik visada maitinausi vienoje picerijoje. Net pusryčiaudavau, mat visada pramiegodavau viešbutyje pusryčių metą. Ir vienas dalykas paliko neišdildomą įspūdį – kol pavalgydavau, atsigerdavau, kelis kartus išgirsdavau dvi tas pačias dainas. Susidarė įspūdis, kad ta picerija turi grojaraštį iš dešimties dainų, o atsitiktinės tvarkos algoritmas pataiko vis ant tų pačių.

Ir dainos mane tikrai nustebino. Pateikiu tris dainas ir po jomis esančius konkursinius klausimus. Laimėtoją kada nors pavaišinsiu alum*.

Kurios dvi dainos nuolat skambėjo picerijoje ir kuris tai picerijų tinklas, kuris mėgsta tokią susimąstyti priverčiančią jau dabar legendinę muziką leisti kas penkiolika minučių?

*apie įsteigtą prizą galit pamiršti.

4 Comments

Facebook padės alytiškei iškasti naują šulinį

Pabudau šiandien su ganėtinai sunkia galva. Žinot gi tą jausmą, kai vakar buvo gera, o atsibudus ryte galvoje gaudžia tie patys vakarykščiai simfoniniai orkestrai. Tikiuosi, kada nors ateis laikas, kai po tokių vakarų galvoje rytais tvyros ramybė. Tokiais rytais tikriausiai kiekvieno galvoje skamba tas pats – daugiau to nebedarysiu. Niekada niekada. Aišku, pažadai lieka neištesėti, tačiau tai nekeičia fakto, kokie sunkūs tie rytai.

Pabudus su tokia nuotaika, norisi kuo mažiau triukšmo ir nesąmonių, o čia vos įsijungus Facebook – kaip šlapiu skuduru per snukį – trys draugai pasidalino apdegusio vaiko nuotrauka, kurią matot viršuj, ir paprašė visų pasidalinti ta nuotrauka ar bent paspausti “patinka”, nes, matai, ne kas kitas, o pati Facebook kompanija paaukos pinigų tam vaikui. Trys doleriai už tai, kad pasidalinsi, doleris už tai, jei patiks.

Negi, atsiprašant, vis dar yra tokių debilų, kurie tiki, kad kokia nors kompanija, kurios tikslas yra susikrauti didžiausią įmanomą skaičių pinigėlių, tikrai duos kažkokiam nupiepusiam vaikui pinigų vien už tai, kad kažkoks asilas taip nusprendė? Negi tikrai tie besidalinantys tokiu mėšlu tuo tiki? Būkit tikri, kompanijos ne tik apie tuos vaikus nežino, bet net jei nuneštum pas juos prie durų jį, anie tik paspirtų tolyn, kad nesimaišytų. O dabar, pasidalink šituo straipsniu ir dėdė Markas duos pinigų už Alytaus gyvenančiai senutei išsikasti naujam šuliniui, nes senasis išdžiuvo.

Pamenu, prieš kokius dešimt metų buvo labai populiarūs laiškai, kuriuos reikėdavo išsiųsti mažiausiai trim naujiem adresatam, nes kažkas irgi ten pinigų duodavo už kiekvieną persiųstą laišką. Tik tada dar grasindavo, kad jei ignoruosi ir nepersiųsi, nukris pimpalas ar vietoj papų išdygs kaktusai. Jaučiu, anuo siuntinėdavo panašūs asilai, kurie šitomis nuotraukomis prašo dalintis.

Nuoširdžiai norėčiau, kad išleistų tokį įstatymą, kad tie žmonės būtų sušaudomi iškarto už tokių nuotraukų pasidalinimą. Nes tai ne gerumo rodymas. Tai rodymas, kokie debilai esat ir kokiais debilais laikot visus kitus, kurie tą nuotrauką pamatys. Supraskit, niekam, išskyrus jų pačių tėvus, tie vaikai nerūpi. Net tom seselėm, kurios rūpinasi jais – tai tik jų darbas, kuriam pasibaigus tie vaikai pamirštami.

2 Comments

Stylish Blogger Awards 2012

Konanas visada sau pasiimdavo labiausiai patikusį prizą pats.

Šita kasmetinė tradicija man labai patinka ne dėl to, kad tai yra kažkoks savireklamos būdas, o dėl to, kad labai aiškiai parodo kaip greit mažėja aktyviai įrašus auginančių blogų skaičius. Kaip ten bebūtų, maniškis jau prie išnykimo ribos. Nors ir nesitikėjau, šiemet vėl gavau tą nesąmoningą apdovanojimą iš Kaspinuočio, kuris, pagaliau, po septynių metų pertraukos vėl parašė įrašą. Nors ir buvo gėdingai priversta.

