Category Archives: Šiukšlynas

Nu tai ką, mano mieli pižonai, prisilaižėt? Prisilinkėjot vienas kitiems begalinės, niekada nesibaigiančios ir ant pačio pragaro liepsnų kunkuliuojančios meilės? Man irgi linkėjo, Valentinu vadino. O mano vardas tai visai kitoks…

Duodavo mano mylimosios per galvą su keptuve, duodavo su kočėlu per šonus vien tik dėl to, kad niekur nesivesdavau šitą svarbią dieną. (Lietuvoj ji jau kaip ir praėjo.) O aš nesuprasdavau dėl ko muša. Slėpdavausi, susigūždavau kur kampe už ir vaidindavau bulvių maišą. Bet rasdavo.

Gi šita diena visai nesiskiria nuo kitų. Nesiskiria nuo vakar dienos ir kažin ar kuo skiriasi nuo rytdienos. Klausiau pačios gražiausios šiaulietės to. Klausiau, kuo gi šita diena kitokia? Sakė, daugiau meilės, sakė, ore ji dvelkia. O man ore dvelkia mašinų išmetamosios dujos, oras ir smogo prisikaupęs lengvas lietutis.

Aišku, baisiai smagu paimti ir pasielgti kaip nekenčiami spameriai – prasiųsti visiems kokį nors sušiktą “linkiu tau meilės” ir tikėtis, kad jei jau pats savo noru neatsiuntė ko nors panašaus, tai bent jau atsakys į žinutę kažkuo panašiu. Taigi, žinutę… Jau net el. paštas nebe populiarus, nebekalbu apie ranka nesuskaitomu hieroglifų prikreivotus popiergalius.

Linkėti meilės, mano beplinkančia ir dar bent šiokį tokį protą turėjusia ir jį jau beprarandančia galva, panašiai kaip kokiam gerokai vyresniam giminaičiui linkėti sveikatos. Juk jiems iškart sveikata trigubai pagerėja vos tik to palinkim. O jei palinkim dar kartą, sveikata gerėja jau geometrine progresija. Taip? Tad linkėkim ir kuo daugiau – tikrai visiems prisipildys kišenės viskuo, ko tik aniems panorėsim. Ar bent jau dėl reikalo apsimesim, kad norim.

O “Bullet for my Valentine” yra britų metalcore grupę, kurios dainose (ar kaip ten vadinasi tas žvėriškas rėkimas į mikrofoną, nuo kokio antrą kartą užkimtų Bryan Adams) daugiau meilės nei bet kurioje širdutėmis prigrūstoje “Maximoje”, atseit mergaičių ir berniukų prikimštose picerijose, nors realiai jie tenori tas mergaites kuo greičiau namo parsivest ir išpist. Jap, daug meilės visur. Ypač šitą dieną.

Wolf howling at the full moon by Norman Johnson

Pamenat tą istoriją su geležiniu vilku, kuris ten kažkokiam miegančiam mūsų protėviui prisisapnavo ir prisiprašė, kad tas miestą tam miške pastatytų. Matai, užtenka tik pastaugt kažkokiam neaiškiam daiktui ir žmonės žygdarbius daro!

Čia va ir mano gyvenime ėmė toks vilkelis cypaut. Tiksliau, pacypė ir nustojo. Matyt, suprato, kad aš ne protėvis ir nestatau miestų dėl neaiškių padarų. Na, gal šitas padaras ir ne toks neaiškus, koks neaiškus buvo tam kunigaikščiui, bet vis tiek… Piliakalnių nekasu, miestų nestatau. (Tačiau griaunu ir neprašytas.)

O viskas buvo taip, kad kažkada dariau fotosesiją tokiai dar bekylančiai Lietuvos popmuzikos žvaigždutei. Padarėm, pasidžiaugėm abu rezultatais, smagu matyt, kad jos FB profily puikuojasi būtent mano daryta nuotrauka. Taip viskas ir baigėsi, susitarėm vasarą įgyvendint dar vieną mintį dėl nuotraukų.

Kartą dar jai ten kažkas buvo negerai su tėvais, po to negerai su bernu, tai biški paguodžiau, rodos, padėjo. Ir po to visada buvo tyla. Turėjau dar porą minčių dėl fotografavimosi, bandžiau susisiekt, tačiau atsakymo nebuvo. Mačiau tiek Skype prisijungusią, tiek FB. Na, tiek to, galvoju, nenori, nereikia. Ir palikau ramybėj.

O čia vakar, bac, rašo man per FB, “piktas gnomai Arvydai, klausyk, gal gali man parašyti dainą, man per TV pasirodymas Lietuvoj bus greit, nerandu kas galėtų parašyti?” Beveik žagtelėjau. Na taip, suprantu, kad retai kurie dainininkai patys rašo dainas, suprantu, kad šikna dega, o laikas spaudžia, bet aš taip nežaidžiu.

