Pasirodo, mūsų tautos šaknys visai kitur nei istorijos vadovėliai moko

Pamenu, kažkas mano bloge anksčiau komentaruose yra pasakojęs apie draugą, kuriam buvo gėda sakyti, kad jis yra lietuvis. Visada visiems sakydavo esąs estas. Iki šios dienos niekaip nesupratau šito. Iki šiandien. Būtent šiandien, rodos, per visą laiką, kurį esu Londone, pirmą kartą tikrai pasidarė gėda, kad esu lietuvis. Toks durnas ir nesuprantamas jausmas viduj, kurio iki šiol niekada nejaučiau.

Durniausia yra tai, kad tą jausmą sukėlė du paprasčiausi lietuvaičiai, kurie kartu kokias dvidešimt minučių šiandien laukė į East Ham važiuojančio 58to autobuso prie Leyton metro stoties. Tai buvo iš pažiūros ganėtinai padori panelė ir šiek tiek išgėręs vaikinukas. Ne itin daug – maždaug tiek, kad jaustųsi gražus, sąmojingas ir šiaip visaip visus žavintis.

Mane visada stebina, kaip tokie žmonės negali paprasčiausiai ramiai palaukti autobuso. Kai abudu atėjo stotelėn, panelė prisėdo ant suoliuko, o vaikinukas pripuolė prie tvarkaraščio, kur iškart nuplėšė 308to autobuso grafiką (kažkodėl toj pusėj nebuvo apsauginio plastiko – turbūt irgi Rytų Europos darbas). Pabandė suprast kažką, tada nusprendė, kad angliškai visai nemoka ir supykęs bandė visaip tą grafiką pritaisyti atgal. Panelė kikeno.

Susinervinęs prisėdo šalia panos ir abudu ėmė garsiai rėkaut kažkokių autobusų numerius ir kur jie važiuoja. Nepamenu tiksliai, nes nė vienu iš anų nesu važiavęs. Aišku, kas antram sakiny pridėdavo kokį nors rusišką ištiktuką, kas rodo mūsų tautos tikrąsias šaknis. Parėkavę nuliūdo – gi nepasiėmė alaus su savim, o taip norisi išgerti. Panelė juokėsi.

Žinai kaip skamba tas garsas, kai pats kiečiausias bernas bando sukaupti kuo daugiau snarglių iš nosies ir visaip ten traukia tuos žalius šūdus į burną, kad po to galėtų kuo krūčiau spjauti tą bjaurastį? Tai va tas vaikinukas tokius kaupė kelis kartus – bandė pataikyt į šiukšliadėžės skylę. Sakyčiau, kokį kartą pavyko, visus kitus žali snargliai tekėjo per šiukšliadėžę. Maždaug čia arčiau manęs persėdo kažkokia indiško gymio moteris. Panelė kvatojo.

Tas nesuprantamas gėdos jausmas ir atsirado tada, kai vaikinukas pradėjo spjaudyti į šiukšliadėžę. Buvo labai nesmagu, kai, rodos, normali panelė atrodo sužavėta tokio elgesio. Aišku, atspėsit, kas nutiko, kai pasakysiu, kad netoli už tos šiukšlinės atsistojo juodukas su kostiumu. Snarglius berniukas kaupė su kur kas didesniu užsidegimu. Pataikė jam ant nugaros. Panelė jau žviegė iš pasitenkinimo.

Va šituo momentu atsirado toks šlykštumo ir gėdos jausmas viduj, kokio niekada daugiau nenorėčiau pajusti. Tuo momentu taip panorau, kad tas juodukas pajustų spjūvį ir atsisukęs su kokiu dalgiu tą gaiduką… Kaip kadaise Eglės broliai Žilviną… Kad kraujo puta išplauktų į kanalizaciją. Ar bent jau su plyta pianino klavišų raštą iš dantų padarytų. Kažin ar tada pana raitytųsi iš juoko. O juk pokštas būtų tiek pats juokingas.

Darbe lietuvaičiai ir lietuvaitės mane vadina pasipūtusiu, nes nelabai leidžiuosi į kalbas, nelabai sveikinuosi praeidamas. Tebūnie ir taip, bet nuo per tuos beveik tris metus, kuriuos praleidau Londone, sutiktus normalius lietuvius galiu ant rankų pirštų suskaičiuoti. Ir kuo daugiau bendrauju su užsieniečiais, tuo daugiau tolstu nuo “savo” tautos. Imu nebesuprasti – ar čia Londonan suvažiavo atmatos (kažkas sakė, kad per Kretingą jau nebebaisu naktį pereiti, nes visi marozai Londone), ar čia tiesiog tokia prigimtis kuo kurios aš paprasčiausiai atpratau.

Kažkada jau sakiau ir pasikartosiu dabar – tai, kad mūsų pasas vienodos spalvos, tai, kad kažkada mes vaikščiojom į tą pačią mokyklą, gyvenom tam pačiam mieste ar mūsų mėgstamiausias alus yra vienodas, nedaro mūsų nei draugais nei broliais. Nesmagu ir dėl savęs. Nesmagu, nes man pasidarė gėda dėl svetimo, o ne savo poelgio.

Na, broliai, galąskit dalgius, čia dar daug Žilvinų išpjauti reikės!

