The Game by Sunny McAzn

Kažkur skaičiau labai saldžią mintį, kad mes ne nustojam žaisti, nes pasenstam, o pasenstam, nes nustojam žaisti. Labai tikėtina, kad tai tiesa, todėl aš eilinį kartą apsiimu išgelbėti to jūsų nevertas sielas. O žinia paprasta – visi mes žaidžiam žaidimą. Net jei iki šiol to nedarei, dabar darysi. O žaidimas vadinasi labai paprastai – The Game.

The Game yra paprastas žaidimas, kurio visa esmė yra negalvoti apie patį žaidimą. Jei pagalvoji, praloši, o kai praloši, turi apie tai kam nors pranešti. Kaip jau matot, žaidimo laimėti neįmanoma. Galima tik bandyti kuo ilgiau nutolinti pralaimėjimą, kadangi bet kokia mintis apie žaidimą lemia pralaimėjimą.

Jei tiksliau, taisyklės yra labai paprastos:

1. Jei žinai apie šį žaidimą, tu jį žaidi,
2. Kai pagalvoji apie žaidimą, tu jį praloši,
3. Kai praloši žaidimą, tu apie tai praneši kažkam kitam.

Tai pats geriausias žaidimas po Gurpsus, kokį tik esu žaidęs. Žaidžiu nuo to laiko, kai Gintautė pasakė man “you lost The Game”. Ir pradėjęs galvoti, kpš yra tas The Game, aš jį pralošiau. Ji pasakojo, kad pas ją net ant klozeto buvo parašyti rašteliai apie The Game. Nesvarbu, kas parašyta, svarbu, kad pagalvotum.

Plačiau galit paskaityti Wikipedijos puslapyje. Žaiskit, kad nepasentumėt.

Ir kaip jau čia nepridursi – You Lost The Game!

Iki šios dienos lygiai septyniolika žmonių paklausė, kur aš prapuoliau ir kodėl mano bloge vien tik tyla. Priežasčių yra maždaug septynios, tačiau tarp jų nėra nei vienos, kuri būtų rimta.

• Mokausi dar vieną užsienio kalbą. Ir tai nėra ispanų, prancūzų, vokiečių ar kokia kita populiari ir visų garbinama kalba. Jei nežinot jos, galvą guldau, aklai spėdami nepataikysit iš dvylikos kartų. Tik tryliktas būtų taiklus.
• Pradėjau daryti naują mažą projektėlį, kuriame dėsiu sau patikusius demotyvacinius paveiksliukus. Visada jie man patiko, tačiau pasigedau kokios nors svetainės, kuri nebūtinai talpintų tik gerus, tačiau, kad bent blogų nedėtų. Pažiūrėkit į My Mom Said WOW.
• Nusipirkau akustinę gitarą. Tik ta nelabai dar daug laiko atima, bo stygos baisiai pirštus pjauna.
• Persikrausčiau į Londono centrą, ten kol kas neturiu interneto, atsiras tik dar po kokių dviejų savaičių. Tuo pat ir kompas užlinko, o tas be interneto nieko vertas. Tai nieko ir nedarau pastaruoju metu.
• Artėja Kalėdos, tai stengiuosi slėptis, kad dovanų negaučiau!
• Jau seniai galvojau, kad laikas nustoti rašyti į šitą blogą. Ir tai gavosi savaime, be didesnių pastangų. Nežinau ar dar ką nors čia papaistysiu.

Tai va. Iliustracijos nedėjau, nes tingėjau.

Šiandien vaikštinėjau po naują prekybos centrą „Westfield“ Londono rytuose, slampinėjau dairydamasis, gal rasiu kur pinigus išleisti. Buvo įdomu pažiūrėti ir į žmones, kurie čia lankosi. Nelabai jie skiriasi nuo Lietuvos „Akropolio elito“. Gal net tokie pat – spokso ne tiek į vitrinas, kiek į priešingos lyties padarus lyg lauktų, kol tas kitas prieis ir užkalbins. Bet taip niekas ir neprieina.

Trečiame prekybos centro aukšte pamačiau gerokai tamsesnio gymio vyruką, kuris atvirai spoksojo į žemyn eskalatoriumi besileidžiančių panų iškirptes. Papai patinka ir man, pažiūrėjau žemyn, o ten pilna panų, kurios rodo savo turtus visiems. Didelius ar mažus, bet rodo taip, kad apžiūrėti galima atidžiau nei bet kokį eksponatą muziejuje.

Pamenu, neseniai buvau Lietuvoje, vaikščiojau prekybos centrais, dairiausi žemyn nuo balkonų, tačiau tiek papų nemačiau. Nors ir daug karštesnis oras buvo. Ėmiau galvoti, gal gi lietuvaitės neturi ko parodyt, jei jau nerodo? Juk jei žmonės turi kažką gražaus, visada stengiasi tai pabrėžti. Žmonės – kaip povai su savo plunksnomis – bando suvilioti spalvingiausiomis savo savybėmis.

Pažiūrėjau į tuos vaikščiojančius Himalajus ir Alpes, pažiūrėjau kaip tie ugnikalniai veržiasi. Gražu pažiūrėti, tikrai gražu – laukinė gamta visada kausto akį. Tačiau bent jau aš nepajutau to paprasto seksualumo, kurio buvo pilna Lietuvos gatvėse.

