Ko lietuviai ieško?

Nemėgstu popierių tvarkymo, dokumentų, visokiose baisiai oficialiose ir dar baisiau valdiškose įstaigose dirbančių tetulių, surauktais veidais. Tiesiog nemėgstu tos atmosferos, kai reikia tvarkyti kažkokius popierius. O va čia ėmė ir prireikė kaip tyčia. Ėmė ir be jokios rimtos priežasties prisireikė pasikeisti Lietuvos Respublikos pasą. O tada ėmiau ir pasikeičiau. Papasakosiu kaip visa tai vyksta – gal gi kam pravers.

Iš pradžių reikia įsitikinti, kad turi savo seną pasą. Jei neturi, toliau nebeskaityk. O jei turi, įsitik, kad tas senas pasas būtent tavo. Jei viskas atrodo lyg ir kaip turėtų būti, gali pradėti paso keitimo procedūrą. Ji tikrai nėra skausmingesnė už ėjimą pas dantistą. Kaip sakant, no worries!

Geriausia viską pradėti nuo registracijos, nes tiesiog nuvykus į Lietuvos Respublikos ambasadą ir paprašius paso, būsi išmestas lauk kaip šuo ir trys dideli apsauginiai (anekdotuose juos kažkodėl ambalais vadina) suskaičiuos ar abiejuose šonuose vienodą šonkaulių skaičių turi. Jei ne, dar ir skaičių sulygins. Kad viso to išvengtum, užsiregistruok iš anksto. Geriausia tai padaryti Lietuvos Respublikos ambasados Londone interneto svetainėje. Jei nesupranti nieko, neturi kompiuterio, kelių pirštų ar niekaip neišeina susitvarkyti su įstrigusiu “backspace” mygtuku, gali skambinti telefonu 020 7034 1209 ir papasakoti savo bėdas. Nesu tikras, kad tave išklausys, bet bent jau užregistruos. Visgi rekomenduoju internetinę registraciją, nes jiems prisiskambinti labai sunku.

Kitą dieną po to, kai užsiregistravau internetu, gavau el. laišką, kad tokią ir tokią dieną, tokią ir tokią valandą esu laukiamas Lietuvos Respublikos ambasadoje su nuotraukomis ir senu pasu. Ten ir pasirodžiau. Ambasadą galima rasti netoli Baker Street metro stoties. Gal 5 minutės pėstute nuo jos. Tikslus adresas yra:

84 Gloucester Place
London
W1U 6AU

Kaip matot, ambasada yra vienintelė ir ji yra Londone. Visiems kitų kaimukų gyventojams teks važiuoti pas mus. Cha, galiu šaipytis iš jūsų, nes gi pats tai didžiausiam Europos mieste gyvenu! Taigi, jei gyveni ne sostinėj, teks čia važiuot. Ambasada nepriima jokių paštu siunčiamų dokumentų, taip pat jų negali atnešti joks draugas. Reikalingas pačio dokumentą keičiančio asmens dalyvavimas. Kiti gi paklaus manęs, “o kodėl gi?” O aš gi nutaisysiu tokią protingo žmogaus veido išraišką ir atsakysiu, “o dėl to, kad naujiems pasams reikalingi tavo pirštų atspaudai ir niekas kitas be tavęs jų ant pirštų atspaudų skanavimo mašinos nepadės”. Taip, ten nuskaito pirštų atspaudus su tokia smagia mašinyte, kuri nuolat stringa, kertasi ir kalba nelabai maloniu vyrišku balsu.

Atėjus ten, atsistojus į eilę prie pirmo langelio, gausi dvi anketas, kurias teks užpildyti. Pirma bus labai paprasta – gyvenamosios vietos deklaracija. Tai reiškia, kad nuo šiol tavo oficiali gyvenamoji vieta taps ta, kurios adresą nurodysi anketoje. Tikriausiai ir visi antstolių laiškai ims eiti tuo adresu! Išsiskyrei su žmona ir palikai ją su keturiais vaikais Lietuvoj, o dabar slapstaisi nuo alimentų? Tave pagaus! Antra anketa bus panaši, tik papildomai reiks nurašyti daug duomenų nuo senojo paso. Viską reikia rašyti labai gražiai, visiškai nieko neužbraukti, netaisyti. Kitaip teks kartoti. O šiaip ten daug pavyzdžių ant sienų, tad bent jau iš trečio karto tikrai pavyks.

Su pasu, dvejomis nuotraukomis (ant galinės jų pusės reikia užrašyti vardą ir pavardę bei telefono numerį) ir tomis anketomis stok prie antro langelio. Antras – tai tas, prie kurio stovi toks keistas kompiuteris – pirštų atspaudų skaitytuvas. Kai prieis tavo eilė, su tavim nelabai maloniai pasisveikins piktas vyriškis (jei esi graži pana su dideliais papais, pasisveikins maloniai) ir paprašys viską paduoti. Jei neparašei visko gražiai, išvarys kartoti, jei viskas tvarkoj, tada lieps sekti to pirštų skaitytuvo nurodymus ir juos vykdyti. Per tą laiką tas ponas suves duomenis į sistemą ir, kai viskas bus baigta, paprašys susimokėti.

