Category Archives: United Kingdom

O mes galim bendrauti ir su lenkais

Žmonės kalba, “o mes tai nemėgstam tų gaidžių”. Jei taip sako lietuviai Londone, didelė tikimybė, kad šie žodžiai yra nukreipti mūsų kaimynų lenkų pusėn. Nesu domėjęsis ar tik lietuviai turi tokią savybę nelabai mėgsti kaimynų. Tai lenkai gaidžiai, tai latviai zirga galva, tai estai nespėja pagauti iš narvelio išlėkusio vėžlio. Ir ne tik čia. Yra labai taiklus visiems žinomas anekdotas, kai lietuvis džiaugiasi, kad kaimyno namas dega. “O man pochui, nemėgstu ir tiek, nes gaidžiai yra”. Tai bene labiausiai pagrįstas tų neigiamų emocijų paaiškinimo. Viena mergelė iš Airijos sakė, kad ji nemėgsta lenkų dėl to, jog jie tinginiai ir lenda viršininkams subinėn. Čia jau tikrai nesutinku. Nė pro kur! Nebent čia tik man pasisekė dirbt su auksiniais žmonėm ir tik su manim dirbantys lenkai dirba geriau nei lietuviai, o visur kitur jie tinginiai. Mane jie mėgsta, o aš mėgstu juos. Jei lekiam pažaisti pūlo, mielai renkuosi į kompaniją lenką ar lenkaitę. “O mes rasistai!”. Čia irgi maždaug apie tą patį. Lyg ir nacionalistais jie turėtų vadintis, bet aš su jais nesiginčiju, nes aš nesu toks išsilavinęs, kad lenkus atskira rase laikyčiau.

Bet ne apie tai aš čia norėjau parašyt. O apie paprastą paprastą dalyką, kuris galbūt yra tarp daugumos kolegų/draugų – naršymą internete ir rastų įdomesnių dalykų dalinimąsi. Su lietuviais tai labai paprasta – “ė, duok savo Skype, grįžęs namo parodysiu kai ką”. Ir viskas. Netgi neįtikėtinai paprasta. O ką su lenkais? Manai, kad jie neranda gerų dalykų internete? O randa! Ir dar kokių! Bet yra maža problemėlė – jie nei Skype, nei One.lt, nei kokio tai facebook nenaudoja. Gal ir naudoja kokia nors maža jų dalelė, tačiau kol kas nei vieno tokio nesuradau. O rašyt el. paštu vien dėl paprastos nuorodos irgi nei šis nei tas, nors, tikiu, kad tokių tikrai yra ir jie dėl to nejaučia visiškai jokio nepatogumo.

Lenkai turi One.lt alternatyvą “Nasza Klasa”, kurį, tarp kitko, valdo ta pati tarptautinė kompanija, kuri valdo ir mūsų Onytę. Lygiai taip pat jie turi ir Skype alternatyvą – programą Gagu-Gadu. Nors programa ne tiek Skype, kiek ICQ klonas. Ta pati sistema vietoj prisijungimo vardelio naudoti ne žodį ar el. pašto adresą, o skaičių. Taip pat ten kažkoks labai unikalus protokolas, o programos vertimo nei į anglų, nei į, OMG kokia neteisybė!, lietuvių kalbą nėr, tad apsikakok, bet norint su jais bendrauti, reiktų naudoti tik lenkišką programos versiją.

Ir naudojau anksčiau, kai susibendravom su Sylwia, o ji išvažiavo atgal į Lenkiją. Sakau, palik kontaktus, susisieksim. Užrašė man ant lapuko kelis skaičius ir dvi raides GG. Tai va, sako, jei norėsi, rasi. Pagalvojau, ot lapė kokia! Nieko, radau. Tik kiek vargo buvo kol užsiregistravau lenkiškoj programos versijoj, kol supratau kaip naudotis bent elementarias funkcijas. Uch. Čia kaip iš naujo mokintis elgtis su kompiuteriu.

