Category Archives: Šiukšlynas

The Game by Sunny McAzn

Kažkur skaičiau labai saldžią mintį, kad mes ne nustojam žaisti, nes pasenstam, o pasenstam, nes nustojam žaisti. Labai tikėtina, kad tai tiesa, todėl aš eilinį kartą apsiimu išgelbėti to jūsų nevertas sielas. O žinia paprasta – visi mes žaidžiam žaidimą. Net jei iki šiol to nedarei, dabar darysi. O žaidimas vadinasi labai paprastai – The Game.

The Game yra paprastas žaidimas, kurio visa esmė yra negalvoti apie patį žaidimą. Jei pagalvoji, praloši, o kai praloši, turi apie tai kam nors pranešti. Kaip jau matot, žaidimo laimėti neįmanoma. Galima tik bandyti kuo ilgiau nutolinti pralaimėjimą, kadangi bet kokia mintis apie žaidimą lemia pralaimėjimą.

Jei tiksliau, taisyklės yra labai paprastos:

1. Jei žinai apie šį žaidimą, tu jį žaidi,
2. Kai pagalvoji apie žaidimą, tu jį praloši,
3. Kai praloši žaidimą, tu apie tai praneši kažkam kitam.

Tai pats geriausias žaidimas po Gurpsus, kokį tik esu žaidęs. Žaidžiu nuo to laiko, kai Gintautė pasakė man “you lost The Game”. Ir pradėjęs galvoti, kpš yra tas The Game, aš jį pralošiau. Ji pasakojo, kad pas ją net ant klozeto buvo parašyti rašteliai apie The Game. Nesvarbu, kas parašyta, svarbu, kad pagalvotum.

Plačiau galit paskaityti Wikipedijos puslapyje. Žaiskit, kad nepasentumėt.

Ir kaip jau čia nepridursi – You Lost The Game!

Iki šios dienos lygiai septyniolika žmonių paklausė, kur aš prapuoliau ir kodėl mano bloge vien tik tyla. Priežasčių yra maždaug septynios, tačiau tarp jų nėra nei vienos, kuri būtų rimta.

• Mokausi dar vieną užsienio kalbą. Ir tai nėra ispanų, prancūzų, vokiečių ar kokia kita populiari ir visų garbinama kalba. Jei nežinot jos, galvą guldau, aklai spėdami nepataikysit iš dvylikos kartų. Tik tryliktas būtų taiklus.
• Pradėjau daryti naują mažą projektėlį, kuriame dėsiu sau patikusius demotyvacinius paveiksliukus. Visada jie man patiko, tačiau pasigedau kokios nors svetainės, kuri nebūtinai talpintų tik gerus, tačiau, kad bent blogų nedėtų. Pažiūrėkit į My Mom Said WOW.
• Nusipirkau akustinę gitarą. Tik ta nelabai dar daug laiko atima, bo stygos baisiai pirštus pjauna.
• Persikrausčiau į Londono centrą, ten kol kas neturiu interneto, atsiras tik dar po kokių dviejų savaičių. Tuo pat ir kompas užlinko, o tas be interneto nieko vertas. Tai nieko ir nedarau pastaruoju metu.
• Artėja Kalėdos, tai stengiuosi slėptis, kad dovanų negaučiau!
• Jau seniai galvojau, kad laikas nustoti rašyti į šitą blogą. Ir tai gavosi savaime, be didesnių pastangų. Nežinau ar dar ką nors čia papaistysiu.

Tai va. Iliustracijos nedėjau, nes tingėjau.

Šiandien vaikštinėjau po naują prekybos centrą „Westfield“ Londono rytuose, slampinėjau dairydamasis, gal rasiu kur pinigus išleisti. Buvo įdomu pažiūrėti ir į žmones, kurie čia lankosi. Nelabai jie skiriasi nuo Lietuvos „Akropolio elito“. Gal net tokie pat – spokso ne tiek į vitrinas, kiek į priešingos lyties padarus lyg lauktų, kol tas kitas prieis ir užkalbins. Bet taip niekas ir neprieina.

Trečiame prekybos centro aukšte pamačiau gerokai tamsesnio gymio vyruką, kuris atvirai spoksojo į žemyn eskalatoriumi besileidžiančių panų iškirptes. Papai patinka ir man, pažiūrėjau žemyn, o ten pilna panų, kurios rodo savo turtus visiems. Didelius ar mažus, bet rodo taip, kad apžiūrėti galima atidžiau nei bet kokį eksponatą muziejuje.