Tada mano akys ėmė žvelgti aukščiau kalnų. Gerokai pasižvalgęs supratau, kad lietuvaitės papų po nosimis kiekvienam nekaičioja ne dėl to, kad jų neturėtų. Paprasčiausiai joms to daryti nereikia vien tam, kad kažką sužavėtų. Lietuvaitės, kitaip nei londonietės, paprasčiausiai gražios. Gražios nuo galvos iki kojų. Arba nuo kojų iki galvos – kaip kam patogiau.

Kai sakau, kad lietuvaitės gražios, o Londono panos baisios, nesupraskit blogai. Tiek Londone apstu gražių panų, tiek Lietuvoje baisių – nors traktoriais arabams vežk. Tiesiog Lietuvoje vaikščiojant nuolat mačiau gražius žmones, o Londone tokių reikia dar paieškoti. Tokių tikrai dailių, o ne vien vaikščiojančių makiažo paminklų.

Ir visai nenustebau, kai taksistas man pasakė, „pažįstų daug gražių anglių, pažįstu daug baisių anglų, o va lietuvės, kurias pažįstu, yra visos gražios“. Tada palinksėjau galva ir tyliai sau pasidžiaugiau, kad mums, lietuviams, gerokai labiau pasisekė, jei jau anie taip mūsiškes giria.

Kad ir kraujo puta, gnomai, pargrįžk iš už jūrų marių.

Labai nelaukiau šitų dienų, kai teks skaičiuoti likusias dienas iki pirmo skrydžio į Lietuvą. Gal ir ne po milijono metų, tačiau vis tiek jau praėjo marios laiko nuo to laiko, kai gyvenau Vilniuje ir girdėjau rusų kalbą dažniau nei bet kurią kitą. Visai neseniai suėjo trys metai nuo to laiko, kai penkių lagaminų užgyventą turtą visai nesunkiai sutalpinau į vieną ir atsiradau Londone – lietuvių tėvynėje.

Po savaitės grįžtu ten, kur kažkada nuogas laksčiau ir tėvams gyvenimą ėdžiau. Priežasčių, kodėl grįžtu, neminėsiu, pasakysiu tik tiek, kad tai – sesės vestuvės. Kitaip dar metų metus neparsirasčiau namo, kad ir kokio dydžio cepelinais ir kebabais viliotų. Juolab, prisiklausius iš po atostogų grįžtančių draugų istorijų, nesinori net trumpam parvažiuoti.

Sakė, Lietuvoje einant gatve sunku bepamatyti jaunimą. Nebėra. Dingo. Tik paskolų už mokslą prikaustyti perkarę studentai liko. Sakė, Lietuvoje šunų gatvėse nebėra, bet kebabuose daugiau mėsos nededa. Šunis išgaudė, suvalgė, o va kačių nepagauna, nepaveja. Suvalgytų irgi. Kažkokiam forume skaičiau, kad Vilnių bandys į Lietuvos miestą atverst – kebabų mėsai naudos gatvėje pagautus lenkus.

Sakė, produktų kainos kyla, o kokybė prastėja. Anksčiau perkant sviestą tik nepažiūrėk ir įsidėsi krepšelin geltonos spalvos šūdą su užrašu “sviesto produktas, riebalų mišinys”. Dabar, sakė, sviesto nebėra prekyboje išvis, o sviesto produktą keičia sviesto produkto produktas, kurį daro iš trylikos skirtingų E ir kaulų čiulpų. Kas antrame cukraus pakelyje galima rasti nemažą kiekį salietros.

Sakė, naujomis mašinomis prekiavę salonai užsidarė, o devyni trečdaliai gatvėmis važinėjančių mašinų yra bent dvigubai senesnės už pačius jų savininkus, o kad nesustotų automobilių eismas, vyriausybė priėmė laikiną nutarimą (kaip supratau, iki tol, kol atsigaus Lietuvos ekonomika) netikrinti transporto priemonių techninės būklės. Atseit, žmonės emigravo, nebėr ką pakelėse trankyt.

Sakė, lietuviai kaimuose pradėjo padirbinėti net lenkiškus koldūnus. Turguose rasi ne tik piratinių kompaktinių diskų, bet ir pigesnių variantų – perrašytų piratinių diskų į paprastus diskus ant kurių vis dar gražiai šviečia CD-R 700MB užrašai. Pasakojo, kad net elektra Lietuvoje taupoma – tinklai paduoda elektrą tik į vieną rozetės skylutę, todėl muzika groja tik per vieną kolonėlę, televizorius nerodo kas antros spalvos, o elektros lemputės vieną valandą degą, kitą – ne.

