Category Archives: United Kingdom

Kur apsipirkti Britanijos tinginiams

Vakar dirbau naktinėje pamainoje, tad grįžau pakankamai vėlai – gerokai po vidurnakčio. Prisiminiau, kad viena kolegė darbe paprašė manęs nupirkti ir jai tokią pat USB atmintinę, nes ją sužavėjo 16GB talpa. Ir ne tik ją. Patogu.

Taigi, esu užmaršus žmogus, tad nebeatidėliojau to ir nuėjau į mano mėgstamiausią internetinę parduotuvę Play.com, užsakiau tą atmintinę ir ramiai pradėjau žiūrėti filmą. Kadangi mano elektroninio pašto klientas automatiškai atsisiunčia laiškus kas dešimt minučių, po kokios valandos ar šiek tiek daugiau gavau laišką, kad mano debetinės kortelės mokėjimas priimtas ir mano užsakymas buvo perduotas skyriui, kuris atsakingas už pakavimą.

Pabaigiau žiūrėti filmą, tikriausiai užsukau į tualetą ir nuėjau miegoti, mat kitą dieną buvo rytinė pamaina, tai dar ilgiau naktinėti jau nebegalėjau. Ryte teko keltis šeštą valandą ir tradiciškai, kol užvirs vanduo kavai, paskaityti el. paštą, jei kas nors būna ką nors atsiuntęs per naktį. Radau vienintelį laišką iš Play.com, kuris pasakojo, kad kolegei atmintinė jau supakuota ir išsiųsta. Laiškas buvo išsiųstas kelios minutės po penktos. Tai leidžia daryti prielaidą, kad ten klientų užsakymus aptarnauja ir naktimis. Malonu…

Laiške rašoma, kad mums teks palaukt nuo 3 iki 5 dienų. Nerašo, kad tai turi būti darbo dienos. Ir tai keista, nors irgi lyg ir tiesa, nes anksčiau savo marškinėlius gavau šeštadienį. Vadinasi, kolegė atmintinės gali tikėtis  jau antradienį.

Manau, kad nelabai daug liko žmonių, kurie dar nepirko internetu, bet jei kas nors to nedarė, papasakosiu šiek tiek. Pirmiausia, čia ne Ebay turgus, tad netiks Paypal, o gyvenančius Lietuvoje irgi turiu nuvilt, girdėjau, kad jie atmeta Virtuon korteles, tad mums reikės galiojančios ir pinigų turinčios debetinės kortelės, jei esam UK ar Airijos gyventojai, arba tikros kreditinės kortelės, jei gyvenam kažkur Lietuvoje. Tinka Visa ar MasterCard, o jei ne Tėvynėj sėdim, tinka ir Maestro debetinė kortelė.

Registruojantis reikės suvesti labai labai labai tikslius kortelės duomenis, kitaip būsit pasiųsti tolyn. Turi sutapti ir kortelės registracijos adresas su tuo, kurį pateikiate registruojantis. Plius dar visokių smulkmenų, kurių teko ieškoti netgi banko sutartyje. Nieko, viskas pavyko puikiai man, tad tikiu, kad ir tiems, kurie moka angliškai tiek pat, kiek aš, viskas pavyks ne ką prasčiau. Ir, man atrodo, visi jau pripratę užbaiginėjant visokias registracijas, gauti penkiolika el. laiškų su aktyvacijos nuorodomis bei sveikinimais ir pasakojimais, kaip jie tave vertina ir koks esi jiems svarbus klientas.

Tada belieka prisijungti ir susiradus prekę, paspausti, kad jos nori ir perki. Tada tavęs labai mandagiai paklaus, ar nori susimokėti jau dabar, ar dar nori pas juos išleisti savo pinigų. Nesu turčius, tad nudelbiu akis žemyn ir spaudžiu, kad nebėr pinigų, atseit, sukrapštysiu tik ant atmintinės.

