Šiek tiek patvarkiau tinklaraštį

Daiva sakė, pats laikas būtų jau kažką parašyt. O aš gi užimtas labai, laiko neturiu, vis ką veikiu, vis meluoju. Turiu aš to laiko į valias, netgi daugiau nei reiktų, bet neseniai pagalvojau, kad jau tuoj tuoj bus du metai nuo to laiko, kai didvyriškai užkariavau žemes, kuriose atstumas matuojamas myliomis, alus – pintomis, o laimė – saujomis ar glėbiais. Tada nužvelgiau savo tinklaraštį ir susigėdau – toks jovalas, tokia netvarka… Ir sugalvojau apsitvarkyt.

O štai ir nuveiktų darbų sąrašas, kuriuo atsiskaitau tiems keliems žmonėms, kurie kažkodėl čia vis užeina kasdien:

  • Po persikėlimo į dabartinį adresą, nebuvo apsižiūrėta ir senų įrašų iliustracijos liko sename serveryje, o kai tas gi buvo uždarytas, tie paveiksliukai paprasčiausiai dingo. Nuliūdau, padaužiau galvą į sieną ir suradau tokius pat arba bent panašius paveiksliukus, kurie galėtų iliustruoti įrašus. Kadangi kai kurie įrašai turėjo ne po vieną paveiksliuką, užtrukau gana nemažai laiko.
  • Anksčiau nenaudojau visiškai jokios gramatikos tikrinimo programos, tad per žioplumą ar šiaip skubėjimą pasilikdavo gana nemažai visokių tikrai bukų klaidų. Peržiūrėjau visus įrašus nuo pat pradžios ir ištaisiau visokias grubias gramatikos klaidas. Jei kas jų randa, papasakokit, apsidžiaugsiu.
  • Lygiai taip pat buvo ištrinti septyni įrašai, kurie buvo visiškai abejotinos vertės, seni, atsiradę tada, kai tik aš pats teskaičiau šituos paistalus, o jie net man nepatiko. Lygiai taip pat ištryniau arba pakeičiau po kelias eilutes senuose tekstuose, kurios dabartinėje situacijoje jau butų buvusios klaidingos. Kam gi čia tiek jus, tiek save klaidint.
  • Dar sukūriau šito blogo puslapį Facebook’e ir taip sužinojau, kad mano šituos visus nusišnekėjimus skaito dar keturi žmonės, apie kuriuos nieko nežinau. Galvojau, bus kokie du, bet pasirodo, kad nesu toks beviltiškas, kokiu save iki šiol laikiau. Žiū, gal kada dar ir penktas žmogus atsiras. Dešinėj blogo pusėj pridėjau to puslapio ženklelį.
  • Ištryniau puslapį, kuriame žadėjau dėti savo verstus filmų subtitrus. Buvau įdėjęs dviejų filmų vertimus, bet supratau, kad šį kartą smarkiai suklydau ir viskam, kas atrodo įdomu, tikrai negaliu rasti laiko. Kaip ir kiekvienas žmogus, nemėgstu suprasti klydęs, bet šį kartą tikrai per daug bandžiau apžioti. Kažin ar kada nors beversiu filmų subtitrus, juolab, kad nelabai kam jie įdomūs buvo. O ir vertimas užima gana daug laiko.
  • Tiems, kurie klausia dėl Londone ar šiaip Anglijoje reikalingų dokumentų, jų gavimo tvarkos, procedūrų, ar šiaip teiraujasi, kur galima skaniai suvalgyti cepelinų, dešinėj blogo pusėj pateikti Skype mygtukai, kad būtų patogiau parašyti. Nesidrovėkit kreiptis, kai būsiu prie kompiuterio, atsakysiu. Tačiau į draugus prašytis nereikia vien dėl to, kad kažko paklaustumėt (tai negalioja gražioms panoms).
  • Pakeičiau ilgai buvusį apklausos klausimą į naują. Aišku, irgi nesąmoningą.

Vat maždaug tiek buvo nuveikta iki vakar. Tai gal ir nėra daug, bet žinant mano tingumą, džiaugiuosi, kad bent tiek pavyko padaryti ir dabar tinklaraštis yra ganėtinai tvarkingas. O dabar jau bus galima pagalvoti ir apie normalų įrašą. Kai sakau “normalų”, turiu omeny, normalų šito blogo rėmuose.