Paso keitimas kainuoja 90 svarų. Tai yra vienkartinis mokestis, kurį susimokėjus, bus išduotas čekis. Vėlgi tas čekis yra labai svarbus, jo išmesti negalima, nes be to popieriuko neduos naujo paso. Tas pats nemalonus ir piktas vyriškis pažadės pranešti SMS žinute apie naujo paso atvykimą tuo telefono numeriu, kurį sukeverzojai ant kitos nuotraukų pusės. Taip ir padarys!

Paso keitimas gali užtrukti iki dviejų mėnesių, tad jei taviškis netoli pabaigos, negaišk laiko. Man truko šiek tiek daugiau nei mėnesį. Man atsiuntė žinutę, kad pasas jau paruoštas ir tokiomis ir tokiomis valandomis galiu ateiti jo pasiimti. Priminė nepamiršti seno paso ir to čekio, kuris įrodo, kad tikrai buvo sumokėta. Nuėjus, vėlgi teko atsistoti prie to antrojo langelio už kurio šį kartą jau buvo tikrų tikriausias policininkas. Jis paprašė pateikti seną pasą ir čekį, tada surado naują pasą, paprašė pasirašyti, o iš seną pasą, prieš tai išsityčiojęs su skylamušiu, atidavė man.

Tai vat taip panašiai vyksta paso keitimas. Nieko sudėtingo. Tik kad eilės milžiniškos.

Rašydamas tokį pavadinimą, omeny turėjau iš Lietuvos užsienin laimės ieškoti pabėgusius tautiečius, kurie sugeba prasimušti iki menedžerių ar dar kokių bent kažkiek didesnių žmonių. Jeigu kam nors teko dirbti su tokiais menedžeriais, tikriausiai jau žinot, kad lietuvis ir užsieny yra tik surūgęs lietuvis. Ačiū Dievui, kad bent jau ne visiškai visi.

Žinot kaip atskirti lietuvį nuo kokio nors švedo, kurie ir pagal odos spalvą, ir pagal veido bruožus būtų lyg ir vienodi. O tai daug paprasčiau nei galvojam. Mat lietuvis dauguma atveju net užsienį tą laimę suradęs ir pinigais aptekęs bus surauktu snukiu. Gi anei suomis, anei estas niekada taip nesusirauks net dvi citrinas burnon susikišęs.

Ir čia dar būtų lyg ir nieko, nes britai jau senokai įpratę savo gatvėse matyti surauktukus. Taip taip, būtent tokiu pavadinimu jie vadina lietuvius. Visi jau apsiprato su mumis, tačiau viskas tik neseniai pasikeitė – kai mūsų tautos žemėse nebeatsiranda darbo ne tik treningus mėgstantiems statybininkams, bet ir protingesniems. Tiems, kurie dvyliką metų universitetuose mokėsi, nagrinėjo visokius skaičius, formules ir dar visokius kitokius trisdešimties metų senumo, tačiau valstybės manymu, vis dar tinkančius vadovėlius. Suvažiavo Londonan ir šitie gi. Nenagrinėsim, kodėl jie tai padarė. Piktas gnomas pasakys tik tiek, kad negerai su tokiais čia. Atvažiuoja, įsidarbina viršininkais ir bando skleisti visur aplink lietuviškus dalykus – alų, cepelinus ir surauktus snukius.

Kas jau dirbo užsieny, žino tikriausiai, kad dažnas valdžios lietuvis bet kokia kaina bandys parodyti užsieniečiams, kad gi mums – lietuviams – visų šalių žmonės yra lygūs. Būtent dėl to pirmiausiai pagaliu visada per kuprą gaus kitas lietuvis. O po to ir visi kiti. Tikriausiai ten tuose sovietiniuose universitetų švietimo reikmenyse yra dėstoma, kad vadovauti galima tik duodant per kuprą pagaliu ar bet kokiu kitokiu sunkiu daiktu. Ir keisčiausiai tai, kad nuo Marijos žemės kilę viršininkai mielai naudoja tai praktikoje.

Po perkūnais, man jau Lietuvoje užteko tų surauktasnukių vadybininkų, kurie vadovavimu laikydavo bet kurio pavaldinio iškoliojimą, atsiradus bent menkiausiai progai. O dabar tie patys suvažiavo ir Anglijon. Tikriausiai ruošiasi čia Lietuvą padaryt. Nenuostabu, kad netgi lenko vadovaujama darbuotojų grupė padarys darbą geriau. Ne dėl to, kad jie geresni darbuotojai. Ne, jokiais būdais. Britai sako, kad lietuviai bene darbščiausi iš imigrantų. Ne, lenkų komanda padarys viską geriau, nes jie bus įvertinti. Teigiamai. Kai toje pačioje situacijoje su lietuvių kilmės vadovu didžiausias pasiekimas bus tas, kad darbuotojai nebus išvadinti avinais.

Mes šitoj šaly esam svečiai, o ne šeimininkai. Jeigu aš ateisiu pas kažką į svečius ir imsiu daryti taip, kaip man viską daryti patinka? Nusimausiu triusikus ir imsiu vaikščiot po kambarį bezdėdamas? Man taip patinka. Arba nešiosiu tas pačias smirdinčias kojines savaitę vien tik dėl to, kad man taip patinka? Krapštysiu nosį ir turinį tepsiu ant staltiesės, o grįžęs iš tuoleto, likučius į užuolaidas nutrinsiu? Čia kažkas panašaus.

