Priėjęs prie veidrodžio prisiminiau panašią sceną iš “pono Byno”, kai vargšelis skutosi nosies plaukus su paprasta barzdaskute. Aš gi ne ponas Bynas ir netgi ne vargšelis, tad tokiom priemonėm panaudoti drąsos neturiu. Bet ir tie lauk styrantys plaukeliai labai jau negražiai atrodo. Pagalvosit, kad juos pincetu išsitraukiau ar žirklėmis nusikirpau? Ne, buvo visai ne taip. Turiu aš tam specialų dalyką, tad nosies plaukus šalint yra net smagiau nei barzdą skusti. Kišteli nosin tokį tušinuko storio galą ir pamaskatuoji viduj – tai viskas, ką reikia padaryt, kad tapčiau du kart gražesnis.

Dar iš vakaro buvau pasikrovęs barzdaskutę, tad ryte teliko gerokai pabraukyti per smarką su tuo dalyku, nes apžėlęs jau buvau gerokai. Keli žmonės sakė, kad trijų dienų šeriai man visai tinka, bet nelabai tikėjau. O visiškai netikėti ėmiau, kai tai patvirtino Skorpionė. Būtent dėl to ir nusiskutau plikai. Barzdą.

Tada išsiploviau galvą su šešiais skirtingais šampūnais, išsidžiovinau plaukus. Dar veidą nusiprausiau, išsivaliau ausis (čia buvo didžiausias iššūkis) ir pasitepiau paakius kažkokiu tai “Skin Doctor” kremu, kuris turėtų sumažint patamsėjusių paakių efektą, bet kol kas veikia visiškai priešingai. Po to išsivaliau dantis vibruojančiu šepetėliu, kurį netyčia pavogiau iš parduotuvės ir apsirengęs išbėgau darban.

Po visų grožio procedūrų atrodžiau kokiais aštuoniais metais jaunesnis ir maždaug tiek pat kartų dailesnis. O dar kaip visi darbe spoksojo, kai pirmą kartą darbovietės koridoriais (ir antrą kartą per visą gyvenimą) ėjau aukštai iškėlęs galvą su dailiu būtent tai dienai nupirktu kostiumu. Gnomas buvo gražus.

Vakar ji vėl atsirado, paklausė, kaip man sekasi, ką smagaus nuveikiau, kur buvau, ką mačiau, ką gėriau. Turėjo sekti klausimas, o kada gi aš į tą Lietuvą grįšiu ir ar rasiu laiko jai. Bet sekė kitas, kiek netikėtas ir pirmą kartą per du užsienio metus sulauktas. Jis skambėjo taip, “neparašai nieko, negi užmiršai ir visai nepasiilgai?”

Paprastai netikėtos situacijos užkluptas pasielgiu taip, kad rezultatas būna ne mažiau netikėtas nei pati situacija. Gavęs tokį klausimą, pasielgiau žydiškai – atsakiau klausimu į klausimą. Paklausiau, “o ką tu darai, kad aš tave išlaikyčiau atminty nuolat? Ką darai, kad pasiilgčiau ir parėjęs namo po darbo norėčiau parašyti būtent tau, o ne kam nors kitam?”

Kažkada pats esu gavęs tokį klausimą, dabar jį pavogiau pats. Kadangi po tokio atsakymo nesulaukiau netgi smailo, spėju, dienotvarkėj laiko ieškot nereiks. Nors ir taip, rodos, jau galutinai atidėjau savo kelionę į Lietuvą dar bent pusmečiui. Po to tikriausiai atidėsiu dar kartą.

Šiandien po darbo važiuodamas namo centrine linija, įlipau į prieš paskutinį vagoną ir, kaip man jau darosi įprasta, atsišliejau į gale esančias duris, nes pro jų pravirą langą gana maloniai pučia vėjas, kai traukinys įsibėgėja. Tikriausiai visi žinot, kad metro sėdynių eilės yra viena prieš kitą, tad keleiviai sėdi visada vienas į kitą atsisukę veidais. Vienoje iš tų eilių sėdėjo tokia labai nedaug apsirengusi mergina. Ji buvo šiek tiek tamsesnio gymio. Sakykim kokia ispanė ar kažkaip panašiai paskrudusios odos. Tevilkėjo tokią sportinę liemenėlę ir smarkiai aptemptus šortukus, kurie tik dar labiau paryškino ir taip jau kosminiais ilgio vienetais matuojamų jos kojų ilgumą.

