Kad ir ką bedarytum, visada atsiranda kažkas, kas padarys už tave geriau.

Iškart susitarkim, kad panoms šito įrašo skaityti negalima. Sutarta? Taigi, mieli kolegos, ar pastebėjot, kad ir kaip kartais besistengtum, visada atsiranda kažkoks kitas žmogus, kuriam tai padaryti yra paprasta. Visada iš po žemių išdygsta kažkas, kas ima ir padaro geriau bet ką. Taip, būtent. Bet ką.

Kartais gali mokytis naktų naktis ir nieko neišmokti, o atsiras kažkas, kuris tą dalyką supras visiškai nesimokęs. Gali eiti į krepšinio treniruotes, išmokti gerai žaisti, tačiau atsiras kažkas iš gatvės ir tave nugalės. Kažkas, kuriam tiesiog krenta ir tiek. Kartais atsiranda tokių, kurie tiesiog šaunūs visur.

Neseniai po internetą pradėjo sklisti visokie video, kur vaikinai pasiperša panoms. Ne paprastai prabangiame restorane paklausdami “ar tekėsi už manęs?” Jie tai padaro taip, kad mūsų moterys žiūrėdamos tokius video apie mus ima galvoti “ir su kokiu nevykėliu aš čia susidėjau?”

Tokių video panoms rodyti negalima. Juos reikia uždrausti. Nes kai ateis laikas pirštis ar vesti mums, visada mintyse iškils tie jau matyti vaizdai ir jausimės kaip mulkiai vien dėl to, kad negalime iš savęs išspausti nieko bent kažkiek įdomiau nei paprastas klausimas, kuris dažniausiai nuskamba kaip koks, “mielieji žiūrovai, dėkui, kad žiūrite vakaro žinias.”

Lyg ir nieko ypatingo, taip? Tačiau ar mes išdrįstume viešai prieš nepažįstamųjų minią sudalyvauti mažame miuzikle? Man atrodo, kad dauguma tikrai ne. Bent jau dėl savęs tikrai abejoju. Suradau ir vieną paprastą, bet labai gražų filmuką, kuriuo galiu save guosti – man būtų tinkamas būdas uždavinėti klausimus!

Taip? Juk tiktų? Mato tik kamera ir niekas kitas. Pasislepi kur nors giliai giliai ir paklausi… O jei pasako “ne”, gali niekam nerodyti. Užtat pasirašyčiau dar ir šitokiam dalykui, kuris savo pakeri savo paprastumu. Tokie filmukai paprastai sukelia didelę šypseną man.

Kaip gražiai sugrojo muzikantai… O va šitą video jau matėt tikrai visi. O jei nematėt, vadinasi, neturit interneto. Tikrai ne veltui jis vadinasi “Greatest marriage proposal EVER!!!”

Sudėti viską į vieną vietą užsinorėjau, kai pamačiau šiandien filmuką, kuris parodo kaip galima apversti panos gyvenimą aukštyn kojom per mažiau nei penkiolika minučių. O ji labai daili… Manau, dauguma panų norėtų, kad jų berniokai padarytų kažką panašaus.

Po tokiais savo kūrybingumo paviešinimais dažniausiai galima rasti piktų berniukų komentarų. Maždaug “reiktų nušauti juos už tai, kad parodo, kokie mulkiai mes esam”. O taip… Mes esam.

Bet tokie dalykai – ne gimtadienis – nevyksta kasmet. Šitokių dalykų pakartoti, pataisyti, padaryti geriau jau nebepavyks. Bent jau aš tikiuosi, kad atėjus laikui pirštis antrą kartą gyvenime, klaidų nebedarysiu.

(Kadangi panos vis tiek perskaitė įrašą… Jei katra nors nori už manęs ištekėti, prašom siųsti savo CV bet kuriuo kontaktuose nurodytu būdu.)

Tikriausiai visi žinot tuos masiškai plintančius trumpus filmukus, kurie sulaukia milijonų peržiūrų per labai trumpą laiką iš tokių visokių niekam tikusių padarų kaip tu ir aš. Jei sąžiningai pasakyt, labai retai mane tokie briedai užkabina, tik va šį kartą atsirado kažkas naujo, kažkas padaryto kitaip.