Gal ir labai asmeniškas ir toks visiškai iš savo daržo parašytas įrašas, koks niekada neturėtų pasirodyt mano tinklaraštį, bet kartais taip nesmagu matyt tokius didžiulius skirtumus tarp tautų, kai tas skirtumas yra akivaizdžiai ne mūsų naudai… Nedarykim iš Anglijos dar vienos Lietuvos. Nedarykim taip, kad pabėgus iš Lietuvos, padarysim tą patį šūdą čia ir vėl teks bėgti. Ir prieš pakeldami pagalį, padarykim kaip užsieniečiai mėgsta daryti – daugiau šypsokimės. Net jei nėra priežasties tam.

Bene pirmas vargas, su kuriuo susiduria dauguma lietuvių, yra banko sąskaitos atsidarymas. Kaip gauti banko sąskaitą jau rašiau anksčiau, dabar šiek tiek patikslinsiu informaciją. Gerąja prasme. Tikiuosi, kad šitas trumpas įrašas bus naudingas bent vienam tautiečiui.

Šiandien su broliu prieš pat darbą nuvažiavom į “Lloyds TSB” banką ir pasiteiravom ar galime užsiregistruoti į susitikimą dėl banko sąskaitos atsidarymo. Taip dažniausiai reikia daryti labiau populiariuose bankuose, kuriuose dažnai būna eilės. Šį kartą mums pasisekė, pasakė, kad nereikia, nes šiuo metu nėra jokių eilių ir kažkuris anksčiau užsiregistravęs sutartu laiku neatvyko, vadinasi, mes galime užimti jo vietą. Belipant laiptais su tuo vadybininku pagalvojau, kad mes neturim jokio proof of address, kuris reikalingas sąskaitos atsidarymui. Tai iškart belipant ir sakau jam, “mes pamiršom pasiimti su savim tą proof of address“. Pamelavau, brolis išvis jo neturėjo. Vadybininkas sako, “nieko tokio, viskas bus tvarkoj”.

Prieš tai du kolegos atsidarinėjo sąskaitas tam pačiam banke, visada prašė proof of address. Nesunku gauti, aišku, bet vis tiek. Kažkaip maloniai mes čia praslydom. Pasirodo, tas vyrukas gauna kažkokius ten papildomus pinigėlius už kiekvieną į banką atvestą klientą, tad gali būti, kad jis šiek tiek nusižengė taisyklėms nepaprašydamas mūsų to popieriuko. Ir pasiūlė atsivesti visus savo draugus, kuriems reikia banko sąskaitos. Tad jei jums niekaip nepavyksta atsidaryti banko sąskaitos, neturit proof of address ar dar kažkokia kita priežastis trukdo tai padaryti, siūlau tą žmogų, kurio vardas Faiyaz. Jį rasti galite banke, o banką rasti galite maždaug čia:

195 Edgware Road
Paddington
London, W2 1EY

Jei kažkas turi duomenų, kad banko politika pasikeitė ir jie nuo šiol nebereikalauja proof of address, o mano šitas atradimas yra jau visiems seniai žinomas, prašom apie tai papasakoti komentaruose.

Kaip jau minėjau, liekantieji ilgesniam laikui paprastai aplanko kažkokius žmones kitoj šaly. O tam aplankymui dažniausiai yra pasirenkama kokia nors pigesnių skrydžių kompanija. Mūsų manymu, Lietuvoje esančius svarbius žmones geriausia aplankyti su “Ryanair” kompanijos lėktuvais. Jie iš Londono skrenda tiesiai į Kauną, tad nebereikia iš Rygos važiuot namo kaip anksčiau buvo daroma.

Tačiau šita mūsų mylima kompanija neseniai pakeitė sistemą, dėl kurios apie tai nieko nežinantiems žmonėms pigūs skrydžiai gali tapti pakankamai brangūs. Paprastai jie pabrangsta apie 40 svarų vienam žmogui į vieną pusę. Anksčiau viskas buvo labai paprasta – pasirenki bilietus, suvedi mokėjimo duomenis ir skrendančio žmogaus asmeninius duomenis, spaudi “Sumokėti” ir viskas tuo pasibaigdavo. Ir tik visai neseniai atsirado papildomas veiksmas, kuris ne itin akcentuojamas – tai “online check in system“. Be viso to, kad nusipirkai bilietą, reikia likus ne daugiau nei 14 dienų iki skrydžio, patvirtinti, kad tikrai skrendi ir atsispausdinti skrydžio pasą.

Padaryti tai itin paprasta. Trunka vos kelias minutes. O štai oro uoste už šią paslaugą iš tavęs mielai paims 40 svarų už vieną skrydžio pasą.

“Online check in system” galite rasti adresu: https://www.bookryanair.com/SkySales/FRSecurity.aspx?culture=EN-GB&lc=EN-GB

Arba tiesiog apsilankę kompanijos interneto svetainėje ir virš skrydžio pasirinkimo formos radę ir paspaudę mygtuką “Online Check-In”. Nepamirškit atsispausdinti paskutiniame puslapyje pateikiamų skrydžio pasų.

Norint legaliai dirbt Britanijoje, reikia užsiregistruoti tokiame Home Office. Viskas ten labai paprastai vyksta: užpildom formą, ją dedam į voką, kartu dedam porą nuotraukų bei pasą arba plastikinę ID kortelę. Po kurio laiko visi dokumentai grįžta paštu. Beveik visi deda pasą. Dėjau ir aš.