Po šio žingsnio seka paprasta trijų žingsnių procedūra. Pirmoje parodoma prekė, jos pavadinimas, kaina. Jei viskas sutampa, tinka ir mes dėl visko esame patenkinti, spaudžiam mygtuką “tolyn” ir antrame žingsnelyje randam mūsų kortelės duomenis. Jei ir vėl kažkokiu būdu viskas gerai, vėl spaudžiam “tolyn” ir kitam žingsny tiesiog peržvelgiam viską, tada patvirtinam. Ir viskas, laukiam.

Palaukti teks kelias dienas. Jei būsi tuo metu namie, gausi į rankas, jei nebūsi, bandys įkišt į laiškams skirtą skylę, jei netilps, paliks raštelį ir su juo teks nueit į artimiausią Royal Mail siuntinių atsiėmimo skyrių. Va taip.

Man patinka tai, kad apie viską jie informuoja el. paštu, niekada niekas nevėlavo man dar. Nors kol kas pirkau tik 9 prekes, tad vėliau visko gali būti. Taip pat smagu, kad jie nepatingi ir atsako į el. paštu užduotus klausimus.O dar nemokamas pristatymas… Aišku, žinau, kad tai įskaičiuota į prekės kainą, bet vis tiek smagus tas užrašas “Free Delivery”!

Lygiai tas pats ir su Amazon, tik šitie lengviau įsileidžia pirkėjus iš Lietuvos, o su Play.com sunkiai sekasi tautiečiams. Ir vis tiek man Play.com yra mėgstamiausia parduotuvė internete. Neseniai va per kažkokią akciją užsisakiau tris marškinėlius. Jėga!

Čia tik šiaip toks labai subjektyvus ir neinformatyvus pasidžiaugimas mano favoritų operatyvumu. O pinigus geriau taupyti.

Pasėdėjimas ant to pačio suoliuko

Kartais taip jau nutinka, kad ateina pavasaris. Ne tik tie papildomi laipsniai, kurie leidžia ryte einant į darbą tiek daug neapsirengti ar į kitus mažiau apsirengusius seilę pavarvinti. Su tuo pavasariu kartais ateina ir kažkoks kvailokas džiaugsmas. Sakau kvailokas dėl to, kad dažniausiai taip ir nebūna aišku, kodėl tas džiaugsmas atėjo ir būna tokių nejaukių situacijų, kai pagauni save besišypsantį visiškai be jokios priežasties. Tokiais atvejais tenka dar nejaukiau apsidairyti su viltimi, kad dar niekas dar neįsistebeilijo į pavasario nepaliestus dantis. Durniausia tai, kad po kelių akimirkų ir vėl pamirštami tie dantys, aplinkiniai, jų nuomonės, ir vėl atsiranda tokia gana kvailoka, bet gana nuoširdžiai atrodanti šypsena per pusę veido. Tokios jau nepadirbsi. O ir reikalo tam nėra.

Instinktyviai sulėtėjus žingsniams galvelė dairosi, sukiojasi ratuku, visus palydi. Smagu iš dalies. Ir niekaip nedingsta ta maža šypsenėlė, prisiminus, kad prieš metus lygiai ta pačia gatvele buvo žingsniuota. Lygiai taip pat sulėtintu žingsniu. Tikriausiai vienintelis dalykas, kuris skiriasi, tai paprasčiausiai mintys. Anksčiau gi galvoje sukosi, “oho, kaip čia gražu ir žalia… o gal žalia ir gražu…” Dabar gi irgi panašiai, tik vietoj grožio paieškų galva užsiima skirtumų paieška. Praėjo beveik metai nuo to laiko, kai pirmą kartą buvo dairytasi toje pačioje gatvėje į tuos pačius namus. Vėl net nesusimačius prisėdama ant suoliuko. Ten, tam kampely netoli “speaker’s corner” – geram vėjui pučiant juos galima kuo puikiausiai girdėti.