Iki kitos stotelės ji sėdėjo visiškai viena, į mane dėmesio nelabai kreipė, nes, kaip jau viršuj minėjau, aš žmonėms esu labiau juokingas nei įdomus. Kitoj stotelėj įlipo du vaikinukai, šiek tiek stabtelėję jie pasirinko priešais merginą esančią eilę. Dar kitoj stotelėj įlipo dar vienas vaikinukas, tas irgi akimirką padvejojęs pasirinko tą pačią eilę. Ir taip tesėsi tol, kol visa ta eilė buvo užpildyta, kol buvo vietos, niekas nesėdo į tą pačią eilę su ta panele. Aišku, po to jau nebebuvo pasirinkimo, teko sėsti arba likti stovėti.

Pana buvo visiškai ne mano skonio, tad ėmiau stebėti tuos vaikinukus, kurie, tarp kitko, irgi buvo ne mano skonio. Vienas į tas kojas taip vėpsojo, kad pagalvojau, tikriausiai paleistas ką tik iš kalėjimo ir taip pirma jo pamatyta moteriškė. Dar kitas kažką bandė skaityti, bet aiškiai matėsi, kad niekaip negali susikaupti – vis pakeldavo akis jų pailsinti, o geriausias vaistas akims – ilgų kojų vaizdas. Likę berniokai vis bandė apsimesti, kad nežiūri – tai tūkstantąjį kartą žiūrėjo metro žemėlapį, dvi kabančias reklamas, stebėjo pro langus tunelio sienas lyg ten būtų gražiausio Afrikos safario peizažai, maigydavo mobilųjį nors tunelyje ryšio nerasi… Žodžiu, darė bet ką, kad tik ta pana nepastebėtų jų bežiūrinčių ir seiles beryjančių.

O ta pana žinojo, kad jos kojos traukia akis. Jai nereikėjo slėpti akių, galėjo naglai dairytis ir gaudyti tų vaikinukų žvilgsnius. Aniems kažkodėl susigėdus ir nudelbus akis, panos veide trumpam atsirasdavo kažkoks keistas (tikriausiai pergalės) šypsnys. Tereikėjo ilgų kojų nepridengti ir jie visi tapo jos, kad ir kaip beviltiškai bandė tai slėpti. Buvo smagu žiūrėti kaip tą žvilgsnių kovą beveik sausu rezultatu laimėjo mergina.

Vienintelis “kalinys” sugebėjo atremti tą jos žvilgsnį ir nė trumpam nenuleido akių nuo jos mylios ilgumo kojų bei lauk besiveržiančių bumbulų.

Ble, žmonės, nu tikrai fucking awesome, kad visi jūs geriau žinot, ką man pirkt, ko man reikia, ko aš noriu ar net ką naktimis sapnuoju. Labai aš džiaugiuosi, kai man tai pasakojat ir niekada neklausot, ką aš išsakau garsiai, nes gi ble, aš meluoju, o jūs, kaip ir prieš tai jau minėjau, viską už mane geriau žinot. Ir taip gerai žinot viską, kad širdy tikrai imu džiaugtis jus pažinodamas.

Ir ta proga pasakykit man, mielieji, galvojau pirkt Mercedes C180 ar C200, bet tai gal nusipirkt 1985 metų Golfą, nes gi, matai, aš visai nesu profesionalus vairuotojas, tai kokio šūdo man reikia geros mašinos, jei galiu važinėtis triperiu, kol išnagrinėsiu kaip veikia įpurškimo sistema ar turbina. Juk taip, mielieji žinovai?