Kolega jau užsitarnavo atostogų, tad skrenda su žmona į Lietuvą. Dukros gimtadienis ir šiaip pailsėt nori. Tačiau yra labai nemaloni situacija – liko dvi savaitės iki skrydžio, o jo žmonos pasas dar negrįžo. Bilietai į Lietuvą jau nupirkti.

Paprastas patarimas. Nesiverskit per galvą. Pradėję dirbti, gaukit National Insurance Number, po poros savaičių į namus jie atsiųs plastikinę kortelę.

Patarimas visiškai neaktualus lietuvaičiams, kurie turi pasą ir asmens tapatybės kortelę. Tada jau geriau siųskit pasą.

Dokumentai kartais pasiklysta ir namo keliauja ilgokai.

Bet užaugama nedaug. Tik truputį. Nebereikia atsinešti prie stalo taburetės, kad pasiekčiau močiutės keptus sausainius. Dabar juos galima pavogti ir be jokių pagalbinių įrankių. Valio! O vogti visokius saldžius ar blizgius dalykus aš mėgau: į kubelius suspaustas cukrus dėl savo saldumo ir neįprastos formos, žvejybos blizgės, nors žvejot nemėgau, kažkokios monetos, kurios labai blizgėjo, močiutės žiūronai, kai norėjau būti kareiviu, braškės iš akylai senolės saugomo daržo. Ar pameni tuos laikus? Jei nebūčiau tingus, pažadėčiau kada nors parašyti apie tai atskirą įrašą, bet…

Po kurio laiko vėl ateina metas šiek tiek ūgtelėti. Čia maždaug iki pirmų mokyklos klasių. Gražūs metai. Sakydamas, kad gražūs metai, turiu omeny, kad visokios išdaigos vis dar smarkiai krečiamos. Tačiau čia ir prasideda pirmi negeri dalykai, jei neskaičiuosime nemažoje dalyje šeimų pasireiškiančio smurto, kuris po to labai sėkmingai įauga kraujin pabiručiams. Pamenu kaip kiekvienąkart pravėrus mokyklos duris pasirodydavo ant suolų susėdusių vyresniųjų klasių elitas. Na tie, su treningais, skustomis galvomis ir kažkodėl patinusiais krumpliais. Paprastai tokių žmonių pokalbiui kviesti nereikia. Tada vėl… Nu blin, palauk, užaugsiu aš dar…

Tačiau ir vėl su laiku pasimiršta mažų dienų nuoskaudos. Pasitempiama sprindžiu ar keliais, o šunybės jau ne tokios baisios, bet smagesnės. Už šitas jau kviečiami tėvai. Nieko, kaip sakydavom, ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Tuo pat metu tie maži kumštukai virsdavo dideliais kumščiais, kurie irgi neprašė paskirti susitikimo. Patys ateidavo tiesiai į šypsenas. Ir tai buvo įprasta. Anksčiau košę pro dantis “palauk palauk, užaugsiu”, užauga ir įmantriausiais būdais bando išsikovoti vietą po dangum. Tos dienos jau nebebūna gražios. Mano kuklia nuomone, būtent tais metais jaunuolin yra sukišama daugiausiai šūdo, kuris paprastai nusėda ilgam ilgam.

O pameni, kai negalėjai pritapt prie kai kurių klasės ar grupės draugų? Ne dėl to, kad būtum jiems neįdomus, o dėl to, kad jiems tu esi tiesiog “ne lygis”. Kur visada yra paisoma tik vienos taisyklės: aš – protingas, o tu – durnas. Pameni, kai tave aplinka paskatino išmokti nekęsti tų kitų? Aš pamenu. O jei taip dramatiškai, tai: bet tai buvo tik pradžia man, ir tai pus tik pradžia tiems kitiems po manęs. Ir iš tiesų, einant į priekį niekas nešviesėja.

Pasirodžiau aš gi dideliam mieste. Didžiausiam Lietuvoj. Ar žinai kaip jis vadinasi? Tikėjausi, kad viskas pasikeis, kad visa tai vyksta tik mažam miestely, kurį pereit skersai galima greičiau nei Akropolio Maksimoje rasti naujas kojines. Atėjus tai dienai, kuri buvo lygiai prieš penkis metus, pabandžiau apžiūrėti žmones, kurie su manim bandys toliau mokytis. Patiko, pirma diena išties patiko. Tačiau praėjus pirmai savaitei ar dar kitai, pradėjo aiškėti labai įdomi ir iki tol man nematyta tendencija grūpuotis. Man anksčiau visi skirstėsi pagal tėvelių turtingumą, o čia jau kitaip – pagal tautybę. Lietuviai, lenkai ir rusai. Prie kiekvienos auditorijos durų buvo atskiros trys grupės, kurios viena su kita bendravo tik esant reikalui. Iki to laiko niekada nebuvau sutikęs jokių rusų ar lenkų, tad prieš juos nebuvau nusiteikęs ir man buvo labai keista, kad anie šalinasi lietuvių draugijos.

