Category Archives: Pasakos

Seniai seniai už devynių jūrų ir dar daugiau kalnų gyveno labai paprasta paprasto karaliaus dukrelė. Nebuvo ji niekuo ypatinga – nei labai jau gražaus veidelio neturėjo, nei labai dailios figūros neapturėjo. Bet ji buvo labai labai jaunutė ir dėl to nesisielojo. Žaisdavo sau sode su skudurine lėle ir per daug nesisielojo, mat jos mamytė-karalienė jai sakė, kad ji  bus pati gražiausia panelė pasaulyje. Tą patį sakydavo ir sodininkas, kuris prižiūrėjo sodą, kuriame žaisdavo princesė. Visi mylėjo mažą mergaite, rūpindavosi, lepino – kas kokį ledinuką, kas kokį “Mars” šokoladuką nupirkdavo ir jai paduodavo, kas kokiomis sultimis ar limonadu pavaišindavo.

Kurį laiką visi buvo laimingi, bet atėjo metas, kai mažytė princesė šiek tiek paaugo. Jai buvo lygiai trylika, kai gimtadienio proga gavo dovanų ne eilinę skudurinukę, o naujut naujutėlę plastikinę barbę. Apsidžiaugė mergaitė, nes ją seniai jau dėl skudurinių lėlių pirštais badė tarnaičių dukrelės. Nebe madoje mat. Išpakavusi lėlę, princesė suprato, kad nesąmones sakė mamytė apie jos grožį. Lėlė buvo žymiai gražesnė už ją. Nuo tos dienos mergaitė puolė į depresiją ir nustojo žaisti su lėlėm – daugiau laiko praleisdavo tiesiog bastydamasi po nuošalesnius didžiulio sodo kampelius. Tą matė visi, o sodininkas, dirbantis tame sode, bandė ją guosti. Bet nesisekė jam guosti jos nei ledinukais, nei šokoladukais. Ir sulčių ji jau nebenorėjo.

Kartą gi, taip bevaikštinėdama sodo pakampiais, princesė rado sodininko kuprinę su jo pietumis ir pūsle alaus. Pagalvojo mergaitė, kad sodininkui šiek tiek per daug vienam, o kad nereiktų to neišgerto alučio neštis namo, grynai iš geros dūšios ji paėmė ir išgėrė pusę. Savaime suprantama, ji iškart ir nuvirto, o sodininkas ją rado tik per pietų pertrauką. Suprato kame šaknys ir nuo tos dienos jis kasdien su mergaite pietums išgerdavo to skysčio bei per kelias dienas su tuo dėde sodininku taip suartėjo, kad čia pat ir nekaltybę prarado.

Kuriam laikui mergaitė pralinksmėjo, mėgavosi šaunia sodininko draugija ir nebelabai jai rūpėjo tas jos grožis. Taip buvo iki jos šešiolikto gimtadienio. Ji ėmė pastebėti, kad tarnaičių to pačio amžiaus dukros su jaunais berniukais vaikšto ir ją suėmė pavydas. Kurį laiką ji niekaip nesuprato, kodėl ją mielai dulkina tik dėdė sodininkas, o jauni berniukai nė akies krašteliu į ją nepažiūri. Tačiau po to ji netyčia rado barbę ir su pavydu nužvelgė jos kūną. Nubėgusi į savo kambarį pilyje, nusirengė ir apžiūrėjo save veidrody – krūtinė nebuvo iškilusi, veidas blyškus, plaukai susivėlę, drabužiai irgi nekokie. Nepatenkinta ji liko tuo, ką matė. Nusprendė keistis.

