Category Archives: United Kingdom

Nedarykime iš Anglijos dar vienos Lietuvos

Rašydamas tokį pavadinimą, omeny turėjau iš Lietuvos užsienin laimės ieškoti pabėgusius tautiečius, kurie sugeba prasimušti iki menedžerių ar dar kokių bent kažkiek didesnių žmonių. Jeigu kam nors teko dirbti su tokiais menedžeriais, tikriausiai jau žinot, kad lietuvis ir užsieny yra tik surūgęs lietuvis. Ačiū Dievui, kad bent jau ne visiškai visi.

Žinot kaip atskirti lietuvį nuo kokio nors švedo, kurie ir pagal odos spalvą, ir pagal veido bruožus būtų lyg ir vienodi. O tai daug paprasčiau nei galvojam. Mat lietuvis dauguma atveju net užsienį tą laimę suradęs ir pinigais aptekęs bus surauktu snukiu. Gi anei suomis, anei estas niekada taip nesusirauks net dvi citrinas burnon susikišęs.

Ir čia dar būtų lyg ir nieko, nes britai jau senokai įpratę savo gatvėse matyti surauktukus. Taip taip, būtent tokiu pavadinimu jie vadina lietuvius. Visi jau apsiprato su mumis, tačiau viskas tik neseniai pasikeitė – kai mūsų tautos žemėse nebeatsiranda darbo ne tik treningus mėgstantiems statybininkams, bet ir protingesniems. Tiems, kurie dvyliką metų universitetuose mokėsi, nagrinėjo visokius skaičius, formules ir dar visokius kitokius trisdešimties metų senumo, tačiau valstybės manymu, vis dar tinkančius vadovėlius. Suvažiavo Londonan ir šitie gi. Nenagrinėsim, kodėl jie tai padarė. Piktas gnomas pasakys tik tiek, kad negerai su tokiais čia. Atvažiuoja, įsidarbina viršininkais ir bando skleisti visur aplink lietuviškus dalykus – alų, cepelinus ir surauktus snukius.

Kas jau dirbo užsieny, žino tikriausiai, kad dažnas valdžios lietuvis bet kokia kaina bandys parodyti užsieniečiams, kad gi mums – lietuviams – visų šalių žmonės yra lygūs. Būtent dėl to pirmiausiai pagaliu visada per kuprą gaus kitas lietuvis. O po to ir visi kiti. Tikriausiai ten tuose sovietiniuose universitetų švietimo reikmenyse yra dėstoma, kad vadovauti galima tik duodant per kuprą pagaliu ar bet kokiu kitokiu sunkiu daiktu. Ir keisčiausiai tai, kad nuo Marijos žemės kilę viršininkai mielai naudoja tai praktikoje.

Po perkūnais, man jau Lietuvoje užteko tų surauktasnukių vadybininkų, kurie vadovavimu laikydavo bet kurio pavaldinio iškoliojimą, atsiradus bent menkiausiai progai. O dabar tie patys suvažiavo ir Anglijon. Tikriausiai ruošiasi čia Lietuvą padaryt. Nenuostabu, kad netgi lenko vadovaujama darbuotojų grupė padarys darbą geriau. Ne dėl to, kad jie geresni darbuotojai. Ne, jokiais būdais. Britai sako, kad lietuviai bene darbščiausi iš imigrantų. Ne, lenkų komanda padarys viską geriau, nes jie bus įvertinti. Teigiamai. Kai toje pačioje situacijoje su lietuvių kilmės vadovu didžiausias pasiekimas bus tas, kad darbuotojai nebus išvadinti avinais.

Mes šitoj šaly esam svečiai, o ne šeimininkai. Jeigu aš ateisiu pas kažką į svečius ir imsiu daryti taip, kaip man viską daryti patinka? Nusimausiu triusikus ir imsiu vaikščiot po kambarį bezdėdamas? Man taip patinka. Arba nešiosiu tas pačias smirdinčias kojines savaitę vien tik dėl to, kad man taip patinka? Krapštysiu nosį ir turinį tepsiu ant staltiesės, o grįžęs iš tuoleto, likučius į užuolaidas nutrinsiu? Čia kažkas panašaus.

Gal ir labai asmeniškas ir toks visiškai iš savo daržo parašytas įrašas, koks niekada neturėtų pasirodyt mano tinklaraštį, bet kartais taip nesmagu matyt tokius didžiulius skirtumus tarp tautų, kai tas skirtumas yra akivaizdžiai ne mūsų naudai… Nedarykim iš Anglijos dar vienos Lietuvos. Nedarykim taip, kad pabėgus iš Lietuvos, padarysim tą patį šūdą čia ir vėl teks bėgti. Ir prieš pakeldami pagalį, padarykim kaip užsieniečiai mėgsta daryti – daugiau šypsokimės. Net jei nėra priežasties tam.