Po pusantrų metų bandymo palikau viską likimo valiai ir išėjau kur akys mato. Tačiau tas tautinis susiskirstymas liko ilgam ir niekada po to daugiau nedegiau noru pažindintis su rusais ar lenkais. Iki tol, kol neatsiradau Britanijoje. Krūvos prastų prisiminimų dingo po to, kai pasirodė, kad tikrieji lenkai ir rusai yra visiškai kitokie nei tie vilnietiški. Šitie nesiskirsto taip, jei tik sugeba susikalbėti su kita kalba kalbančiais žmogeliukais. Pasigirsiu, geriausia mano draugė čia – rusė. Nereali tokia. Uch!

Kaip matot, viskas, kas prasideda, pasibaigia. Viskas keičiasi, niekas nestovi vietoje. Ir visais laikais yra kažkas negero, kažkas kas tuo metu teršia viską aplinkui. Ir dabar yra, ir tai vėl su laiku praeis. O kas esat dirbę Britanijoje su arabais, tikriausiai suprasit, kodėl aš po truputį atrandu rasizmą. Ir šį kartą pažadu greitu metu parašyti apie tai, kodėl pamatęs arabą, griebčiau į rankas lopetą.

Taigi, esu užmaršus žmogus, tad nebeatidėliojau to ir nuėjau į mano mėgstamiausią internetinę parduotuvę Play.com, užsakiau tą atmintinę ir ramiai pradėjau žiūrėti filmą. Kadangi mano elektroninio pašto klientas automatiškai atsisiunčia laiškus kas dešimt minučių, po kokios valandos ar šiek tiek daugiau gavau laišką, kad mano debetinės kortelės mokėjimas priimtas ir mano užsakymas buvo perduotas skyriui, kuris atsakingas už pakavimą.

Pabaigiau žiūrėti filmą, tikriausiai užsukau į tualetą ir nuėjau miegoti, mat kitą dieną buvo rytinė pamaina, tai dar ilgiau naktinėti jau nebegalėjau. Ryte teko keltis šeštą valandą ir tradiciškai, kol užvirs vanduo kavai, paskaityti el. paštą, jei kas nors būna ką nors atsiuntęs per naktį. Radau vienintelį laišką iš Play.com, kuris pasakojo, kad kolegei atmintinė jau supakuota ir išsiųsta. Laiškas buvo išsiųstas kelios minutės po penktos. Tai leidžia daryti prielaidą, kad ten klientų užsakymus aptarnauja ir naktimis. Malonu…

Laiške rašoma, kad mums teks palaukt nuo 3 iki 5 dienų. Nerašo, kad tai turi būti darbo dienos. Ir tai keista, nors irgi lyg ir tiesa, nes anksčiau savo marškinėlius gavau šeštadienį. Vadinasi, kolegė atmintinės gali tikėtis  jau antradienį.

Manau, kad nelabai daug liko žmonių, kurie dar nepirko internetu, bet jei kas nors to nedarė, papasakosiu šiek tiek. Pirmiausia, čia ne Ebay turgus, tad netiks Paypal, o gyvenančius Lietuvoje irgi turiu nuvilt, girdėjau, kad jie atmeta Virtuon korteles, tad mums reikės galiojančios ir pinigų turinčios debetinės kortelės, jei esam UK ar Airijos gyventojai, arba tikros kreditinės kortelės, jei gyvenam kažkur Lietuvoje. Tinka Visa ar MasterCard, o jei ne Tėvynėj sėdim, tinka ir Maestro debetinė kortelė.

Registruojantis reikės suvesti labai labai labai tikslius kortelės duomenis, kitaip būsit pasiųsti tolyn. Turi sutapti ir kortelės registracijos adresas su tuo, kurį pateikiate registruojantis. Plius dar visokių smulkmenų, kurių teko ieškoti netgi banko sutartyje. Nieko, viskas pavyko puikiai man, tad tikiu, kad ir tiems, kurie moka angliškai tiek pat, kiek aš, viskas pavyks ne ką prasčiau. Ir, man atrodo, visi jau pripratę užbaiginėjant visokias registracijas, gauti penkiolika el. laiškų su aktyvacijos nuorodomis bei sveikinimais ir pasakojimais, kaip jie tave vertina ir koks esi jiems svarbus klientas.

Tada belieka prisijungti ir susiradus prekę, paspausti, kad jos nori ir perki. Tada tavęs labai mandagiai paklaus, ar nori susimokėti jau dabar, ar dar nori pas juos išleisti savo pinigų. Nesu turčius, tad nudelbiu akis žemyn ir spaudžiu, kad nebėr pinigų, atseit, sukrapštysiu tik ant atmintinės.

Po šio žingsnio seka paprasta trijų žingsnių procedūra. Pirmoje parodoma prekė, jos pavadinimas, kaina. Jei viskas sutampa, tinka ir mes dėl visko esame patenkinti, spaudžiam mygtuką “tolyn” ir antrame žingsnelyje randam mūsų kortelės duomenis. Jei ir vėl kažkokiu būdu viskas gerai, vėl spaudžiam “tolyn” ir kitam žingsny tiesiog peržvelgiam viską, tada patvirtinam. Ir viskas, laukiam.

Palaukti teks kelias dienas. Jei būsi tuo metu namie, gausi į rankas, jei nebūsi, bandys įkišt į laiškams skirtą skylę, jei netilps, paliks raštelį ir su juo teks nueit į artimiausią Royal Mail siuntinių atsiėmimo skyrių. Va taip.