Pamenu, neseniai buvau Lietuvoje, vaikščiojau prekybos centrais, dairiausi žemyn nuo balkonų, tačiau tiek papų nemačiau. Nors ir daug karštesnis oras buvo. Ėmiau galvoti, gal gi lietuvaitės neturi ko parodyt, jei jau nerodo? Juk jei žmonės turi kažką gražaus, visada stengiasi tai pabrėžti. Žmonės – kaip povai su savo plunksnomis – bando suvilioti spalvingiausiomis savo savybėmis.

Pažiūrėjau į tuos vaikščiojančius Himalajus ir Alpes, pažiūrėjau kaip tie ugnikalniai veržiasi. Gražu pažiūrėti, tikrai gražu – laukinė gamta visada kausto akį. Tačiau bent jau aš nepajutau to paprasto seksualumo, kurio buvo pilna Lietuvos gatvėse.

Tada mano akys ėmė žvelgti aukščiau kalnų. Gerokai pasižvalgęs supratau, kad lietuvaitės papų po nosimis kiekvienam nekaičioja ne dėl to, kad jų neturėtų. Paprasčiausiai joms to daryti nereikia vien tam, kad kažką sužavėtų. Lietuvaitės, kitaip nei londonietės, paprasčiausiai gražios. Gražios nuo galvos iki kojų. Arba nuo kojų iki galvos – kaip kam patogiau.

Kai sakau, kad lietuvaitės gražios, o Londono panos baisios, nesupraskit blogai. Tiek Londone apstu gražių panų, tiek Lietuvoje baisių – nors traktoriais arabams vežk. Tiesiog Lietuvoje vaikščiojant nuolat mačiau gražius žmones, o Londone tokių reikia dar paieškoti. Tokių tikrai dailių, o ne vien vaikščiojančių makiažo paminklų.

Ir visai nenustebau, kai taksistas man pasakė, „pažįstų daug gražių anglių, pažįstu daug baisių anglų, o va lietuvės, kurias pažįstu, yra visos gražios“. Tada palinksėjau galva ir tyliai sau pasidžiaugiau, kad mums, lietuviams, gerokai labiau pasisekė, jei jau anie taip mūsiškes giria.

Kad ir kraujo puta, gnomai, pargrįžk iš už jūrų marių.

Labai nelaukiau šitų dienų, kai teks skaičiuoti likusias dienas iki pirmo skrydžio į Lietuvą. Gal ir ne po milijono metų, tačiau vis tiek jau praėjo marios laiko nuo to laiko, kai gyvenau Vilniuje ir girdėjau rusų kalbą dažniau nei bet kurią kitą. Visai neseniai suėjo trys metai nuo to laiko, kai penkių lagaminų užgyventą turtą visai nesunkiai sutalpinau į vieną ir atsiradau Londone – lietuvių tėvynėje.

Po savaitės grįžtu ten, kur kažkada nuogas laksčiau ir tėvams gyvenimą ėdžiau. Priežasčių, kodėl grįžtu, neminėsiu, pasakysiu tik tiek, kad tai – sesės vestuvės. Kitaip dar metų metus neparsirasčiau namo, kad ir kokio dydžio cepelinais ir kebabais viliotų. Juolab, prisiklausius iš po atostogų grįžtančių draugų istorijų, nesinori net trumpam parvažiuoti.

Sakė, Lietuvoje einant gatve sunku bepamatyti jaunimą. Nebėra. Dingo. Tik paskolų už mokslą prikaustyti perkarę studentai liko. Sakė, Lietuvoje šunų gatvėse nebėra, bet kebabuose daugiau mėsos nededa. Šunis išgaudė, suvalgė, o va kačių nepagauna, nepaveja. Suvalgytų irgi. Kažkokiam forume skaičiau, kad Vilnių bandys į Lietuvos miestą atverst – kebabų mėsai naudos gatvėje pagautus lenkus.

Sakė, produktų kainos kyla, o kokybė prastėja. Anksčiau perkant sviestą tik nepažiūrėk ir įsidėsi krepšelin geltonos spalvos šūdą su užrašu “sviesto produktas, riebalų mišinys”. Dabar, sakė, sviesto nebėra prekyboje išvis, o sviesto produktą keičia sviesto produkto produktas, kurį daro iš trylikos skirtingų E ir kaulų čiulpų. Kas antrame cukraus pakelyje galima rasti nemažą kiekį salietros.

Sakė, naujomis mašinomis prekiavę salonai užsidarė, o devyni trečdaliai gatvėmis važinėjančių mašinų yra bent dvigubai senesnės už pačius jų savininkus, o kad nesustotų automobilių eismas, vyriausybė priėmė laikiną nutarimą (kaip supratau, iki tol, kol atsigaus Lietuvos ekonomika) netikrinti transporto priemonių techninės būklės. Atseit, žmonės emigravo, nebėr ką pakelėse trankyt.