BET! Po kurio laiko pasirodė labai džiuginanti žinia – programa Pidgin jau palaiko Gadu-Gadu protokolą! Ir labai daug kitų. Aišku, reikės rankiniu būdu susivesti kontaktus, bet nemanau, kad čia tingiems lietuviams bus labai didelis trūkumas. Ėmiau aš ją naudoti ir kol kas labai džiaugiuosi. Tiesa, kai kurių dalykų visgi nepalaiko ši programa. Pasigedau paprasto failų persiuntimo, bet aš ją naudoju tik paprastam tekstiniam susirašinėjimui ar įdomesnių nuorodų pasidalinimui, tad tai netrukdo.

Šis įrašas neturėtų būti suprastas kaip skatinimas bendrauti su lenkais. Aš tiesiog norėjau šiek tiek pasidžiaugti tuo, kad radau paprastesnį būdą su jais komunikuoti. Galbūt gi esu ne aš vienas toks lietuvis, kuriam lenkai tėra paprasti žmonės, lygiai tokie pat kaip mes patys. Ir galbūt kažkas irgi norėtų, bet negali, o jei gali, tai norėtų tai daryti patogiau.

O ką aš galiu pasakyti tiems, kurie mano, kad lietuviai šauniausia tauta pasauly, o lenkai, latviai, estai, kazbekai ir visi kiti – nieko verti žmonės, tinginiai, vagys, žulikai? Paprasčiausiai… Aš nesu rasistas. Aš nesu nacionalistas. Aš netgi nesu patriotas. Tad užmėtykit mane akimis. Ir užsikruškit besididžiuodami, jog  atseit ginat Lietuvos garbę!

Pidgin programos svetainė

Mind the Gap, Di

O šiandien skauda kojas. Ir ne vien dėl to, kad darbe susitrenkiau kairiąją. Tikrai ne. Čia viskas dėl paprastesnio dalyko – šiandien tiesiog ėjau geras penkias valandas. Taip nesustodamas beveik. Išeitų apie 20 kilometrų. Nelabai mažai, sakyčiau. Ir viskas vien dėl to, kad Di norėjo pasivaikščiot. Ne šita Di, kita. Kitokia. Jei ne ji, greičiausiai dar ilgai ilgai nebūčiau pamatęs kaip atrodo kai kurie žymesni Londono atvirukų vaizdai.

Viskas prasidėjo nuo to, kad ji parašė sms su klausimu, ar ji gali kaip nors padaryti mano dienas more lovely. Atrašiau kažką panašaus į tai, kad jei ji turi noro ir laiko, suteikiu teisę visas mano atostogas (o taip, brangieji, man dabar atostogos!) padaryti more lovely. Bet kadangi ji ir pati išskrenda į Latviją šeštadienį, tad susitarėm, kad užteks pradžiai jei ji paįvairins mano kasdienybę bent sykį. Šiandien pažadino jos skambutis. Sako, gali būt už valandos centre? Sakau, pasistengsiu. Buvau už pusantros, bet niekis, nes jos ten dar nebuvo kur tarėmės.

O va tada ir prasidėjo… Pradėjom eiti nuo Marble Arch link Buckinham Palace (gi čia mūsų mylimosios karalienės namai namučiai) pro kuriuos turėjom patekt link Big Beno bei Londono akies. Šitą tai susitarėm nugriauti į Temzę po to kai nors sykį pasisuksim. Kad tik nesupykintų… Kadangi šito kelio buvo mažoką, nusprendėm kur nors dar nueiti. Ir nuėjom! Už keleto kilometrų radom HMS Belfast laivelį, kuris yra labai tikroviškas ir dalyvavo antrajame pasauliniame kare. Už £10.70 galima patekti vidun ir apsimetant Džeku apsikabint palydovę ir pasisidaryt ašarą spaudžiančios akimirkos nuotraukų. Tiesa, jei apsimest Džeku, dar nereiškia, kad Skerdiku. Tada visai šalia už keleto žingsnių atsirado Tower Bridge, kuris nuotraukose ir atvirukuose atrodo bent tūkstantį kartų gražesnis nei yra realybėje. Po to priėjom prie kažkokio šūdo, o kas tai sužinojau tik namie. Nusprendėm, kad nepirktume. Nėra čia ko švaistyti pinigus beverčiams dalykams.