Ir va su ta nauja šiluma ir keistu džiaugsmu ateina suvokimas, kad ne aplinka pasikeitė. Pasikeitė požiūris į tą aplinką. Plačiai atmerkus akis vis dar galima akies kampučiu pamatyti tokį pasaulį, koks buvo tada, tais jau neatmenamais laikais. Turiu omeny, prieš metus. Beveik prieš metus. Tada belieka pasipurtyt, nes tuo akies kampučiu žiūrėti taip nepatogu čia. Toks jausmas, lyg akys būtų kitokios – tarytum svetimos. Ir vėl apsidairoma. Tikimasi, kad niekas nepamatė to praeities žvilgsnio. Nemylimos čia tokios akys. Ir laimingi tie, kuriems pavyko jas pakeisti…

Mūsų akys įpratusios prie šviesių spalvų, tamsios spalvos netinka joms. Prieš tuos metus čia atrodė kaip naktį. Dabar lyg ir apsipratusios akys jau mielai dairosi į visas spalvas ir nebeteikia pirmenybės šviesai. Kaip sakė Remarkas kažkada seniai seniai: “Šviesa nešviečia šviesoje. Tebūnie palaiminta tamsa, kurioje galime matyti šviesą.” Labai gražiai pasakyta, bet tai netinka žmonėms. Kad ir kaip galbūt kartais norėtųsi, baltos spalvos žmonija nepasidaro baltesnė jei aplink parodoma ir ta tamsesnė žmonija. Per metus akys taip įprato prie to, kad dabar gali lygiai taip pat žiūrėti į tamsos akis, kaip anksčiau buvo žiūrima į šviesią pusę. Ir nejučia susimąstai, o ar tikrai bent kažkiek ta šviesa geresnė už tamsą… Ne veltui Skype (hug) šypsenėlė yra mielas meškutis. O jis gi rudas!

Keisti tokie pasigalvojimai sėdint. Toj pačioj gatvėj, kuria buvo žingsniuojama tiek kartų. Viena kryptimi visada tas pats tikslas laukė – paprastutis darbas. O va kita kryptimi laukė namai. Vis kitur. Didelis tas Londonas. O geriau pagalvojus, galima pamanyti, kad ne Londonas čia didelis, o mūsų namai dideli. Pagraibalioji kišenę, paimi piniginę, pavartai, netgi atidarai, jei daugiau drąsos yra. O ten – nieko naujo – kokie dvidešimt svarų. Akys vėl apsiniaukia vos tik prisiminus, kad dar aną savaitę banke stovint eilėje buvo pagriebtas lankstinukas, kuriame pasakojo kaip čia paprasta būsto paskolą pasiimt. Tereikia bent dešimt procentų sumos surinkt. Akys apsiniaukia dar labiau ir iš vis dar atvertos piniginės traukiam vieną dešimtuką. Paslėpsim vėliau kur nors namie, kad neišleistume. Čia maždaug ateičiai: namui, butui, palapinei. Koks skirtumas kam. O kol nėra, tenka mokėti bobutėm nuomą. Kas savaitę daug tokių popieriukų reikia atiduoti už galimybę pernakvoti. Šį kartą akys skaidrėja prisiminus keliavimą. Ne tokį didelį kaip kiti kad keliauja. Vietoj čia keliaujama. Va prisiminus… Greenford, Walthamstow, Prince Regent… O ir dabar vėl lagaminas paruoštas jau. Laikas. Nestovi laikas, negerai ir mums stovėti. Juolab, kad tokia išeivio dalia. Ir įpranti taip pamiegojęs vienur, atsikelti ir ruoštis kelioms nakvynėms kitur. Pameni K-Pax? I have no home.

Tos tokios vietinės kelionės yra smagu. Tik sunku – tris lagaminus tempiami urzgia. Bet laikas ne tik raukšles ant kaktos piešia. Dar jis atneša ir kitokius prioritetus. Va su tomis dažnomis kelionėmis imamasi labiau spaustis. Vėl pažiūrima į tą piniginę – nelabai kur ir bėra spaustis su tokiu banknotu. Savaitei jis visai gi. Ir taip prisipildo širdis išdidumo, pagalvojus, kad dar ne su tiek galėtume! Mintys vėl grįžta prie pusiau sukrauto lagamino. Kažkada gi būtų reikėję dar du pakuoti, o va dabar viskas į vieną telpa. Net gražu pažiūrėti – visas gyvenimas dabar telpa į vieną nedidelį lagaminą. Ir vėl atsiranda ta kvaila šypsena. Kiti du lagaminai gyvenimo iškeliauja kitur. Viskas ten materialu – tas didelis didelis stalinis kompiuteris. Keli rūbai. Keliauja pas kažką, kam to reikia labiau. Keliauninkams gi svarbu mantos dydis, tad pakeitus stalinį į nešiojamą Compaq Presario tos mantos vertė ir smagumas išauga per pus. O gal net dar daugiau! Ir visai nesvarbu, kad prieš tai principai teigdavo, kad “tik per mano ar kieno nors kito lavoną turėsiu laptopą – šūdas jie – desktopinis geriau!” Bet keliauti tai reikia…