Paskui margą burbulą belakstant

Tie, kas mane pažįsta, žino – iš gnomo didelio sporto fano nepadarysi. Anksčiau, kai “Žalgiris” ne tik per užpakalį darydavo “Lietuvos rytą”, bet ne ką prasčiau išniekindavo daugumą europiečių, žinojau ne tik visų krepšininkų vardus, pavardes, sąskaitų balansus, bet ir vardus vaikų, senelių, žmonų. O jei tos gražios, tai ir telefonų numerius. Žinot gi, paguost, kai vyrai ilgai Europoj užsibūna, nieko pikto.

Tačiau taip nutiko, kad po to “Žalgiris” nustojo smaginti mus, o ir žaidėjų žmonos paseno. Nuo to laiko sportu nustojau domėtis išvis, o gyvendamas Vilniuj jau ir televizoriaus nebeturėjau ir nenorėjau turėti. Čia vėlgi kaltos susenusios legendinių Lietuvos krepšininkų žmonos. Dabar tikriausiai jau nepasakyčiau nei vienos “Žalgirio” žaidėjo pavardės, jau nebekalbant apie trenerį ar dar kokį to pasaulio veikėją.

Dabar gyvenu Londone jau du metus ir vis dar jaučiuosi čia svetimas tarp vietinių. Kodėl? O gi todėl, kad lygiai taip pat nežinau nei vienos Anglijos rinktinės žaidėjo pavardės. Aišku, gėda. Visas Londonas iškabinėtas Anglijos vėliavomis, visi palaiko, bėga į barus žiūrėti rungtynių, ten geria ir kalbasi. Aš irgi geriu ir kalbuosi. Jie apie futbolą, aš apie papų neprisidengusias sirgales. Jie domisi paskui tą margą burbulą belakstančiais vyrukais, aš domiuosi ant krūtinės du burbulus turinčiomis rungtynių puošmenomis.

Futbolas visgi man patinka. Ne tik dėl papų per visą ekraną ilgosios pertraukos metu. Ir šiaip kažkaip pradedu savo noru ITV internetinę transliaciją fone laikyt. Sergu už Brazilijos rinktinę dėl to, kad jų fanės gražiausios. Net jei žaistų Lietuva, vis tiek palaikyčiau Brazilijos komandą. Kodėl? O gi todėl, kad, mano nuomone, brazilai yra daug smagesni žmonės už mus. Bent jau tie, kuriuos pažįstu.

O šiaip, žiūriu futbolą jau kelinta diena ir vis dar nesuprantu, kas yra ta nuošalė, nežinau, kokios komandos yra stiprios, kokios silpnos, o už ką sirgt renkuosi pagal aprangos gražumą. Va toks iš manęs sporto fanas. Tačiau vis tiek pranašauju, kad taurę turės arba Ispanija, arba Argentina. Įsidėmėkit, kad taip sakė gnomas, kuris apie futbolą išmano tiek pat, kiek ir apie astronomiją.

Apie klyno reikalus ir sutapimus

Kažkada buvo labai populiarūs trumpi juokeliai ir vienas skambėjo taip: užmušk bebrą – išsaugosi medį. Po prieš kelias dienas vykusių diskusijų su 59 metus turinčiu kolega Antanu, tą posakį jau noriu pakeisti į labiau tinkantį mano bendraminčiams ar bent kažkiek panašiai ištvirkusiems žmonėms: nusiskusk klyną – padaryk darbo vietą jaukesnę!

Gyvendamas Lietuvoje nuolat girdėdavau iš tos seniausiųjų kartos žodžius, kad jų laikais viskas buvo kitaip, o dabar žmonės (tai sakydami jie turi omeny mus) nebeturi jokio padorumo ir greit išvis gatvėj dulkintis pradės. Heh, turiu lakią fantaziją ir prieš akis man iškyla tas vaizdas. Gi patiktų man. Ir jie iš dalies tiesą sakė, nes pakalbėjus su Antanu, paaiškėja daug skirtumų tarp dabartinių ištvirkimų ir to ištvirkimo iš anų laikų.

Antanas sakė, kad anais laikais panos visiškai nedepiliavo savo praskeltutės (šitas to dalyko pavadinimas man labiausiai patinka) ir augino didžiulius krūmus. Tada reikėdavo brautis pro krūmus iki pat šaknų, kai jau reikalas prispirdavo. O jei kalbant apie oralinio darymą, tai jau žygdarbis būdavo, nes gi kažin ar kam patinka po to pilną burną plaukų turėt. Tačiau vyrai tai darydavo! Ir kiekvienas iš jų po to daugiau ar mažiau medkirčiu jausdavosi.