Taigi, tada buvo šiek tiek problemų su grįžimu. Neradom nei vieno autobuso, kuris mus vežtų bent kažkokia žinoma kriptim, o panelei Di nepatinka metro. Ką padarysi. Trankėmės ilgokai, bet radom. Po to dar trankėmės kol radom kitą autobusą. Žodžiu, visa diena ant kojų ir su durnomis frazėmis, kurios vertė abudu kvatotis. Prieš išsiskiriant užėjom dar į Nero Caffè netoli Victoria stoties, kur visai skaniai išgėriau didžiausią porciją karšto šokolado. Noriu ten grįžt!

Nepaisant visokiausių nesąmonių, diena praėjo kuo puikiausiai su vienu iš pačių mieliausių žmonių. Amy MacDonald dainuoja, I wish I knew you, I wish I knew you before.

Nelaimingų žmonių šalis

Gyvenu Londone maždaug pusę metų. Per šitą laiką susidariau nuomonę, kad laimingi žmonės čia nevažiuoja. Tie, kurie tikrai laimingi, laiko savo laimę tėvynėj (nesu patrijotas, rašau mažąja). Netgi aš. Tikrai neturėjau nieko, ką būtų galima pavadinti laime, o tai, ką turėjau, labiau jau galima pavadinti viena, bet užtat kokia nelaime! Niekis. Londonas galutinai sunaikino tą nelaimę, bet kol kas ir laimės neatnešė. Tik šiek tiek stabilesnį gyvenimą. Bet ne apie save norėjau papasakoti. Apie kitus pažįstamus, apie priežastis, kurios juos čia atvijo ir kodėl jiems nėra čia labai gerai. Ar bent jau taip sako, rupūžės. O kadangi nesiklausiau asmeniškai ar galiu pasakoti jų istorijas, nevartosiu tikrų vardų, o tik jų pirmąsias raides. Vardan tikrumo, atseit.

Prieš tris mėnesius su manim pradėjo dirbti ponaitis V. Labai jau toks maladiec žmogus. Turėjo gi jis paną, po to ji čia atsibeldė. Tada ėmė ir savo brangųjį V kviestis kartu. Sako, oi kaip čia bus gerai, pinigus vežimais vešim, gyvensim kaip ponai. O ponaičiui V labai ta pana patiko, tai ir atvažiavo. Tik rado ne visai tai, ką ana žadėjo. Radu dvi panas – jo mergiotė dirbo kažkokia tai menedžere, o kita jos kambariokė buvo hauskyperė (ta kur viešbučiuose kambarines vaiko). Lyg ir viskas būtų labai gerai, bet kad abi mergos geria kasdien daugiau nei anekdotinis rusas išgeria per savaitę. Ir taip kasdien. Kadangi dirbau su ta hauskypere vienam viešbuty, mačiau kad tokia mirštanti dirbdavo, tik negalvojau, kad ji tokia pavargusi nuo tokių smagių dalykų. Taigi, pasirodo, kad tuo ponaičiu norėta pasinaudoti, nes jis dirba, o kadangi tos panos nelabai jam paaiškino tvarkos, tad pinigėliai už jo darbą keliauja į jo “panos” banko sąskaita. Pana net nesiruošė padėti atsidaryti jam asmeninę sąskaitą, tad… Bet, papūsk mums į uodegas, mergužėle, rytoj 9,00 einam su V į apointmentą dėl sąskaitos Lloyds TSB banke. Nieko ji apie tai, aišku, nežino. Vis dar tikisi, kad bus viskas ok ir ji toliau gaus pinigėlius už kito žmogaus darbą, bet niekas neleis jai taip… Mudu su V jau žadam ieškoti jam kitos vietos gyventi iškart po to, kai paštu gaus National Insurance numerį ir Home Office dokumentus. Nori V namo, sakė, ne to čia važiavo. Šaudyt reikia tokias mergas.