Vieną naktį ji pavogė iš savo tėvo-karaliaus aukso kambario raktą ir nubėgusi ten naktį, prisikrovė porą “maximos” maišelių auksinių monetų. Pagalvojo, už tiek pusę pilies nusipirkt galėtų, tad užteks. O ir nešt sunku buvo. Prieš grąžindama raktą, pasidarė dar ir jo kopiją ateičiai. Apdairi buvo. Vos tik išaušo, nuskubėjo ji gi kirpyklon. Pavartė tuometinius mados žurnalus, bet jai nepatiko niekas, tad paėmė ir nusidažė plaukus raudonai. Ryškiai ryškiai. Karalius su karaliene net išsižiojo, kai ją tokią pamatė. Bet po to apsiprato ir numojo ranka, maždaug, ai, paauglė, pamaištaus ir nurims…

Po savaitės princesė vėl ėmė nerimti ir vėl nubėgo į grožio saloną. Šį kartą pasidarė makiažą – ryškiai mėlynai prisidažė aplink akis, skruostus padarė trylika kartų ryškesnius – beveik taip pat raudonus kaip ir plaukai, lūpas išsitepė violetiniais lūpų dažais. Ir ji buvo patenkinta tuo ką matė. Bet ir vėl neilgam. Dar tėvas su motina nebuvo apsipratę prie veido puošmenų, kai ji jau pasisiuvo pati sau tokių rūbų, kurie vėliau buvo išrasti tik po kelių šimtų metų. Ale marškiniai tai lyg ir vyriški, kurių apačia surišta virš bambos, o virš mazgo didžiulė iškirptė, sijonas nedengė nė pusės subinės. Bet ji dėl to buvo tik dar labiau laiminga – pro šalį bevežantys mėšlą bernai vis švilpė, kvietė pasivažinėti. O kai patiko toks dėmesys.

Bet jai kažko dar trūko iki pilnos laimės. Vėl apžiūrėjo barbę ir suprato, kad be didelių papų ji barbe nebus. Ir septyniolikto gimtadienio proga prisipūtė krūtinę tiek, kad berną apkabint jau buvo sunku. Bet ji dėl to nesikrimsdavo, nes matė, kad berniokai užtat ją apkabindami dabar džiaugiasi labiau. Dabar mėšlo vežėjai jau ne tik šūkaudavo, bet ir sustodavo su ja pasitratinti. Patiko jai toks dėmesys, jautėsi esanti įdomi, nes dabar ją dulkino ne tik sodininkas.

Dabar jau tarnaičių dukros pavydėjo ir eidavo pas princesę klausti patarimų, o ji patarinėjo, kad norint būti įdomiai vaikinams tereikia didelių papų, kurių slėpti nevalia, nes jei dideli papai, reiškia, didelė ir širdis, o jei didelės abi širdys, daug ir intelekto mat yra. Dar gi reikia, kuo trumpesnio sijono. Čia tam, kad vėjas išvėdinti tą žuvyčių kvapą. Čia praktiniais sumetimais toks sijonukas reikalingas. Būtinai reikia kuo daugiau makiažo – tada vaikinas niekaip negali atitraukt akių nuo veido, kuris atrodo tobulai. Tik reikia išmokti eiti ramiai, nes nuo didesnių virpesių nuo veido tas tinkas gali nukristi. Ir tarnaičių dukros klausė.

Teoriškai, čia pasaką reiktų baigti žodžiais “ir gyveno jie ilgai ir laimingai”, bet šį kartą neišeis taip greit. Tokiai pabaigai reikia princo su baltu “Golfu”, bet čia buvo daug princų ir visi ją “ėmė ir skaitė”, o su tiek gi geros pabaigos nepasidarysi. O pabaiga buvo tokia – beveik visos panos, kurios buvo itin lengvai skaitomos, prisipūtė ne tik papus, bet ir pilvus. Kai kurios pagimdė, kurios buvo iš tų smarkesnių, pasidarė abortus, o princesę karalius už tokius cirkus išvijo iš namų. Ir ji apsistojo pas sodininką. Abiems buvo tai labai patogu – ir princesė turėjo kur apsistoti, ir sodininkas turėjo, ką padulkinti po darbo.

Taip visi ir gyveno tol, kol princesė sulaukė aštuoniolikos metų. Tada ji susikrovė lagaminą ir patraukė į tolimas šalis laimės ieškoti, nes iš senojo sodininko jau ir nebe koks meilužis pasidarė. Nuvažiavo ji Anglijon, įsidarbino prostitute ir džiaugėsi, kad tiek kenų per dieną gali turėti. Kadangi intelekto turėjo per dvi dideles širdis, tai jai nesunkiai sekėsi kurti svajonių gyvenimą, dirbant tobuloms mergaitėms tobulą darbą. Svarbu tik pripūsti tai, ką reikia, padažyti, kur neryšku, patrumpinti, kad matytųsi, o tada galima ilgai ir laimingai gyventi. Su kenais. Kaip barbei.