Sakė, net gero lietuviško alaus jau nebegalima niekur atsigerti. Vietoj to į butelius pila paprastą vandenį iš čiaupo, kuris nuo tekančių rūdžių nusidažo tokia švelniai rusva spalva. Taip, kaip kažkada atrodė alus. Et, kaip seniai tai buvo…

Tokių istorijų daug. Manau, kai kurios gali būti kažkiek perdėtos, tačiau, kad ir kaip bebūtų, jos visos yra tikros, kažkieno išgyventos. Kiekvieną kartą, kai kas nors grįžta (jei išvis grįžta) iš Lietuvos, liūdnu veidu visada papasakoja kokį nors nutikimą, kuris būna, jei ne liūdnas, tai graudus. Dažniausiai dar atsidūsta. Maždaug, “nebevažiuosiu…”

Po tokių istorijų tikrai didelio noro važiuoti tėvynėn nėra. Tačiau jau sugalvojau neblogą atostogų planą: šiksim ant bėgių, atšoksim vestuves, plauksim su baidarėm (aišku, tas “plauksim” reiškia, kad prisikrausim pilnas baidares alaus ir plūduriuosim pasroviui gatavi), pasigersim su senais draugais, pasigersim su blogeriais, po to dar su kuo nors pasigersim, prisivalgysim “Homerburger” produkcijos, reikės susitikti iki šiol nematytus žmones. Tikriausiai ir su jais pasigerti. Žodžiu, atostogos žada būti ganėtinai turiningos bei produktyvios.

Jei kas norit pastatyti man vokiško ar belgiško alaus (priežastis dėl lietuviško minėjau viršuj), prašom susisiekti. Vietų kiekis ribotas. Bilietai nebrangūs.

Kiek moki, tiek ir gauni.

Jau beveik tris metus dirbu antram pagal dydį Europos viešbutyje. Neseniai perėjau į tiesioginį klientų aptarnavimą (o taip, shame on me, kad nesilaikau lietuviškos tradicijos dirbti statybose pagalbiniu) ir pastebėjau, kad dažnas atvykėlis yra susidaręs kažkokį keistą tobulo aptarnavimo paveikslą. Tačiau kaip ir kitur, gaunamas aptarnavimas tiesiogiai priklauso nuo kliento piniginės storio. Čia papasakosiu kelis dažniau pasitaikančius mitus, kurie nėra visiška tiesa. Jei ką pamiršau, pridurkit komentaruose.

1.  Visi klientai yra vienodai svarbus: nesvarbu ar esi turistas ar kokios nors arabiškos šalies šeichas. Aš suprantu, kad tu atvažiavęs į mūsų viešbutį nori jaustis svarbus klientas, kurį visi gerbia. Aš irgi to noriu nuvykęs kitur. Tačiau posakis “klientas yra visada teisus” ir yra tik posakis. Ypač jei visą kelionę nusipirkai per kokius nors paskutinės minutės, vietoj įprastinės nuo 250 svarų už naktį sumokėdamas tik kokius 50 karalienių. Tada gali tik pasvajoti, kad tave viešbutyje sutiks išskėstomis rankomis ir kojomis, dalins nemokamus pusryčius, vakarienę, įpils alaus ir šiaip darys visokias mažas paslaugas. Esi svarbus ne tu, svarbi tik tavo piniginė.

2. Informacijos skyrius žino viską ir jis gali atsakyti į bet kokius klausimus. Iš tiesų ganėtinai suerzina žmonės, kurie tikisi, kad pagal aplinkos kokio nors baro apibūdinimą mes pasakysime ne tik jo pavadinimą, bet ir valgiaraštį bei alaus kainas. Asmeniškai man užtenka per eilinį penktadienio vakarą prieinančių mažiausiai penkiolikos ploną piniginę turinčių turistų, kurie paprašo rekomenduoti kokį nors gerą ir pigų restoraną pavalgyti. Gerą ir pigų centre?! Tai būtų dar nieko, jei jie žinotų kokio maisto nori. Itališko? Kinų? O gal libaniečių? Dažniausiai visgi klausimas būna, “nežinom, bet ką, kad tik skanu būtų”. Ir rekomenduok, kad gudrus, taip, kad po to grįžę rankas kojas bučiuotų, o ne rėkautų, kad mes nieko neišmanom.

3. Ant lagaminų nereikia užklijuoti jokios informacijos apie lagamino šeimininką. O taip, tikrai nereikia, nes mes visada atsimenam visų tūkstančio kasdien pasikeičiančių klientų lagaminų spalvą ir kam jis priklauso. Tikrai atsimenam. Todėl visada džiaugiamės, kai koks pridurkas atsiveža penkis didžiulius lagaminus, kuriuos, aišku, durininkas sukrauna ant tam skito vežimo, o gavęs kambario raktą, išeina nepalikęs mums kambario numerio. Vėliau ateina ir rėkia, kad niekas neatvežė jam jo gigantiškų lagaminų. Kadangi mano tiesioginis viršininkas yra italas, po kelių tokių avinų itališkus keiksmažodžius be akcento išrėkčiau net naktį pažadintas.

4. Skrendant savaitgaliui pailsėti reikia prisikrauti kuo daugiau daiktų. Čia daugiau tinka arabų ir juodukų šeimoms. Anie dviem dienom atsiveža daiktų mažiau nei mes turim jų tada, kai persikraustom iš vieno buto į kitą. Trijų asmenų šeima neretai atsiveža virš dešimties lagaminų, kuriuos sunku net nuo žemės pakelti. Galima tik įsivaizduoti kiek jie susimoka už tai oro uostuose. Mes juos mylim. Ypač tuos, kurie už tokio kiekio nuvežimą į kambarį pasako “ačiū”.

