United Kingdom

Pasirodo, mūsų tautos šaknys visai kitur nei istorijos vadovėliai moko

Pamenu, kažkas mano bloge anksčiau komentaruose yra pasakojęs apie draugą, kuriam buvo gėda sakyti, kad jis yra lietuvis. Visada visiems sakydavo esąs estas. Iki šios dienos niekaip nesupratau šito. Iki šiandien. Būtent šiandien, rodos, per visą laiką, kurį esu Londone, pirmą kartą tikrai pasidarė gėda, kad esu lietuvis. Toks durnas ir nesuprantamas jausmas viduj, kurio iki šiol niekada nejaučiau.

Durniausia yra tai, kad tą jausmą sukėlė du paprasčiausi lietuvaičiai, kurie kartu kokias dvidešimt minučių šiandien laukė į East Ham važiuojančio 58to autobuso prie Leyton metro stoties. Tai buvo iš pažiūros ganėtinai padori panelė ir šiek tiek išgėręs vaikinukas. Ne itin daug – maždaug tiek, kad jaustųsi gražus, sąmojingas ir šiaip visaip visus žavintis.

Mane visada stebina, kaip tokie žmonės negali paprasčiausiai ramiai palaukti autobuso. Kai abudu atėjo stotelėn, panelė prisėdo ant suoliuko, o vaikinukas pripuolė prie tvarkaraščio, kur iškart nuplėšė 308to autobuso grafiką (kažkodėl toj pusėj nebuvo apsauginio plastiko – turbūt irgi Rytų Europos darbas). Pabandė suprast kažką, tada nusprendė, kad angliškai visai nemoka ir supykęs bandė visaip tą grafiką pritaisyti atgal. Panelė kikeno.

Susinervinęs prisėdo šalia panos ir abudu ėmė garsiai rėkaut kažkokių autobusų numerius ir kur jie važiuoja. Nepamenu tiksliai, nes nė vienu iš anų nesu važiavęs. Aišku, kas antram sakiny pridėdavo kokį nors rusišką ištiktuką, kas rodo mūsų tautos tikrąsias šaknis. Parėkavę nuliūdo – gi nepasiėmė alaus su savim, o taip norisi išgerti. Panelė juokėsi.

Žinai kaip skamba tas garsas, kai pats kiečiausias bernas bando sukaupti kuo daugiau snarglių iš nosies ir visaip ten traukia tuos žalius šūdus į burną, kad po to galėtų kuo krūčiau spjauti tą bjaurastį? Tai va tas vaikinukas tokius kaupė kelis kartus – bandė pataikyt į šiukšliadėžės skylę. Sakyčiau, kokį kartą pavyko, visus kitus žali snargliai tekėjo per šiukšliadėžę. Maždaug čia arčiau manęs persėdo kažkokia indiško gymio moteris. Panelė kvatojo.

Tas nesuprantamas gėdos jausmas ir atsirado tada, kai vaikinukas pradėjo spjaudyti į šiukšliadėžę. Buvo labai nesmagu, kai, rodos, normali panelė atrodo sužavėta tokio elgesio. Aišku, atspėsit, kas nutiko, kai pasakysiu, kad netoli už tos šiukšlinės atsistojo juodukas su kostiumu. Snarglius berniukas kaupė su kur kas didesniu užsidegimu. Pataikė jam ant nugaros. Panelė jau žviegė iš pasitenkinimo.

Va šituo momentu atsirado toks šlykštumo ir gėdos jausmas viduj, kokio niekada daugiau nenorėčiau pajusti. Tuo momentu taip panorau, kad tas juodukas pajustų spjūvį ir atsisukęs su kokiu dalgiu tą gaiduką… Kaip kadaise Eglės broliai Žilviną… Kad kraujo puta išplauktų į kanalizaciją. Ar bent jau su plyta pianino klavišų raštą iš dantų padarytų. Kažin ar tada pana raitytųsi iš juoko. O juk pokštas būtų tiek pats juokingas.

Darbe lietuvaičiai ir lietuvaitės mane vadina pasipūtusiu, nes nelabai leidžiuosi į kalbas, nelabai sveikinuosi praeidamas. Tebūnie ir taip, bet nuo per tuos beveik tris metus, kuriuos praleidau Londone, sutiktus normalius lietuvius galiu ant rankų pirštų suskaičiuoti. Ir kuo daugiau bendrauju su užsieniečiais, tuo daugiau tolstu nuo “savo” tautos. Imu nebesuprasti – ar čia Londonan suvažiavo atmatos (kažkas sakė, kad per Kretingą jau nebebaisu naktį pereiti, nes visi marozai Londone), ar čia tiesiog tokia prigimtis kuo kurios aš paprasčiausiai atpratau.

