Rašydamas tokį pavadinimą, omeny turėjau iš Lietuvos užsienin laimės ieškoti pabėgusius tautiečius, kurie sugeba prasimušti iki menedžerių ar dar kokių bent kažkiek didesnių žmonių. Jeigu kam nors teko dirbti su tokiais menedžeriais, tikriausiai jau žinot, kad lietuvis ir užsieny yra tik surūgęs lietuvis. Ačiū Dievui, kad bent jau ne visiškai visi.
Žinot kaip atskirti lietuvį nuo kokio nors švedo, kurie ir pagal odos spalvą, ir pagal veido bruožus būtų lyg ir vienodi. O tai daug paprasčiau nei galvojam. Mat lietuvis dauguma atveju net užsienį tą laimę suradęs ir pinigais aptekęs bus surauktu snukiu. Gi anei suomis, anei estas niekada taip nesusirauks net dvi citrinas burnon susikišęs.
Ir čia dar būtų lyg ir nieko, nes britai jau senokai įpratę savo gatvėse matyti surauktukus. Taip taip, būtent tokiu pavadinimu jie vadina lietuvius. Visi jau apsiprato su mumis, tačiau viskas tik neseniai pasikeitė – kai mūsų tautos žemėse nebeatsiranda darbo ne tik treningus mėgstantiems statybininkams, bet ir protingesniems. Tiems, kurie dvyliką metų universitetuose mokėsi, nagrinėjo visokius skaičius, formules ir dar visokius kitokius trisdešimties metų senumo, tačiau valstybės manymu, vis dar tinkančius vadovėlius. Suvažiavo Londonan ir šitie gi. Nenagrinėsim, kodėl jie tai padarė. Piktas gnomas pasakys tik tiek, kad negerai su tokiais čia. Atvažiuoja, įsidarbina viršininkais ir bando skleisti visur aplink lietuviškus dalykus – alų, cepelinus ir surauktus snukius.
Kas jau dirbo užsieny, žino tikriausiai, kad dažnas valdžios lietuvis bet kokia kaina bandys parodyti užsieniečiams, kad gi mums – lietuviams – visų šalių žmonės yra lygūs. Būtent dėl to pirmiausiai pagaliu visada per kuprą gaus kitas lietuvis. O po to ir visi kiti. Tikriausiai ten tuose sovietiniuose universitetų švietimo reikmenyse yra dėstoma, kad vadovauti galima tik duodant per kuprą pagaliu ar bet kokiu kitokiu sunkiu daiktu. Ir keisčiausiai tai, kad nuo Marijos žemės kilę viršininkai mielai naudoja tai praktikoje.
Po perkūnais, man jau Lietuvoje užteko tų surauktasnukių vadybininkų, kurie vadovavimu laikydavo bet kurio pavaldinio iškoliojimą, atsiradus bent menkiausiai progai. O dabar tie patys suvažiavo ir Anglijon. Tikriausiai ruošiasi čia Lietuvą padaryt. Nenuostabu, kad netgi lenko vadovaujama darbuotojų grupė padarys darbą geriau. Ne dėl to, kad jie geresni darbuotojai. Ne, jokiais būdais. Britai sako, kad lietuviai bene darbščiausi iš imigrantų. Ne, lenkų komanda padarys viską geriau, nes jie bus įvertinti. Teigiamai. Kai toje pačioje situacijoje su lietuvių kilmės vadovu didžiausias pasiekimas bus tas, kad darbuotojai nebus išvadinti avinais.
Mes šitoj šaly esam svečiai, o ne šeimininkai. Jeigu aš ateisiu pas kažką į svečius ir imsiu daryti taip, kaip man viską daryti patinka? Nusimausiu triusikus ir imsiu vaikščiot po kambarį bezdėdamas? Man taip patinka. Arba nešiosiu tas pačias smirdinčias kojines savaitę vien tik dėl to, kad man taip patinka? Krapštysiu nosį ir turinį tepsiu ant staltiesės, o grįžęs iš tuoleto, likučius į užuolaidas nutrinsiu? Čia kažkas panašaus.
Gal ir labai asmeniškas ir toks visiškai iš savo daržo parašytas įrašas, koks niekada neturėtų pasirodyt mano tinklaraštį, bet kartais taip nesmagu matyt tokius didžiulius skirtumus tarp tautų, kai tas skirtumas yra akivaizdžiai ne mūsų naudai… Nedarykim iš Anglijos dar vienos Lietuvos. Nedarykim taip, kad pabėgus iš Lietuvos, padarysim tą patį šūdą čia ir vėl teks bėgti. Ir prieš pakeldami pagalį, padarykim kaip užsieniečiai mėgsta daryti – daugiau šypsokimės. Net jei nėra priežasties tam.
Man tikrai smagu, kad susilaukiu ne tik komentarų po įrašais apie Britaniją ar šiaip kokias sapaliones, bet ir el. laiškų su klausimais. O dar smagiau tada, kai galiu atsakyti į užduotus klausimus bei kažkam būti naudingas. Visada sakiau, kad galiu bent jau informacija padėti visiems norintiems įsikurti Didžiojoje Britanijoje.
Visada Odeta mano porteriams sakydavo, kad į Didžiąją Britaniją jie atvažiavo dirbti ir užsidirbti, tad nėra reikalo verkti, jei yra paprašoma padirbti daugiau valandų. Su kiekvienu jos žodžiu galima ir ginčytis ir jai pritarti. Ne visi atvažiavo tokiu tikslu, kitiems laikui bėgant tie tikslai po truputį keičiasi. Atvažiavusieji dirbti ir užsidirbti, o užsidirbę, Lietuvoj nusipirkti namą, mašiną ar naujus treningus, dirba, užsidirba ir išvažiuoja geresnio gyvenimo Lietuvoj ieškot. Kiti gi dirba, dirbdami aplanko savo giminaičius, šeimą, draugus, po to grįžta ir toliau ramiai dirba. Ne paslaptis, kad Britanijoje už minimumą dirbantys žmonės gyvena geriau nei tie, kurie Lietuvoje uždirba 2500 litų į rankas. Bet vis tiek visi taupo ir čia.
Neseniai nutiko toks dalykas, dėl kurio noriu parašysi bene patį trumpiausią įrašą šiame tinklaraštyje. Kaip jau kažkada esu minėjęs, padedu visiems lietuviams įsikurti Londone. Nesunku. Tačiau kartais būna taip, kad ne visi jie klausosi paprastų patarimų.
Pamenu senus laikus, kai dar gyvenau mažam mažam miestely, kurį skersai pereit užtrukdavau panašiai tiek, kiek dabar užtrunku nueit iki parduotuvės. Vienintelis rūpestis būdavo pavalgyti, o visa kita kažkaip niekada pernelyg nerūpėjo. Aišku, šitie žodžiai visiškai neturėtų reikšti, kad ir dabar kažkas rūpi labiau, bet tada buvo viskas kitaip. Manau, dauguma prisimena savo vaikystę su žaislais, mėlynėmis, o po kokios iškrėstos šunybės, tėvų riksmu. Mano atveju – diržu. Ir tada mintyse, nu blin, palauk, užaugsiu aš… Ir ateina ta diena, kai užaugama, o tos mažos vaikystės nuoskaudos kažkaip visai dingsta, pasimiršta. Kažkaip natūraliai.
Loading ...