5. Darbuotojų gyvenimo tikslas – patenkinti jūsų bet kokius poreikius. Patikėk, daugumai darbuotojų tikrai ant jūsų nusišikti, o jei kam nors ne – vadinasi, jis gauna tiesioginę finansinę naudą iš jūsų. Didesnei daliai darbuotojų tikrai mažiausiai įdomu kaip praleidote savo laiką su mumis, ar kada nors grįšite, ar kas nors patiko. Darbuotojai to klausia, nes tai yra dalis jų darbo. Nuoširdžiai yra aptarnaujami tik tie klientai, kurie palieka arbatpinigių, iš kurių užsakymų yra gaunami komisiniai ir panašiai. Kuo daugiau pinigų palieki viešbutyje ne visai tiesiogiai (pažintiniai miestų turai, visokie bilietai į spektaklius, pačiame viešbutyje pardavinėjami juvelyriniai dirbiniai – už visą tai juos parduodantys darbuotojai gauna neblogą procentą), tuo geriau tavimi rūpinsis.

6. Klientų aptarnavimo sferos darbuotojai gauna milžiniškus atlyginimus. Čia dar vienas mitas, kuriuo dažnai tiki amerikiečiai ir Rytų Europos gyventojai. Jie atvažiuoja ir galvoja, kad mes uždirbam kalnus pinigų. Na taip, mano pajamos yra didesnės nei daugumos lietuvaičių dirbančių statybose, bet vis tiek ne milijonai. Visi mes dirbam dėl pinigų ir siekiam jų daugiau. Tad natūralu, kad tiek aš, tiek kiti darbuotojai pirmiausiai dėmesį skirs tam žmogui, kuris anksčiau jau yra palikęs arbatpinigių arba yra didesnė tikimybė, kad paliks. Todėl nenustebkit, kad daugumoje Europos viešbučių daugiau dėmesio bus skiriama kokiam nors juodaodžiui ar arabui, o ne jums. Paprasčiausiai jie palieka nemažus arbatpinigius, kai, tuo tarpu, dažnas europietis jų nepalieka išvis arba palieka juokingus. Kas norės labiau aptarnauti europietį, kai anas gali duoti daugiausiai 5 svarus, o arabas ar koks juodukas – 20? Gaila, 50 svarų arbatpinigiams palieka ganėtinai retai.

7. Lojalumo kortelę turintis žmogus gaus išskirtinį aptarnavimą. Čia iš dalies tiesa, nes tokią kortelę turintys žmonės turi tam tikrų privilegijų: tai gali būti atskira registratūra, kad nereiktų stovėti eilėj, nemokamas internetas kambaryje, pusę kainos už ilgalaikį bagažo saugojimą ar dar kokie nors mažmožiai. Ir viskas. Pasitaiko situacijų, kai žmogus beveik vidurnaktį ateina užsisakyti kokio nors bilieto, jam yra pasakoma, kad jis tai gali padaryti tik darbo valandomis. O tas išpyškina, “bet aš gi turiu platininę lojalumo kortelę”! Maždaug, “vėluoju į oro uostą, bet kadangi turiu kortelę, pastatykit man ant stogo nusileidimo platformą sraigtasparniui”.

Nors imk ir išsitrauk automatą.

Va, čia tau, močiut, už tai, kad visus 60 metų žirnių sriuba buvo išliko tokia pat skani

Šiandien metro traukiny mačiau labai dailią paną. Ji buvo iš tokių, kurių niekas dažniausiai nekabina, nes maždaug gi “nėra šansų”. Ji buvo iš tokių, kurias bet katras bent jau mintyse parsiveda namo ir paprašo žmonos išeiti į virtuvę, kol jiedu pažais su bespalviais balionėliais. Ji buvo iš tų, kurios yra įsivaizduojamos sėdinčios prie storų dėdžių prabangiuose limuzinuose.Ir ji buvo ta, į kurią tada žiūrėjo visas vagonas. Įskaitant panas ir vyrus, šalia kurių kelnėse pagalbininkai statė palapines. Ir tų pačių vyrų žmonos.

Aišku, nekeista, visgi pavasaris, o Londone šiltu oru ganėtinai dažnai galima pamatyti kokią nors ganėtinai atvirą ir tuo akiai patrauklią paną. Pagalvojau, o ir aš mielai tokią namo parsivesčiau, jei turėčiau žmoną, mielai paprašyčiau palaukti jos balkone ar dar kur. Ir žinau, kad ta žmona, kai tik pamatytų, ką parsivedžiau, balkone lauktų ne pykdama, o pavydėdama!

Po to atėjo mintis, kad ji yra tokia, kurią mielai bet kuris vyras išdulkintu per visus galus. Taip, ji tokia. Bet ar ji yra panaši į tą, kurią norėtųsi laikyti šalia savęs visą laiką? Va čia jau nėra, manau, vienos nuomonės. Vieni imtų rėkt – kad taip, norėčiau. Aišku, o kas nenorėtų tokios badyt skylamušiu visas likusias savo gyvenimo dienas?