Viso šito reikalo esmė paprasta – už visiškai nieką skiriamas apdovanojimas, tereikia rašyti blogą. Kai tokį gauni (kažin kuris čia pradėjo Lietuvoj pirmas?), reikia jį skirti kažkam kitam, o tada papasakoti apie save, rodos, septynis dalykus. Parašysiu mažiau.

Pagal protokolą, keli dalykai apie mane:

  • Kartais padarau kontaktų pavasarinius apsivalymus. Pereinu Facebook, Skype kontaktus ir visada randu, ką pašalinti. Paprastai tai būna iš kažkur atsiradę buvę klasiokai, kurie taip niekada ir neparašo, blogo skaitytojai, kurie irgi neišstena daugiau nei “labas, ką veiki, kaip sekasi?” ir šiaip visokie žmonės, su kuriais nebendrauju ir bendri interesai nesieja. Nekaupiu kontaktų, jei kažkuris žmogus nusibosta, ištrinu greit.
  • Mėgstu pirkti daiktus, kurių man visai nereikia. Kaip antai, iPad 2 ar gitara. Tiesa, iPad panaudojau kokius keturis kartus per tą pusmetį kurį turiu ir vėl panaudosiu skrisdamas Lietuvon gegužę (kas alaus?), o su gitara labai lėtai groti išmokau dvi dainas jau! Tiesa, labai lėtai. Tačiau iš esmės tai nereikalingi dalykai ir tokius aš pirkti mėgstu.
  • Esu Apple produkcijos mėgėjas. Nesakau, fanas dėl to, kad tai nėra fanatiškas visų dalykų garbinimas, tačiau man patinka jų gaminamų įrenginių kokybė, paprastumas naudoti. Mėgstu iš iTune pirk muziką, programas, nes tai paprasta, turiu iPhone 4S, nes visada norėjau išbandyti ir kaip tik Vodafone pasiūlė prasitęsti kontraktą, tai pasiėmiau. Nuo seno turiu iPod Touch, kai pirmą kartą pirkau vogtą. Manau, kad tai labai patogus grotuvas. Turiu iPad 2, nes norėjau planšetės nuotraukoms rodyt, filmams žiūrėt ir pan. Noriu iMac ir žadu jį nusipirkt vasarą. Tam yra svarių priežasčių, kodėl nebe asmeninio kompiuterio, tačiau tai parašysiu kada nors atskirame įraše.
  • Visada turiu kokį nors žmogų internete su kuriuo bendrauju nesustodamas. Skype, Facebook, žinutės, skambučiai. Ir tai būna nuolat, ne tik kai būnu prie kompiuterio. Tam žmogui dėl kokių nors priežasčių dingus iš mano akiračio, jį greitai pakeičia kitas. Ir vėl viskas tęsiasi. Ilgiausiai taip su vienu žmogum bendravau beveik pusantrų metų.
  • Per savo gimtadienį visada imu atostogas. Taip pat jų niekada nešvenčiu.

Šitą bevertį apdovanojimą skiriu Skirmantui Tumeliui ir tai pasipūtusiai Viktorijai. Nepranešiu, gal patys pamatys.

2 Comments

Tatuiruotė ir keli atsakymai apie ją

Velnio mašina sudrąskanti kūną

Nesu šito reikalo ekspertas, bet dabar tokiu teks apsimesti. Daug kas nori išsibjauroti kūną, bet bijo tai daryti dėl įvairiausių priežasčių, tad aš pabandysiu jus nuraminti, paguosti ir padrąsinti padaryti žingsnį dėl kurio kada nors gailėsitės.

Kaip man išsirinkti tatuiruotę? Durnas sprendimas būtų tik vienas – užsirašyti kieno nors vardą, jei tokiu vardu nesivadina jūsų asmeninis nuosavas vaikas. Visa kita tinka, net jei tai pimpalas ar Pepsi reklama per visą kaktą. Aš norėjau tatuiruotės kažkur penkis metus, tačiau negalėjau išsirinkt. Nenorėjau daryt tokios maždaug pakenčiamos. Tik kartą netyčia internete ieškodamas kažko pamačiau ir pagalvojau, kad va čia jau mano ir niekieno kito. Truputį pakeitėm su tatuiruotę dariusiu meistru pagal mano pageidavimus ir atsiguliau po jo mėsmale. Dar būtų gerai, kad ji bent kažką reikštų, bent simbolišką dalyką tau. Kad ir primintų kokį žmogų ar įvykį, o ne tiesiog būtų kažkoks gražus reikalas, šitaip daug ilgiau tatuiruotė patiks.

