Lembrança do Senhor do Bonfim da Bahia

Lembrança do Senhor do Bonfim da Bahia

Yra didžiulė tikimybė sulaukti asmeninio stebuklo, jei tokia juostelė, kurią matot nuotraukoje, buvo užrišta tau ant rankos ir natūraliai nudilo ir nutrūko. Tačiau tai turi atsitikti tik natūraliai. Tie spalvoti dalykėliai yra stebuklų juostelės, kurios kilo iš Salvadoro miesto Brazilijoje. Ant jų yra parašyta “Lembrança do Senhor do Bonfim da Bahia” – laisvai verčiant tai būtų kažkas panašaus į “Bahia Dievo atminimas”. Ar bent jau kažkas panašaus. Patys brazilai nesugeba tiksliai išversti ir ima ginčytis tarpusavy paklausti, ką tai reiškia.

Tokią juostelę ant kairiojo riešo turiu jau savaitę. Man jį užrišo nerealiai miela draugė iš Brazilijos. Bebaigiant darbą atėjo ji pas mane ir pasakė, “Arvydai, esi labai geras mano draugas, noriu, kad tau sektųsi gyvenime”. Tada išsitraukė tą stebuklų juostelę ir paprašė ištiest ranką. Apvijo ją du kart ir pasakė, “dabar aš rišiu tris mazgus, rišant vieną mazgą turi sugalvoti vieną norą, ar pasirengęs?” ir pradėjo rišti pirmą. Sugalvojau norą. Po to sugalvojau dar du. Taigi, dabar turiu ant rankos žalią stebuklų juostelę (skamba labai kvailai, tačiau nežinau kaip kitaip išversti į lietuvių kalbą) ir jei ji man nutrūks natūraliai, norai ims pildytis. Būtent tie, kuriuos sugalvojo.

Juostelės negalima nusirišti, jos negalima “netyčia” nutraukti, lygiai taip pat jokie ten stebuklai nesipildo, jei juostelę kas nors kitas nutraukia sąmoningai. Ji tiesiog turi nuo rankos dingti visiškai natūraliai. Kalbėjau su brazilais, klausiau kiek laiko tai trunka. Sakė, nuo pusmečio iki metų. Lygiai taip pat ta juostelė turi būti padovanota pačiam dovanotojui norint, o ne nusipirkta turguj ir užrišta tiesiog sau. Galima ją nupirkti ir padovanoti kažkam kitam, tačiau jokiais būdais ne sau. Savosios juostelės reikia sulaukti.

Čia panašiai kaip klausimas, kurio kartais sulaukiu. Man sako, “Arvydai, kodėl tu neieškai panos, netikiu, kad nereikia?” O aš jiems ir nemeluoju. Sakau, “taip, po velnių, panos man reikia, bet aš tikiu, kad jos nereikia ieškoti prie kiekvieno baro staliuko klausiant ar ji laisva; aš tikiu, kad ateis būtent tas laikas ir būtent ta vieta, kai ta pana atsiras natūraliai, neieškant, nelaukiant.” Taip, ateis laikas ir sulauksiu. Lygiai taip pat ir su juostele. Jos reikia sulaukti. Ir, aišku, turėti draugų iš Brazilijos. (Sukikenau parašęs paskutinį sakinį, kažkaip pirmą kartą pagavau save apsidžiaugiantį, kad tokių draugų pas mane yra.)

Jei kas nors dabar paklaustų manęs, “Gnomai, ar tu tikrai tiki, kad juostelei nutrūkus, norai ims pildytis?”, atsakyčiau, “aš tikiu ir netikiu daugeliu dalykų, tačiau smagu tą juostelę buvo gaut”. Ir tai būtų tiesa – man ta žalia juostelė reiškia ne norus, o tai, kad esu kažkieno laikomas geru draugu. Įvertinau ne pačią juostelę ar kažkokią mistinę jos galią, o būtent tuos žodžius, kuriais buvo palydėtas užrišimas. “Esi labai geras mano draugas.” O visa kita nesvarbu.