Ir tais laikais ne tik panos buvo apkerpėjusios. Vyrai irgi buvo apsamanoję visur – tiek dešrytės reikėdavo dar kažkiek paieškot prieš panaudojant, tiek sriubą bevalgant šaukštą jėga pro didžiulę barzdą prakišt. Ir dar stebėdavosi, kodėl gi panos nei būčiuot nenori, nei burna krūmuose paslėpto spuogo nepamalonina. Bet vis tiek kas antras vyras su barzda būdavo. Likę – su ūsais.

Dabar gi viskas pasikeitė gerokai – visi suprato, kad žmonės – visai kaip delfinai – irgi gali dulkintis dėl malonumo. O kadangi delfinai plaukų neturi, tai visi gi ėmė tuos plaukus šalintis nuo visur. Dar prieš dešimt metų pydarais vadino visus bernus, kurie skutasi pažastis. Dabar jau kreivai žiūri į tuos, kurie to nedaro. Greit tikriausiai ateis laikai, kai vyrukai be plikės jau bus laikomi negražiais…

Šitas tekstas neturi turėti jokios gilios potekstės ar pan. Tiesiog dabar žmonėms yra pavasaris, tad ir rašom apie pavasariškus dalykus. O šiltų orų genami ir pastebim tokias pokyčių tendencijas: moterys ima šalinti gaurus apačioj, vyrams jau smagu gi palepinti jas liežuvių, bet anos neleidžia, nes vyrų barzdos kutena; taip vyrai ima skustis ir kuo toliau, tuo mažiau barzdotų diedukų belieka; tada vyrai susivokia, kad jei jau panos apsinuogino apačioj ir vyrai užsinorėjo patys jas lepint, kodėl gi jiems irgi neėmus aplink sasyskas šalint ar bent pritrumpint plaukų, kad panoms į burnas nelįstų; kaip tarė, taip padarė – žiūri – veikia.

Juk toks va visuotinis nuplikimas negali būti tik sutapimas, taip?

Kai viskas aplinkui taip pat

Matai, Londonan atvažiavę tautiečiai vis tiek gyvena vien tik iliuzijomis apie Lietuvą. Kai tik sutinku ir pasikalbu su kokiu lietuviu (o tokių sutinku daug ir pasikalbėti tenka dažnai), jis ar ji tuoj mane netikėtai užklumpa vis su tuo pačiu klausimu, sako, “kada paskutinį kartą buvai Lietuvoj”? Tokiu momentu jaučiuosi prigautas ir, nudelbęs akis žemyn, bandau prisiminti. Kai jau tai pavyksta, vėl žvilgteliu į pašnekovo akis ir pasakau, kad tai buvo beveik prieš du metus. Aišku, pašnekovas ima žagsėti, o aš jam pasiūlau įkvėpti kiek galima daugiau oro ir bandyti jį išlaikyti plaučiuose – mat tai dažnai padeda apraminti žagsėjimą. Kai tie garsai nuslopinami ir pašnekovas vėl gali kalbėti, iškart paklausia dviejų klausimų – “kada žadu važiuoti?” ir “negi nepasiilgai Lietuvos?” Aš vėlgi jam sakau, kad žadu dar tik po pusmečio skrist ir tas, žiūriu, jau vėl ima žagsėt. Tada pasikeliu ir bėgu tolyn. Žagsulys – užkrečiamas.

Kiekvieną dieną skamba tie patys žadintuvai – pirmiausiai suskamba 5,40 ryto, o po to dar vienas lygiai po 10 minučių. Kur tau nenubusi. Iškart pašoku, nubėgu greit prie spintelės, nutildau tą rėkiantį dalyką ir įsipilu vyšnių skonio “Elmenhorster” sulčių. Bene skaniausios man, o ryte išlipant iš lovos dar ir akis praplečia. Iššoku gatvėn ir MP3 grotuve pasileidęs Butkutę lekiu darban. Pareinu po darbo apie šeštą vakaro ir puolu virti “Liūtuko” koldūnų, kurie yra pigesni nei rusiški ir kažkodėl skanesni. O jei karšta diena, dar ir “Utenos” mėlyną išsitraukiu iš šaldytuvo. (Nors ir “Foster’s” dažnokai būna.)