Sakė, lietuviai kaimuose pradėjo padirbinėti net lenkiškus koldūnus. Turguose rasi ne tik piratinių kompaktinių diskų, bet ir pigesnių variantų – perrašytų piratinių diskų į paprastus diskus ant kurių vis dar gražiai šviečia CD-R 700MB užrašai. Pasakojo, kad net elektra Lietuvoje taupoma – tinklai paduoda elektrą tik į vieną rozetės skylutę, todėl muzika groja tik per vieną kolonėlę, televizorius nerodo kas antros spalvos, o elektros lemputės vieną valandą degą, kitą – ne.

Sakė, net gero lietuviško alaus jau nebegalima niekur atsigerti. Vietoj to į butelius pila paprastą vandenį iš čiaupo, kuris nuo tekančių rūdžių nusidažo tokia švelniai rusva spalva. Taip, kaip kažkada atrodė alus. Et, kaip seniai tai buvo…

Tokių istorijų daug. Manau, kai kurios gali būti kažkiek perdėtos, tačiau, kad ir kaip bebūtų, jos visos yra tikros, kažkieno išgyventos. Kiekvieną kartą, kai kas nors grįžta (jei išvis grįžta) iš Lietuvos, liūdnu veidu visada papasakoja kokį nors nutikimą, kuris būna, jei ne liūdnas, tai graudus. Dažniausiai dar atsidūsta. Maždaug, “nebevažiuosiu…”

Po tokių istorijų tikrai didelio noro važiuoti tėvynėn nėra. Tačiau jau sugalvojau neblogą atostogų planą: šiksim ant bėgių, atšoksim vestuves, plauksim su baidarėm (aišku, tas “plauksim” reiškia, kad prisikrausim pilnas baidares alaus ir plūduriuosim pasroviui gatavi), pasigersim su senais draugais, pasigersim su blogeriais, po to dar su kuo nors pasigersim, prisivalgysim “Homerburger” produkcijos, reikės susitikti iki šiol nematytus žmones. Tikriausiai ir su jais pasigerti. Žodžiu, atostogos žada būti ganėtinai turiningos bei produktyvios.

Jei kas norit pastatyti man vokiško ar belgiško alaus (priežastis dėl lietuviško minėjau viršuj), prašom susisiekti. Vietų kiekis ribotas. Bilietai nebrangūs.

Kiek moki, tiek ir gauni.

Jau beveik tris metus dirbu antram pagal dydį Europos viešbutyje. Neseniai perėjau į tiesioginį klientų aptarnavimą (o taip, shame on me, kad nesilaikau lietuviškos tradicijos dirbti statybose pagalbiniu) ir pastebėjau, kad dažnas atvykėlis yra susidaręs kažkokį keistą tobulo aptarnavimo paveikslą. Tačiau kaip ir kitur, gaunamas aptarnavimas tiesiogiai priklauso nuo kliento piniginės storio. Čia papasakosiu kelis dažniau pasitaikančius mitus, kurie nėra visiška tiesa. Jei ką pamiršau, pridurkit komentaruose.

1.  Visi klientai yra vienodai svarbus: nesvarbu ar esi turistas ar kokios nors arabiškos šalies šeichas. Aš suprantu, kad tu atvažiavęs į mūsų viešbutį nori jaustis svarbus klientas, kurį visi gerbia. Aš irgi to noriu nuvykęs kitur. Tačiau posakis “klientas yra visada teisus” ir yra tik posakis. Ypač jei visą kelionę nusipirkai per kokius nors paskutinės minutės, vietoj įprastinės nuo 250 svarų už naktį sumokėdamas tik kokius 50 karalienių. Tada gali tik pasvajoti, kad tave viešbutyje sutiks išskėstomis rankomis ir kojomis, dalins nemokamus pusryčius, vakarienę, įpils alaus ir šiaip darys visokias mažas paslaugas. Esi svarbus ne tu, svarbi tik tavo piniginė.

2. Informacijos skyrius žino viską ir jis gali atsakyti į bet kokius klausimus. Iš tiesų ganėtinai suerzina žmonės, kurie tikisi, kad pagal aplinkos kokio nors baro apibūdinimą mes pasakysime ne tik jo pavadinimą, bet ir valgiaraštį bei alaus kainas. Asmeniškai man užtenka per eilinį penktadienio vakarą prieinančių mažiausiai penkiolikos ploną piniginę turinčių turistų, kurie paprašo rekomenduoti kokį nors gerą ir pigų restoraną pavalgyti. Gerą ir pigų centre?! Tai būtų dar nieko, jei jie žinotų kokio maisto nori. Itališko? Kinų? O gal libaniečių? Dažniausiai visgi klausimas būna, “nežinom, bet ką, kad tik skanu būtų”. Ir rekomenduok, kad gudrus, taip, kad po to grįžę rankas kojas bučiuotų, o ne rėkautų, kad mes nieko neišmanom.

