Category Archives: Šiukšlynas

Gasmask Girl (c) CowGummy

Šiandien prisiminus šiokį tokį lietuvių internetinės liaudies folklorą, užėjo toks debesis minčių iš kurių išsivystė paprasta teorija apie tai, kur dingo dinozaurai. O atsakymas yra paprastas – jie niekur nedingo – jie vis dar tarp mūsų. Aišku, nesupratot nė velnio, bet pasistengsiu paaiškint taip paprastai, kad suprastų ir dr. Laurynas Ragelskis.

O gilios ir saldžiarūgštės šito reikalo šaknys glūdi paprastuose pažintiniuose skelbimuose ar šiaip kokioje pažinčių svetainėje, kur ten visi kuo daugiau save išgiria, kad tik pritrauktų kieno nors dėmesį ir galėtų pasikedenti ant galinės mašinos sėdynės.

Tipo, rašo moterys, aš atvira, vidutinės (kartais ir patrauklią išvaizdą pamini) išvaizdos ten per visus kraštus romantiška, baisia jau linksma, o bendrauti mėgsta labiau nei žurnalą “Žmonės”. Ir patys suprantat kas po visa tuo taip kruopščiai paslėpta – beviltiška mikroautobusiuko dydžio  pana, kurios veidas primena Fredį Kriugerį, o pradėjus bendraut paaiškėja, kad linksmumas ir noras bendrauti pasireiškia idiotišku neužsičiaupimu ir visokiomis isterijomis.

Taip taip, mielieji, tos “mielos, romantiškos ir simpatiškos” ir skelbimų,  sms pažinčių televizoriuje, draugas.lt, radijuje ar dar iš kur kitur, paprastai ir yra tie krokodilai – nuo senų senovės išlikę dinozaurų broliai, pusbroliai ir sengalvėlės močiutės. Taip ir tyko grobio, laukia, pražiojusios nasrus.

Dar tas mergas-nū-grynai-kaip-krokodylas galima atpažinti iš to, kad vietoj bet kokios nuotraukos (anketos, profilio, albume ar šiaip) prisideda visokių tai kačiukų. Vietoj savo paties nuotraukų! Kačiukai, šuniukai, ramunės, šiek tiek apsirengusių porno aktorių ar vis dar nekaltos Britney Spears nuotrauka. Nevokit, padlos, mano nuotraukų, čia tikrai aš xxxmazhutexxx. Gera save vadint mažute, kai lygini su bokštiniu kranu.

Būkit tikri – jei pamatot tikį profilį, šaudykit – ten ne žmogus, o krokodilas. Arba aligatorius. Žo, saugokitės, bijokit dinozaurų, jie visur aplinkui! O tai pagaus ir bb žino ką nukąs.

Canal gatvės Mančesteryje ženklas

Šiandien skambinau brangiajai Penktajai būdamas darbe ir mūsų pokalbį girdėjo mano kolega brazilas. Aišku, nė velnio nesuprato, ką mes ten kalbėjom ir dėl to per daug galvos nesuko. Kadangi ana turi gerą balsą, tai ir šiaip biški pakikenom.

Baigus kalbėti, brazilas klausia, o su kuo gi aš čia taip ilgai (jo manymu ilgai, o mano – trumpai) plepėjau. Sakau, su drauge gi nu. Ir mano nuostabai, klausia, o tai ji tik šiaip draugė ar kažkas daugiau? Sako, tikiuosi, kad tik šiaip draugė.

Atrodytų, kas gi čia tokio, susidomėjo brazilas su kokia čia mergiote kalbuosi, taip? Bet yra maža, tokia visai visai nedidelė smulkmenėlė – tas brazilas yra gėjus. Arba pydaras. Nelabai gilinuosi šita tema, tai sunku man juos atskirt.

Ale kad žinotumėt koks įdomus jausmas, kai susidaro įspūdis, kad pavydi ne pana, o bernas! Toks jau baisiai dviprasmiškas jausmas! Ne itin man tai patiko, bet anas ir taip supranta, sako, sorry! O aš kaip tikras britas sakau, you are welcome! O mintyse galvoju, “tik ne mano šiknoj”.