Panelė G atvažiavo po to, kai išsiskyrė su savo vaikinu Lietuvoje. Tai gana dažnai sutinkama priežastis, kai paklausiu kodėl kažkas čia atvažiavo. Aišku, dabar jau verkia, kad nori namo, bet… sakė, kad per sunku buvo matyti tą bernioką kasdien, nes labai jau mylėjo. Sako, kad nebemyli. Kažin kaip ten iš tikrųjų yra?.. Nors man neturėtų tai rūpėti. Kai kuriems žmonėms “aš daugiau nenoriu tavęs matyti” yra šiek tiek daugiau nei “neskambink man kokią savaitę”.

Jei skaitys šitą įrašą kažkas, kas nori važiuoti su savo antra puse į Londoną, norėčiau pasakyti – nebūkit durniai – nevažiuokit. Nebent jums jau šakės Lietuvoj ir yra tikimybę, kad mirsit anksčiau nei spėsit pratęsti savo giminę. Jei važiuojat kaip pora ir tik judu, įsitikinkit, kad galėsit remtis vienas į kitą tiek kiek to reikės, o to pradžioj reikės daugiau nei bet kada. Prieš išvažiuojant į Londoną, paskambinau UK gyvenančiam pusbroliui ir papasakojau apie tai. Jis man pasakė, negalvok, kad važiuoji į rojų, rojus yra Lietuvoje. Jis buvo visiškai teisus – čia nėra nei rojaus, nei bet kokio dalyko, kuris galėtų bent kažkiek tą rojų priminti. Rojus yra Lietuvoje. Nerasit čia rojaus, gal net rasit pragarą savo santykiams, nes čia laukia tikrai didžiulis išbandymas ir, labai didelę tikimybė, kad išsiskyrimas. Retai kam užtenka jėgų palaikyti savo antrą pusę tiek kiek jai reikia. Šiaip logiška. Kai pačiam kasdien jaučiamas grūzas, kai pačiam tenka mokytis visko iš naujo, kai dažnai apima depresija, sunku dar ir kito žmogaus bėdas ir rūpesčius pavilkti. Jei esat tikri, kad sugebėsit paremti vienas kitą bet kokioje situacijoje, bandykit. Bet įsiminkit – Londonas duoda daug, bet atima ne ką mažiau. Visiems be išimties. Londonas yra puiki vieta, kurioje norėdamas gyventi gerą gyvenimą turi paaukoti jau prieš tai sukurtą rojų.

Daugumai naujų žmonių čia sunku dėl informacijos trūkumo. Ypač tiems, kurie nemoka anglų kalbos. Jei kas nors norėtų čia važiuoti, bet abejoja, gali susisiekti su manim, padėsiu išsklaidyti abejones.

Važiuoji čia dėl pinigų? Esi pasiryžęs savo dvasines vertybes paversti pinigais ir po kiekvieno atlyginimo užriesti nosį, kai pamatysi kokia gražią sumą gavai, jei ją paverti į litus. Neversk į litus, ne Lietuvoj gyveni. Juk būdamas ten, niekada neversdavai litų į svarus, kai gaudavai algą. Važiuoji čia, nes kažkam nutikus nori paskandinti savo liūdesį, pamiršti viską? Čia tas pats, kas draugavus su pana septynis metus (kito mano kolegos atvejis) išsiskirti per Kalėdas, o po to nueiti ir prisigerti. Kitą dieną vėl. Ir kitą dieną. Liūdesys nedings bet kuriuo atveju. Jis grįš kitą dieną, tik, man rodos, kur kas smarkiau daužys kumščiais į krūtinę. Oho, kaip daužys! O gal yra daugiau priežasčių kodėl čia žmonės važiuoja?

Nesakau, kad visi nelaimingi. Ginkdie, nesakau. Yra ir laimingų žmonių. Bet dažniausiai jie prieš tai praėjo nemažą pragarą. Šiaip ar taip, pragaras padaro žmones geresniais.

O aš čia vis dar esu dėl to, kad man patinka mišrainė.

Nesveikinsiu nieko! Ačiū, kad nesveikinat!