Gi dabar laiką leidžiu su gražia ir protinga pana. Net nežinau ar ji labiau graži, ar labiau protinga. Bet gi, didžiaburniai, gal man ją pasiūst velniop (manau, reiktų rašyt žodį nachui, bet dėl kartais čia apsilankančių nepilnamečių to nerašysiu) ir susirast kokią nors negražią? Arba kvailą? Gi aš ne koks profesionalas lovoj, kosmetikoj ar kur kitur, tai kam man reikia tokios visaip ypatingos draugės? Išrinkit man, jūs geriau gi žinot kokios man tinka ir patinka, ble.

Jūs man pasakokit, kalbėkit! Man tai tikrai rūpi. Ir aš tikrai, blin, padarysiu taip kaip jūs man sakot, ne taip kaip galvojau, kad noriu iki išgirstant jūsų svarbią nuomonę. Kalbėkit ne tik apie fotiką, mašiną, panas, kalbėkit man apie viską. Kaip Zaratustra darydavo, kaip pranašai kokie! Suplanuokit mano gyvenimą, nugyvensiu aš jį sau pagal jus.

Bet ne viskas visada taip sekasi kaip būna prieš tai suplanuota. Per klaidą nutiko taip, kad gnomas buvo pakviestas į barbekiu, kuriame ir reikėjo demonstruot visą tą priaugtą svorį ir nuo to kažkaip dėl neaiškių priežasčių susiaurėjusius marškinėlius. Tai vargšas piktas Arvydas nuėjo dieną prieš tai vėl pasportuot, pagalvojo gi, per daug nebus, kaip tik dar kokį gramą parodys kitą vakarą. Ir kaip dėjo tampyt svorius, kilnot štangas, daryt atsilenkimus, prisitraukimus, atsispaudimus, pašokinėjimus ir salto mortale, kad aplinkinių gatvių lapės per tris rajonus atsitraukė. Oi prakaitas liejosi upeliais, oi smagiai buvo…

Kitą dieną turėjo išaušt tos jau barbekiu dienos rytas. Ir nepagalvokit nieko blogo – jis išaušo. Tik piktas gnomas Arvydas buvo sulūžęs. Gi jis aną vakarą vis dar upeliais bebėgančiu prakaitu po sporto išlindo tiesiai į vėjuotą vakarą ir nusiprausė po meilės šaltu lietum. O tą rytą pabudęs visai nesunkiai pastebėjo, kad iš nosies teka neaiškaus žalio atspalvio snargliai. Va lygiai tokie pat kaip nuotraukoj viršuj – ten tas piktas gnomas nufotografuotas. Ir vėl ėmė lakstyt ratais gnomas, verkti ir sienas kumšteliais daužyti – na kaip rodysi savo krūtinę, kai snargliai per ją teka? Dabar gi vasara, visi maikutes nešioja, į rankoves visko nusišluostyt nepavyks…

Parodė gi jis kažką vis tiek, supūtė du pakelius servetėlių, liko nuskriaustas ir liūdėjo, nes negalėjo stebėti kaip kepami burgeriai, šašlykai ir dar bala žino koks keistas maistas. Guodėsi po to visiems, nes teko sėdėt viduj ir aiškint trijų metų mergaitei, kad piktas gnomas Arvydas negali šiandien su ja eiti į kiemą pažaisti futbolo, nes jis prilips po to kur nors prie namo sienos ir bus panašus į kažkokį žalią gleivėtą padarą iš “vaiduoklių gelbėtojų”. Nepaisant visų šitų nesąmonių, į pakartotinį barbekiu gnomas keliaus dar šio mėnesio pabaigoj ir jau bando susitaikyti, kad prieš tai bent jau paskutinę dieną reiks visiškai nebetampyt jokių štangų. Kitaip vėl futbolo nepažais su ta mažyle.