Ian Stehbens nuotrauka

Visokie labai populiarūs naujienų portalai sako, kad Lietuvos nebėr – visi jau emigravo. Atseit, lietuviai iš savo Tėvynės lekia lauk kaip žiurkės iš skęstančio laivo. Taip, tai labai didelė teisybė. Bet va man įdomu pasidarė, kiek iš tų į šiltus kraštus paukščiais išlėkusių verkdami grįžo atgal? Anglija – ne namai – čia jau bus tikra šikna, jei susimausi. O daug kas susimauna. Lietuvoj jaunimas visada gali grįžt pas tėvus, jei prabaliavos praras tik neseniai gautą darbą ar bus išmesti iš universiteto dėl rimtų ar nerimtų priežasčių. Čia visai kitaip – čia nėra emigrantų tėvų, kurie susimovus duotų pavalgyt. O ir dažnas tautietis, kuris iki tol buvo laikytas daugu, nusisuka, kai kažkokia pagalba kitam ima kainuoti pinigus.

Pastaruoju metu į Londoną tikrai atvažiavo gerokai lietuvaičių. Tiek internete, tiek iš pažįstamų gali išgirst visokių istorijų. Nuo gerų, kai atvažiavusiems pasisekė labiau nei šaly prie Baltijos jūros, iki tokių, kai jau po mėnesio kažkoks neaiškus berniukas ar tiek pat neaiški mergaitė apsisukusi važiavo pas tėvelius, išleidusi visas, tikriausiai iš tėvų gautas santaupas.

Kažkoks žmogelis, kuris turėjo pakankamai malkų, kad žiema nebūtų per šalta, karvę ir pilną rūsį bulvių, kad nenumirtų iš alkio, taupė metus, kol surinko porą tūkstančių litų. Ir sugalvojo, kad jų užteks atvažiuoti į Londoną, susirasti darbą ir jau tuoj tuoj imti semti pinigus kibirais.

Tų poros tūkstančių litų realiai neužtektų net jei darbas jau lauktų atvykstančio vaikinuko ar mergaitės. Du tūkstančiai litų čia – karalienės žemėje – yra tokie maži pinigai, kad jų užtektų dviem trim savaitėm pragyventi taupant. Jau nebekalbu apie pirmos algos laukimą, kuri, priklausomai nuo darbo, gali būti net po poros mėnesių.

Ne, Anglija – tikrai ne toks rojus, kokį yra susidarę kai kurie žmonės. Ypač tiems, kurie nešneka laisva anglų kalba. Na, gerai, ne laisvai, bet labai gerai. Čia nerasi legalaus darbo greit, jei neturi pažįstamų – mūsų viešbutyje dažniausiai naujokai atsiranda, kai kas nors iš senolių ateina pas viršininkus ir pasako, “žinau, kad tas ir tas va tuoj išeis, o mano draugas neturi darbo ir tikrai puikiai ir nerealiai tikrų šitoms pareigoms”. Šitaip skelbimas apie laisvą darbo vietą net nepatenka į viešumą.

Jaunuoli, nemanyk, kad čia atvažiuoti užteks poros tūkstančių litų, jei neturi draugų ar giminių pas kuriuos pradžiai galėtum apsistoti už dyką. Jei neturi, tada išlošk loterijoj ar pavok dar bent du tūkstančius. Taip pat negalvok, kad vos tik atvažiavęs imsi dirbti gerą ir labai mėgstamą darbą, ar kad kokiose statybose legaliai gausi pagalbinio darbą. Ne tau, Martynai, rožėm klotas kelias…

Statybos yra kitoks reikalas nei Lietuvoj – čia pagalbiniu dirbdamas gausi patį minimumą kaip ir bet kurį kitą darbą dirbantys varguoliai (dėkui tau, Tadai, kad primeni mums tokius awesome lietuviškus žodžius). Ir lenksi nugarą tarp dulkių lietuj lyjant, vėjui švilpiant ir vaivorykštėm virš galvų kabant. (Gal ir nereikėjo apie tas užsiminti, ne taip viskas baisiai dabar atrodo.) Net kaminkrėčio darbas, manau, geresnis. Apie šituos bent sovietinis filmukas yra sukurtas, o antai apie pagalbinius nėr. Nes gautųsi kažkas panašaus į “Niežtuką ir Krapštuką”, ar kaip ten tie du smarkuoliai vadinasi.

Aišku, atsiranda ir galva, o ne tik šiknos turiniu galvojančių, kurie eidami pildyti application – prašymo į darbą kokiam nors šokolado, kartoninių dėžių, apatinio trikotažo ar cemento fabrike formos – nemąsto, “o kaip aš pasakysiu draugams, kad dirbu kažkokį šūdiną darbą”. Arba, “o, mama, gi tokias nesąmones darant nusilaušiu nagą”. Tokie veikėjai susirandą kad ir prastą, bet stabilų darbą, kuris bent jau pradžiai garantuoja pastoviais pajamas. Mmm… Pinigai… O tada jau galima ir savo kaprizus rodyti bei pagal juos ieškoti poniško užsiėmimo.

Netgi dirbdamas nebe už minimumą, o už kokius 8 svarus per valandą tu daug neužsidirbsi. O tuos 8 svarus uždirba visokie pamainos viršininkai, kurie pirmais metais tave dulkins per visas skyles, kurias ras. (Tikiuosi, ant tokių ir užsirausit – sako, užgrūdina.) O uždirbdamas minimumą tu pirmais mėnesiais neturėsi net padoresnio rūbo nusipirkt. Nuoma ir depozitas, transportas… Šitie dalykai yra velniškai brangūs Londone, kas gyvena kur mažesniam miestely, tiems pasisekė. Po to visokie popierių tvarkymai: Work permit, jei dirbsi statybose, kažkokie leidimai, apsauginiams, apsauginių kursai ir kortelės. Viskas ne tik kainuoja pinigus, bet ir užima daug laiko, o tai irgi kainuoja pinigus.

