Religija

Agnus Dei by Zurbaran

Šiandien važiuodamas metro vieno keleivio rankose pamačiau ganėtinai įdomiai skambančio straipsnio antraštę. Lietuviškai ji skambėtų maždaug taip, “tėvas mirtinai sumušė vaiką dėl to, kad jis pavogė du svarus, kuriuos norėjo paaukoti bažnyčiai”. Ten toks mažytė įvykio apžvalga buvo, o čia dar trumpiau visą tai pasakysiu. Esmė paprasta. Tėvas pasigedo poros svarų, kuriuos rado pas sūnų. Matomai, tėvas buvo karšto būdo ir davė sūnui į skūrą smarkiai – tol kol užmušė. Bemušant ir betardant, vaikas prisipažino, kad juos pasiėmė iš tėvo kišenės, nes norėjo paaukoti bažnyčiai. Aišku viena – sūnus pasimokė – daugiau nebevogs.

O dabar šiaip keli paprasti klausimai, kuriuos norėčiau, kad atsakytų koks nors dvasinį pasaulį propaguojantis žmogus.

1. Ar vaikas padarė nuodėmę vogdamas, nors jis tai darė su gerais ketinimais – “paaukoti bažnyčiai”?
2. Ar vaiko nuodėmė danguje būtų laikoma sunkesne, jei jis būtų tas kapeikas pavogęs, nes norėtų paaukot ne bažnyčiai, o kokiai nors bobutei, kuri neturi ko valgyt?
3. Ar vaiko nuodėmė danguje būtų laikoma sunkesne, jei jis būtų tuos pinigus pavogęs, norėdamas paaukoti musulmonų maldos namams?
4. Ar tėvas padarė nuodėmę bausdamas vaiką už padarytą nuodėmę?
5. Ar tai, kad tėvas užmušė vaiką, nes baudė jį už padarytą nuodėmę, danguje bus laikoma lengvinančia aplinkybe?
6. Ar tai, kad tėvas užmušė vaiką, nes baudė jį už padarytą nuodėmę, nors tas norėjo bažnyčiai (ir suprask – dievui) paaukoti tuos pinigus, bus laikoma sunkinančia aplinkybe?
7. Ar vaikui bus atleista už tai, kad jis vogė?
8. Ar vaikas buvo automatiškai atleista, nes mušamas jis “atkentėjo”?
9. Ar tėvui bus atleista už tai, kad jis užmušė sūnų?

Atsiprašau už tiek daug panašumų šituose klausimuose, tačiau jie iš esmės nėra vienodi. Gal netgi ne panašūs. Man išties labai įdomu būtų, jei kuris nors bent kažkiek drąsesnis bažnyčios atstovas nustotų slėptis po lapais ir išdrįstų čia pakomentuoti, papasakoti bažnyčios požiūrį į tokius dalykus ir atsakyti į tuos klausimus paprastai, o ne eilinį kartą cituodami kokią nors eilutę iš Biblijos, nors po to patys priremti kampan sako, kad tą eilutę galima interpretuoti kaip tik kas nori.

Spėju, kad vėl bijos. Bent jau po paskutiniu įrašu taip ir neatsirado nei vieno drąsesnio nors nuorodą į jį išsiunčiau keliais internete rastais dvasiškių el. pašto adresais. Manau, su šituo padarysiu tą patį.