Jau ir taip mano gyvenime pydarų per daug. Tai koks lenkas kolega, kuris jau antrą dieną išsiskėtęs vaikščiojo po atvažiavimo Londonan (gyrėsi, kad Soho buvo), tai koks Laurynas Ragelskis parėkaudamas prieš juos viešoj erdvėj sau namie garaže atsitūpęs atsuktuvu šikną pakrapštinėja… O dabar dar ir tas!

Ale agresyvūs darosi, reiks, man rodos, tuoj rezervatą jiems kurt, kaip anksčiau tokius indėnams kūrė.

Vakar buvom su smagiąja Vilija mano mėgstamiausiame bare netoli Blackhorse Road metro stoties. Ir kaip visada, smagiai besišnekėdami, gėrėm alų. Ne tiek jau ir daug jo išgėrėm, bet kai mes žmonės genialūs, vis kažką naujo sugalvojam.

Ne viską papasakosiu tiksliai dėl aną vakarą susidariusios šiek tiek apsvaigusios padėties. Taip, tikriausiai būtent dėl to. Žodžiu, diskutavom apie orą, mašinas, kažkokios panos užpakalį ir dar kažką, kodėl priėjom prie nukirstos galvos temos.

Tokios temos man patinka, tad labai greitai mes ją išplėtojom netgi iki masinių skerdynių metro stotyje. Bet tai esmės nekeičia, todėl neišsiplėsiu čia jums pasakodamas dalykus, kurie galbūt tik man vienam aktualūs. O čia bus tema jūsų pamąstymams, jei dar mokat tai daryti.

Kai prakalbom su smagiąja apie nukirstas galvas, ji pasakė, kad yra įrodyta, jog žmogus po galvos netekimo vis dar sąmoningai mąsto apie 7 sekundes. Tarkim, nesigilinsiu į tai, kas tą tyrimą atliko, ar išvis toks buvo atliktas. Kaip ir anksčiau minėjau, netgi tai esmės nepakeičia.

O esmė paprasta – kaip manot, jei paimčiau tokį kardą kaip iš smagiausios “Final Fantasy” dalies ir juo be jokios sąžinės graužaties nukirsčiau jums galvą, ką pagalvotumėt per tas 7 sekundes: ar kad jūs esat be galvos, ar kad jūs esat be kūno?

Aš rimtai klausiu. Dabar tai man aktualiausias nūdienos klausimas. Parašykit savo nuomonę komentaruose, bus labai įdomu pažiūrėt kiek dar šitam pasauly liko pakankamai nurautai įdomių žmonių! Taip pat galit susisiekti visais būdais su manim dėl galimybės tapti savanoriu, kuriam bus nukirsta galva ir per tas kelias sekundes bandoma apklausti, ką iš tiesų galvojat.

Ė. Žmonės, nu rimtai, kiek gi, blin, galima su tais sveikinimais, a? Jau nuoširdžiai užpiso tiek draugai, tiek kolegos, tiek šiaip kažkokie praplaukiantys sutvėrimai su visom tom šventinėm nesąmonėm.

Prieina, sako, “Happy new year!” ar dar ką panašaus. Pala… Čia tipo nuo gruodžio pradžios dabar sakom “su ateinančiais”, per naujus “su naujais”, o po to “su praėjusiais” visą sausį? Nu kas per šūdas?

Vis dar girdžiu ar perskaitau “linkiu ten laimės, sveikatos, dar ko nors ne taip svarbaus”. Atseit kažkas man labai gero linki ir nori, kad man sektųsi. Pinigų geriau man duokit vietoj tų savo linkėjimų! Galit sau geriau ko pasilinkėt. Pinigai man įdomesni.

Tai davai dabar imam ir pradedam su gimtadieniu lygiai taip pat po du mėnesius aplink tą dieną rėkaut sveikinimus, gėles nešt, jei jau negana pasiųst kokią žinutę su kvailu ketureiliu iš sovietinių laikų. Ar čia kokia dėmesio stoka, noras pasirodyt geriausiais pasaulio žmonėm?

Suprantu anglus, kuriems čia visas šitas mėšlas kraujyje įaugęs, suprantu ir naujienų portalus, kurie ten kreivai suprogramuoti ir sveikinimus ar kokią kitą nesąmonę atsiunčia dviem savaitėm vėliau, nu bet kaip su kitais?