Šitas filmukas, priešingai nei dauguma, nebuvo sukurtas netyčia. Gi žinot kaip ten būna – davai, pabandom, pažiūrėsim kas bus. Ne, čia viskas šiek tiek kitaip. Vienas danas (šiaip jie ten visi danai) sugalvojo tų masiškai plintančių filmukų principą. Maždaug, kaip sėkmingai tokį padaryt ir sugalvojo ištestuoti savo genialias mintis.

Kad būtų smagiau žiūrėti, turėkit omeny, kad tas vaikinukas, kuris dainuoja, matė paną tik pačioj pačioj pradžioj, kol sėdėjo ant kėdės. Dar smagus dalykas, kad jie vism šitam smagiam reikalui ruošėsi, rodos, du su pusę mėnesio. Daina realiai rimuojasi tik su keliais vardais, todėl jiems labai pasisekė, kad vos po 10 minučių filmavimo rado tinkamą paną su tinkamu vardu.

Reiks pabandyt išsiaiškint ar jie vis dar bendrauja su ta pana. Būtų įdomu ir jos reakcijos, juolab, kad sutikti tokius bičus Chatroulette yra tikriausiai panaši tikimybė kaip laimėt milijoną, nes ten 5 iš dešimties pasirodžiusių smauko savo kotus prieš kamerą. To pažiūrėti tikriausiai ten ir buvo Diana.

Kad ir kaip ten bebūtų, rodau jums tą filmuką. Aišku, primygtinai rekomenduoju jį pažiūrėt HD kokybe, ką galite padaryti paspausdami čia. Taip pat galit plačiau pasiskaityt kaip šitas smagumas buvo padarytas. Angliškai čia.

Nepamenu ar esu minėjęs, kad pastaruoju metu pradėjau nemažai skaityti. Prisiminiau, kad grožinė literatūra yra kur kas smagesnė, nei tiesiog spoksoti į ką nors, kai važiuoju metro. Tai va, visai neseniai Vilma paskolino “Šindlerio sąrašą”. Neturėjau tuo metu nieko skaityt, tad paėmiau, nors nedegiau noru. Atrodė, bus labai nuobodi knyga. Bet nebuvo. Kuo ilgiau ją skaičiau, tuo labiau norėjau, kad knyga niekada nesibaigtų, o aš visada turėčiau ką skaityti. Nepasisekė – knyga visgi baigėsi.

Tada pabuvau piratu ir atsisiunčiau filmą. Po poros dienų pagaliau radau laiko jį pažiūrėti ir… Tiesą pasakius, labai labai nusivyliau. Nesiplėsiu per daug, nes apie tokius didelius šūdo gabalus geriau išvis tylėti. Aš labai labai trumpai.

Kas skaitė knygą, tikriausiai su manim sutiks, kad knygoje ir filme ponas Šindleris yra visiškai skirtingai pavaizduotas. Knyginis mielesnis.

Nesikabinėsiu prie to, kad realiai aplinka, kurioje vyksta filmo veiksmas, neatitinka aplinkos, kurioje veiksmas vyksta knygoje. Tikriausiai čia kaltas koks mažas filmo biudžetas ar dar kažkas.

Knyga, stora, tad nenuostabu, kad nė trečdalio knygos nesudėjo į siužetą, bet režisieriaus parinktos scenos, mano kuklia nuomone, neatitinka dvasios. Visiškai nesijaučia vientisumo tarp scenų. Bent jau man.

Dauguma dialogų irgi neatitinka knygos, o kai kurių nesu išvis skaitęs. Tebūnie čia mano kaltė, tebūnie aš praleidau pusę knygos.

Bet kam taip sušikti tokią knygą?

Kurie neskaitė knygos, sakė, kad jiems filmas patiko. Man jis baisus. Labai baisus. Bet čia irgi tikriausiai mano kaltė. Nes dabar išeina taip, kad norint mėgautis gerais filmais, geriau neskaityti knygų, pagal kurias jie pastatyti. O labai gaila.

Tačiau knygą rekomenduoju labai smarkiai.