Taip vat tas sportas sugadino mano BBQ. Nors gal labiau gnomo žioplumas…

http://www.nopattern.com/nopattern/

Šiandien prisiminiau, kad Didžiojoje Britanijoje esu šiek tiek daugiau nei du metus. Lygiai tiek pat nesu buvęs Lietuvoje ir, jei kas leistų, dar tiek pat nebūčiau, tačiau yra kaip yra – kad ir kaip nenoriu, po trijų mėnesių teks grįžt Lietuvon. Savaitei ar dešimčiai dienų. Bet vis tiek nenoriu. Pažiūrėsim, kiek ten draugų beliko.

Prisiminiau tą dieną, kai mikriukas paleido mus Londono rytuose prie didžiulės maisto parduotuvės. Viskas atrodė taip purvina, šiukšlių daug, visi lipa per jas, patys mėto bet ką bet kur. Aišku, įpratau prie viso to, dabar tai jau įprasta, visiškai netrukdo tokia didmiesčio betvarkė. Aną kartą, manau, kaip ir visiems kitiems atvykėliams, kliuvo iškart visokių spalvų žmonės. Čia jau tikrai yra kur akis paganyt.

Tada dar buvau įpratęs prie susiraukusių lietuvių snukių, piktų žvilgsnių ir vietoj burnos gaiviklio naudojamo “Euro” alaus. Visa tai atrodė taip įprasta, kad, rodės, kitaip ir būt negali, o jei ir yra, tai kažkur toli, kur mūsų nėra ir nebus. Pradėjau dirbt ten, kur lietuvių nebuvo, dirbau su arabais, lenkais ir brazilais. Na, lenkai tokie pat nekokie žmonės kaip ir mes. Arabai dar prastesni, o va brazilus įsimylėjau tada.

Vis dar neaišku apie ką aš? O gi kaip visada – apie panas! Gi nuo vienos brazilės ir prasidėjo tai, kad ėmiau sakyt, “mieli draugai ir kaimynai, pamatysit, niekada nevesiu lietuvaitės”. Manau dėl to, kad man lietuvaitės buvo tapusios tokiu pat įprastu dalykų kaip… Bijau prilygint kokiam nors maisto produktui, nes čia skaitančios panos tuoj nosin man duos, o aš jų labai bijau.

Žodžiu, buvo taip, kad pradėjau mėgt braziles. Tiksliau, iš pradžių vieną,  o po to, kai ta viena jau nusibodo, ėmiau mėgt visas braziles. Dabar irgi jas mėgstu labiausiai, bet šiek tiek kitaip nei prieš tai – dabar jau brazilės žmonos nebenoriu. Po to nutiko taip, kad ėmiau spoksoti į tamsiaodes panas. Ne tuos visiškus angliakasius, bet tokias gražiai rudas. Ir man jos buvo tokios gražios…

Dar praėjus kiek laiko, nusisukau nuo tų, nes horizonte pasirodė dvi labai gražios azijietės. Viena iš Kinijos, kita iš Honkongo. Bet tokios gražios, kad tada į jas būčiau iškeitęs visas braziles ir tas paskrudintas rudaodes. Tačiau kaip ir visada, atėjo laikas ir jos išvažiavo atgal į savo bambukų ir ryžių šalis. Nieko tokio, tada pagalvojau, atvažiuos kitos tokios pat gražios. Ir parėjau pas braziles atgal.

Sėdėdavau kur bare su jais, klausydavaus jų muzikos, kalbų ir galvodavau, “kokie jie visgi laimingi žmonės, nesusiraukę kaip tapkės ar rauginti agurkai, šypsosi, draugiški ir bendrauja su visais, kurie nori su jais bendrauti”. Sakau, “Tartaruga, o davai ženyjamės?” Sakė, negali, nes jau turi kažkokį ten bernioką, kurį myli ir nori ištekės. Velniop, galvoju, susirasiu kitą nesusiraukusią paną.

Po to nutiko katastrofa, neprognozuojami dalykai ėmė darytis aplinkui – internetu susipažinau su lietuvaite, kuri gulėjo Šiaurės Airijos ligoninėje su sutrupintais abiejų kulnų kaulais. Na, kokie ten kaulai, ten jau panašiau buvo į kokaino miltelius, o ne kaulus. Bet kad ir kokie skausmai ją ten kankino, nebuvo dienos, kad būtų susiraukus, nesišypsotų ar turėtų kitų lietuviškų bruožų. Buvo kitokia, galvojau, ženysiuos šitą jau tikrai. Bet pabėgo, neteko apsiženyt.