O tai rūpūs miltai, apatinis žandikaulis iki pat žemės atvipo, kai radau tarptautinių žodžių žodyne terminą “elfai”. Iki šiol šventai tikėjau, kad elfus sugalvojo koks nors J.R.R. Tolkien, ar koks nors kitas panašias pasakas rašęs dėdė. Kad ir kaip bebūtų gaila, klydau. O tasai žodynas sako taip: Elfai [vok. Elfen], sen. germanų mitologijoje – dvasios, gyvenančios ore, žemėje ir vandenyje; elfai – lengvutės orinės žmogaus pavidalo būtybės, turinčios įvairiausių stebuklingų sugebėjimų; būna šviesūs (geri) ir tamsūs (blogi). Pasirodo, kad visgi šitie ilgaausiai atsirado pirmiausiai pas skandinavus, o mūsų mylimieji fantastai tiesiog juos šiek tiek perdirbo. Gal netgi ne šiek tiek. Elfais buvo pavadinti veikėjai, išore panašūs į žmones, kurie turi tam tikrų galių, sugebėjimų, kuriuos greičiausiai norėtų turėti visi linkę svajoti žmonės. Jie buvo sukurti tarytum maži dievukai žmonių svajonėms. Manau, kad dauguma, kurie įsijautė skaitydami “Hobitą” ar “Žiedų valdovo” knygas, norėjo būti kažkuo panašus į tuos elfus.

Elfai ir žmonės kažkokio tai dievo Iliuvataro kūriniai – atitinkamai pirmagimiai ir sekėjai. O elfai Viduržemėje atsirado, kai dar nešvietė nei saulė, nei mėnulis. Pats Tolkienas apie tai rašo taip: „Šalia žvaigždžių nutvieksto Kuivijẽneno ežero, Pabudimo Vandenų, jie pakirdo iš Iliuvataro miego; ir kol dar tylūs gyveno prie Kuivijeneno, jų akys pirmiau už visa kita pamatė dangaus žvaigždes. (…) Pirmas elfų išgirstas garsas buvo tekančio vandens čiurlenimas ir ant akmenų krentančio vandens skambesys. (…) Jie ėmė kurti kalbą ir duoti vardus visiems dalykams, kuriuos pastebėjo. Save jie pavadino Quendi, kas reiškė „kalbantieji balsais“…“

Išoriškai elfai labai nedaug skyrėsi nuo žmonių – jie buvo aukšti, stiprūs, grakštūs bei bene patys gražiausi iš visų žemiškųjų būtybių. Elfų oda visada būdavo tik šviesi, o akys pilkos. Plaukų spalva dažniausiai priklausydavo nuo jų grupės. Kiekviena grupė turėjo savitą plaukų spalvą. O jų balsai visada būdavo melodingi. Kas skaitė aukščiau paminėtas knygas, tikriausiai atsimena, kad elfai vasaros naktimis mėgsta dainuoti, įlipę aukštai į medžius.

Tiesa, elfai į žmones panašūs bene tik išvaizda. Tarkim, žmonių nėštumas trunka dažniausiai devynis mėnesius, o elfų – maždaug lygiai metus. Be to, elfai švenčia ne gimimo dieną, o tą dieną, kai buvo užmegsta gyvybė. Maždaug, švęskim, kad mano tėvelis šią dieną prieš daug metų patvarkė mano mamytę. Valio! Elfukų kūnai auga labai lėtai, o protas – greitai. Elfukai pasiekia suaugusio elfo ūgį būdami penkiasdešimties ar net vyresnio amžiaus, tačiau kalbėti, vaikščioti ir šokti jie jau sugeba dar nesulaukę nė vienerių metų. Ir ženyjasi gi jie tik kartą gyvenime… Va taip vat.