3. Ant lagaminų nereikia užklijuoti jokios informacijos apie lagamino šeimininką. O taip, tikrai nereikia, nes mes visada atsimenam visų tūkstančio kasdien pasikeičiančių klientų lagaminų spalvą ir kam jis priklauso. Tikrai atsimenam. Todėl visada džiaugiamės, kai koks pridurkas atsiveža penkis didžiulius lagaminus, kuriuos, aišku, durininkas sukrauna ant tam skito vežimo, o gavęs kambario raktą, išeina nepalikęs mums kambario numerio. Vėliau ateina ir rėkia, kad niekas neatvežė jam jo gigantiškų lagaminų. Kadangi mano tiesioginis viršininkas yra italas, po kelių tokių avinų itališkus keiksmažodžius be akcento išrėkčiau net naktį pažadintas.

4. Skrendant savaitgaliui pailsėti reikia prisikrauti kuo daugiau daiktų. Čia daugiau tinka arabų ir juodukų šeimoms. Anie dviem dienom atsiveža daiktų mažiau nei mes turim jų tada, kai persikraustom iš vieno buto į kitą. Trijų asmenų šeima neretai atsiveža virš dešimties lagaminų, kuriuos sunku net nuo žemės pakelti. Galima tik įsivaizduoti kiek jie susimoka už tai oro uostuose. Mes juos mylim. Ypač tuos, kurie už tokio kiekio nuvežimą į kambarį pasako “ačiū”.

5. Darbuotojų gyvenimo tikslas – patenkinti jūsų bet kokius poreikius. Patikėk, daugumai darbuotojų tikrai ant jūsų nusišikti, o jei kam nors ne – vadinasi, jis gauna tiesioginę finansinę naudą iš jūsų. Didesnei daliai darbuotojų tikrai mažiausiai įdomu kaip praleidote savo laiką su mumis, ar kada nors grįšite, ar kas nors patiko. Darbuotojai to klausia, nes tai yra dalis jų darbo. Nuoširdžiai yra aptarnaujami tik tie klientai, kurie palieka arbatpinigių, iš kurių užsakymų yra gaunami komisiniai ir panašiai. Kuo daugiau pinigų palieki viešbutyje ne visai tiesiogiai (pažintiniai miestų turai, visokie bilietai į spektaklius, pačiame viešbutyje pardavinėjami juvelyriniai dirbiniai – už visą tai juos parduodantys darbuotojai gauna neblogą procentą), tuo geriau tavimi rūpinsis.

6. Klientų aptarnavimo sferos darbuotojai gauna milžiniškus atlyginimus. Čia dar vienas mitas, kuriuo dažnai tiki amerikiečiai ir Rytų Europos gyventojai. Jie atvažiuoja ir galvoja, kad mes uždirbam kalnus pinigų. Na taip, mano pajamos yra didesnės nei daugumos lietuvaičių dirbančių statybose, bet vis tiek ne milijonai. Visi mes dirbam dėl pinigų ir siekiam jų daugiau. Tad natūralu, kad tiek aš, tiek kiti darbuotojai pirmiausiai dėmesį skirs tam žmogui, kuris anksčiau jau yra palikęs arbatpinigių arba yra didesnė tikimybė, kad paliks. Todėl nenustebkit, kad daugumoje Europos viešbučių daugiau dėmesio bus skiriama kokiam nors juodaodžiui ar arabui, o ne jums. Paprasčiausiai jie palieka nemažus arbatpinigius, kai, tuo tarpu, dažnas europietis jų nepalieka išvis arba palieka juokingus. Kas norės labiau aptarnauti europietį, kai anas gali duoti daugiausiai 5 svarus, o arabas ar koks juodukas – 20? Gaila, 50 svarų arbatpinigiams palieka ganėtinai retai.

7. Lojalumo kortelę turintis žmogus gaus išskirtinį aptarnavimą. Čia iš dalies tiesa, nes tokią kortelę turintys žmonės turi tam tikrų privilegijų: tai gali būti atskira registratūra, kad nereiktų stovėti eilėj, nemokamas internetas kambaryje, pusę kainos už ilgalaikį bagažo saugojimą ar dar kokie nors mažmožiai. Ir viskas. Pasitaiko situacijų, kai žmogus beveik vidurnaktį ateina užsisakyti kokio nors bilieto, jam yra pasakoma, kad jis tai gali padaryti tik darbo valandomis. O tas išpyškina, “bet aš gi turiu platininę lojalumo kortelę”! Maždaug, “vėluoju į oro uostą, bet kadangi turiu kortelę, pastatykit man ant stogo nusileidimo platformą sraigtasparniui”.

Nors imk ir išsitrauk automatą.