Anglija – ne rojus, kuriame viskas yra lengva. Atsiradęs čia tu atsirandi toli nuo draugų ir kitų, kurie tau tikrai padėtų. Čia teks pasikliauti tais, kurie atrodo kaip draugai, bet nežinai kuris nori tik pasipelnyti iš paprasto lietuvio patiklumo. O taip, draugiški čia visi, visi nori padėti. Nepulk kaip akis išdėjęs, jei nežinai, kur lendi, kitaip gali labai skaudžiai susimauti ir teks pilnom ašarų akim lėkt atgal. Nė vienas to nenori, tad neklausyk pasakų apie šakėmis vartomus svarus, nes gerus pinigus uždirba tik tie, kurie įrodo, kad gali daryti kažką daugiau nei skinti apelsinus.

Ir nepamiršk. Anglija ne tik duoda, bet ir atima.

Čia iš tiesų tik truputis reklamos. Kitaip sakant, reklaminis įrašas už kurį niekas nesumokėjo ir niekada nesumokės, o tai jau negerai. Bet šį kartą ne visai apie pinigus. Tiksliau, čia ne apie jų gavimo galimybes, o apie tai, kur galima smagiai juos palikti. Tad labai greit ir tuo pačiu labai įdėmiai skaitykit.

Radau savo mėgstamą parduotuvę Londone, kurioje dabar pirksiu visus savo rūbus. Bent jau tiek, kiek rasiu tinkamų. Megztuko neradau, užtat nusipirkau odinę striukę! Taip, žinau, ką galvojat – gnomas nusipirko odinę striukę? Aha, mano veidas tą kartą irgi buvo ne mažiau persikreipęs. Gi niekada šiaip nemėgau odinių rūbų.

Bet kokia graži striukė… Jei galėčiau, čia padėčiau tą smailą iš Skype, kur ten toks su širdutėm įsimylėjęs burbuliukas. Taip labai man ta striukė patiko.

Dar tris maikes nusipirkau. Tiksliau, iš pradžių vieną, bet kai išgirdau kelis komplimentus iš visai nepažįstamų žmonių, supratau, kad ne vien tik man vienam ji atrodė tiesiog tobulai. Ta proga nuėjau ir nusipirkau dar dvi smagias maikutes.

Ir ta parduotuvė nėra tokia brangi kaip galėtumėte pagalvoti. Už maikutes mokėjau po 12 svarų, o už odinę striukę – 120 tų pačių pinigų. Manau, verta!

O ta parduotuvė vadinasi “Pull and Bear” ir ją galima rasti Oxford Street visai priešais “Debenham’s” mūrus. Pareklamavau ir toliau einu gert kavos ir nervintis. Jei kas ką pirksit ten, parašykit, po to eisiu prašyt komisinių.

...tuomet sirgalių kapitonas puolė ant kelių ir ėmė šauktis pagalbos iš dangaus.

Nesu patriotas, visi tai žino, tad daug apie tai netuščiažodžiausiu. Atsitiko taip, kad bebaigiant darbą kolega pasiūlė nuvažiuot pažiūrėt krepšinio į centrą. Apsidžiaugiau, pagalvojau, kodėl gi ne, išgersim alaus, pašūkausim, vis smagiau nei namuose. Pabaigė darbą iškeliavom link The Sports Cafe.

Ir visi trys milijonai Londono lietuvių palaikė mūsų komandą.

Išlipus Piccadilly Circus stotelėj, fontanas su Kupidono statula mirgėjo nuo mūsų vėliavos spalvomis apsirengusių lietuvaičių. Nepatiko, nes jų kalba lygiai tiek pat marga buvo nuo rusiškų žodžių. Sulaukiau dar kolegės ir patraukėm link tos kavinės.

Kai lietuviams blogai, atvažiuoja greitoji. O kai jiems gerai, atvažiuoja policija.

Kai nuėjom vieton, pasijutau taip lyg be mūsų dar ten būtų visi Londono lietuviai – tikrai tiek jų čia dar nemačiau vienoj vietoj. Kavinėn tilpo tik milijonas, dar du milijonai žiūrėjo krepšinio rungtynes lauke per televizorius, kurie buvo pakabinti antram kavinės aukšte ir atsukti į mus.

Svarbiausia kiekvienam praeiviui bent tris kartus pakartot, kad esame lietuviai.

Aišku, greit tos kavinės langai užrasojo nuo tokio kiekio lietuvių, kurie dar įdomesnius kiekius alaus suvartoja, tad tuose televizoriuose rezultato įžiūrėti jau nebebuvo įmanoma, teko skambintis esantiems viduj ar žiūrintiems namie. Keli viduj esantys sirgaliai bandė mums pagelbėti ir kurį laiką rašė rezultatą ant aprasojusių langų. Po to dar ir vienas iš televizorių sugedo. Visi mes tada labai pykom.

Iki nepriklausomybės atgavimo lietuvaičių skruostai raudonuodavo. Dabar viskas kitaip.