Jei tai būtų draugas, neatsisakyčiau, parašyčiau tą dainą, lai dainuoja, lai ten džiaugiasi pusę Lietuvos, nesunku. Bet kai žmogus akivaizdžiai ignoruoja dėl neaiškių priežasčių, kodėl aš neturėčiau gi jo ignoruoti lygiai taip pat?! Kodėl turėčiau gaišti laiką, rašydamas dainą žmogui, kuris neranda laiko parašyt net trumpos nuomonės, kurios klausiu? A?

Ne, neskambės mano dainos dar Lietuvoj, neskambės mano žodžiai. Aišku, nuo to niekam nėra nei blogiau, nei geriau. Bet vis tiek gi smagu pasielgti bjauriai ir kažkam pasakyti “ne”!

Dar toli iki mano gimtadienio – visas mėnuo. Bet gi žinot kaip būna su dovanom. Prineša visi visokių nesąmonių, kad kartais nė patys nežino, ką ten nupirko. Gi žinot, svarbu padovanot kažką, nesvarbu ar tam žmogui to reikia, ar išvis tas žmogus žinos, ką su dovanotu dalyku daryti.

Kaip gi mano namo šeimininkui kažkas padovanojo tą radijo bangomis valdomą malūnsparnį, kurį jis tiktai išpakavo ir net neišbandė – jam tas dalykas yra visiškas šūdas. Po to kažkas tai pamatė ir nupirko dar vieną malūnsparnį. Tikriausiai pagalvojo, kad ponui A. visi tie skraidantys plastiko gabalai labai patinka. Jaučiu, per kitą gimtadienį gaus dar vieną!

Nors dovanas ne itin mėgstu, tačiau kartais, kaip pasakė vienas lyg ir protingas žmogus, nutinka dalykai, kad dovanas gaunu. O norėdamas išvengt panašių nesusipratimų kaip su tuo malūnsparniu, rašau sąrašą pageidaujamų dovanų, kad turėtumėt laiko pagalvot ką dovanot ir tom dovanom užsidirbt. Va va, dėl to taip anksti.  O čia ir dovanų sąrašas:

1. Mercedes-Benz C200 ar C220. Pažiūrėkit, kad geresnių metų būtų ir su vairu dešinėj pusėj.
2. Canon 5D Mark II, 24-70 f2.4L – išduodu numylėtąjį Nikon!
3. Trijų miegamųjų namą kokioj trečioj Londono zonoj. Jei nespėsit susitaupyt, tiks ir pigesnis – dviejų miegamųjų ketvirtoj zonoj.
4. Šaldytuvą alui laikyti.
5. Tą šaldytuvą pripildyti alum.
6. Auksinę žuvelę su dar neišnaudotais trim norais.
7. Auksinę žuvelę su dar neišnaudotu bent vienu noru.
8. Laimingą loterijos bilietą (kai sakau “laimingą”, neturiu omeny keturių kampų, eilutės ar istrižainių).
9. Mėgstamiausius mano kvepalus. Galima ir didelį kiekį.
10. Visas “Žiedų valdovo” knygas, įskaitant ir “Hobitą”.
11. Knygą “Dievo iliuzija”.
12. Labai geras 2.1 kolonėles! Nekenčiu kaimynų!
13. 365 poras kojinių – kad užtektų iki pat kito gimtadienio.
14. Anglų kalbos pamokas. Privačias. Su privatumo bonusais.
15. “Odeon” abonementą ateinančiai 30čiai metų.
16. Maikę su užrašu “Piktas gnomas Arvydas” ant nugaros. Prieš darant paklauskit dėl dizaino, po patys nesąmonę padarysit garantuotai.
17. Kelionę dviems į Kanarus, Kubą ar Braziliją.
18. Bilietus vienam į Tailandą.
19. Galit ir apkabinti – irgi gera dovaną.
20. Galit ir padainuot ką nors gyvai. Su gitara grojant.
21. Metams hostingo planą kokiam nors patikimam servery, nes dabartinis tiekėjas labai jau prastą liniją su užsieniu turi.
22. Daktaro ir profesoriaus Ragelskio galvą.
23. Taiką Izraelyje.
24. Kokį nors gerą 24 colių LCD monitorių su HDMI jungtim.
25. Vokelį.

Yra ir daugiau galimų variantų bet kokiai kišenei. Yra net nemokamų. Sąrašas gali būti pildomas. Rezervuotis dovanas galit komentaruose parašę punkto numerį, nes dviejų vienodų dovanų man nereikia (išskyrus punktą 22). Žmonės, padovanoję ką nors iš pirmų aštuonių punktų, iškart pataps geriausiais draugais.