Tik kur keliauti? Anksčiau gi kiekviena kelionė reikšdavo “tolyn”, o tas tolyn dažniausiai būdavo nuo tolyn nuo draugų. Dabar tai nebe taip aktualu, nes draugai keliauja visur su tavim. Net gi tie, kuriems numini koją, tampa “sorry, my friend”, “oh no, my friend, it was my fault”. Ir pajunti džiaugsmą, kad radai kažką, kuris tavim pasitiki, tave draugu laiko… Visur jų yra, tad nustojama prie naujųjų žmonių prisirišti. Lieka prieraišumas tik istorijai, vietoms, kuriose net dilgėlės atnešdavo džiaugsmo, žmonėms, kurie nenorėjo iš tų žolelių imti džiaugsmo. O naujieji… Retai kada priartėjama arčiau. O tie keli, kurie pateko, priėjo ar buvo prinešti, irgi keliauja. Smagu keliauti visiems. Keliauninkų miestas, kuriame tiek daug lagaminų.

Apsiniaukia dangus – dar vienas vietinis smagumas. Jis apsiniaukia kada tik nori, prieš tai nerodęs jokių ženklų. Bet jau ir prie to priprasta. Keičiasi visgi čia požiūris. Priprantama prie kitokių nei patys, nuolatinio gyvenamosios vietos keitimo, stengiamasi patapti mobiliu, o kažkam užlipus ant kojos, bandyti įrodyti, kad tai ne jo, o mūsų kaltė. Ką gi, papurtom galvą – laikas pasikelti nuo suoliuko – nesinori pavėluoti į darbą. Nors… Kai tiek cinizmo, kodėl gi ne, a?

Spotify

Šiandien perskaičiau apie Jango. Pabandžiau. Iš tiesų tai yra kažkas panašaus į fast.fm, tik mažiau muzikos, bet projektas atrodo ambicingai, tad, manau, ateity ir muzikinių kūrinių skaičius smarkiai augs. Pasilikau “favorituose”, gal kada pravers, nes geresnės alternatyvos garsiajam last.fm neradau. Gal todėl, kad nelabai aktyviai ieškojau, nes man už turinį mokėti nereiks. (Dar vienas geras dalykas gyvenant Londone.) Kad ir sėdint prie kompiuterio dažniausiai ne radijo, o mp3 failų klausausi. Ypač dabar, kai Vilgailė savo muzikos daugiau atsiuntė. Jei ji leisis, parašysiu mažą straipsnelį ir apie ją gal kada nors.

Man kartais norisi pasiklausyti konkrečią dainą, arba draugams ją parodyti, tad nelabai suprantamas man buvo Di poelgis, kai ji ištrynė visą nelegalią muziką iš kompiuterio. Ką ji darys? Mokės už last.fm? Anyway, kadangi gyvenu Londone, kaip šiek tiek aukščiau jau minėjau, džiaugiuosi, kad man lieka visi tie resursai nemokami.