Britanija – ne Lietuva, čia rytoj nedirbs jokios parduotuvės. Tiksliau, niekas nedirbs. Jokio viešojo transporto, nieko. Taigi, kas nenusipirko šiandien ėst, tas rytoj turės dvėst badu. Aš pirkausi. Daug sausainių, kažkokio pyrago už pusę kainos, keturias skardines energetinio gėrimo, tris litrus sulčių ir kilogramą mandarinų. Vakar per “Radiocentrą” sakė, kad dauguma žmonių mandarinus ant Kūčių stalo deda kaip atskirą patiekalą, bet aš ne dėl to juos pirkau. Ne dėl Kūčių. Pirkau nes buvo už pusę kainos. Kitaip tikriausiai būčiau nusipirkęs kokių kivį. Taigi, kaip matot, mano pirkiniai toli gražu nėra tokie, kokius reiktų pirkt per šventes. Kodėl? O gi todėl, kad ko jau ko, o švenčių aš tikrai nemėgstu. Tokių kaip šitos. Olė, pirkit Dovanas! Ką nupirkai dovanų draugams? Ar jau pasirūpinai dovanomis? Ausų krapštukai už pusę kainos – puiki Kalėdinės dovanos idėja. Uhu, viena mergelė sako, nenoriu oranžinio šaliko dovanoms (pasirodo ir taip turi keturis šalikus, tik ne tokios spalvos), sako, noriu tavęs. Blin, mielai pasidovanočiau, jei tik galėčiau. O dabar teks patupėti šiek tiek vienam. Net nenulipau žemyn, kai namo šeimininkai kvietė su jais pabūti. Rodos, kaljaną rukė. To tai norėčiau. Neatsiliepiau ir viršininkui, kuris ryt norėtų kažką gero nuveikt. Ir “skypėn” užsirašiau “nedrįskit sveikinti”, bet ne, rupūžiokai, vis tiek lenda… Niekaip nesuprantu, kodėl visiems knieti kažką nuveikti būtent šiomis dienomis. Gi jos niekuo neypatingesnės (yra toks žodis?) nei paprasta išeiginė. Tik tiek, kad niekas nedirba.

Na, prašau, būkit geri, nesveikinkit. Už tai galiu atsilygint tuo pačiu – nesveikinsiu jūsų. Ne Kalėdos čia, o paprastos šventės. Abejoju ar kas nors dar švenčia tas Kalėdas taip, kaip reiktų pagal tuos senovinius papročius. Taip kaip Lietuvoj užsienietiškas Helovynas stumia lauk Vėlines, taip Kalėdas jau seniai išstūmė akcijos už pusę kainos. Ir taip po truputį nebelieka nieko tikro…

National Insurance number

Nors ir nelabai man patinka žydra spalva, šita plastikinė kortelė visai dailiai atrodo. Ir ji visiškai nemokama. O tai, ką duoda už dyką, lietuvis būtinai privalo gauti! Netgi galiu pasakyti kaip tai padaryti. Tik prieš tai nežinantiems pasakysiu kas čia išvis per dalykas yra. Nieko ypatinga! Čia tas pats, ką Lietuvoje vadina socialinio draudimo pažymėjimu. Jį privalo turėti visi kas nori legaliai dirbti Jungtinėje Karalystėje. Priešingai nei Lietuvoje, ant kortelės nėra nurodoma nieko daugiau nei vardas, pavardė ir numeris. Jokių nuotraukų ar dar kokio kitokio nereikalingo mėšlo. Kitaip sakant, viskas gana solidžiai atrodytų, jei ne ta spalva… Uch.

Kai jau žinom kas tai, reikia pradėti galvoti kaip tai gauti. Pirmiausia einam ieškoti darbo. Kada nors ir apie tai parašysiu. Tarkim, esi ir be manęs labai jau gudrus ir darbą vargais bei negalais radai. Tada suspaudęs kumščius ir padaręs gramą “ant drąsos” kulniuoji pas viršininką. Ten reikia išlementi kažką panašaus į “I need a letter for national insurance number”. Duos. Tai ten toks popieriukas, kuris nei tau, nei man neįdomus. Jis neįdomus netgi tiems žmonėms, kurie duos tau nuotraukoj parodytą gėrį. Lietuvoj tokius dalykus formalumais vadina, čia irgi turėtų kažkaip panašiai kalbėti.