Man sakė, kad negaliu darytis liūto tatuiruotės, nes esu Mergelė. Čia skamba taip pat, kaip tu negali išsitatuiruoti Formulės 1 logotipo per visą nugarą, nes nesi automobilis. Darykis tokį piešinį ar užrašą, koks tau patinka. Patarčiau neklausinėti aplinkinių jų nuomonės apie tai, nes ne jie su ja gyvens, ne jie kasdien ją matys (aišku, jei tai nebus padaryta ant nugaros), o tu. Aš paklausiau kitų nuomonės, daugiau nei pusė pasakė, kad maniškis piešinys baisus, per didelis, atbaidys panas ir dar kitaip bandė atkalbinėt. Bet aš žinojau, kad jei jau noriu, neatkalbės nei šautuvą pakišę po nosim.

Nenoriu jos darytis, nes kai pasensiu, tatuiruotė nebeatrodys graži. Tai aišku, kad ji nebeatrodys graži, kai kūnas susiraukšlės, oda nebebus lygi ir panašiai. Bet čia mano nuomonė irgi labai teigiamai žiūri – patikėk, kai tau bus šešiasdešimt ar septyniasdešimt ir oda nebeatrodys lygi, turėsi tiek kitokių problemų, kad tai, kaip atrodys tas piešinys ar užrašas, rūpės mažiausiai. Tave bus susukęs radikulitas, bėgiosi į tualetą kas penkiolika minučių ir nesėkminga bandyti prisiminti kokia šiandien savaitės diena. Apie tą tatuiruotę, kurią pasidarei prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų pamirši irgi. Juolab, kad būdamas tokių metų, kai ji jau bus nebegraži, nebelabai kam rodysi savo pusnuogį kūną. Aišku, jei tai nebus anksčiau minėtas pimpalas per visą kaktą – tada taip, tokio lengvai jau nepaslėpsi.

Betgi tai atrodo taip skausminga. Ir teisingas toks požiūris, ir neteisingas. Labai priklauso nuo kūno vietos, kur daro. Pasak žmogelio, kuris darė, labiausiai skauda pačiam krūtinės vidury, kur tik kaulas ir oda, ir šonuose ant šonkaulių. Man darė krūtinės vidury, o kadangi darė trim sluoksniais, nes dariaus visiškai juodą piešinį, kai odą skuto trečią kartą, skaudėjo taip, lyg bandytų peiliu prapjaut krūtinę kiaurai. Tačiau ant mėsingos krūtinės dalies skausmas buvo labiau erzinantis nei panašus į tą tikrai “oi kaip man skauda”. Net ant peties neskaudėjo itin smarkiai. Ir tos keturios valandos tikrai neprailgo. Gal dėl to, kad labai gerą muziką leido.

Po to gi ilgai negalėsiu po dušu eit, nes negalima kontaktuoti su vandeniu. Čia melas. Galima ir net reikia tatuiruotę plauti po drungnu vandeniu su muilu without perfume, nes reikia nuplaut pradžioje nuolat atsilupinėjančią seną odą bei kraują. Tačiau normaliai su įprasta dušo žėlė nebus galima maudytis iki poros savaičių, priklausomai nuo to kaip gyja ir kokio gylio žaizda padaryta. Aš pasidariau prieš penkias dienas, tai pas mane jau pilnai užsidėjęs šašas, vadinasi, viskas tvarkoj, po apačia jau auga nauja oda. Pakentėti tiek laiko galima, priežiūra labai paprasta, gyvenimas sunkus tik pirmas dvi dienas, po to viskas grįžta į kasdienines vėžes.

Nežinau ar tikrai to noriu, nežinau ar darytis. Jei užsinorėjai tik šiandien, tada nesidaryk, tačiau jei jau nori kurį laiką, kodėl gi ne. Tačiau žinok, pasidarysi vieną, norėsi daugiau. O jos kainuoja daug, jei nesidarai pas kokį nors lievą namuose tatuiruojantį studentą. Nesidaryk pigios, nes gali pasigailėti vos tik pasidarės. Ir lyg tarp kitko, žmonės su tatuiruote visada iš manęs gaudavo papildomą žavumo balą.

14 Comments
2 of 38
123456