Rodos, šiemet atrašiau kokius tris kartus “ačiū, tau irgi to paties”. Ir ką? Tipo neužtenka? Ką, laimės trūksta? Jei palinkėsiu, atsiras jos? Geresnis pasidarysiu? Nifiga!

Melting Snowman by r0se designs

Joo. Žiūriu, kad jau metų pabaiga visai čia pat, o iš tų dalykų, kuriuos taip čia viešai pasižadėjau padaryt šiemet, nieko gero kaip ir nepadariau.

Žadėjau stengtis ilgai nemiegoti, tačiau kuo toliau, tuo ilgiau knarkiu ir visai dėl to nepergyvenu. Dabar jaučiuosi, kaip lokys žiemą – tipo, nežadinkit iki pat pavasario.

Žadėjau pasispausti su tinklaraščio rašymu. Na taip, parašiau šiek tiek daugiau nei prieš tai, bet tai ką parašiau daugiau, sudaro visiškos nesąmonės. Ir vėl imu kartotis – nesuprantu, kodėl jūs skaitot šitas sapaliones?

Žadėjau spaustis su anglų kalba, bet viskas susiklostė taip, kad anglų kalba palauks, nes švęsti gyvenimą ar tinginiauti yra daug maloniau. Nesutinkat, nuobodybės?

Žadėjau išmokti profesionaliai daryti nuotraukas. Na, padariau kelias tokias įdomesnes fotosesijas, bet tai jokiu būdu manęs nepriartina nė prie tokio pažengusio mėgėjo.

Žadėjau išmokti žmonėms sakyti “ne”. Na, nemoku ir tiek. Bet dabartiniam darbe tai netgi privalumas, todėl šito pažado nesilaikymas nesiskaito.

Pasitempiau tik su realiais žmonėm, skaupiamomis asmeninėmis knygomis ir kambarys neatrodo tokia kiaulidė kaip paprastai atrodydavo. Šiais metais nebebus pažadu – lai būna taip, kaip išeis, neplanuosiu nieko daugiau.

Metai buvo ganėtinai įdomūs – susiradau tikrai smagių draugų kompaniją, pakeičiau darbą į kur kas geresnį, pradėjau ganėtinai aktyviai bendrauti su keliais šitos nesąmonės skaitytojais. Ot keistuoliai!

Tinklaraščio gyvenime irgi padaugėjo skaitančiųjų, komentuotojų, pasikeitė ir mano skaitomų ir nebeskaitomų tinklaraščių sąrašas. Mano manymu, būtinai turit aplankyti ciniko Roberto blogą, Buržujaus rašinėlius, Komjaunimą, Common Sense, pamaivišką Nekalbadienį, pasivaikščiojimus tvoromis, vieną tokį Džiugą, Rokiškį ir nelabai malonaus žmogaus užrašus. Šitie dabar yra mano mėgstamiausi ir dažniausiai skaitomi. Jei manai, kad esi įdomus ir gali būti mano mėgstamiausias, parašyk komentaruose.

Labiausiai visų dėmesio sulaukė mano pasvaičiojimai apie tobulos pažinties paieškas, Lietuvos vėliavos spalvas ir nutautėjimą, vieno rusiško šlagerio kitokia necenzūruota versija, pasakojimas apie tikėjimą Dievu ir pakeiksnojimai visus geriau žinančius, ko aš noriu. Kas neskaitėt, nepasikuklinkit ir paskaitykit, o tą padarę ir pakomentuokit – pasipyksim.

Nesigilinsim kiek prikomentuota, kas komentavo daugiausiai ir iš kur pas mane ateidavo skaitytojai. Nemėgstu matematikos – su malonumu skaičiuoju tik savo pinigus.

Tikiuosi, kad jūsų metai buvo prastesni nei mano ir tikiuosi, kad ateinantys mano metai bus geresni nei jūsų. Linkiu sau gerų naujų draugų, stipresnių ryšių su gerais senaisiais, sveikatos pakelt daug alaus ir sėkmingos karjeros. Jums linkiu to paties, tik ne tiek daug ir ne taip nuoširdžiai.