Kažkada jau sakiau ir pasikartosiu dabar – tai, kad mūsų pasas vienodos spalvos, tai, kad kažkada mes vaikščiojom į tą pačią mokyklą, gyvenom tam pačiam mieste ar mūsų mėgstamiausias alus yra vienodas, nedaro mūsų nei draugais nei broliais. Nesmagu ir dėl savęs. Nesmagu, nes man pasidarė gėda dėl svetimo, o ne savo poelgio.

Na, broliai, galąskit dalgius, čia dar daug Žilvinų išpjauti reikės!

Ian Stehbens nuotrauka

Visokie labai populiarūs naujienų portalai sako, kad Lietuvos nebėr – visi jau emigravo. Atseit, lietuviai iš savo Tėvynės lekia lauk kaip žiurkės iš skęstančio laivo. Taip, tai labai didelė teisybė. Bet va man įdomu pasidarė, kiek iš tų į šiltus kraštus paukščiais išlėkusių verkdami grįžo atgal? Anglija – ne namai – čia jau bus tikra šikna, jei susimausi. O daug kas susimauna. Lietuvoj jaunimas visada gali grįžt pas tėvus, jei prabaliavos praras tik neseniai gautą darbą ar bus išmesti iš universiteto dėl rimtų ar nerimtų priežasčių. Čia visai kitaip – čia nėra emigrantų tėvų, kurie susimovus duotų pavalgyt. O ir dažnas tautietis, kuris iki tol buvo laikytas daugu, nusisuka, kai kažkokia pagalba kitam ima kainuoti pinigus.

Pastaruoju metu į Londoną tikrai atvažiavo gerokai lietuvaičių. Tiek internete, tiek iš pažįstamų gali išgirst visokių istorijų. Nuo gerų, kai atvažiavusiems pasisekė labiau nei šaly prie Baltijos jūros, iki tokių, kai jau po mėnesio kažkoks neaiškus berniukas ar tiek pat neaiški mergaitė apsisukusi važiavo pas tėvelius, išleidusi visas, tikriausiai iš tėvų gautas santaupas.

Kažkoks žmogelis, kuris turėjo pakankamai malkų, kad žiema nebūtų per šalta, karvę ir pilną rūsį bulvių, kad nenumirtų iš alkio, taupė metus, kol surinko porą tūkstančių litų. Ir sugalvojo, kad jų užteks atvažiuoti į Londoną, susirasti darbą ir jau tuoj tuoj imti semti pinigus kibirais.

Tų poros tūkstančių litų realiai neužtektų net jei darbas jau lauktų atvykstančio vaikinuko ar mergaitės. Du tūkstančiai litų čia – karalienės žemėje – yra tokie maži pinigai, kad jų užtektų dviem trim savaitėm pragyventi taupant. Jau nebekalbu apie pirmos algos laukimą, kuri, priklausomai nuo darbo, gali būti net po poros mėnesių.

Ne, Anglija – tikrai ne toks rojus, kokį yra susidarę kai kurie žmonės. Ypač tiems, kurie nešneka laisva anglų kalba. Na, gerai, ne laisvai, bet labai gerai. Čia nerasi legalaus darbo greit, jei neturi pažįstamų – mūsų viešbutyje dažniausiai naujokai atsiranda, kai kas nors iš senolių ateina pas viršininkus ir pasako, “žinau, kad tas ir tas va tuoj išeis, o mano draugas neturi darbo ir tikrai puikiai ir nerealiai tikrų šitoms pareigoms”. Šitaip skelbimas apie laisvą darbo vietą net nepatenka į viešumą.

Jaunuoli, nemanyk, kad čia atvažiuoti užteks poros tūkstančių litų, jei neturi draugų ar giminių pas kuriuos pradžiai galėtum apsistoti už dyką. Jei neturi, tada išlošk loterijoj ar pavok dar bent du tūkstančius. Taip pat negalvok, kad vos tik atvažiavęs imsi dirbti gerą ir labai mėgstamą darbą, ar kad kokiose statybose legaliai gausi pagalbinio darbą. Ne tau, Martynai, rožėm klotas kelias…

Statybos yra kitoks reikalas nei Lietuvoj – čia pagalbiniu dirbdamas gausi patį minimumą kaip ir bet kurį kitą darbą dirbantys varguoliai (dėkui tau, Tadai, kad primeni mums tokius awesome lietuviškus žodžius). Ir lenksi nugarą tarp dulkių lietuj lyjant, vėjui švilpiant ir vaivorykštėm virš galvų kabant. (Gal ir nereikėjo apie tas užsiminti, ne taip viskas baisiai dabar atrodo.) Net kaminkrėčio darbas, manau, geresnis. Apie šituos bent sovietinis filmukas yra sukurtas, o antai apie pagalbinius nėr. Nes gautųsi kažkas panašaus į “Niežtuką ir Krapštuką”, ar kaip ten tie du smarkuoliai vadinasi.