Visada žavėjausi gatvės muzika, bet čia viską pralenkė…

Bandžiau ieškoti internete informacijos apie Indijos policiją. Iš tiesų neradau nieko tokio, kas leistų smarkiau suabejoti jų darbe taikomais veiksmais. Filme rodoma scena, kai Džiamalą tardydami du policijos pareigūnai naudoja elektros srovę. Nelabai realistiška, tačiau atrodo gana smagiai.

Vėliau policininkai vejasi mažiukus vaikus, kurie žaidė oro uoste. Nepanašu, kad tas oro uostas ar bent jau konkrečiai būtent tas pakilimo takas būtų naudojamas, tačiau policininkai vis tiek su lazdomis gaudo berniukus. Kadangi iš pradžių jie juos vijosi su motociklais, o po to bėgte, man iškilo klausimas – kur jie saugiai spėjo padėti motociklus, žinodami, kad yra prie lūšnyno, kuriame, kaip vėliau viena scena parodo, ne vietoje palikta technika bematant dingsta?

Labai patiko scena, kai berniukas dėl savo super žvaigždės autografo šoka į šūdų duobę po tualetu ir prie aktoriaus Amitaho pribėga visas aplipęs labai smagios spalvos turiniu. Aišku, jis autografą gauna tik jis vienas, kaip ir turėtų būti tokioje dramatiškoje scenoje. Gi čia ne siaubo filmas, kuriame viskas turi baigtis prastai.

Taigi, pasakykit man, kokiu tikslu super didžiulės Indijos žvaigždės Amitaho sraigtasparnis nusileido tiesiai šalia tualetų pačiame lūšnyne?

Po skambučio į studiją pana nubėga kažkur tolyn neaiškiom vietom, nors ji buvo pastačiusi savo mašiną netoliese ir pokalbio metu vėl į ją buvo nubėgus. Kodėl ji palieka mašiną ir išlekia neaiškia kryptimi, nors berniokas vis tiek tik kitos dienos penktą valandą turėtų pasirodyti stotyje? Aišku, tarkim, kad abudu iškart po laidos ten bėgo… Romantika.

Ir Džamalo brolis… Kodėl prieš pusdienį pačiupęs Latiką ir taip išduodamas brolį bei visą tą laiką melavęs, kad merginos jau nebėra, dar tą patį vakarą sugalvoja paaukoti savo gyvybę dėl anų dviejų? U tiu tiu, kokie gi tie indusai! Aš irgi norėčiau, kad mano brolis pasiaukotų taip dėl manęs, ha ha. Ypač kai tokia pana pas mane norėtų atbėgt.

Pilnas mano galvai ne itin logiškų vietų (kaip, beje, ir dauguma kitų naujųjų filmų) itin romantiškas filmas, kuriam mielai skirčiau 10 iš 10 balų. Ir ne tik skirčiau, o ir skiriu.

Gal kas dar nematė, nenoriu pasakot kas tiksliau vyksta šitam filme, nes nebebus įdomu žiūrėti. Pasakysiu tiek – verta žiūrėt vien dėl pagrindinės aktorės šypsenos. Oho kokia! Ir dar dėl vieno dalyko… Garso takelio! Buvo kažkas WOW! Trys dainos kasdien mano ausinėse skamba. Bent kelis kartus. Spėk kurios.

Taigi, Forestas Gampas – didžiausias savo miestelio keistuolis, kurį jo motina taip stipriai myli, kad net pasidulkina su kažkokios normalios mokyklos direktoriumi vien dėl to, kad jos sūnų priimtų į eilinę mokyklą. Kitaip vaikis būtų į internatą išsiųstas. O normalioje mokykloje buvo atstumtas, tik viena mergaitė vardu Dženi jį mėgo. Nuo pat vaikystės jis turėjo didelių problemų su sveikata. Tiksliau, buvo invalidas, tad gydytojas uždėjo jam ant kojų baisius protezus. Vaikščiojo kaip terminatoriaus pirmas prototipas! Ir vieną dieną nutinka toks mažas didelis stebuklas – jį dviračiais ima vytis to pačio miestelio jaunieji chuliganai. Jam bandant bėgti nukrenta protezai ir paaiškėja, kad jo kojų negali ne tik dviračiai, bet ir mašinos pavyti. Ir greitų kojų dėka jis gana sėkmingai žaidė amerikietišką futbolą dėl kurio patenka į gerą koledžą.