Trečio kėlinio vidury sugalvojom, kad mums reikia alaus ir nuėjom į kažkokį įmantrų itališką restoraną, kur užsisakėm alaus. O kad negertume ant tuščio skrandžio, užsisakėm ir picos, o jos laukimas ir įtakojo, kad likusius kėlinius praleidom laukdami maisto ar jį valgydami.

Ne vien lietuviai palaikė Lietuvos rinktinę. Vietiniams mes buvom kaip cirkas.

Išėjus iš restorano pasukom link tos krepšinio rungtynių stebėjimo vietos, kur jau iš tolo matėm mirksinčius švyturėlius. Aišku, kur lietuviai, ten ir policija. Čia jau kaip ir taisyklė, kuri griauna visus jau seniai nusistovėjusius fizikos dėsnius. Priėję pasiklausėm rezultato, apsidžiaugėm, kad skirtumas ne toks jau ir didelis ir pasibaisėjom sulankstytų alaus skardinių kiekiu ant kelio, šaligatvio ir visų kitų Londono architektūros stebuklų.

Mažasis sirgalius sirgo daugiau nei visi didieji kartu sudėjus.

Po viso šito cirko mums reikėjo dar šiek tiek alaus, tad nusprendėm, kad reikia grįžti į Stratfordą ir ten išgerti tą šiek tiek. Kaip nutarėm, taip padarėm ir visai patenkinti grįžom namo. Va taip mes patriotiškai palaikėm Lietuvos rinktinę. Tikiuosi, kada nors pasikartos kažkas panašaus ir aš pats ateisiu jau pafotografuosiu. Darysiu konkurenciją kitiems.

Kai kuriuos momentus iš to pasakojimo galit pamatyti viršuj esančiose nuotraukose, kurias padarė tiek ūgiu, tiek akies taiklumu didis Londono fotografas Arūnas Baškys, kurio Flickr profilyje galit pasižiūrėti tas pačias ir dar daug kitų gražių momentų visokiais dydžiais. Leidimą nuotraukomis naudotis gavau, bet praradau džiaugsmą jas panaudoti be leidimo.

Apie kelias akimirkas galit ir pasiskaityti mano kojas bandžiusio numindyti žmogaus bloge. Už tai neatleisiu, bet vis tiek paskaitykit. O dar daugiau smagių momentų galima pamatyti to paties didelio žmogaus padarytame video. Mėgaukitės savimi ir savo kultūra, mieli lietuviai.

Ko lietuviai ieško?

Nemėgstu popierių tvarkymo, dokumentų, visokiose baisiai oficialiose ir dar baisiau valdiškose įstaigose dirbančių tetulių, surauktais veidais. Tiesiog nemėgstu tos atmosferos, kai reikia tvarkyti kažkokius popierius. O va čia ėmė ir prireikė kaip tyčia. Ėmė ir be jokios rimtos priežasties prisireikė pasikeisti Lietuvos Respublikos pasą. O tada ėmiau ir pasikeičiau. Papasakosiu kaip visa tai vyksta – gal gi kam pravers.

Iš pradžių reikia įsitikinti, kad turi savo seną pasą. Jei neturi, toliau nebeskaityk. O jei turi, įsitik, kad tas senas pasas būtent tavo. Jei viskas atrodo lyg ir kaip turėtų būti, gali pradėti paso keitimo procedūrą. Ji tikrai nėra skausmingesnė už ėjimą pas dantistą. Kaip sakant, no worries!

Geriausia viską pradėti nuo registracijos, nes tiesiog nuvykus į Lietuvos Respublikos ambasadą ir paprašius paso, būsi išmestas lauk kaip šuo ir trys dideli apsauginiai (anekdotuose juos kažkodėl ambalais vadina) suskaičiuos ar abiejuose šonuose vienodą šonkaulių skaičių turi. Jei ne, dar ir skaičių sulygins. Kad viso to išvengtum, užsiregistruok iš anksto. Geriausia tai padaryti Lietuvos Respublikos ambasados Londone interneto svetainėje. Jei nesupranti nieko, neturi kompiuterio, kelių pirštų ar niekaip neišeina susitvarkyti su įstrigusiu “backspace” mygtuku, gali skambinti telefonu 020 7034 1209 ir papasakoti savo bėdas. Nesu tikras, kad tave išklausys, bet bent jau užregistruos. Visgi rekomenduoju internetinę registraciją, nes jiems prisiskambinti labai sunku.

Kitą dieną po to, kai užsiregistravau internetu, gavau el. laišką, kad tokią ir tokią dieną, tokią ir tokią valandą esu laukiamas Lietuvos Respublikos ambasadoje su nuotraukomis ir senu pasu. Ten ir pasirodžiau. Ambasadą galima rasti netoli Baker Street metro stoties. Gal 5 minutės pėstute nuo jos. Tikslus adresas yra:

84 Gloucester Place
London
W1U 6AU

Kaip matot, ambasada yra vienintelė ir ji yra Londone. Visiems kitų kaimukų gyventojams teks važiuoti pas mus. Cha, galiu šaipytis iš jūsų, nes gi pats tai didžiausiam Europos mieste gyvenu! Taigi, jei gyveni ne sostinėj, teks čia važiuot. Ambasada nepriima jokių paštu siunčiamų dokumentų, taip pat jų negali atnešti joks draugas. Reikalingas pačio dokumentą keičiančio asmens dalyvavimas. Kiti gi paklaus manęs, “o kodėl gi?” O aš gi nutaisysiu tokią protingo žmogaus veido išraišką ir atsakysiu, “o dėl to, kad naujiems pasams reikalingi tavo pirštų atspaudai ir niekas kitas be tavęs jų ant pirštų atspaudų skanavimo mašinos nepadės”. Taip, ten nuskaito pirštų atspaudus su tokia smagia mašinyte, kuri nuolat stringa, kertasi ir kalba nelabai maloniu vyrišku balsu.