Tarkim, popieriukas iš darbdavio yra. Padarom dar gramą “ant drąsos” ir skambinam telefonu 0845 600 0643. Sakom, kad norim užsiregistruoti į pokalbį dėl national insurance number. Ten atsilieps kokia nors gražų balsą turinti moteris. Jei atsilieps vyras, rekomenduočiau nutraukti pokalbį ir skambinti iš naujo. Su moterimis visada smagiau kalbėtis net jei pokalbis grynų gryniausiai dalykiškas nepaisant įsipinančių “darling” bei “sweetie”. Teta paklaus kelių labai svarbių klausimų: “how are you?”, kada atvykai į United Kingdom (pageidauja nurodyti tikslią dieną, kurią dėl gražaus balso savininkės mums visai nesunku įsidėmėti, ania?), ar turi darbą, jei turi, tai kur dirbi, paklaus adreso, tada paklaus vardo ir pavardės. Greičiausiai teks ištarti paraidžiui. Jei viskas pavyko, pasakys kada ir kur įvyks pokalbis dėl to nelemto numerio. Nebūtina įsidėmėti, po poros dienų nurodytų adrtesu gausi laišką, kuriame visa šita informacija bus nurodyta. Su laišku galima drąsiai eiti pas darbdavį ir prašyti laisvos dienos. Net “ant drąsos” daryti nereikia. Išleis kaip į šventę.

Prieš eidami ten pasitikriname ar viską turime. Einant pokalbin reiktų pasirūpint, kad tašėje gulėtų pasas, laiškas ir darbdavio ir tas laiškas su informacija apie pokalbį. Taigi, su laišku greičiausiai prieisite prie kažkokio staliuko arba dar nespėjus prie jo prieiti, prie jūsų prieisi kokia nors moteriškė. Greičiausiai visai nedaili, bet tiek to, juk atėjai ieškoti tos gražaus balso moteriškės iš telefono ragelio. (Panos gali ieškoti vyriškio, kurio balsas mums visai nepasirodytų gražus.) Ji priskirs tau kažkokį numerį, kurį teks įsidėmėti, nes kvies pagal tą skaičiuką. Taip pat atims dokumentus. Sėsk kažkur ir lauk, kol pakvies. Pakvietųsi moteris pasiims ir dokumentus, tada nusives prie stalo ir prasidės tas baisus pokalbis. Bet tu nebijai, nes jau padarei “ant drąsos”. Rodos, biški per dažnai mes čia pilam, bet… sunku su dokumentais, tad visi aplink supranta. Paklausinės, jei nieko nekerti, duos vertėją. Labai neilgai trunka, užpildo kažkokią anketą, duoda popieriuką su tel. nr., kuriuo reiktų skambinti, jei per kelias savaites negauni paštu visiškai nieko.

Parėjus namo gali pasiimti taburetę ir eiti prie durų laukti laiško. Pirmas laiškas ateis su patvirtinimu bei pačiu numeriu. Jis ateis per porą savaičių. Dar po poros savaičių ateis ir pati plastikinė kortelė. Darbdaviui reikia pačio numerio, tad gali duodi ir iš pirmo laiško. Dabar galime abudu susėsti prie bokalo ir didžiuodamiesi rodyti aplinkiniams kokie mes smarkūs ir solidūs turėdami tokias korteles.

Maždaug taip vyksta National Insurance number gavimas. Daugumą gąsdina tas interviu. Ypač tuos, kurie nelabai kalba angliškai. Aš irgi tada dar nelabai kalbėjau. Bet užteko, nes klausimai yra labai paprasti: esi vienišas ar vedęs? kiek laiko žadi likti Didžiojoje Britanijoje?.. ir panašūs. Viskas paprasčiau nei paprasta. Net aš sugebėjau.

Platesnės informacijos anglų kalba galite rasti Departament for Work and Pensions interneto puslapyje.