Bet ne dėl last.fm džiaugiuosi labiausiai. Neseniai atradau naują labai smagų būdą klausytis muzikos. Tai – Spotify! Taip, tikriausiai nelabai kas apie jį girdėjo, nes Lietuvoje šitas džiaugsmas yra mokamas. Nemokamai programa naudotis galima tik Skandinavijos šalyse, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Spotify – labiau jau grotuvas nei radijas, kadangi, priešingai nei last.fm, leidžia klausytis konkrečios dainos bet kuriuo metu. Net vizualiai programa atrodo labai panaši į mano mylimiausią iTunes grotuvą: ieškome ir klausomės konkrečios dainos bei kuriame sau radiją pagal kelis kriterijus. Viskas veikia sklandžiai ir greitai. Pirataujantiems labai geras dalykas yra pasiklausyti kokį nors albumą prieš jį siunčiantis. Bent jau taip aš darau.

Taigi, einam į Spotify interneto svetainę, parsisiunčiame naujausią programos versiją, ją instaliuojame. Užsiregistruojame svetainėje. Paleidžiame programą, įvedame vartotojo vardą ir slaptažodį, kuriuos nurodėme besiregistruodami programos interneto svetainėje. Kai programa prisijungia, galime į paieškos laukelį įrašyti “Džordana Butkutė” ir nusikeikti, kai programa nieko neras. Tada įrašom “horizon” ir randam U2 albumą “No line on the horizon”. Spaudžiam “Play” ir klausomės albumo nemokamai!

Šį projektą išlaiko reklama bei “Premium” vartotojai. Kadangi aš pinigų nemoku, kas penkiolika minučių išgirstu kelių sekundžių reklamą bei pamatau reklaminį paveiksliuką kamputyje. Kadangi tai dažniausiai reklamuojamas koks nors naujas super grupės ultra albumas, tai susidomiu ir paspaudęs ant reklamos, mielai to albumo pasiklausau. Tad mano atveju ta reklama man tik į naują išeina. O skydelio beveik nematau, nes klausydamas muzikos ne į programos langą žiūriu, o ką nors daugiau veikiu.

Taigi, mielieji, kurie su manim kur nors labiau užsienyje gyvenat – pasidomėkit – yra nemenka tikimybė, kad patiks ir jums. O jums, kiti mielieji, kurie gyvenat Tėvynėj, jei jau mokėsit už last.fm, pasidomėkit ir šituo. Kaina panaši, galimybės panašios, o Spotify turi ir kelias kitokias, kurias tikrai įsimylėti galima.

Aš – lietuvis

Jei būčiau savo paties blogo skaitytojas, tai pamatęs tokį įrašo pavadinimą tikriausiai pagalvočiau, kad tai dar vienas patriotinis straipsnis apie tai, kaip man gera būti lietuviu, o dėl to, kad esu išeivis, Tėvynę myliu dar labiau. Iš tiesų čia viskas šiek tiek kitaip. Nei aš tą Tėvynę labai myliu, nei man gera būti lietuviu. Tiksliau, nesididžiuoju esąs lietuvis. Niekada nebuvau patriotas, niekada toks ir nebūsiu. Ir vėlgi čia viskas šiek tiek kitaip. Norėjau parašyti ne tokį įrašą, dėl kurio tautiškai nusiteikęs pilietis man su akmeniu kaktą praskeltų. Norėjau parašyti apie tai, kodėl kartais nepatogu Londone būti lietuviu. Ne man. Kitiems.

Apie tai susimasčiau po to, kai mano mylimame metro į geru sultingu kaimišku mėšlu atsiduodančią Jubilee liniją įlipo du mūsų tautiečiai. Ir tikriausiai visi puikiai supranta ką reiškia visiškai gatavas lietuvis. Taigi, abudu ten besiramstydami šliaužė vagono vidumi, kol vienas rado laisvą vietą netoli nuo manęs, kitą laisvą vietą užleido tokia juodukė. Pasikėlė, parodė iš dalies tebestovinčiam lietuvaičiui, kad gali sėstis. Nelabai pavykus tiesiai atsisėsti pasigirdo “nu tu kurva ble”. Aišku, dėl šitų žodžių jiedu greičiausiai buvo palaikyti lenkais, bet argi tai svarbu, kai sėdi šalia ir klausaisi garsiai, kaip jie tratintų kažkokią prieš juos sėdėjusią mergaitę.