Elfai turi nepaprastai gerą klausą bei regėjimą. Jie yra greiti, geba bėgti sniegu, beveik nepalikdami pėdų, o bėgdami pieva, jų nepalieka visiškai. Jie daug ištvermingesni nei žmonės, ilgai gali kentėti didžiulį fizinį skausmą, neserga bei greit pagyja nuo sužeidimų, kurių žmonės neištvertų. Kieti jie, taip?

Elfai gali žūti arba numirti, jei dvasia to norėdama, pavyzdžiui, dėl didelio sielvarto, palieka kūną. Po kurio laiko pati dvasia gali sugalvoti vėl įsikūnyti. Dvasios neturinčios kūno yra šaukiamos į Laukimo Menes ir tik jos pačios nusprendžia ar nori ten eiti, ar verčiau likti benamėmis. Tik sutikusios būti Laukimo Menėse gali tikėtis gauti leidimą persikūnyti. Benamės – dvasios nepriėmusios kvietimo. Jos klajoja po Viduržemę. Kai kurios iš jų gali būti net pavojingos – jos gali bandyti išstumti iš gyvųjų jų dvasias ir taip užvaldyti kūną. Tiesa, elfai niekada nemiršta nuo senatvės. Jų kūnai tiesiog labai lėtai keičiasi – vargsta ir silpnėja. Dvasia gali išlaikyti gyvybingumą ir stiprybę kune neribotą laiką. Tačiau dvasia palieka kūna tada, kai išnyksta mėgavimasis fiziniu gyvenimu. Žodžiu, net žudytis nereik – sugalvojai, kad nebenori gyvent, nes mat kokia graži elfė nuėjo pas kitą, ir nuo tokių minčių dvasia tik purpt ir nuskrenda. Ir va taip numiršti. Jėga!

Didžioji dalis elfų gyvena miškuose arba medžiuose. Jie visada gerbdavo mišką, kuriame gyvendavo, niekada jo neniokodavo ir smarkiai įkrėsdavo į kaulus tiems, kurie norėdavo su jų mišku elgtis kitaip. Lygiai taip pat jie puikiai sutardavo su žvėrimis bei mokėjo su jais bendrauti. Aišku, esant reikalui jie ir malkų parsinešdavo ir kokią mešką pagaudavo ir suvalgydavo. Dar gi buvo tokia elfų grupė, kuri vadinosi noldomis. Jie statydavo akmeninius miestus ir tvirtoves. Bet net ir tai darydami ir keisdami smarkiai visą kraštovaizdį, visada išlaikydavo darnų santykį su gamta.

Čia labai labai maža dalis to, ką internete galima rasti apie elfus. Pabandžiau padaryti Vikipedijos, kelių žinučių forume, bei savo paties atsiminimų santrauką. Labai nedaug pavyko parašyti to, kas perteikta pačių rašytojų, sugalvojusių šiuos personažus. O šiaip, mielieji, visada rekomenduoju skaityti knygas. Perskaičius Hobitą, Žiedų valdovą, Silmarillion ar Viduržemės istoriją ilgam pasilieka atminty tos fantazijos. Bent jau man patinka gyventi jomis bent tą laiką, kol važiuoju į darbą metro.

Žinau, kad dabar geriamas sidras tikrai nepadės parašyti tai, ką norėjau ir tikrai vėl pridarysiu bėgalę gramatinių klaidų, o ir tekstas bus nerišlus. Kaip visada. Gal būt dėl šitos priežasties ir neatidėjau planų parašyti bendradarbio pamąstymų interpretaciją po to, kai neseniai pasižiūrėjo filmą “Vanduo”. Taigi, sukramtau paskutinius kumpio skonio “Estrella” traškučius ir bandau paaiškinti.

Ką tik bandžiau paieškoti internete, kas gi iš tikrųjų yra ta Tėvynė. Apibendrinus visus rastus rezultatus, galima galvoti, kad Tėvynė yra šalis, kurioje žmogus gimė, kurią myli. Bet ar tikrai taip yra?