Susimąsčiau, toks ciklas praėjo, viskas pasikeitė. Kas patiko prieš tai, nepatinka dabar, kas patinka dabar, galbūt kažkada irgi nebepatiks. Gal tos rudaodės ir azijietės patiko vien tik dėl to, kad man jos tiesiog buvo egzotika, nematytos, nečiupinėtos, nekalbintos? Kažkada galvojau, kokios jos ypatingos. Taip, jos nelaksto ratais surauktu snukiu, neskleidžia aplink blogų emocijų, nesiskundžia dėl visko nuolat. Tačiau tik tiek.

Dabar vat patinka tipiška lietuvaitė dirbanti tam pačiam darbe su manim. O taip! Ji susiraukus! Ji skundžiasi! Ji turi tokį piktą žvilgsnį, kad tikriausiai ir pati išsigąsta ryte į veidrodį pažiūrėjus. Jos bendravimas šaltas, be jokių emocijų, niekada nesužinosi, ką iš tiesų galvoja. Pikta. Net jos vardas neprasideda iš raidės G. Bet patinka ir tiek. Ir ji yra pirma lietuvaitė, kurią per Londone praleistus du metus pakviečiau alaus. But that’s just first impression.

Tiesiog be visų tų negerų dalykų, kurie kažkodėl visai jai tinka, turi labai gerų savybių. Ir kai kažkada čia sėdėjom bare, aš gėriau alų, o ji valgė Cezario salotas, pagalvojau, o gi tikrai, kad ir kokios tos lietuvės susiraukusios, piktos, blogos, nelaimingos ir mėgstančios skųstis, jos visgi tos, kurias suprantu, su kuriomis velniškai sunku, bet kantrybė atsiperka su kaupu. Ir, manau, kad jau pats laikas perrašyti savo idealios panos savybių sąrašą – kai ką papildyti, kai ką nereikalingo nutrinti ar bent jau ne taip akcentuoti.

Ir prie viso to, prisiminiau vieną frazę, kurią girdėjau filme “Mano kaimynė porno žvaigždė”:

Always know if the juice is worth the squeeze.

Taigi, nebepilstant iš tuščio į kiaurą, pasakoju, kokios mintys atėjo į galvą važiuojant metro traukiniu pas gi labai mielą panelę (ši aplinkybė verčia mane nerimauti dėl minčių kilmės). Visi tikriausiai žinom pasakojimus apie tai, kas nutiko Velykų salai, tiksliau, priežastis, kodėl ten gyvenusi civilizacija išnyko. Dėl didžiulio gimstamumo didėjimo ir mums gresia panaši istorija.

O dabar ta mintis apie gėjus. Ir aišku, lesbietes. O žinot, kad jie natūraliai negali turėt vaikų? Ne? Na, iš kur gi jūs žinosit, jei gnomas nepasakys. Tai va, nei gėjai, nei lesbietės vaikų pasidaryt patys negali. Vadinasi, niekaip neprisideda prie gimstamumo didinimo, kuris, kaip jau supratot, ir yra didžiausia (ar bent jau viena iš didesniųjų) grėsmė mūsų civilizacijai. O jei neprisideda prie išnykimo grėsmės, vadinasi, jų veikla turi būti traktuojama kaip teigiama.

Aišku, man tai šiek tiek nusišikt, nes man dar vietos po saule užteks, maisto irgi, bet vis tiek smagu kažkiek, kad netgi ir tuose pimpalas-į-pimpalą santykiuose bent kažką gero galima įžvelgti. Visada kiti mane laikė be galo tolerantišku žmogumi, o dabar jau ir pats tuo imu tikėti.