Greitas banko sąskaitos atsidarymas Jungtinėje Karalystėje

Man tikrai smagu, kad susilaukiu ne tik komentarų po įrašais apie Britaniją ar šiaip kokias sapaliones, bet ir el. laiškų su klausimais. O dar smagiau tada, kai galiu atsakyti į užduotus klausimus bei kažkam būti naudingas. Visada sakiau, kad galiu bent jau informacija padėti visiems norintiems įsikurti Didžiojoje Britanijoje.

Bene pirmas vargas, su kuriuo susiduria dauguma lietuvių, yra banko sąskaitos atsidarymas. Kaip gauti banko sąskaitą jau rašiau anksčiau, dabar šiek tiek patikslinsiu informaciją. Gerąja prasme. Tikiuosi, kad šitas trumpas įrašas bus naudingas bent vienam tautiečiui.

Šiandien su broliu prieš pat darbą nuvažiavom į “Lloyds TSB” banką ir pasiteiravom ar galime užsiregistruoti į susitikimą dėl banko sąskaitos atsidarymo. Taip dažniausiai reikia daryti labiau populiariuose bankuose, kuriuose dažnai būna eilės. Šį kartą mums pasisekė, pasakė, kad nereikia, nes šiuo metu nėra jokių eilių ir kažkuris anksčiau užsiregistravęs sutartu laiku neatvyko, vadinasi, mes galime užimti jo vietą. Belipant laiptais su tuo vadybininku pagalvojau, kad mes neturim jokio proof of address, kuris reikalingas sąskaitos atsidarymui. Tai iškart belipant ir sakau jam, “mes pamiršom pasiimti su savim tą proof of address“. Pamelavau, brolis išvis jo neturėjo. Vadybininkas sako, “nieko tokio, viskas bus tvarkoj”.

Prieš tai du kolegos atsidarinėjo sąskaitas tam pačiam banke, visada prašė proof of address. Nesunku gauti, aišku, bet vis tiek. Kažkaip maloniai mes čia praslydom. Pasirodo, tas vyrukas gauna kažkokius ten papildomus pinigėlius už kiekvieną į banką atvestą klientą, tad gali būti, kad jis šiek tiek nusižengė taisyklėms nepaprašydamas mūsų to popieriuko. Ir pasiūlė atsivesti visus savo draugus, kuriems reikia banko sąskaitos. Tad jei jums niekaip nepavyksta atsidaryti banko sąskaitos, neturit proof of address ar dar kažkokia kita priežastis trukdo tai padaryti, siūlau tą žmogų, kurio vardas Faiyaz. Jį rasti galite banke, o banką rasti galite maždaug čia:

195 Edgware Road
Paddington
London, W2 1EY

Jei kažkas turi duomenų, kad banko politika pasikeitė ir jie nuo šiol nebereikalauja proof of address, o mano šitas atradimas yra jau visiems seniai žinomas, prašom apie tai papasakoti komentaruose.

Pigūs skrydžiai gali būti ir brangūs

Visada Odeta mano porteriams sakydavo, kad į Didžiąją Britaniją jie atvažiavo dirbti ir užsidirbti, tad nėra reikalo verkti, jei yra paprašoma padirbti daugiau valandų. Su kiekvienu jos žodžiu galima ir ginčytis ir jai pritarti. Ne visi atvažiavo tokiu tikslu, kitiems laikui bėgant tie tikslai po truputį keičiasi. Atvažiavusieji dirbti ir užsidirbti, o užsidirbę, Lietuvoj nusipirkti namą, mašiną ar naujus treningus, dirba, užsidirba ir išvažiuoja geresnio gyvenimo Lietuvoj ieškot. Kiti gi dirba, dirbdami aplanko savo giminaičius, šeimą, draugus, po to grįžta ir toliau ramiai dirba. Ne paslaptis, kad Britanijoje už minimumą dirbantys žmonės gyvena geriau nei tie, kurie Lietuvoje uždirba 2500 litų į rankas. Bet vis tiek visi taupo ir čia.

Kaip jau minėjau, liekantieji ilgesniam laikui paprastai aplanko kažkokius žmones kitoj šaly. O tam aplankymui dažniausiai yra pasirenkama kokia nors pigesnių skrydžių kompanija. Mūsų manymu, Lietuvoje esančius svarbius žmones geriausia aplankyti su “Ryanair” kompanijos lėktuvais. Jie iš Londono skrenda tiesiai į Kauną, tad nebereikia iš Rygos važiuot namo kaip anksčiau buvo daroma.

