Iškart susitarkim, kad panoms šito įrašo skaityti negalima. Sutarta? Taigi, mieli kolegos, ar pastebėjot, kad ir kaip kartais besistengtum, visada atsiranda kažkoks kitas žmogus, kuriam tai padaryti yra paprasta. Visada iš po žemių išdygsta kažkas, kas ima ir padaro geriau bet ką. Taip, būtent. Bet ką.
Kartais gali mokytis naktų naktis ir nieko neišmokti, o atsiras kažkas, kuris tą dalyką supras visiškai nesimokęs. Gali eiti į krepšinio treniruotes, išmokti gerai žaisti, tačiau atsiras kažkas iš gatvės ir tave nugalės. Kažkas, kuriam tiesiog krenta ir tiek. Kartais atsiranda tokių, kurie tiesiog šaunūs visur.
Neseniai po internetą pradėjo sklisti visokie video, kur vaikinai pasiperša panoms. Ne paprastai prabangiame restorane paklausdami “ar tekėsi už manęs?” Jie tai padaro taip, kad mūsų moterys žiūrėdamos tokius video apie mus ima galvoti “ir su kokiu nevykėliu aš čia susidėjau?”
Tokių video panoms rodyti negalima. Juos reikia uždrausti. Nes kai ateis laikas pirštis ar vesti mums, visada mintyse iškils tie jau matyti vaizdai ir jausimės kaip mulkiai vien dėl to, kad negalime iš savęs išspausti nieko bent kažkiek įdomiau nei paprastas klausimas, kuris dažniausiai nuskamba kaip koks, “mielieji žiūrovai, dėkui, kad žiūrite vakaro žinias.”
Lyg ir nieko ypatingo, taip? Tačiau ar mes išdrįstume viešai prieš nepažįstamųjų minią sudalyvauti mažame miuzikle? Man atrodo, kad dauguma tikrai ne. Bent jau dėl savęs tikrai abejoju. Suradau ir vieną paprastą, bet labai gražų filmuką, kuriuo galiu save guosti – man būtų tinkamas būdas uždavinėti klausimus!
Taip? Juk tiktų? Mato tik kamera ir niekas kitas. Pasislepi kur nors giliai giliai ir paklausi… O jei pasako “ne”, gali niekam nerodyti. Užtat pasirašyčiau dar ir šitokiam dalykui, kuris savo pakeri savo paprastumu. Tokie filmukai paprastai sukelia didelę šypseną man.
Kaip gražiai sugrojo muzikantai… O va šitą video jau matėt tikrai visi. O jei nematėt, vadinasi, neturit interneto. Tikrai ne veltui jis vadinasi “Greatest marriage proposal EVER!!!”
Sudėti viską į vieną vietą užsinorėjau, kai pamačiau šiandien filmuką, kuris parodo kaip galima apversti panos gyvenimą aukštyn kojom per mažiau nei penkiolika minučių. O ji labai daili… Manau, dauguma panų norėtų, kad jų berniokai padarytų kažką panašaus.
Po tokiais savo kūrybingumo paviešinimais dažniausiai galima rasti piktų berniukų komentarų. Maždaug “reiktų nušauti juos už tai, kad parodo, kokie mulkiai mes esam”. O taip… Mes esam.
Bet tokie dalykai – ne gimtadienis – nevyksta kasmet. Šitokių dalykų pakartoti, pataisyti, padaryti geriau jau nebepavyks. Bent jau aš tikiuosi, kad atėjus laikui pirštis antrą kartą gyvenime, klaidų nebedarysiu.
(Kadangi panos vis tiek perskaitė įrašą… Jei katra nors nori už manęs ištekėti, prašom siųsti savo CV bet kuriuo kontaktuose nurodytu būdu.)

Nepamenu ar esu minėjęs, kad pastaruoju metu pradėjau nemažai skaityti. Prisiminiau, kad grožinė literatūra yra kur kas smagesnė, nei tiesiog spoksoti į ką nors, kai važiuoju metro. Tai va, visai neseniai Vilma paskolino “Šindlerio sąrašą”. Neturėjau tuo metu nieko skaityt, tad paėmiau, nors nedegiau noru. Atrodė, bus labai nuobodi knyga. Bet nebuvo. Kuo ilgiau ją skaičiau, tuo labiau norėjau, kad knyga niekada nesibaigtų, o aš visada turėčiau ką skaityti. Nepasisekė – knyga visgi baigėsi.