Atėjus ten, atsistojus į eilę prie pirmo langelio, gausi dvi anketas, kurias teks užpildyti. Pirma bus labai paprasta – gyvenamosios vietos deklaracija. Tai reiškia, kad nuo šiol tavo oficiali gyvenamoji vieta taps ta, kurios adresą nurodysi anketoje. Tikriausiai ir visi antstolių laiškai ims eiti tuo adresu! Išsiskyrei su žmona ir palikai ją su keturiais vaikais Lietuvoj, o dabar slapstaisi nuo alimentų? Tave pagaus! Antra anketa bus panaši, tik papildomai reiks nurašyti daug duomenų nuo senojo paso. Viską reikia rašyti labai gražiai, visiškai nieko neužbraukti, netaisyti. Kitaip teks kartoti. O šiaip ten daug pavyzdžių ant sienų, tad bent jau iš trečio karto tikrai pavyks.

Su pasu, dvejomis nuotraukomis (ant galinės jų pusės reikia užrašyti vardą ir pavardę bei telefono numerį) ir tomis anketomis stok prie antro langelio. Antras – tai tas, prie kurio stovi toks keistas kompiuteris – pirštų atspaudų skaitytuvas. Kai prieis tavo eilė, su tavim nelabai maloniai pasisveikins piktas vyriškis (jei esi graži pana su dideliais papais, pasisveikins maloniai) ir paprašys viską paduoti. Jei neparašei visko gražiai, išvarys kartoti, jei viskas tvarkoj, tada lieps sekti to pirštų skaitytuvo nurodymus ir juos vykdyti. Per tą laiką tas ponas suves duomenis į sistemą ir, kai viskas bus baigta, paprašys susimokėti.

Paso keitimas kainuoja 90 svarų. Tai yra vienkartinis mokestis, kurį susimokėjus, bus išduotas čekis. Vėlgi tas čekis yra labai svarbus, jo išmesti negalima, nes be to popieriuko neduos naujo paso. Tas pats nemalonus ir piktas vyriškis pažadės pranešti SMS žinute apie naujo paso atvykimą tuo telefono numeriu, kurį sukeverzojai ant kitos nuotraukų pusės. Taip ir padarys!

Paso keitimas gali užtrukti iki dviejų mėnesių, tad jei taviškis netoli pabaigos, negaišk laiko. Man truko šiek tiek daugiau nei mėnesį. Man atsiuntė žinutę, kad pasas jau paruoštas ir tokiomis ir tokiomis valandomis galiu ateiti jo pasiimti. Priminė nepamiršti seno paso ir to čekio, kuris įrodo, kad tikrai buvo sumokėta. Nuėjus, vėlgi teko atsistoti prie to antrojo langelio už kurio šį kartą jau buvo tikrų tikriausias policininkas. Jis paprašė pateikti seną pasą ir čekį, tada surado naują pasą, paprašė pasirašyti, o iš seną pasą, prieš tai išsityčiojęs su skylamušiu, atidavė man.

Tai vat taip panašiai vyksta paso keitimas. Nieko sudėtingo. Tik kad eilės milžiniškos.

Rašydamas tokį pavadinimą, omeny turėjau iš Lietuvos užsienin laimės ieškoti pabėgusius tautiečius, kurie sugeba prasimušti iki menedžerių ar dar kokių bent kažkiek didesnių žmonių. Jeigu kam nors teko dirbti su tokiais menedžeriais, tikriausiai jau žinot, kad lietuvis ir užsieny yra tik surūgęs lietuvis. Ačiū Dievui, kad bent jau ne visiškai visi.

Žinot kaip atskirti lietuvį nuo kokio nors švedo, kurie ir pagal odos spalvą, ir pagal veido bruožus būtų lyg ir vienodi. O tai daug paprasčiau nei galvojam. Mat lietuvis dauguma atveju net užsienį tą laimę suradęs ir pinigais aptekęs bus surauktu snukiu. Gi anei suomis, anei estas niekada taip nesusirauks net dvi citrinas burnon susikišęs.

Ir čia dar būtų lyg ir nieko, nes britai jau senokai įpratę savo gatvėse matyti surauktukus. Taip taip, būtent tokiu pavadinimu jie vadina lietuvius. Visi jau apsiprato su mumis, tačiau viskas tik neseniai pasikeitė – kai mūsų tautos žemėse nebeatsiranda darbo ne tik treningus mėgstantiems statybininkams, bet ir protingesniems. Tiems, kurie dvyliką metų universitetuose mokėsi, nagrinėjo visokius skaičius, formules ir dar visokius kitokius trisdešimties metų senumo, tačiau valstybės manymu, vis dar tinkančius vadovėlius. Suvažiavo Londonan ir šitie gi. Nenagrinėsim, kodėl jie tai padarė. Piktas gnomas pasakys tik tiek, kad negerai su tokiais čia. Atvažiuoja, įsidarbina viršininkais ir bando skleisti visur aplink lietuviškus dalykus – alų, cepelinus ir surauktus snukius.