Iš pradžių pagalvojau, kad imu suprasti, kodėl kai kuriems žmonėms tiesiog gėda pasakyti, kad jie yra lietuviai. Bet vėlgi po to pagalvojau, kad nėra ko čia gėdytis. Jie – tai ne tu. Jei tiedu asilai nemoka bent iš dalies kultūringai tvardytis, tai dar nereiškia, kad ir tu turi jaustis kaip asilas.

Lietuviai Londone garsėja kaip nuolat susiraukusi tauta, visur su savim nešanti neigiamą nuotaiką. Čia tiesa. Dauguma lietuvių gyvendami ir turėdami darbą Londone vis tiek skundžiasi viskuo, nepaisant to, kad krizės nelabai ir jaučia tie, kurie turi darbus. Gal čia toks to lietuvio mentalitetas yra skųstis viskuo ir visada, retai kada šypsotis ir daug keiktis? Ką gi, belieka tik susitaikyti mums. Kokius Lietuva užaugino, tokie ir augam.

Man ant tokių žmonių nusišikt. Ne ant lietuvių. Ant tų, kurie nepatenkinti. Aš – lietuvis! Kaip patriotiškai tai nuskambėjo! Ir nepaisant to, vis tiek esu visada linksmas, visada visur išsišiepęs.

Noriu pasakyti savo nuomonę, kuri, žinau, nebus išgirsta, tiems asiliukams, kurie atvažiavo į Londoną prisipirkti antrų “Golfų”, kad būtų kuo laisvesnes barbes pavežioti. Man tikrai pochui ant jūsų. Tai, kad šiek tiek teoriškai teršiat lietuvio įvaizdį, man irgi nerūpi, nes skersai vis tiek žiūrės visada į jus, o ne į mane. Kaip kažkas minėjo, tai, kad tu ir aš turim vienodos spalvos pasą, nedaro mūsų nei broliais, nei draugais. Taip pat nesvarbu po kokį šūdą tu vaikštai ir ar išvis tu iš jo išbrisi. Aš džiaugiuosi dėl tų, kurie nebijo išsiduoti, kad jie lietuviai, jei stotelėje išgirsta kitą lietuvį kalbant lietuviškai. Neseniai susiradau neblogą draugę vien dėl to, kad pamatęs beskaitant kažkokią lietuvišką knygą, tuo pasidomėjau.

Nepaisant to, kad nesu patriotas ir tikrai nejaučiu nei truputį didesnių simpatijų Lietuvai nei kokiai nors kitai šaliai, nesigėdiju esąs iš Lietuvos. Lenkė Izabela sykį net pasakė savo vaikinui, kad lietuviai geresni nei lenkai. Savimeilę paglostė tada, nes žinojau, kad omeny turi mane. Cha.

Taigi, surūgęs lietuvi, nustok žemę arti nosim, ieškodamas nukritusių penkių pensų kitam buteliui, pakelk akis į dangų ir išsišiepk, o aš išmušiu tau dantis su plyta. Ne dėl to, kad tu keikies, o dėl to, kad noriu tau parodyti koks tu fainas tautietis esi. Galėsi šypsotis, o skylė dantyse lai bus inkiliukas parskrendantiems paukščiams. Gera, kai gamta ateina arčiau širdies.

Londono transportas

Šiandien pasiklydau, nes užsigalvojęs įlipau ne į tą autobusą. Nuvežė neaišku kur ir neaišku kiek laiko link to kažkur važiavau kol susiprotėjau, kad labai jau keistu maršrutu jie mane veža. Kadangi nebe pirmas kartas, kai nuveža mane ne ten kur aš noriu, o ten kur nori jie, tai jau nebepasimečiau. Buvo visai smagu pasivažinėti ir pamatyti naujas vietas. Taip, buvo smagu, bet niekada pats savo noru to nedariau. Ir galbūt niekada nedarysiu. Nebent vėl klausydamasis kokios nors dainos ir svajodamas įsėsiu ne ten kur reikia. Kaip filme… Forrest Gump: It happens. Bumper Sticker guy: What, shit? Forrest Gump: Sometimes.