Bet čia ne apie tai. Čia labiau apie tai, kiek žmonių norėtų tokį eksponatą imti į žmonas. Būtent į tas, kurios lauktų balkone, virtuvėje ar sandėliuke. Kažin kiek vyrų realiai imtų tokią paną į žmonas, kai žinotų, kad ji bet kada išeis, nes tokia tikrai visada turės kur eiti? Taip, savisaugos jausmas išlieka ir renkantis žmoną. Visi žino, kad yra du panų tipai: vienas – parodyti draugams, kitas – mamai. Man kažkodėl atrodo, kad bet kuris vyras nesijaustų užtikrintas savo pozicija. Ne dėl to, kad jis būtų prastas, tiesiog dėl tokios išvaizdos… O kiek per dieną vyrų ją užkalbina, kai manęs nėra šalia, kiek numerių ji duoda kitiems vyrams, ar ji visada atsisako nueit kavos, kažin kodėl ji šiandien taip vėlai parėjo namo?..

Čia tik šiaip, pamąstymai. Šiaip ji net išvaizda nebuvo panaši į tą, kurią kada nors norėčiau apsiženyti ir pripūsti. Jau nekalbant apie charakterį. (Čia moteriškas kolektyvas turėtų užsiputoti kaip gero alaus bokalas.) Apie tai jau esu rašęs prieš daugiau nei metus, bet reiks, turbūt perrašyt, nes šis bei tas pakito. Kad ir kaip ten bebūtų, ji buvo velniškai graži. Reiks į būsimos žmonos paieškos skelbimo sąlygas įrašyti punktą, kur bus reikalaujama nuolankiai sutikti išeiti į koridorių. Na, tam balionėlių džiaugsmo metui, kurį paminėjau šiek tiek aukščiau.

Confess your sins to the Lord and you will be forgiven; confess them to man and you will be laughed at. - Josh Billings

Yra mažas ir visai nedidelis reikaliukas, bet prieš tai reikia paminėti, kad čia nereikia painioti dviejų baisiai svarbių dalykų, kuriuos jau buvau minėjęs daug kartų:  aš esu prieš bažnyčia, prieš bet jokias religijos apraiškas, bet niekada nebuvau prieš tikėjimą. Todėl čia nėra diskusija, ar egzistuoja kažkas, kas sukūrė pasaulį, ar ne. Komentaruose to aptart irgi nereikia – kada nors kitą kartą gal užkabinsiu ir šitą temą, bet jai reikia pasiruošti smarkiai.

Esmė tokia, turiu aš tokį broliuką, kuris daug laiko prieš porą metų praleisdavo su mūsų parapijos kunigais – tie buvo jauni, mėgo jaunimą (tikiuos ne dėl tų pačių kunigų problemų, kurios plačiai nuskambėjo visur), sukūrė kažkokį smagų užimtumo būrelį, vaišino picom, į kiną vežiodavo, žaisdavo krepšinį ir panašiai. Aišku, visi jie ten ir kalbėdavosi labai labai daug. Plepūs anie buvo be galo, modernūs – per pamokslus apie internetą ir SMS bobutėm pasakodavo.

Ir kažkada jie buvo paklausti apie išpažintį. Klausimas turėjo skambėti maždaug taip, “tai žiūrėk, kunigėl, aš dabar čia pas tave dykai valgau picą, už bažnyčios stogui lopyt bei žvakėms skirtus pinigus važinėjam į kiną ir visaip kitaip pas tave čia pratinuosi prie rojaus, bet tai kaip tu į mane žiūrėsi, jei aš per išpažintį toj klausykloj papasakosiu, kad geriu, rūkau, myliu girtas mergaites? Ar dar kada begaučiau picos?”

Tu tik įsivaizduok kaip po tokio netikėto išpuolio dvasininko veide per porą sekundžių atsispindėtų visos vaivorykštės spalvos. Na, bent jau taip būtų nutikę dauguma atveju. O šitas kunigėlis nepasimetė ir atsakė. Vėlgi, kadangi atsakyta buvo seniai ir rašytiniuose šaltiniuose nepaminėta, iš atsiminimų galima daryti prielaidą, kad visą tai skambėjo panašiai į tai: “mielasis, nieko tokio, per tą išpažintį tu man gali sakyti, ką tik nori, nes aš viso to negirdžiu; matai, kai klausau išpažinties, aš paskolinu savo kūną pačiam Dievui ir jis byloja mano lūpomis, jis atleidžia tau nuodėmes, o aš nieko apie jas nežinau ir jų visai neprisimenu.”

Ir visą tai būtų super, kad bažnyčia kaip rimta kontora garantuoja savo klientų konfidencialumą. O kaip žinote, svarbesnius klientus visose rimtose firmose aptarnauja visokie direktoriai ar jau ten patys patys aukščiausieji.  Kaip jau minėjau, viskas būtų lyg ir gerai, jeigu tie patys kunigai per pamokslą “netyčia” neminėtų klausyklose išsakytų nuodėmių. Taip, visai lyg netyčia, lyg tarp kitko, lyg koks tai sutapimas nuolat atsitinka.