Tačiau šita mūsų mylima kompanija neseniai pakeitė sistemą, dėl kurios apie tai nieko nežinantiems žmonėms pigūs skrydžiai gali tapti pakankamai brangūs. Paprastai jie pabrangsta apie 40 svarų vienam žmogui į vieną pusę. Anksčiau viskas buvo labai paprasta – pasirenki bilietus, suvedi mokėjimo duomenis ir skrendančio žmogaus asmeninius duomenis, spaudi “Sumokėti” ir viskas tuo pasibaigdavo. Ir tik visai neseniai atsirado papildomas veiksmas, kuris ne itin akcentuojamas – tai “online check in system“. Be viso to, kad nusipirkai bilietą, reikia likus ne daugiau nei 14 dienų iki skrydžio, patvirtinti, kad tikrai skrendi ir atsispausdinti skrydžio pasą.

Padaryti tai itin paprasta. Trunka vos kelias minutes. O štai oro uoste už šią paslaugą iš tavęs mielai paims 40 svarų už vieną skrydžio pasą.

“Online check in system” galite rasti adresu: https://www.bookryanair.com/SkySales/FRSecurity.aspx?culture=EN-GB&lc=EN-GB

Arba tiesiog apsilankę kompanijos interneto svetainėje ir virš skrydžio pasirinkimo formos radę ir paspaudę mygtuką “Online Check-In”. Nepamirškit atsispausdinti paskutiniame puslapyje pateikiamų skrydžio pasų.

Pasiklydęs pasas iš Home Office

Neseniai nutiko toks dalykas, dėl kurio noriu parašysi bene patį trumpiausią įrašą šiame tinklaraštyje. Kaip jau kažkada esu minėjęs, padedu visiems lietuviams įsikurti Londone. Nesunku. Tačiau kartais būna taip, kad ne visi jie klausosi paprastų patarimų.

Norint legaliai dirbt Britanijoje, reikia užsiregistruoti tokiame Home Office. Viskas ten labai paprastai vyksta: užpildom formą, ją dedam į voką, kartu dedam porą nuotraukų bei pasą arba plastikinę ID kortelę. Po kurio laiko visi dokumentai grįžta paštu. Beveik visi deda pasą. Dėjau ir aš.

Kolega jau užsitarnavo atostogų, tad skrenda su žmona į Lietuvą. Dukros gimtadienis ir šiaip pailsėt nori. Tačiau yra labai nemaloni situacija – liko dvi savaitės iki skrydžio, o jo žmonos pasas dar negrįžo. Bilietai į Lietuvą jau nupirkti.

Paprastas patarimas. Nesiverskit per galvą. Pradėję dirbti, gaukit National Insurance Number, po poros savaičių į namus jie atsiųs plastikinę kortelę.

Patarimas visiškai neaktualus lietuvaičiams, kurie turi pasą ir asmens tapatybės kortelę. Tada jau geriau siųskit pasą.

Dokumentai kartais pasiklysta ir namo keliauja ilgokai.

Kaip aš po truputį atrandu rasizmą

Pamenu senus laikus, kai dar gyvenau mažam mažam miestely, kurį skersai pereit  užtrukdavau panašiai tiek, kiek dabar užtrunku nueit iki parduotuvės. Vienintelis rūpestis būdavo pavalgyti, o visa kita kažkaip niekada pernelyg nerūpėjo. Aišku, šitie žodžiai visiškai neturėtų reikšti, kad ir dabar kažkas rūpi labiau, bet tada buvo viskas kitaip. Manau, dauguma prisimena savo vaikystę su žaislais, mėlynėmis, o po kokios iškrėstos šunybės, tėvų riksmu. Mano atveju – diržu. Ir tada mintyse, nu blin, palauk, užaugsiu aš… Ir ateina ta diena, kai užaugama, o tos mažos vaikystės nuoskaudos kažkaip visai dingsta, pasimiršta. Kažkaip natūraliai.

Bet užaugama nedaug. Tik truputį. Nebereikia atsinešti prie stalo taburetės, kad pasiekčiau močiutės keptus sausainius. Dabar juos galima pavogti ir be jokių pagalbinių įrankių. Valio! O vogti visokius saldžius ar blizgius dalykus aš mėgau: į kubelius suspaustas cukrus dėl savo saldumo ir neįprastos formos, žvejybos blizgės, nors žvejot nemėgau, kažkokios monetos, kurios labai blizgėjo, močiutės žiūronai, kai norėjau būti kareiviu, braškės iš akylai senolės saugomo daržo. Ar pameni tuos laikus? Jei nebūčiau tingus, pažadėčiau kada nors parašyti apie tai atskirą įrašą, bet…