Gasmask Girl (c) CowGummy

Šiandien prisiminus šiokį tokį lietuvių internetinės liaudies folklorą, užėjo toks debesis minčių iš kurių išsivystė paprasta teorija apie tai, kur dingo dinozaurai. O atsakymas yra paprastas – jie niekur nedingo – jie vis dar tarp mūsų. Aišku, nesupratot nė velnio, bet pasistengsiu paaiškint taip paprastai, kad suprastų ir dr. Laurynas Ragelskis.

O gilios ir saldžiarūgštės šito reikalo šaknys glūdi paprastuose pažintiniuose skelbimuose ar šiaip kokioje pažinčių svetainėje, kur ten visi kuo daugiau save išgiria, kad tik pritrauktų kieno nors dėmesį ir galėtų pasikedenti ant galinės mašinos sėdynės.

Tipo, rašo moterys, aš atvira, vidutinės (kartais ir patrauklią išvaizdą pamini) išvaizdos ten per visus kraštus romantiška, baisia jau linksma, o bendrauti mėgsta labiau nei žurnalą “Žmonės”. Ir patys suprantat kas po visa tuo taip kruopščiai paslėpta – beviltiška mikroautobusiuko dydžio  pana, kurios veidas primena Fredį Kriugerį, o pradėjus bendraut paaiškėja, kad linksmumas ir noras bendrauti pasireiškia idiotišku neužsičiaupimu ir visokiomis isterijomis.

Taip taip, mielieji, tos “mielos, romantiškos ir simpatiškos” ir skelbimų,  sms pažinčių televizoriuje, draugas.lt, radijuje ar dar iš kur kitur, paprastai ir yra tie krokodilai – nuo senų senovės išlikę dinozaurų broliai, pusbroliai ir sengalvėlės močiutės. Taip ir tyko grobio, laukia, pražiojusios nasrus.

Dar tas mergas-nū-grynai-kaip-krokodylas galima atpažinti iš to, kad vietoj bet kokios nuotraukos (anketos, profilio, albume ar šiaip) prisideda visokių tai kačiukų. Vietoj savo paties nuotraukų! Kačiukai, šuniukai, ramunės, šiek tiek apsirengusių porno aktorių ar vis dar nekaltos Britney Spears nuotrauka. Nevokit, padlos, mano nuotraukų, čia tikrai aš xxxmazhutexxx. Gera save vadint mažute, kai lygini su bokštiniu kranu.

Būkit tikri – jei pamatot tikį profilį, šaudykit – ten ne žmogus, o krokodilas. Arba aligatorius. Žo, saugokitės, bijokit dinozaurų, jie visur aplinkui! O tai pagaus ir bb žino ką nukąs.

Canal gatvės Mančesteryje ženklas

Šiandien skambinau brangiajai Penktajai būdamas darbe ir mūsų pokalbį girdėjo mano kolega brazilas. Aišku, nė velnio nesuprato, ką mes ten kalbėjom ir dėl to per daug galvos nesuko. Kadangi ana turi gerą balsą, tai ir šiaip biški pakikenom.

Baigus kalbėti, brazilas klausia, o su kuo gi aš čia taip ilgai (jo manymu ilgai, o mano – trumpai) plepėjau. Sakau, su drauge gi nu. Ir mano nuostabai, klausia, o tai ji tik šiaip draugė ar kažkas daugiau? Sako, tikiuosi, kad tik šiaip draugė.

Atrodytų, kas gi čia tokio, susidomėjo brazilas su kokia čia mergiote kalbuosi, taip? Bet yra maža, tokia visai visai nedidelė smulkmenėlė – tas brazilas yra gėjus. Arba pydaras. Nelabai gilinuosi šita tema, tai sunku man juos atskirt.

Ale kad žinotumėt koks įdomus jausmas, kai susidaro įspūdis, kad pavydi ne pana, o bernas! Toks jau baisiai dviprasmiškas jausmas! Ne itin man tai patiko, bet anas ir taip supranta, sako, sorry! O aš kaip tikras britas sakau, you are welcome! O mintyse galvoju, “tik ne mano šiknoj”.

Jau ir taip mano gyvenime pydarų per daug. Tai koks lenkas kolega, kuris jau antrą dieną išsiskėtęs vaikščiojo po atvažiavimo Londonan (gyrėsi, kad Soho buvo), tai koks Laurynas Ragelskis parėkaudamas prieš juos viešoj erdvėj sau namie garaže atsitūpęs atsuktuvu šikną pakrapštinėja… O dabar dar ir tas!

Ale agresyvūs darosi, reiks, man rodos, tuoj rezervatą jiems kurt, kaip anksčiau tokius indėnams kūrė.