O iš viso šito iškyla mažas klaustukas. Tai kam mes atliekam išpažintį – Dievui ar kunigui? Tarkim, kad kunigui. Vadinasi, kunigas meluoja vaikams teikdamas kitaip automatiškai darydamas nuodėmę. (Kadangi ten buvo du kunigai, visai tikėtina, kad jie tai apeina kiekvieną vakarą atleisdami vienas kitam nuodėmes.) Kitas variantas, jei nuodėmių, kaip anie sako, klausosi pats Dievas, įsikūnijęs į dvasiškio kūną. Tokiu atveju, kokio velnio metų metus sėdėti tuose kunigų seminarijos suoluose ir visą tai mokytis, jei atėjus laikui panaudoti gautas žinias, kunigą užvaldo (pasiskoliną kūną) pats Vyriausiasis? Ir iš kur tada kunigai visgi sužino ar bent nutuokia apie nuodėmes, jei sugeba tai per pamokslą išrėžti?

Aišku, aš tikiu, kad kunigai nemeluoja, nes kitaip darytų nuodėmę ir iškart parodytų religijos beprasmybę, todėl darau prielaidą, kad visgi Dievas juos užvaldo ir mes kalbamės su juo. Visame šitame reikale smagiausias dalykas yra tas (tikiuosi, pastebėjote), kad kiekvieno kunigo, kuris klauso mūsų griekų, “apsigyvenusio” Dievo charakteris vis kitoks?

Juodo pimpalo partija balotiruojasi į prezidentus

Šiandien piktą gnomą Arvydą apėmė dvasinis nušvitimas – visai nesitikėdamas pagaliau supratau, kodėl aš neturiu bobos. Taip, bobos, o ne panos. Šitas žodis labai kietai skamba, o nuo šiandien nusprendžiau būti kietas, nes tik tokie gali nusikabinti bet kokią mergą.

Iki šiol gi, matyt, nebuvau pakankamai kietas, todėl panos į mane net nepažiūri, jau nebekalbu apie parsivedimą namo ir bala žino kokių negerų dalykų darymą su ja. Net baisios panos, kurių jau niekas nekabina, ir tos nežiūri. Dėl to, po to stebuklingo nušvitimo, sudariau sau mažą planą, ką daryt reiks.

Pirmiausia, susižinojau kokie bernai yra vadinami kietais. Geriausia to, aišku, paklaust tų rūžavai apsirengusių, rūžavai nagus nusilakavusių ir visur kitur tokią spalvą naudojančių mergaičių, katros nė nenumano, kad knygą galima naudoti ne tik bendrabuty po šaldytuvu pakišt, kad tas tiesiai stovėtų.

Supratau, kad jei aš noriu Londone būt kietas, pirmiausia man reikia pasidaryti juoduku. Nes tie turi didelius pimpalus, o tai labai svarbu. Jei pimpalas nesiekia bent 21 centimetrų (pamiršau paklausti ar čia ramybės būsenoj, ar pačiam jau žydėjime), bernas visiškai nekoks.

Aišku, į pimpalą prisileist silikono ar ko ten galima, ištempt, užaugint. Nesunku, čia tik šiek tiek pinigų kainuos ir turėsiu trečią koją. O kaip iš baltojo į juoduką pasidaryt, neturiu nė menkiausio supratimo. Tačiau išsiaiškinsiu, dėl tokio tikslo kalnus nuversčiau, upes ir jūras perbrisčiau.

Toliau man reikia nusipirkti kelnes, kurios nusismauktų iki pusės šiknos. Ir su tokiomis kelnėmis reikia eiti kuo plačiau dedant kojas. Įtariu dėl to, kad daugiau nebenusmuktų. Tačiau nesigilinu dėl to. Jei juodukai galvoja, kad tai kieta, ir aš tai darysiu.

Kad visas tas reikalas su kelnėmis pavyktų, reikia nusipirkti triusikų su kokios ne mažiau kietos firmos užrašu. Calvin Klein, Cavalli ar dar koks panašus žodis, kurį visi matė ant parduotuvių langų, puikiai tiks. Kadangi nuo šiol panoms rodysiu savo sėdynę, triusikus reiks plaut dažniau.

Dar reikia kokių labai spalvotų kedų ir prie jų priderintos tokios kietos kepurės su dideliu Adidas ženklu. Kuo daugiau spalvų, tuo kietesnė kepurė ir tie batai. O tai itin svarbu. Su tokiais dalykais panos pačios kabinsis man ant kaklo. Netiki? Lažinuosi, kad po savaites ir tu negru tapt norėsi.

Taip pat reikia ryškios maikės. Nėra svarbu, kas parašyta, svarbu, kad būtų labai ryški. Ir treningo reikia, kurį nešioti prasegtą nešiot reikia, kad matytųsi kaip šviečia graži maikė. Svarbu, kad nebūtų ilga – kitaip šikną uždengs ir nieko nebesigaus iš viso to.

Ant kaklo reikia pasikabinti didžiulę grandinėlę su kokiu nors pakabuku. Čia galioja pimpalo principas – kuo didesnis, tuo geriau. Ir visas tas žaislas turi būti auksinis ar bent jau nudažytas panašia spalva. Niekas netikrina gi. Ant rankos irgi reikia grandinėlės arba pigaus auksinės spalvos laikrodžio.