Tai tu man dabar pasakyk, brangus pilieti, kaip aš galiu pasiilgti pačios Lietuvos, jei pas mane Londone yra viskas lietuviška? Maistas, knygos, draugai. Skaitau lietuviškai lietuvių knygyne pirktas knygas, kurių ten daugiau nei buvo Šeškinės pasaže įsikūrusiame knygyne. Prie pat knygyno yra restoranas, kuriame galiu už 5 svarus suvalgyt didžiulę cepelinų porciją. Gal ne kaip Karmėlavoje, bet man per akis. O pirmam aukšte tos pačios Šeškinės (prie gėlių turgaus) “Maximos” dydžio lietuvių prekybos centras. Darbe lietuviškai apsiverčiančių liežuvių daugiau nei kartais norėtųsi.

Kuo tas Londonas skiriasi nuo Vilniaus? Gal dydžiu, žmonių įvairumu, transportu… Bet juk rudenį, kai atvažiuoja juodukai į VU studijuoti, Vilnius netampa Londonu ar Barselona. Argi Vilnius irgi taptu kokiu  Mančesteriu, jei kada nors Zuokas ar kitas dėdė pastatytų jame metro ar tramvajų? Man čia viskas vienodai, visai kaip Lietuvoj. Tik žmonės kitokie. Kažkokie šiltesni. Ne, nepasiilgau Lietuvos, nepasiilgau blokinių daugiabučių, dulkėtų žvyrkelių, cypiančių padangų garso, kai koks skystakiaušis bando sužavėt prie šviesoforo laukiančią gražuolę. Nesiilgiu Lietuvos. Ilgiuosi tik kai kurių draugų. Bet draugai – ne Lietuva. Kaip ir Lietuva – ne draugai. Tad supraskit mane teisingai, kai išgirstat kai kuriuos atsakymus, nes nuo žagsulio visada bėgu – nemėgstu užkrečiamų dalykų.

Lietuvos Respublikos paso keitimas Anglijoje

Ko lietuviai ieško?

Ko lietuviai ieško?

Nemėgstu popierių tvarkymo, dokumentų, visokiose baisiai oficialiose ir dar baisiau valdiškose įstaigose dirbančių tetulių, surauktais veidais. Tiesiog nemėgstu tos atmosferos, kai reikia tvarkyti kažkokius popierius. O va čia ėmė ir prireikė kaip tyčia. Ėmė ir be jokios rimtos priežasties prisireikė pasikeisti Lietuvos Respublikos pasą. O tada ėmiau ir pasikeičiau. Papasakosiu kaip visa tai vyksta – gal gi kam pravers.

Iš pradžių reikia įsitikinti, kad turi savo seną pasą. Jei neturi, toliau nebeskaityk. O jei turi, įsitik, kad tas senas pasas būtent tavo. Jei viskas atrodo lyg ir kaip turėtų būti, gali pradėti paso keitimo procedūrą. Ji tikrai nėra skausmingesnė už ėjimą pas dantistą. Kaip sakant, no worries!

Geriausia viską pradėti nuo registracijos, nes tiesiog nuvykus į Lietuvos Respublikos ambasadą ir paprašius paso, būsi išmestas lauk kaip šuo ir trys dideli apsauginiai (anekdotuose juos kažkodėl ambalais vadina) suskaičiuos ar abiejuose šonuose vienodą šonkaulių skaičių turi. Jei ne, dar ir skaičių sulygins. Kad viso to išvengtum, užsiregistruok iš anksto. Geriausia tai padaryti Lietuvos Respublikos ambasados Londone interneto svetainėje. Jei nesupranti nieko, neturi kompiuterio, kelių pirštų ar niekaip neišeina susitvarkyti su įstrigusiu “backspace” mygtuku, gali skambinti telefonu 020 7034 1209 ir papasakoti savo bėdas. Nesu tikras, kad tave išklausys, bet bent jau užregistruos. Visgi rekomenduoju internetinę registraciją, nes jiems prisiskambinti labai sunku.