Kas jau dirbo užsieny, žino tikriausiai, kad dažnas valdžios lietuvis bet kokia kaina bandys parodyti užsieniečiams, kad gi mums – lietuviams – visų šalių žmonės yra lygūs. Būtent dėl to pirmiausiai pagaliu visada per kuprą gaus kitas lietuvis. O po to ir visi kiti. Tikriausiai ten tuose sovietiniuose universitetų švietimo reikmenyse yra dėstoma, kad vadovauti galima tik duodant per kuprą pagaliu ar bet kokiu kitokiu sunkiu daiktu. Ir keisčiausiai tai, kad nuo Marijos žemės kilę viršininkai mielai naudoja tai praktikoje.

Po perkūnais, man jau Lietuvoje užteko tų surauktasnukių vadybininkų, kurie vadovavimu laikydavo bet kurio pavaldinio iškoliojimą, atsiradus bent menkiausiai progai. O dabar tie patys suvažiavo ir Anglijon. Tikriausiai ruošiasi čia Lietuvą padaryt. Nenuostabu, kad netgi lenko vadovaujama darbuotojų grupė padarys darbą geriau. Ne dėl to, kad jie geresni darbuotojai. Ne, jokiais būdais. Britai sako, kad lietuviai bene darbščiausi iš imigrantų. Ne, lenkų komanda padarys viską geriau, nes jie bus įvertinti. Teigiamai. Kai toje pačioje situacijoje su lietuvių kilmės vadovu didžiausias pasiekimas bus tas, kad darbuotojai nebus išvadinti avinais.

Mes šitoj šaly esam svečiai, o ne šeimininkai. Jeigu aš ateisiu pas kažką į svečius ir imsiu daryti taip, kaip man viską daryti patinka? Nusimausiu triusikus ir imsiu vaikščiot po kambarį bezdėdamas? Man taip patinka. Arba nešiosiu tas pačias smirdinčias kojines savaitę vien tik dėl to, kad man taip patinka? Krapštysiu nosį ir turinį tepsiu ant staltiesės, o grįžęs iš tuoleto, likučius į užuolaidas nutrinsiu? Čia kažkas panašaus.

Gal ir labai asmeniškas ir toks visiškai iš savo daržo parašytas įrašas, koks niekada neturėtų pasirodyt mano tinklaraštį, bet kartais taip nesmagu matyt tokius didžiulius skirtumus tarp tautų, kai tas skirtumas yra akivaizdžiai ne mūsų naudai… Nedarykim iš Anglijos dar vienos Lietuvos. Nedarykim taip, kad pabėgus iš Lietuvos, padarysim tą patį šūdą čia ir vėl teks bėgti. Ir prieš pakeldami pagalį, padarykim kaip užsieniečiai mėgsta daryti – daugiau šypsokimės. Net jei nėra priežasties tam.

Man tikrai smagu, kad susilaukiu ne tik komentarų po įrašais apie Britaniją ar šiaip kokias sapaliones, bet ir el. laiškų su klausimais. O dar smagiau tada, kai galiu atsakyti į užduotus klausimus bei kažkam būti naudingas. Visada sakiau, kad galiu bent jau informacija padėti visiems norintiems įsikurti Didžiojoje Britanijoje.

Bene pirmas vargas, su kuriuo susiduria dauguma lietuvių, yra banko sąskaitos atsidarymas. Kaip gauti banko sąskaitą jau rašiau anksčiau, dabar šiek tiek patikslinsiu informaciją. Gerąja prasme. Tikiuosi, kad šitas trumpas įrašas bus naudingas bent vienam tautiečiui.

Šiandien su broliu prieš pat darbą nuvažiavom į “Lloyds TSB” banką ir pasiteiravom ar galime užsiregistruoti į susitikimą dėl banko sąskaitos atsidarymo. Taip dažniausiai reikia daryti labiau populiariuose bankuose, kuriuose dažnai būna eilės. Šį kartą mums pasisekė, pasakė, kad nereikia, nes šiuo metu nėra jokių eilių ir kažkuris anksčiau užsiregistravęs sutartu laiku neatvyko, vadinasi, mes galime užimti jo vietą. Belipant laiptais su tuo vadybininku pagalvojau, kad mes neturim jokio proof of address, kuris reikalingas sąskaitos atsidarymui. Tai iškart belipant ir sakau jam, “mes pamiršom pasiimti su savim tą proof of address“. Pamelavau, brolis išvis jo neturėjo. Vadybininkas sako, “nieko tokio, viskas bus tvarkoj”.

Prieš tai du kolegos atsidarinėjo sąskaitas tam pačiam banke, visada prašė proof of address. Nesunku gauti, aišku, bet vis tiek. Kažkaip maloniai mes čia praslydom. Pasirodo, tas vyrukas gauna kažkokius ten papildomus pinigėlius už kiekvieną į banką atvestą klientą, tad gali būti, kad jis šiek tiek nusižengė taisyklėms nepaprašydamas mūsų to popieriuko. Ir pasiūlė atsivesti visus savo draugus, kuriems reikia banko sąskaitos. Tad jei jums niekaip nepavyksta atsidaryti banko sąskaitos, neturit proof of address ar dar kažkokia kita priežastis trukdo tai padaryti, siūlau tą žmogų, kurio vardas Faiyaz. Jį rasti galite banke, o banką rasti galite maždaug čia:

195 Edgware Road
Paddington
London, W2 1EY

Jei kažkas turi duomenų, kad banko politika pasikeitė ir jie nuo šiol nebereikalauja proof of address, o mano šitas atradimas yra jau visiems seniai žinomas, prašom apie tai papasakoti komentaruose.