Kelnėse diržas turi turėti labai didelę sagtį. Nu žinot, turgūs pilni būna tų džiaugsmų. Ten turi būt koks tigras, erelis ar dar koks aršus dalykas. Pamenat pimpalo principą? Ir vaikščiojant būtinai viena ranka turi būt užkišta už to diržo. Lyg sakytų, “šitos sagties dydis – niekis, palyginus su tuo, ką laikau rankoj”.

Visus šituos punktus tvarkingai atlikus, jau galima pradėti jaustis kietu. Viskas ateina po didžiulės praktikos. Jei gnomas negimė kietu, jis gali per kančias viso to išmokti. Ir buvo visai nesunku, tereikėjo paklausti reikiamų žmonių, kurie visada viską protingai paaiškina.

Net neabejoju, kad labai greit aš susirasiu paną. Būtent tokią, apie kokią visada svajojau. Vyrai, jei esat tokie pat baisūs ir šiaip nevykę kaip aš, pamąstykit, gal visai verta paaukot šiek tiek pinigų ir savo spalvą vien dėl to, kad po to galėtumėt Londone daugintis kaip kinai?

Dėdė griaustinis

Neseniai reikėjo grąžinti draugui nemažą pinigų sumą grynais. Kažkada teko pasiskolinti, kad gyvenimas pagerėtų. Aišku, ir jis pagerėjo smarkiai. Per daug nesigilinsim į tai, kiek ir kodėl skolinausi, pasigilinsim tik į patį atidavimo faktą ir kaip tas “karalienių” grąžinimas vyko. Piktas gnomas Arvydas be cirkų tai gi niekaip ir niekur neapsisuka. Visada kokių nesąmonių pridirba.

Tą dieną, kai ruošiausi bankan pasiimt grynų, buvo apėmusi bloga nuojauta. Bet tokia nerealiai bloga. Aišku, dėl pavadinimo ir paveiksliuko, pagalvosit, kad dėl kokio nelaimingo atsitikimo ar pan. Ne, visai ne, čia tik šiaip paerzinimui. Kitaip gi niekas neperskaitys šito nuobodaus įrašo. O va dabar kai kurie skaito ir sau galvoja, “tai kur čia ta plyta ant gnomo galvos nukris”. Ne, viskas šiek tiek kitaip.

Negera nuojauta buvo dėl to, kad be čekių knygelės nelabai ten kas nori duoti grynais didesnę sumą pinigų, o man būtent to ir reikėjo. Čekių knygutės neturiu, nes HSBC banke turėjau tik “Passport” sąskaitą, o su tokia nei tos knygutės, nei kreditinės kortelės ar paskolos gaut neįmanoma.

Bet gnomas nebūtų gnomas, jei kažkam nepatiktų (tie, kuriems nepatinka, nesiskaito). Patikau aš ten visiems banke, kavos padarė, sausainiais pavaišino, davė pinigų prigrąsę, kad čia tipo pirmas ir paskutinis kartas… O aš sau po nosim pakikenau, kad gal ir paskutinis, bet tikrai ne pirmas! Ir buvo labai smagu žiūrėt, kad kitaip nei Lietuvoj, čia pinigus jie ne skaičiuoja, o sveria su svarstyklėm!

Tada prie manęs priėjo kitas tarnautojas, kurio paprašiau pakeist mano sąskaitą iš “Passport” į kokią normalią. Tai tas mane nuvedę pas tokią nerealiai gražią indę. Bet tokią nerealiai gražią, kad ta pagrindinė aktorė iš filmo “Lušnynų milijonierius” atrodo kaip pabaisa. Su ta pašnekėjau, pasiguodžiau apie blogą nuojautą, kuri kankino rytais ir ji man pasiūlė sąskaitą keist į “Advance”, nes ten daug navarotų yra ir visas tas dalykas labiau valued. Čia dėl ateities, kai reiks jau kreditinės ar paskolos būstui. Ar šiaip kokiam šūdui.

Ir visame tame “Advance” sąskaitos pakete yra ir gyvybės draudimas. Jėga, dabar galiu drąsiai numirti, žinau, kad tuo bus pasirūpinta! O ir banko kortelę gausiu labai gražią! Tai va, kaip ir antraštė sako, apėmus blogai nuojautai, apsidraudžiau gyvybę.

Smagiausias pasauly darbas - visą dieną skinti braškes

Nuo vakar man prasidėjo atostogos. Tos, žinot, tiek ilgai lauktos ir visaip ne kartą mintyse planuotos. Ir klausimas už milijoną: spėkit, kur aš sėdžiu dabar? Tiksliau, net ne sėdžiu, o stoviu, nes čia sėdėt nelabai yra kur. Atsakymas gi net labai paprastas: aš esu darbe. Dirbu per savo atostogas. Iš pirmų sakinių galit mane klaidingai suprasti – ne, ne tokias atostogas planavau.