Tada “Snoro bankas” atsiuntė kažkokią “Saulėgrąžos” kortelę, kur iškart gali pasiimt 1000 litų ir juos atiduot atgal kada nors, kai turėsi. Aišku, su kažkokiais procentais. Bet aš toks spontaniškas žmogus – jei reikia noriu, tai ir perku. Tad iškart nulėkiau su ta kortele į “Topocentrą” ir nusipirkau Fujifilm FinePix S1000fd fotoaparatą. Patiko jis man. Kaip už tokią kainą, buvo visai šaunus, tik kad neturėjo tos vaizdo stabilizavimo funkcijos. Tada apie tai visai negalvojau.

Fotografavau ilgokai. Ne visokius menus, bet šiaip žmones, pastatus ar patį save. Gnomui gi patinka save fotografuot. Ir buvau juo patenkintas bei laimingas tol, kol neteko į rankas paturėt normalaus fotoaparato. Tiksliai nepamenu kas ten buvo, bet iš nuotraukų spėju, kad D50 ar kažkas panašaus. Nuo to laiko Fuji buvo ištraukiamas tik per visokius balius, kai niekas kitas jokio fotoaparato neturėjo.

Šiek tiek pasitaupiau ir nusipirkau Nikon D90 su Nikkor 18-105 ganėtinai tamsiu bei lėtu objektyvu, pasiskaitęs koks jis visaip šaunus ir pan. Dabar jau ir menų šiek tiek pasibandau. Jau nepalyginsi su muiline, fotoaparatas yra super, tik objektyvas dar ne koks. Nelabai pavyksta padaryti gerų nuotraukų, kai apšvietimas mažesnis.

Tačiau nutiko negeras dalykas. Per vieną iš balių buvo atėjęs toks dėdė su savo fotoaparatu. Tai toks Canon 5D Mark II. Palaikiau rankose, padariau kelias nuotraukas. Pamačiau kaip atrodo jo darytos nuotraukos naktį. Pamačiau, kad triukšmo nėra, kai ISO yra toks didelis, kad iki tiek jau skaičiuot nebemoku.

O dabar konkursinis klausimas – spėkit, koks bus mano sekantis pirkinys?

O štai ir nuveiktų darbų sąrašas, kuriuo atsiskaitau tiems keliems žmonėms, kurie kažkodėl čia vis užeina kasdien:

• Po persikėlimo į dabartinį adresą, nebuvo apsižiūrėta ir senų įrašų iliustracijos liko sename serveryje, o kai tas gi buvo uždarytas, tie paveiksliukai paprasčiausiai dingo. Nuliūdau, padaužiau galvą į sieną ir suradau tokius pat arba bent panašius paveiksliukus, kurie galėtų iliustruoti įrašus. Kadangi kai kurie įrašai turėjo ne po vieną paveiksliuką, užtrukau gana nemažai laiko.
• Anksčiau nenaudojau visiškai jokios gramatikos tikrinimo programos, tad per žioplumą ar šiaip skubėjimą pasilikdavo gana nemažai visokių tikrai bukų klaidų. Peržiūrėjau visus įrašus nuo pat pradžios ir ištaisiau visokias grubias gramatikos klaidas. Jei kas jų randa, papasakokit, apsidžiaugsiu.
• Lygiai taip pat buvo ištrinti septyni įrašai, kurie buvo visiškai abejotinos vertės, seni, atsiradę tada, kai tik aš pats teskaičiau šituos paistalus, o jie net man nepatiko. Lygiai taip pat ištryniau arba pakeičiau po kelias eilutes senuose tekstuose, kurios dabartinėje situacijoje jau butų buvusios klaidingos. Kam gi čia tiek jus, tiek save klaidint.
• Dar sukūriau šito blogo puslapį Facebook’e ir taip sužinojau, kad mano šituos visus nusišnekėjimus skaito dar keturi žmonės, apie kuriuos nieko nežinau. Galvojau, bus kokie du, bet pasirodo, kad nesu toks beviltiškas, kokiu save iki šiol laikiau. Žiū, gal kada dar ir penktas žmogus atsiras. Dešinėj blogo pusėj pridėjau to puslapio ženklelį.
• Ištryniau puslapį, kuriame žadėjau dėti savo verstus filmų subtitrus. Buvau įdėjęs dviejų filmų vertimus, bet supratau, kad šį kartą smarkiai suklydau ir viskam, kas atrodo įdomu, tikrai negaliu rasti laiko. Kaip ir kiekvienas žmogus, nemėgstu suprasti klydęs, bet šį kartą tikrai per daug bandžiau apžioti. Kažin ar kada nors beversiu filmų subtitrus, juolab, kad nelabai kam jie įdomūs buvo. O ir vertimas užima gana daug laiko.
• Tiems, kurie klausia dėl Londone ar šiaip Anglijoje reikalingų dokumentų, jų gavimo tvarkos, procedūrų, ar šiaip teiraujasi, kur galima skaniai suvalgyti cepelinų, dešinėj blogo pusėj pateikti Skype mygtukai, kad būtų patogiau parašyti. Nesidrovėkit kreiptis, kai būsiu prie kompiuterio, atsakysiu. Tačiau į draugus prašytis nereikia vien dėl to, kad kažko paklaustumėt (tai negalioja gražioms panoms).
• Pakeičiau ilgai buvusį apklausos klausimą į naują. Aišku, irgi nesąmoningą.