Aišku, atsiranda ir galva, o ne tik šiknos turiniu galvojančių, kurie eidami pildyti application – prašymo į darbą kokiam nors šokolado, kartoninių dėžių, apatinio trikotažo ar cemento fabrike formos – nemąsto, “o kaip aš pasakysiu draugams, kad dirbu kažkokį šūdiną darbą”. Arba, “o, mama, gi tokias nesąmones darant nusilaušiu nagą”. Tokie veikėjai susirandą kad ir prastą, bet stabilų darbą, kuris bent jau pradžiai garantuoja pastoviais pajamas. Mmm… Pinigai… O tada jau galima ir savo kaprizus rodyti bei pagal juos ieškoti poniško užsiėmimo.

Netgi dirbdamas nebe už minimumą, o už kokius 8 svarus per valandą tu daug neužsidirbsi. O tuos 8 svarus uždirba visokie pamainos viršininkai, kurie pirmais metais tave dulkins per visas skyles, kurias ras. (Tikiuosi, ant tokių ir užsirausit – sako, užgrūdina.) O uždirbdamas minimumą tu pirmais mėnesiais neturėsi net padoresnio rūbo nusipirkt. Nuoma ir depozitas, transportas… Šitie dalykai yra velniškai brangūs Londone, kas gyvena kur mažesniam miestely, tiems pasisekė. Po to visokie popierių tvarkymai: Work permit, jei dirbsi statybose, kažkokie leidimai, apsauginiams, apsauginių kursai ir kortelės. Viskas ne tik kainuoja pinigus, bet ir užima daug laiko, o tai irgi kainuoja pinigus.

Anglija – ne rojus, kuriame viskas yra lengva. Atsiradęs čia tu atsirandi toli nuo draugų ir kitų, kurie tau tikrai padėtų. Čia teks pasikliauti tais, kurie atrodo kaip draugai, bet nežinai kuris nori tik pasipelnyti iš paprasto lietuvio patiklumo. O taip, draugiški čia visi, visi nori padėti. Nepulk kaip akis išdėjęs, jei nežinai, kur lendi, kitaip gali labai skaudžiai susimauti ir teks pilnom ašarų akim lėkt atgal. Nė vienas to nenori, tad neklausyk pasakų apie šakėmis vartomus svarus, nes gerus pinigus uždirba tik tie, kurie įrodo, kad gali daryti kažką daugiau nei skinti apelsinus.

Ir nepamiršk. Anglija ne tik duoda, bet ir atima.

Čia iš tiesų tik truputis reklamos. Kitaip sakant, reklaminis įrašas už kurį niekas nesumokėjo ir niekada nesumokės, o tai jau negerai. Bet šį kartą ne visai apie pinigus. Tiksliau, čia ne apie jų gavimo galimybes, o apie tai, kur galima smagiai juos palikti. Tad labai greit ir tuo pačiu labai įdėmiai skaitykit.

Radau savo mėgstamą parduotuvę Londone, kurioje dabar pirksiu visus savo rūbus. Bent jau tiek, kiek rasiu tinkamų. Megztuko neradau, užtat nusipirkau odinę striukę! Taip, žinau, ką galvojat – gnomas nusipirko odinę striukę? Aha, mano veidas tą kartą irgi buvo ne mažiau persikreipęs. Gi niekada šiaip nemėgau odinių rūbų.

Bet kokia graži striukė… Jei galėčiau, čia padėčiau tą smailą iš Skype, kur ten toks su širdutėm įsimylėjęs burbuliukas. Taip labai man ta striukė patiko.

Dar tris maikes nusipirkau. Tiksliau, iš pradžių vieną, bet kai išgirdau kelis komplimentus iš visai nepažįstamų žmonių, supratau, kad ne vien tik man vienam ji atrodė tiesiog tobulai. Ta proga nuėjau ir nusipirkau dar dvi smagias maikutes.

Ir ta parduotuvė nėra tokia brangi kaip galėtumėte pagalvoti. Už maikutes mokėjau po 12 svarų, o už odinę striukę – 120 tų pačių pinigų. Manau, verta!

O ta parduotuvė vadinasi “Pull and Bear” ir ją galima rasti Oxford Street visai priešais “Debenham’s” mūrus. Pareklamavau ir toliau einu gert kavos ir nervintis. Jei kas ką pirksit ten, parašykit, po to eisiu prašyt komisinių.