Man patinka tai, kad apie viską jie informuoja el. paštu, niekada niekas nevėlavo man dar. Nors kol kas pirkau tik 9 prekes, tad vėliau visko gali būti. Taip pat smagu, kad jie nepatingi ir atsako į el. paštu užduotus klausimus.O dar nemokamas pristatymas… Aišku, žinau, kad tai įskaičiuota į prekės kainą, bet vis tiek smagus tas užrašas “Free Delivery”!

Lygiai tas pats ir su Amazon, tik šitie lengviau įsileidžia pirkėjus iš Lietuvos, o su Play.com sunkiai sekasi tautiečiams. Ir vis tiek man Play.com yra mėgstamiausia parduotuvė internete. Neseniai va per kažkokią akciją užsisakiau tris marškinėlius. Jėga!

Čia tik šiaip toks labai subjektyvus ir neinformatyvus pasidžiaugimas mano favoritų operatyvumu. O pinigus geriau taupyti.

Instinktyviai sulėtėjus žingsniams galvelė dairosi, sukiojasi ratuku, visus palydi. Smagu iš dalies. Ir niekaip nedingsta ta maža šypsenėlė, prisiminus, kad prieš metus lygiai ta pačia gatvele buvo žingsniuota. Lygiai taip pat sulėtintu žingsniu. Tikriausiai vienintelis dalykas, kuris skiriasi, tai paprasčiausiai mintys. Anksčiau gi galvoje sukosi, “oho, kaip čia gražu ir žalia… o gal žalia ir gražu…” Dabar gi irgi panašiai, tik vietoj grožio paieškų galva užsiima skirtumų paieška. Praėjo beveik metai nuo to laiko, kai pirmą kartą buvo dairytasi toje pačioje gatvėje į tuos pačius namus. Vėl net nesusimačius prisėdama ant suoliuko. Ten, tam kampely netoli “speaker’s corner” – geram vėjui pučiant juos galima kuo puikiausiai girdėti.

Ir va su ta nauja šiluma ir keistu džiaugsmu ateina suvokimas, kad ne aplinka pasikeitė. Pasikeitė požiūris į tą aplinką. Plačiai atmerkus akis vis dar galima akies kampučiu pamatyti tokį pasaulį, koks buvo tada, tais jau neatmenamais laikais. Turiu omeny, prieš metus. Beveik prieš metus. Tada belieka pasipurtyt, nes tuo akies kampučiu žiūrėti taip nepatogu čia. Toks jausmas, lyg akys būtų kitokios – tarytum svetimos. Ir vėl apsidairoma. Tikimasi, kad niekas nepamatė to praeities žvilgsnio. Nemylimos čia tokios akys. Ir laimingi tie, kuriems pavyko jas pakeisti…

Mūsų akys įpratusios prie šviesių spalvų, tamsios spalvos netinka joms. Prieš tuos metus čia atrodė kaip naktį. Dabar lyg ir apsipratusios akys jau mielai dairosi į visas spalvas ir nebeteikia pirmenybės šviesai. Kaip sakė Remarkas kažkada seniai seniai: “Šviesa nešviečia šviesoje. Tebūnie palaiminta tamsa, kurioje galime matyti šviesą.” Labai gražiai pasakyta, bet tai netinka žmonėms. Kad ir kaip galbūt kartais norėtųsi, baltos spalvos žmonija nepasidaro baltesnė jei aplink parodoma ir ta tamsesnė žmonija. Per metus akys taip įprato prie to, kad dabar gali lygiai taip pat žiūrėti į tamsos akis, kaip anksčiau buvo žiūrima į šviesią pusę. Ir nejučia susimąstai, o ar tikrai bent kažkiek ta šviesa geresnė už tamsą… Ne veltui Skype (hug) šypsenėlė yra mielas meškutis. O jis gi rudas!

Keisti tokie pasigalvojimai sėdint. Toj pačioj gatvėj, kuria buvo žingsniuojama tiek kartų. Viena kryptimi visada tas pats tikslas laukė – paprastutis darbas. O va kita kryptimi laukė namai. Vis kitur. Didelis tas Londonas. O geriau pagalvojus, galima pamanyti, kad ne Londonas čia didelis, o mūsų namai dideli. Pagraibalioji kišenę, paimi piniginę, pavartai, netgi atidarai, jei daugiau drąsos yra. O ten – nieko naujo – kokie dvidešimt svarų. Akys vėl apsiniaukia vos tik prisiminus, kad dar aną savaitę banke stovint eilėje buvo pagriebtas lankstinukas, kuriame pasakojo kaip čia paprasta būsto paskolą pasiimt. Tereikia bent dešimt procentų sumos surinkt. Akys apsiniaukia dar labiau ir iš vis dar atvertos piniginės traukiam vieną dešimtuką. Paslėpsim vėliau kur nors namie, kad neišleistume. Čia maždaug ateičiai: namui, butui, palapinei. Koks skirtumas kam. O kol nėra, tenka mokėti bobutėm nuomą. Kas savaitę daug tokių popieriukų reikia atiduoti už galimybę pernakvoti. Šį kartą akys skaidrėja prisiminus keliavimą. Ne tokį didelį kaip kiti kad keliauja. Vietoj čia keliaujama. Va prisiminus… Greenford, Walthamstow, Prince Regent… O ir dabar vėl lagaminas paruoštas jau. Laikas. Nestovi laikas, negerai ir mums stovėti. Juolab, kad tokia išeivio dalia. Ir įpranti taip pamiegojęs vienur, atsikelti ir ruoštis kelioms nakvynėms kitur. Pameni K-Pax? I have no home.