Kitą dieną po to, kai užsiregistravau internetu, gavau el. laišką, kad tokią ir tokią dieną, tokią ir tokią valandą esu laukiamas Lietuvos Respublikos ambasadoje su nuotraukomis ir senu pasu. Ten ir pasirodžiau. Ambasadą galima rasti netoli Baker Street metro stoties. Gal 5 minutės pėstute nuo jos. Tikslus adresas yra:

84 Gloucester Place
London
W1U 6AU

Kaip matot, ambasada yra vienintelė ir ji yra Londone. Visiems kitų kaimukų gyventojams teks važiuoti pas mus. Cha, galiu šaipytis iš jūsų, nes gi pats tai didžiausiam Europos mieste gyvenu! Taigi, jei gyveni ne sostinėj, teks čia važiuot. Ambasada nepriima jokių paštu siunčiamų dokumentų, taip pat jų negali atnešti joks draugas. Reikalingas pačio dokumentą keičiančio asmens dalyvavimas. Kiti gi paklaus manęs, “o kodėl gi?” O aš gi nutaisysiu tokią protingo žmogaus veido išraišką ir atsakysiu, “o dėl to, kad naujiems pasams reikalingi tavo pirštų atspaudai ir niekas kitas be tavęs jų ant pirštų atspaudų skanavimo mašinos nepadės”. Taip, ten nuskaito pirštų atspaudus su tokia smagia mašinyte, kuri nuolat stringa, kertasi ir kalba nelabai maloniu vyrišku balsu.

Atėjus ten, atsistojus į eilę prie pirmo langelio, gausi dvi anketas, kurias teks užpildyti. Pirma bus labai paprasta – gyvenamosios vietos deklaracija. Tai reiškia, kad nuo šiol tavo oficiali gyvenamoji vieta taps ta, kurios adresą nurodysi anketoje. Tikriausiai ir visi antstolių laiškai ims eiti tuo adresu! Išsiskyrei su žmona ir palikai ją su keturiais vaikais Lietuvoj, o dabar slapstaisi nuo alimentų? Tave pagaus! Antra anketa bus panaši, tik papildomai reiks nurašyti daug duomenų nuo senojo paso. Viską reikia rašyti labai gražiai, visiškai nieko neužbraukti, netaisyti. Kitaip teks kartoti. O šiaip ten daug pavyzdžių ant sienų, tad bent jau iš trečio karto tikrai pavyks.

Su pasu, dvejomis nuotraukomis (ant galinės jų pusės reikia užrašyti vardą ir pavardę bei telefono numerį) ir tomis anketomis stok prie antro langelio. Antras – tai tas, prie kurio stovi toks keistas kompiuteris – pirštų atspaudų skaitytuvas. Kai prieis tavo eilė, su tavim nelabai maloniai pasisveikins piktas vyriškis (jei esi graži pana su dideliais papais, pasisveikins maloniai) ir paprašys viską paduoti. Jei neparašei visko gražiai, išvarys kartoti, jei viskas tvarkoj, tada lieps sekti to pirštų skaitytuvo nurodymus ir juos vykdyti. Per tą laiką tas ponas suves duomenis į sistemą ir, kai viskas bus baigta, paprašys susimokėti.

Paso keitimas kainuoja 90 svarų. Tai yra vienkartinis mokestis, kurį susimokėjus, bus išduotas čekis. Vėlgi tas čekis yra labai svarbus, jo išmesti negalima, nes be to popieriuko neduos naujo paso. Tas pats nemalonus ir piktas vyriškis pažadės pranešti SMS žinute apie naujo paso atvykimą tuo telefono numeriu, kurį sukeverzojai ant kitos nuotraukų pusės. Taip ir padarys!

Paso keitimas gali užtrukti iki dviejų mėnesių, tad jei taviškis netoli pabaigos, negaišk laiko. Man truko šiek tiek daugiau nei mėnesį. Man atsiuntė žinutę, kad pasas jau paruoštas ir tokiomis ir tokiomis valandomis galiu ateiti jo pasiimti. Priminė nepamiršti seno paso ir to čekio, kuris įrodo, kad tikrai buvo sumokėta. Nuėjus, vėlgi teko atsistoti prie to antrojo langelio už kurio šį kartą jau buvo tikrų tikriausias policininkas. Jis paprašė pateikti seną pasą ir čekį, tada surado naują pasą, paprašė pasirašyti, o iš seną pasą, prieš tai išsityčiojęs su skylamušiu, atidavė man.

Tai vat taip panašiai vyksta paso keitimas. Nieko sudėtingo. Tik kad eilės milžiniškos.