Visas šitas reikalas yra labai paprasta istorija, kuri prasidėjo tada, kai pakeičiau darbdavį – iš mane įdarbinusios agentūros (šito gėrio Londone pilna ir darbą rasti gali bet kas, nepriklausomai nuo kalbos žinių ir tautybės; gera pradžia tiems, kurie neturi susitvarkę pradinių dokumentų) perėjau į patį Hiltoną – gerai žinomą pasaulinę kompaniją.

Dirbdamas agentūrai, jaučiausi kaip Lietuvoje – mat visi didžiausi viršininkai buvo arba lietuviai, arba lenkai, kurie, iš esmės, yra tokie patys. Tik pastarieji daugiau keikiasi. O žinot kaip ten su lietuvių valdžia – ar dirbi gerai ir ari kaip arklys, visaip stengiesi darbą atlikt kuo geriau, ar tik atlieki tai, ko prašoma, per daug nesistengi, ar išvis trainiojiesi pakampėm – lietuviai niekada gi nebus patenkinti savo darbininku, nepagirs net jei darbas padarytas geriau nei kas galėjo įsivaizduoti. Bet niekada nepraleis progos parėkaut, išvadint šunimis, o mūsų atveju ir pasakyti, kad jei kažkas nepatinka, visada galim išeiti ir susirasti naują darbą, kur, galbūt, bus geriau. Aišku, geriau nebūna, jei tam kitam darbe irgi lietuviai ar lenkai vadovauja.

Dabar gi dirbu Hiltonui ir čia viskas kitaip. Reikės kada nors parašyti platesnį palyginimą tarp agentūros ir pačios kompanijos. Tuos esminius skirtumus galima taikyti ir kitoms kompanijoms. Taigi, visų pirmiausia mane nustebino labai teigiamas visų požiūris į naują darbuotoją. Mokymo laikas truko ne tris dienas, o beveik tris mėnesius, kur mokymas ir buvo panašus į mokymą, o ne į proto pisimą kaip buvo prieš tai. Jei kas neaišku, visi visada puldavo padėti, o ne pasitikslint atėjus imdavo rėkti, “nu kiek galima tą patį kartoti?”

Per tuos tris pirmus mėnesius pasidariau tuo darbuotoju, kurį vadina the best one. Blin, iš pradžių buvo net nemalonu, po to kažkaip pripratau. Pripratau prie to, kad visi viršininkai nuolat mane giria už kiekvieną gerai atliktą užduotį, o darbo pabaigoje visada padėkoja už dienos darbą. Ir niekas nepyksta dėl klaidų, tiesiog pasistengia paaiškint ką padariau blogai, ko nereiktų daryt kitą kartą. Ir visai be pakelto balso tono.

Prasidėjus naujiems metams, atėjo laikas pasidaryt “Personal Development Plan and Review for 2011″. Čia toks dalykas, kai kartu su pagrindiniu menedžeriu yra nustatomi kitų metų tikslai, kurie grindžiami darbo rezultatais. Man po trijų mėnesių darbo teko tokie tikslai, kad ilgą laiką keikiausi. Mat yra trys žmonės, kurie čia dirba jau beveik po dešimt metų ir tik vienam iš jų tikslai yra didesni nei mano. Kitiems – ryškiai žemesni.

Kadangi viską dariau vos ne idealiai, visi mūsų viršininkai per jų posėdį pamąstė ir sugalvojo, kad piktam gnomui Arvydui galima užkrauti ir dar vieną reikalą – o gi viso departamento užsakymų kontrolę. Aišku, CV gražiai atrodys toks dalykas prie responsabilities skilties. Žodžiu, daugiau darbo už tą pačią algą. Aš visgi esu to lietuviško kraujo – man pinigai labai labai patinka – užtat nesu nusiteikęs labai daug daryt, jei niekas nenori man už tai atsilygint.

Dabar, blin, pagalvoju… O būčiau aš sau ramiai daręs minimumą, tiek kiek kiti daro, būčiau aš sau sėdėjęs namie, nebūtų reikėję nieko čia pavaduot, nebūtų užkrovę papildomų užduočių ar dar kokių nesąmonių. Žodžiu, gerai dirbti yra šūdas, katras visai man nenaudingas. Nėra kaip pasakyt “ne”, kai iš manęs visko tiek tikimąsi. Niekada nemokėjau atsisakyt, kai manęs ko nors prašo.

Tokia dviprasmybė viduj kunkuliuoja. Lyg ir norisi pateisinti visus lūkesčius, gaut amazing rekomendaciją, kai sugalvosiu keist darbą, visiems padėt, kai prašo ar padėt net neprašomam, bet kartu ir užpisa. Bet čia, tikriausiai, jau mano išpindėjusio mąstymo padarinys. Sako, kuo daugiau turi, tuo daugiau norisi.

Cha. Bet už šitą išėjimą iš darbo išsiprašiau papildomos dienos, plius, numanau, kad gausiu šiokį tokį apdovanojimą mėnesio gale. Gaila, ne pinigais, o tais visokiais dovanų čekiais. Bet kadangi baigėsi mano mėgstamiausi kvepalai, reiks apsilankyt “Debenhams”. Gi nieks iš jūsų, šikniai, man nepadovanojot jų vakar  – gimtadienio proga! Nekenčiu jūsų!