Taigi, Londone labai grubiai skirstant yra penkios transporto rūšys: metro, visokiausio plauko traukiniai, laivai, autobusai ir taksi. Bent kažkiek papasakosiu tik apie tuos, kuriuos teko naudoti, o kitus panaudokite patys ir papasakokite man.

Ką gi, pirmiausiai apie tai, ką daugiausiai naudoju – metro. Bet jei anglui sakysi metro, jis tikrai nesupras apie ką eina kalba, tad geriau vartoti underground arba tube terminus. Ale greita transporto priemonė. Kaip vėjas! O gal ir dar greitesnė. Nėr ko lygint su kitom. Tik kai kurios linijos savaitgaliais neveikia, atseit, remontuoja, tobulina. Tai vat, iš esmės visos linijos padarytos taip, kad su vienu persėdimu būtų galima nukakti bet kur. Nežinau ar jau tikrai bet kur, tačiau labai patogu naudotis. Ir labai dažnai tie traukinukai važinėja. Labai labai dažnai.

Dar kartais važiuoju namo iš Stratfotdo autobusu. 473 numeris tinka man. Jei būtų kartais daugiau laiko, mielai rinkčiausi šią transporto priemonę, bet į darbą niekada jos nesirenku, nes niekada negali žinoti – gal gi už posūkio tooooks kamštis laukia, kad stovėsi vietoje ir matysi kaip sraigės priekin nušliaužia žaibo greičiu. Smagu, labai smagu pasivažinėti diaukščiu autobusu. Viskas matosi. Nenuostabu, kad sušilus orams vaikinai mieliau renkasi antrą aukštą – gi smagu į iškirptes pažiūrėti. Pradžioje keista buvo pripratus prie Vilniaus autobusų. Ten gi buvo labai griežtas tvarkaraštis kiekvienoj stotelėj prikabintas ir visai nesvarbu, kad labai retai autobusai jo laikydavosi. Čia mat parašyta, kad autobusai važiuoja kas 5-8 minutes. Bet tai nereiškia, kad mes jo sulauksim per 20 minučių. Geresnėse stotelėse kabo švieslentės su minutėm iki atvykimo. Smaguma! Tik nepamirškit iškelt rankos jam prieš nosį, nes nestabdomas jis ir nesustos. Lygiai taip pat ir norint išlipti prieš stotelę reikia spaust “stop” mygtuką autobuso viduje. Kitaip veš ir veš. Ir, rodos, autobusai yra pigiausia transporto priemonė.

Dar naudojuosi DLR. Tai čia tokie traukinukai, kuriuose nėra vairuotojo. Pats jis jau ten gudrus baisiai – žino kada sustoti kur ir panašiai. Niekada negalvojau, kad teks sėdėti traukinio vairuotojo vietoje. Čia sėdėdamas ant pirmos sėdynės taip ir jaučiausi – priekyje lėkė bėgiai… O po to nusibodo. Juolab, kad važiuoju juo kasdien vos tris stoteles. Nebent į lietuvių knygyną, čia jau toliau, tada net 15 min tenka važiuoti.

Taksi irgi teko naudoti. Kai persikrausčiau pirmą kartą. Paėmė 40 svarų. Bet čia ne tas taksi, kuris tapęs irgi vienu iš Londono simbolių. Tie black cab išvis nerealūs – už penkių metrų kelionę paims tiek, kad batus pirktum visus metus. Kažkaip labiau turistams ar didesniems menedžeriams. Bet čia tik mano nuomonė. O tie paprasti taksi iškviečiami telefonu. Ir yra visiškai ne skiriamųjų ženklų.

Dar žinau, kad yra tramvajai ir laivai, bet jų naudoti neteko. Ir labai abejoju, kad teks. Apie kainas nerašiau, nes jos keičiasi nuolat. Ir šiaip nieko čia naudingo neparašiau. Tik įspūdžius, tad daugiau informacijos apie Londono transportą galima rasti apačioje pateiktose nuorodose. Taip kad, enjoy!

visos Londono transporto kainos / labai smagus savo maršruto planavimo įrankis / transporto paslaugų kokybės tikrinimas realiu laiku / pagrindinė Londono transporto svetainė