Vat maždaug tiek buvo nuveikta iki vakar. Tai gal ir nėra daug, bet žinant mano tingumą, džiaugiuosi, kad bent tiek pavyko padaryti ir dabar tinklaraštis yra ganėtinai tvarkingas. O dabar jau bus galima pagalvoti ir apie normalų įrašą. Kai sakau “normalų”, turiu omeny, normalų šito blogo rėmuose.

Tačiau taip nutiko, kad po to “Žalgiris” nustojo smaginti mus, o ir žaidėjų žmonos paseno. Nuo to laiko sportu nustojau domėtis išvis, o gyvendamas Vilniuj jau ir televizoriaus nebeturėjau ir nenorėjau turėti. Čia vėlgi kaltos susenusios legendinių Lietuvos krepšininkų žmonos. Dabar tikriausiai jau nepasakyčiau nei vienos “Žalgirio” žaidėjo pavardės, jau nebekalbant apie trenerį ar dar kokį to pasaulio veikėją.

Dabar gyvenu Londone jau du metus ir vis dar jaučiuosi čia svetimas tarp vietinių. Kodėl? O gi todėl, kad lygiai taip pat nežinau nei vienos Anglijos rinktinės žaidėjo pavardės. Aišku, gėda. Visas Londonas iškabinėtas Anglijos vėliavomis, visi palaiko, bėga į barus žiūrėti rungtynių, ten geria ir kalbasi. Aš irgi geriu ir kalbuosi. Jie apie futbolą, aš apie papų neprisidengusias sirgales. Jie domisi paskui tą margą burbulą belakstančiais vyrukais, aš domiuosi ant krūtinės du burbulus turinčiomis rungtynių puošmenomis.

Futbolas visgi man patinka. Ne tik dėl papų per visą ekraną ilgosios pertraukos metu. Ir šiaip kažkaip pradedu savo noru ITV internetinę transliaciją fone laikyt. Sergu už Brazilijos rinktinę dėl to, kad jų fanės gražiausios. Net jei žaistų Lietuva, vis tiek palaikyčiau Brazilijos komandą. Kodėl? O gi todėl, kad, mano nuomone, brazilai yra daug smagesni žmonės už mus. Bent jau tie, kuriuos pažįstu.

O šiaip, žiūriu futbolą jau kelinta diena ir vis dar nesuprantu, kas yra ta nuošalė, nežinau, kokios komandos yra stiprios, kokios silpnos, o už ką sirgt renkuosi pagal aprangos gražumą. Va toks iš manęs sporto fanas. Tačiau vis tiek pranašauju, kad taurę turės arba Ispanija, arba Argentina. Įsidėmėkit, kad taip sakė gnomas, kuris apie futbolą išmano tiek pat, kiek ir apie astronomiją.