Visada Odeta mano porteriams sakydavo, kad į Didžiąją Britaniją jie atvažiavo dirbti ir užsidirbti, tad nėra reikalo verkti, jei yra paprašoma padirbti daugiau valandų. Su kiekvienu jos žodžiu galima ir ginčytis ir jai pritarti. Ne visi atvažiavo tokiu tikslu, kitiems laikui bėgant tie tikslai po truputį keičiasi. Atvažiavusieji dirbti ir užsidirbti, o užsidirbę, Lietuvoj nusipirkti namą, mašiną ar naujus treningus, dirba, užsidirba ir išvažiuoja geresnio gyvenimo Lietuvoj ieškot. Kiti gi dirba, dirbdami aplanko savo giminaičius, šeimą, draugus, po to grįžta ir toliau ramiai dirba. Ne paslaptis, kad Britanijoje už minimumą dirbantys žmonės gyvena geriau nei tie, kurie Lietuvoje uždirba 2500 litų į rankas. Bet vis tiek visi taupo ir čia.

Kaip jau minėjau, liekantieji ilgesniam laikui paprastai aplanko kažkokius žmones kitoj šaly. O tam aplankymui dažniausiai yra pasirenkama kokia nors pigesnių skrydžių kompanija. Mūsų manymu, Lietuvoje esančius svarbius žmones geriausia aplankyti su “Ryanair” kompanijos lėktuvais. Jie iš Londono skrenda tiesiai į Kauną, tad nebereikia iš Rygos važiuot namo kaip anksčiau buvo daroma.

Tačiau šita mūsų mylima kompanija neseniai pakeitė sistemą, dėl kurios apie tai nieko nežinantiems žmonėms pigūs skrydžiai gali tapti pakankamai brangūs. Paprastai jie pabrangsta apie 40 svarų vienam žmogui į vieną pusę. Anksčiau viskas buvo labai paprasta – pasirenki bilietus, suvedi mokėjimo duomenis ir skrendančio žmogaus asmeninius duomenis, spaudi “Sumokėti” ir viskas tuo pasibaigdavo. Ir tik visai neseniai atsirado papildomas veiksmas, kuris ne itin akcentuojamas – tai “online check in system“. Be viso to, kad nusipirkai bilietą, reikia likus ne daugiau nei 14 dienų iki skrydžio, patvirtinti, kad tikrai skrendi ir atsispausdinti skrydžio pasą.

Padaryti tai itin paprasta. Trunka vos kelias minutes. O štai oro uoste už šią paslaugą iš tavęs mielai paims 40 svarų už vieną skrydžio pasą.

“Online check in system” galite rasti adresu: https://www.bookryanair.com/SkySales/FRSecurity.aspx?culture=EN-GB&lc=EN-GB

Arba tiesiog apsilankę kompanijos interneto svetainėje ir virš skrydžio pasirinkimo formos radę ir paspaudę mygtuką “Online Check-In”. Nepamirškit atsispausdinti paskutiniame puslapyje pateikiamų skrydžio pasų.

Neseniai nutiko toks dalykas, dėl kurio noriu parašysi bene patį trumpiausią įrašą šiame tinklaraštyje. Kaip jau kažkada esu minėjęs, padedu visiems lietuviams įsikurti Londone. Nesunku. Tačiau kartais būna taip, kad ne visi jie klausosi paprastų patarimų.

Norint legaliai dirbt Britanijoje, reikia užsiregistruoti tokiame Home Office. Viskas ten labai paprastai vyksta: užpildom formą, ją dedam į voką, kartu dedam porą nuotraukų bei pasą arba plastikinę ID kortelę. Po kurio laiko visi dokumentai grįžta paštu. Beveik visi deda pasą. Dėjau ir aš.

Kolega jau užsitarnavo atostogų, tad skrenda su žmona į Lietuvą. Dukros gimtadienis ir šiaip pailsėt nori. Tačiau yra labai nemaloni situacija – liko dvi savaitės iki skrydžio, o jo žmonos pasas dar negrįžo. Bilietai į Lietuvą jau nupirkti.

Paprastas patarimas. Nesiverskit per galvą. Pradėję dirbti, gaukit National Insurance Number, po poros savaičių į namus jie atsiųs plastikinę kortelę.

Patarimas visiškai neaktualus lietuvaičiams, kurie turi pasą ir asmens tapatybės kortelę. Tada jau geriau siųskit pasą.

Dokumentai kartais pasiklysta ir namo keliauja ilgokai.

Pamenu senus laikus, kai dar gyvenau mažam mažam miestely, kurį skersai pereit  užtrukdavau panašiai tiek, kiek dabar užtrunku nueit iki parduotuvės. Vienintelis rūpestis būdavo pavalgyti, o visa kita kažkaip niekada pernelyg nerūpėjo. Aišku, šitie žodžiai visiškai neturėtų reikšti, kad ir dabar kažkas rūpi labiau, bet tada buvo viskas kitaip. Manau, dauguma prisimena savo vaikystę su žaislais, mėlynėmis, o po kokios iškrėstos šunybės, tėvų riksmu. Mano atveju – diržu. Ir tada mintyse, nu blin, palauk, užaugsiu aš… Ir ateina ta diena, kai užaugama, o tos mažos vaikystės nuoskaudos kažkaip visai dingsta, pasimiršta. Kažkaip natūraliai.