Tos tokios vietinės kelionės yra smagu. Tik sunku – tris lagaminus tempiami urzgia. Bet laikas ne tik raukšles ant kaktos piešia. Dar jis atneša ir kitokius prioritetus. Va su tomis dažnomis kelionėmis imamasi labiau spaustis. Vėl pažiūrima į tą piniginę – nelabai kur ir bėra spaustis su tokiu banknotu. Savaitei jis visai gi. Ir taip prisipildo širdis išdidumo, pagalvojus, kad dar ne su tiek galėtume! Mintys vėl grįžta prie pusiau sukrauto lagamino. Kažkada gi būtų reikėję dar du pakuoti, o va dabar viskas į vieną telpa. Net gražu pažiūrėti – visas gyvenimas dabar telpa į vieną nedidelį lagaminą. Ir vėl atsiranda ta kvaila šypsena. Kiti du lagaminai gyvenimo iškeliauja kitur. Viskas ten materialu – tas didelis didelis stalinis kompiuteris. Keli rūbai. Keliauja pas kažką, kam to reikia labiau. Keliauninkams gi svarbu mantos dydis, tad pakeitus stalinį į nešiojamą Compaq Presario tos mantos vertė ir smagumas išauga per pus. O gal net dar daugiau! Ir visai nesvarbu, kad prieš tai principai teigdavo, kad “tik per mano ar kieno nors kito lavoną turėsiu laptopą – šūdas jie – desktopinis geriau!” Bet keliauti tai reikia…

Tik kur keliauti? Anksčiau gi kiekviena kelionė reikšdavo “tolyn”, o tas tolyn dažniausiai būdavo nuo tolyn nuo draugų. Dabar tai nebe taip aktualu, nes draugai keliauja visur su tavim. Net gi tie, kuriems numini koją, tampa “sorry, my friend”, “oh no, my friend, it was my fault”. Ir pajunti džiaugsmą, kad radai kažką, kuris tavim pasitiki, tave draugu laiko… Visur jų yra, tad nustojama prie naujųjų žmonių prisirišti. Lieka prieraišumas tik istorijai, vietoms, kuriose net dilgėlės atnešdavo džiaugsmo, žmonėms, kurie nenorėjo iš tų žolelių imti džiaugsmo. O naujieji… Retai kada priartėjama arčiau. O tie keli, kurie pateko, priėjo ar buvo prinešti, irgi keliauja. Smagu keliauti visiems. Keliauninkų miestas, kuriame tiek daug lagaminų.

Apsiniaukia dangus – dar vienas vietinis smagumas. Jis apsiniaukia kada tik nori, prieš tai nerodęs jokių ženklų. Bet jau ir prie to priprasta. Keičiasi visgi čia požiūris. Priprantama prie kitokių nei patys, nuolatinio gyvenamosios vietos keitimo, stengiamasi patapti mobiliu, o kažkam užlipus ant kojos, bandyti įrodyti, kad tai ne jo, o mūsų kaltė. Ką gi, papurtom galvą – laikas pasikelti nuo suoliuko – nesinori pavėluoti į darbą. Nors… Kai tiek cinizmo, kodėl gi ne, a?

Man kartais norisi pasiklausyti konkrečią dainą, arba draugams ją parodyti, tad nelabai suprantamas man buvo Di poelgis, kai ji ištrynė visą nelegalią muziką iš kompiuterio. Ką ji darys? Mokės už last.fm? Anyway, kadangi gyvenu Londone, kaip šiek tiek aukščiau jau minėjau, džiaugiuosi, kad man lieka visi tie resursai nemokami.

Bet ne dėl last.fm džiaugiuosi labiausiai. Neseniai atradau naują labai smagų būdą klausytis muzikos. Tai – Spotify! Taip, tikriausiai nelabai kas apie jį girdėjo, nes Lietuvoje šitas džiaugsmas yra mokamas. Nemokamai programa naudotis galima tik Skandinavijos šalyse, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Spotify – labiau jau grotuvas nei radijas, kadangi, priešingai nei last.fm, leidžia klausytis konkrečios dainos bet kuriuo metu. Net vizualiai programa atrodo labai panaši į mano mylimiausią iTunes grotuvą: ieškome ir klausomės konkrečios dainos bei kuriame sau radiją pagal kelis kriterijus. Viskas veikia sklandžiai ir greitai. Pirataujantiems labai geras dalykas yra pasiklausyti kokį nors albumą prieš jį siunčiantis. Bent jau taip aš darau.

Taigi, einam į Spotify interneto svetainę, parsisiunčiame naujausią programos versiją, ją instaliuojame. Užsiregistruojame svetainėje. Paleidžiame programą, įvedame vartotojo vardą ir slaptažodį, kuriuos nurodėme besiregistruodami programos interneto svetainėje. Kai programa prisijungia, galime į paieškos laukelį įrašyti “Džordana Butkutė” ir nusikeikti, kai programa nieko neras. Tada įrašom “horizon” ir randam U2 albumą “No line on the horizon”. Spaudžiam “Play” ir klausomės albumo nemokamai!