...tuomet sirgalių kapitonas puolė ant kelių ir ėmė šauktis pagalbos iš dangaus.

Nesu patriotas, visi tai žino, tad daug apie tai netuščiažodžiausiu. Atsitiko taip, kad bebaigiant darbą kolega pasiūlė nuvažiuot pažiūrėt krepšinio į centrą. Apsidžiaugiau, pagalvojau, kodėl gi ne, išgersim alaus, pašūkausim, vis smagiau nei namuose. Pabaigė darbą iškeliavom link The Sports Cafe.

Ir visi trys milijonai Londono lietuvių palaikė mūsų komandą.

Išlipus Piccadilly Circus stotelėj, fontanas su Kupidono statula mirgėjo nuo mūsų vėliavos spalvomis apsirengusių lietuvaičių. Nepatiko, nes jų kalba lygiai tiek pat marga buvo nuo rusiškų žodžių. Sulaukiau dar kolegės ir patraukėm link tos kavinės.

Kai lietuviams blogai, atvažiuoja greitoji. O kai jiems gerai, atvažiuoja policija.

Kai nuėjom vieton, pasijutau taip lyg be mūsų dar ten būtų visi Londono lietuviai – tikrai tiek jų čia dar nemačiau vienoj vietoj. Kavinėn tilpo tik milijonas, dar du milijonai žiūrėjo krepšinio rungtynes lauke per televizorius, kurie buvo pakabinti antram kavinės aukšte ir atsukti į mus.

Svarbiausia kiekvienam praeiviui bent tris kartus pakartot, kad esame lietuviai.

Aišku, greit tos kavinės langai užrasojo nuo tokio kiekio lietuvių, kurie dar įdomesnius kiekius alaus suvartoja, tad tuose televizoriuose rezultato įžiūrėti jau nebebuvo įmanoma, teko skambintis esantiems viduj ar žiūrintiems namie. Keli viduj esantys sirgaliai bandė mums pagelbėti ir kurį laiką rašė rezultatą ant aprasojusių langų. Po to dar ir vienas iš televizorių sugedo. Visi mes tada labai pykom.

Iki nepriklausomybės atgavimo lietuvaičių skruostai raudonuodavo. Dabar viskas kitaip.

Trečio kėlinio vidury sugalvojom, kad mums reikia alaus ir nuėjom į kažkokį įmantrų itališką restoraną, kur užsisakėm alaus. O kad negertume ant tuščio skrandžio, užsisakėm ir picos, o jos laukimas ir įtakojo, kad likusius kėlinius praleidom laukdami maisto ar jį valgydami.

Ne vien lietuviai palaikė Lietuvos rinktinę. Vietiniams mes buvom kaip cirkas.

Išėjus iš restorano pasukom link tos krepšinio rungtynių stebėjimo vietos, kur jau iš tolo matėm mirksinčius švyturėlius. Aišku, kur lietuviai, ten ir policija. Čia jau kaip ir taisyklė, kuri griauna visus jau seniai nusistovėjusius fizikos dėsnius. Priėję pasiklausėm rezultato, apsidžiaugėm, kad skirtumas ne toks jau ir didelis ir pasibaisėjom sulankstytų alaus skardinių kiekiu ant kelio, šaligatvio ir visų kitų Londono architektūros stebuklų.

Mažasis sirgalius sirgo daugiau nei visi didieji kartu sudėjus.

Po viso šito cirko mums reikėjo dar šiek tiek alaus, tad nusprendėm, kad reikia grįžti į Stratfordą ir ten išgerti tą šiek tiek. Kaip nutarėm, taip padarėm ir visai patenkinti grįžom namo. Va taip mes patriotiškai palaikėm Lietuvos rinktinę. Tikiuosi, kada nors pasikartos kažkas panašaus ir aš pats ateisiu jau pafotografuosiu. Darysiu konkurenciją kitiems.

Kai kuriuos momentus iš to pasakojimo galit pamatyti viršuj esančiose nuotraukose, kurias padarė tiek ūgiu, tiek akies taiklumu didis Londono fotografas Arūnas Baškys, kurio Flickr profilyje galit pasižiūrėti tas pačias ir dar daug kitų gražių momentų visokiais dydžiais. Leidimą nuotraukomis naudotis gavau, bet praradau džiaugsmą jas panaudoti be leidimo.

Apie kelias akimirkas galit ir pasiskaityti mano kojas bandžiusio numindyti žmogaus bloge. Už tai neatleisiu, bet vis tiek paskaitykit. O dar daugiau smagių momentų galima pamatyti to paties didelio žmogaus padarytame video. Mėgaukitės savimi ir savo kultūra, mieli lietuviai.