Bet užaugama nedaug. Tik truputį. Nebereikia atsinešti prie stalo taburetės, kad pasiekčiau močiutės keptus sausainius. Dabar juos galima pavogti ir be jokių pagalbinių įrankių. Valio! O vogti visokius saldžius ar blizgius dalykus aš mėgau: į kubelius suspaustas cukrus dėl savo saldumo ir neįprastos formos, žvejybos blizgės, nors žvejot nemėgau, kažkokios monetos, kurios labai blizgėjo, močiutės žiūronai, kai norėjau būti kareiviu, braškės iš akylai senolės saugomo daržo. Ar pameni tuos laikus? Jei nebūčiau tingus, pažadėčiau kada nors parašyti apie tai atskirą įrašą, bet…

Po kurio laiko vėl ateina metas šiek tiek ūgtelėti. Čia maždaug iki pirmų mokyklos klasių. Gražūs metai. Sakydamas, kad gražūs metai, turiu omeny, kad visokios išdaigos vis dar smarkiai krečiamos. Tačiau čia ir prasideda pirmi negeri dalykai, jei neskaičiuosime nemažoje dalyje šeimų pasireiškiančio smurto, kuris po to labai sėkmingai įauga kraujin pabiručiams. Pamenu kaip kiekvienąkart pravėrus mokyklos duris pasirodydavo ant suolų susėdusių vyresniųjų klasių elitas. Na tie, su treningais, skustomis galvomis ir kažkodėl patinusiais krumpliais. Paprastai tokių žmonių pokalbiui kviesti nereikia. Tada vėl… Nu blin, palauk, užaugsiu aš dar…

Tačiau ir vėl su laiku pasimiršta mažų dienų nuoskaudos. Pasitempiama sprindžiu ar keliais, o šunybės jau ne tokios baisios, bet smagesnės. Už šitas jau kviečiami tėvai. Nieko, kaip sakydavom, ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Tuo pat metu tie maži kumštukai virsdavo dideliais kumščiais, kurie irgi neprašė paskirti susitikimo. Patys ateidavo tiesiai į šypsenas. Ir tai buvo įprasta. Anksčiau košę pro dantis “palauk palauk, užaugsiu”, užauga ir įmantriausiais būdais bando išsikovoti vietą po dangum. Tos dienos jau nebebūna gražios. Mano kuklia nuomone, būtent tais metais jaunuolin yra sukišama daugiausiai šūdo, kuris paprastai nusėda ilgam ilgam.

O pameni, kai negalėjai pritapt prie kai kurių klasės ar grupės draugų? Ne dėl to, kad būtum jiems neįdomus, o dėl to, kad jiems tu esi tiesiog “ne lygis”. Kur visada yra paisoma tik vienos taisyklės: aš – protingas, o tu – durnas. Pameni, kai tave aplinka paskatino išmokti nekęsti tų kitų? Aš pamenu. O jei taip dramatiškai, tai: bet tai buvo tik pradžia man, ir tai pus tik pradžia tiems kitiems po manęs. Ir iš tiesų, einant į priekį niekas nešviesėja.

Pasirodžiau aš gi dideliam mieste. Didžiausiam Lietuvoj. Ar žinai kaip jis vadinasi? Tikėjausi, kad viskas pasikeis, kad visa tai vyksta tik mažam miestely, kurį pereit skersai galima greičiau nei Akropolio Maksimoje rasti naujas kojines. Atėjus tai dienai, kuri buvo lygiai prieš penkis metus, pabandžiau apžiūrėti žmones, kurie su manim bandys toliau mokytis. Patiko, pirma diena išties patiko. Tačiau praėjus pirmai savaitei ar dar kitai, pradėjo aiškėti labai įdomi ir iki tol man nematyta tendencija grūpuotis. Man anksčiau visi skirstėsi pagal tėvelių turtingumą, o čia jau kitaip – pagal tautybę. Lietuviai, lenkai ir rusai. Prie kiekvienos auditorijos durų buvo atskiros trys grupės, kurios viena su kita bendravo tik esant reikalui. Iki to laiko niekada nebuvau sutikęs jokių rusų ar lenkų, tad prieš juos nebuvau nusiteikęs ir man buvo labai keista, kad anie šalinasi lietuvių draugijos.

Po pusantrų metų bandymo palikau viską likimo valiai ir išėjau kur akys mato. Tačiau tas tautinis susiskirstymas liko ilgam ir niekada po to daugiau nedegiau noru pažindintis su rusais ar lenkais. Iki tol, kol neatsiradau Britanijoje. Krūvos prastų prisiminimų dingo po to, kai pasirodė, kad tikrieji lenkai ir rusai yra visiškai kitokie nei tie vilnietiški. Šitie nesiskirsto taip, jei tik sugeba susikalbėti su kita kalba kalbančiais žmogeliukais. Pasigirsiu, geriausia mano draugė čia – rusė. Nereali tokia. Uch!

Kaip matot, viskas, kas prasideda, pasibaigia. Viskas keičiasi, niekas nestovi vietoje. Ir visais laikais yra kažkas negero, kažkas kas tuo metu teršia viską aplinkui. Ir dabar yra, ir tai vėl su laiku praeis. O kas esat dirbę Britanijoje su arabais, tikriausiai suprasit, kodėl aš po truputį atrandu rasizmą. Ir šį kartą pažadu greitu metu parašyti apie tai, kodėl pamatęs arabą, griebčiau į rankas lopetą.