Šį projektą išlaiko reklama bei “Premium” vartotojai. Kadangi aš pinigų nemoku, kas penkiolika minučių išgirstu kelių sekundžių reklamą bei pamatau reklaminį paveiksliuką kamputyje. Kadangi tai dažniausiai reklamuojamas koks nors naujas super grupės ultra albumas, tai susidomiu ir paspaudęs ant reklamos, mielai to albumo pasiklausau. Tad mano atveju ta reklama man tik į naują išeina. O skydelio beveik nematau, nes klausydamas muzikos ne į programos langą žiūriu, o ką nors daugiau veikiu.

Taigi, mielieji, kurie su manim kur nors labiau užsienyje gyvenat – pasidomėkit – yra nemenka tikimybė, kad patiks ir jums. O jums, kiti mielieji, kurie gyvenat Tėvynėj, jei jau mokėsit už last.fm, pasidomėkit ir šituo. Kaina panaši, galimybės panašios, o Spotify turi ir kelias kitokias, kurias tikrai įsimylėti galima.

Apie tai susimasčiau po to, kai mano mylimame metro į geru sultingu kaimišku mėšlu atsiduodančią Jubilee liniją įlipo du mūsų tautiečiai. Ir tikriausiai visi puikiai supranta ką reiškia visiškai gatavas lietuvis. Taigi, abudu ten besiramstydami šliaužė vagono vidumi, kol vienas rado laisvą vietą netoli nuo manęs, kitą laisvą vietą užleido tokia juodukė. Pasikėlė, parodė iš dalies tebestovinčiam lietuvaičiui, kad gali sėstis. Nelabai pavykus tiesiai atsisėsti pasigirdo “nu tu kurva ble”. Aišku, dėl šitų žodžių jiedu greičiausiai buvo palaikyti lenkais, bet argi tai svarbu, kai sėdi šalia ir klausaisi garsiai, kaip jie tratintų kažkokią prieš juos sėdėjusią mergaitę.

Iš pradžių pagalvojau, kad imu suprasti, kodėl kai kuriems žmonėms tiesiog gėda pasakyti, kad jie yra lietuviai. Bet vėlgi po to pagalvojau, kad nėra ko čia gėdytis. Jie – tai ne tu. Jei tiedu asilai nemoka bent iš dalies kultūringai tvardytis, tai dar nereiškia, kad ir tu turi jaustis kaip asilas.

Lietuviai Londone garsėja kaip nuolat susiraukusi tauta, visur su savim nešanti neigiamą nuotaiką. Čia tiesa. Dauguma lietuvių gyvendami ir turėdami darbą Londone vis tiek skundžiasi viskuo, nepaisant to, kad krizės nelabai ir jaučia tie, kurie turi darbus. Gal čia toks to lietuvio mentalitetas yra skųstis viskuo ir visada, retai kada šypsotis ir daug keiktis? Ką gi, belieka tik susitaikyti mums. Kokius Lietuva užaugino, tokie ir augam.

Man ant tokių žmonių nusišikt. Ne ant lietuvių. Ant tų, kurie nepatenkinti. Aš – lietuvis! Kaip patriotiškai tai nuskambėjo! Ir nepaisant to, vis tiek esu visada linksmas, visada visur išsišiepęs.

Noriu pasakyti savo nuomonę, kuri, žinau, nebus išgirsta, tiems asiliukams, kurie atvažiavo į Londoną prisipirkti antrų “Golfų”, kad būtų kuo laisvesnes barbes pavežioti. Man tikrai pochui ant jūsų. Tai, kad šiek tiek teoriškai teršiat lietuvio įvaizdį, man irgi nerūpi, nes skersai vis tiek žiūrės visada į jus, o ne į mane. Kaip kažkas minėjo, tai, kad tu ir aš turim vienodos spalvos pasą, nedaro mūsų nei broliais, nei draugais. Taip pat nesvarbu po kokį šūdą tu vaikštai ir ar išvis tu iš jo išbrisi. Aš džiaugiuosi dėl tų, kurie nebijo išsiduoti, kad jie lietuviai, jei stotelėje išgirsta kitą lietuvį kalbant lietuviškai. Neseniai susiradau neblogą draugę vien dėl to, kad pamatęs beskaitant kažkokią lietuvišką knygą, tuo pasidomėjau.

Nepaisant to, kad nesu patriotas ir tikrai nejaučiu nei truputį didesnių simpatijų Lietuvai nei kokiai nors kitai šaliai, nesigėdiju esąs iš Lietuvos. Lenkė Izabela sykį net pasakė savo vaikinui, kad lietuviai geresni nei lenkai. Savimeilę paglostė tada, nes žinojau, kad omeny turi mane. Cha.

Taigi, surūgęs lietuvi, nustok žemę arti nosim, ieškodamas nukritusių penkių pensų kitam buteliui, pakelk akis į dangų ir išsišiepk, o aš išmušiu tau dantis su plyta. Ne dėl to, kad tu keikies, o dėl to, kad noriu tau parodyti koks tu fainas tautietis esi. Galėsi šypsotis, o skylė dantyse lai bus inkiliukas parskrendantiems paukščiams. Gera, kai gamta ateina arčiau širdies.