Vėliau Gampas paimamas į kariuomenę, po ilgų treniruočių išsiunčiamas į karą Vietname. Aišku, per savo durną galvą tampa didvyriu, nes išgelbėja visą kuopą nuo mirties. Na, ne visai visą – mirė tik kažkoks tai krevečių ekspertas Baba, kuris jam apie tas vandens gėrybes pripasakojo tiek, kad Forestas vėliau atidarė krevečių žvejybos kompaniją ir tampa milijardieriumi.

Kad ir koks jis kvailas bebūtų, jam visada visur sekasi, jis visada visur laimi ir būna pirmas. Nors… Kaip jis mėgdavo sakyti, kvailį iš darbų pažinsi. Visą filmo laiką buvo gaila dėl to, kad jis mylėjo tą mergaitę, o ta mergaitė davėsi su kitais nežinia kur. Kad ir koks kvailas buvo Forestas, kažin ar rasi geresnės širdies personažą, kurį kada nors būtų sukūręs Holivudas.

That day, for no particular reason, I decided to go for a little run. So I ran to the end of the road. And when I got there, I thought maybe I’d run to the end of town. And when I got there, I thought maybe I’d just run across Greenbow County. And I figured, since I run this far, maybe I’d just run across the great state of Alabama. And that’s what I did. I ran clear across Alabama. For no particular reason I just kept on going. I ran clear to the ocean. And when I got there, I figured, since I’d gone this far, I might as well turn around, just keep on going. When I got to another ocean, I figured, since I’d gone this far, I might as well just turn back, keep right on going.

Jei reiktų sudaryti savo mėgstamiausių filmų sąrašą, šitas tikrai būtų vienas iš pretendentų į pirmąją vietą. Pamenu, kad man jį rekomendavo anksčiau Vilniuje Pašilaičiuose Ukmergės gatvėje esančioje “Maximoje” buvusio DVD nuomos kampelio darbuotojas. Po to nuėjęs padėkojau, kad jo dėka pamačiau tokį skaniai suvalgytą per smegenų pusrutulius užvažiavusį filmą. Tai vienas iš tų kelių filmų, kuriuos mačiau daugiau nei penkis kartus, ir kuriuos žiūrėsiu dar tikrai ne mažiau tiek pat kartų. Kažkas man sakė, jog keista, kad giriu filmą, kuriame nėra nuogų mergų ar didelių susišaudymų scenų. Ai, gi ne visi filmai efektais gražus.

Filmas pasakoja apie psichikos ligoninėn patekusį pacientą, kuris teigia esąs žmogus kūne apsigyvenęs ateivis Protas iš K-Pax planetos. Na, atrodytų, pilna gi tokių durnelių, kurie ne tik ateiviais esantys. Tik šį kartą viskas kitaip.

Nenoriu pasakoti siužeto, gal kuris iš jūsų dar nematė, o perskaitęs mano “REKOMENDUOJU”, sugalvos pažiūrėti. Nebūtų įdomu žiūrėti viską žinant iš anksto. Juolab, kad gerą siužetą dar geresniu padaro tikrai meistriškų aktorių komanda. O kadangi filmas turi “dvi pabaigas”, tai kiekvienas jį supras pagal save.

Taigi, kaip manot, ar Protas buvo ateivis, ar paprasčiausias žmogus? Ir kur dingo Besė?

Visai neseniai šį filmą pažiūrėjau antrą kartą. Vien dėl tos scenos kažkokioje kavinukėje, kai Danielė paišė ant popieriaus mergaitės veidą. Dailus piešinys išėjo. Toje scenoje spoksojau į Danielę ir galvojau, blin, va čia tai grožis. Mano manymu, šita aktorė (Elisha Cuthbert) turi bene gražiausią šypseną Holivude. Taip pat gera buvo pagrindinio veikėjo kalba. Kažkaip smagu, kai į geras komedijas įpinami pakankamai prasmingi tekstai.