Po kurio laiko vėl ateina metas šiek tiek ūgtelėti. Čia maždaug iki pirmų mokyklos klasių. Gražūs metai. Sakydamas, kad gražūs metai, turiu omeny, kad visokios išdaigos vis dar smarkiai krečiamos. Tačiau čia ir prasideda pirmi negeri dalykai, jei neskaičiuosime nemažoje dalyje šeimų pasireiškiančio smurto, kuris po to labai sėkmingai įauga kraujin pabiručiams. Pamenu kaip kiekvienąkart pravėrus mokyklos duris pasirodydavo ant suolų susėdusių vyresniųjų klasių elitas. Na tie, su treningais, skustomis galvomis ir kažkodėl patinusiais krumpliais. Paprastai tokių žmonių pokalbiui kviesti nereikia. Tada vėl… Nu blin, palauk, užaugsiu aš dar…

Tačiau ir vėl su laiku pasimiršta mažų dienų nuoskaudos. Pasitempiama sprindžiu ar keliais, o šunybės jau ne tokios baisios, bet smagesnės. Už šitas jau kviečiami tėvai. Nieko, kaip sakydavom, ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Tuo pat metu tie maži kumštukai virsdavo dideliais kumščiais, kurie irgi neprašė paskirti susitikimo. Patys ateidavo tiesiai į šypsenas. Ir tai buvo įprasta. Anksčiau košę pro dantis “palauk palauk, užaugsiu”, užauga ir įmantriausiais būdais bando išsikovoti vietą po dangum. Tos dienos jau nebebūna gražios. Mano kuklia nuomone, būtent tais metais jaunuolin yra sukišama daugiausiai šūdo, kuris paprastai nusėda ilgam ilgam.

O pameni, kai negalėjai pritapt prie kai kurių klasės ar grupės draugų? Ne dėl to, kad būtum jiems neįdomus, o dėl to, kad jiems tu esi tiesiog “ne lygis”. Kur visada yra paisoma tik vienos taisyklės: aš – protingas, o tu – durnas. Pameni, kai tave aplinka paskatino išmokti nekęsti tų kitų? Aš pamenu. O jei taip dramatiškai, tai: bet tai buvo tik pradžia man, ir tai pus tik pradžia tiems kitiems po manęs. Ir iš tiesų, einant į priekį niekas nešviesėja.

Pasirodžiau aš gi dideliam mieste. Didžiausiam Lietuvoj. Ar žinai kaip jis vadinasi? Tikėjausi, kad viskas pasikeis, kad visa tai vyksta tik mažam miestely, kurį pereit skersai galima greičiau nei Akropolio Maksimoje rasti naujas kojines. Atėjus tai dienai, kuri buvo lygiai prieš penkis metus, pabandžiau apžiūrėti žmones, kurie su manim bandys toliau mokytis. Patiko, pirma diena išties patiko. Tačiau praėjus pirmai savaitei ar dar kitai, pradėjo aiškėti labai įdomi ir iki tol man nematyta tendencija grūpuotis. Man anksčiau visi skirstėsi pagal tėvelių turtingumą, o čia jau kitaip – pagal tautybę. Lietuviai, lenkai ir rusai. Prie kiekvienos auditorijos durų buvo atskiros trys grupės, kurios viena su kita bendravo tik esant reikalui. Iki to laiko niekada nebuvau sutikęs jokių rusų ar lenkų, tad prieš juos nebuvau nusiteikęs ir man buvo labai keista, kad anie šalinasi lietuvių draugijos.

Po pusantrų metų bandymo palikau viską likimo valiai ir išėjau kur akys mato. Tačiau tas tautinis susiskirstymas liko ilgam ir niekada po to daugiau nedegiau noru pažindintis su rusais ar lenkais. Iki tol, kol neatsiradau Britanijoje. Krūvos prastų prisiminimų dingo po to, kai pasirodė, kad tikrieji lenkai ir rusai yra visiškai kitokie nei tie vilnietiški. Šitie nesiskirsto taip, jei tik sugeba susikalbėti su kita kalba kalbančiais žmogeliukais. Pasigirsiu, geriausia mano draugė čia – rusė. Nereali tokia. Uch!

Kaip matot, viskas, kas prasideda, pasibaigia. Viskas keičiasi, niekas nestovi vietoje. Ir visais laikais yra kažkas negero, kažkas kas tuo metu teršia viską aplinkui. Ir dabar yra, ir tai vėl su laiku praeis. O kas esat dirbę Britanijoje su arabais, tikriausiai suprasit, kodėl aš po truputį atrandu rasizmą. Ir šį kartą pažadu greitu metu parašyti apie tai, kodėl pamatęs arabą, griebčiau į rankas lopetą.