Moral fiber. So, what is moral fiber? It’s funny, I used to think it was always telling the truth, doing good deeds, basically being a fucking boy scout. But lately I’ve been seeing it differently. Now I think moral fiber’s about finding that one thing you really care about. That one special thing that means more to you than anything else in the world. And when you find her, you fight for her. You risk it all, you put her in front of everything, your life, all of it. And maybe the stuff you do to help her isn’t so clean. You know what? It doesn’t matter. Because in your heart you know, that the juice is worth the squeeze. That’s what moral fiber’s all about.

Būtent po šito filmo ėmiau mylėti aktorių Timothy Olyphant. O po jo pasirodymo filme “Hitman” ėmiau mylėti dar labiau.

O dar kur garso takelis… Pabandyk pasiklausyti tokių dainų kaip Josh Rouse “Sparrows over Birmingham” ar David Gray “This year’s love” ir suprasi ką turiu omeny. Love it! Viską sujungus į vieną krūvą, gauname man pačią geriausią komediją. Truputi šypsenos, truputį gerų frazių ir truputi romantikos. Labai tiktų žiūrint pasikviesti kokią dailią mergaitę pasėdėt šalia ant sofos. Puf puf.

Esu tikras, kad žiūrėsiu jį ir trečią kartą.

Neseniai žadėjau šį tą keisti šiais metais. Ir nors su kėlimusi laiku kol kas sekasi itin sunkiai, bet bent jau senesnių ir labai jau visuomenės gerai įvertintų, tad vertų (kartais ir priešingai) pažiūrėti filmų peržiūra sekasi tikrai žymiai geriau. Tame pačiame įraše minėjau, kad šią peržiūrą pradėjau nuo filmo “Nuostabus protas”, kuris, mano manymu, yra geriausias Russell Crowe vaidmuo. Na, gal dar kažkiek šauniai pasirodė “Gladiatoriuje”, bet čia jau kiekvieno skonis skirtingas.

Matot, aš nekoks kritikas, kai reikia kritikuoti tokius dalykus, labiau jau mėgstu kritikuoti žmonių poelgius. Kiek žinau, šitas filmas buvo statomas pagal kažkokio labai jau garsaus mokslininko, pagal kurio teorijas yra sukurti visi šiuolaikinės ekonomikos principai, biografiją. Taigi, statė statė pagal tą biografiją, o tada ėmė ir sugalvojo režisierius, kad biški šūdas gaunasi ir reikia kažką prisukt “nuo savęs”, kad filmas geresnis būtų. Atseit tas diedukas mokslininkas nėra pakankamai šaunus, kad visus “Oskarus” nusineštų jo tikra biografija. Ką gi, ėmė ir iškirpo šį bei tą, šį bei tą prifilmavo kitaip ir suklijavo viską į tikrai, mano nuomone, dvigubai daugiau oskarų, gaublių, palmių ir svogūnų vertą filmą.

O filmas yra apie tokį labai gudrų mokslininką, kuris ima ir suserga šizofrenija. Tiksliau, mato aplink dalykus, kurių kiti nemato. Tiksliau, kelis žmones. Čia kaip koks tamagochi gavosi. Kai neturi su kuo kalbėtis, pasikalbi su savo “augintiniais”. Filme labai gražiai ir pakankamai paprastai pavaizduota liga bei susimaišiusi tikrovė su visai miela vaizduote. Taip pat paprastai rodomi santykiai ir labai sunkus kelias norint juos išsaugoti.

Nė akimirkos nesigailėjau, kad pažiūrėjau šį filmą, kuris pilnas tiek dramos, tiek komedijos elementų. Ne, ne tokios, kai visi susiėmę už pilvų žvengia kaip arkliukai. Čia viskas šiek tiek kitaip, šiek tiek subtiliau. Gal visą tai taip iškelia toks paslaptingumu dvelkiantis garsaus aktoriaus vaidmuo – tas diedukas su perkurtu gyvenimu.

Gal kas norit perrašyti mano gyvenimo biografiją ir ten pridėti tiek daug spalvų? Sumokėčiau gi nu.