Kai gyvenau Vilniuje, kartais norėdavosi grįžti į tėvų namus. Po pokalbio su Aleksu (jam reiktų kelis kartus pasakyti “valio” – labai protingas žmogus, gaila, kad greit išvažiuos, smagu su juo dirbti ir kalbėtis) prisiminiau, kad tikrai dažniau sugrįždavau vasarą. Ir lėkdavau pas draugus, o su draugais – maudytis į kokį ežeriuką ar upę. Ir dabar mielai maudyčiausi tose pačiose vietose, kur tai darydavau prieš keletą metų. Tik kad ir galimybės kitokios. Būdavo tikrai smagu.

Nemanau, kad šita man nauja hipotezė buvo sugalvota tik mūsų, tiksliau, Alekso pradėta tema, kuri man uždavinėjant smalsius klausimus, buvo gana smarkiai išplėtota. Net neabejoju, kad jau ir kas nors kitas senų seniausiai taip buvo sugalvojęs, tik aš apie tai negirdėjau. Visi žinom, kad didžiąją dalį žmogaus kūno sudaro vanduo. Asmeniškai aš tą didžiąją savo dalį matau tik seilių ir kraujo pavidalu, bet jei jau mokslininkai sako taip, turėtų būti tiesa. Taip pat tikiu, kad dauguma jūsų pastebėjot, kad visur vanduo yra kitoks. Išvažiavus studijuoti į kitą miestą, kurį laiką reikia pratintis prie vandens skonio, maudantis duše, ežere ar kitur dažnai atsiranda alergija. Kodėl? Nes mūsų kūnui reikia laiko prisitaikyti prie naujo vandens. Ir čia toks skirtumas jaučiamas nuvažiavus vos kelis šimtus kilometrų.

Kol buvau motinos pilve, ji vaikščiojo tais pačiais takais, dirbo tuos pačius darbus, bendravo su tais pačiais žmonėmis. Aš buvau tame pačiame vandenyje jos pilve, buvau nešiojamas tais pačiais takais, girdėjau ją bendraujant su tais pačiais žmonėmis. O ji valgė maistą ir gėrė vandenį. Vandenį, kuris buvo gaunamas iš tų pačių vietų. Ir aš pripratau prie vandens, kurio pagrindu padarytas mano kraujas. OHO, kokios mintys, taip?

Taigi, yra labai paprastas dalykas – mūsų kūnai yra pripratę prie vandens, kuriuo mes buvo girdomi prieš gimstant, gimę ir augdami pirmuosius metus. Mes pripratę ir ilgimės ne tų namų, kuriuose mes augom, ne tų takelių, o būtent to vandens, kuris teka šalia takų, namų ar raibuliuoja šuliniuose.

Tokiu būdu galima paaiškinti prietarą, kad nėščiai moteriai daug keliaujant, gims vaikas, kuris lakstys po pasaulį. Kodėl? Nes jis nebus pripratęs prie kokio nors vandens, nes, kaip jau minėjau, vanduo visur yra kitoks.

Tėvynė – vanduo?

O visa tai prasidėjo po to, kai atsirado galimybė ir man išvažiuoti į mūsų tautiečių lietuvių “tėvynę” Didžiąją Britaniją. Pasiūlė, pagalvojau, kodėl gi ne. Kažkas sakė, kad užsidirbęs dolerį, vis tiek iš kažko jį atimi. Šiuo atveju irgi panašiai išėjo. Gal ne visiškai tiesiogiai, bet mano išvažiavimas man galbūt atneš kokybiškesnes dienas, o kažkam atneš šiek tiek daugiau problemų nei buvo iki šiol. Kol kas nežinot apie ką aš? Taigi, apie viską trumpai.

Dirbu nedidelėje įmonėje su dviem padaliniais. Maniškiame dirba vos trys žmonės, įskaitant ir mane: vadovė ir du pavaldiniai. Kadangi jau atėjo vasara, visi ėmė mąstyti apie atostogas. Vadovė su savo vyrų – firmos direktoriumi – jau nusipirko kelialapius į Turkiją, kur kepinsis saulėje ištisas dešimt dienų. Kaip tik šitą šeštadienį jie išskrenda. Taigi, liekam tvarkytis dviese. Pernai viskas pavyko idealiai, o kaip būtų pavykę šiemet jau nesužinosim. Kodėl? O gi todėl, kad ėmiau ir parašiau prašymą išeit iš darbo (kiti kažkodėl tai vadina ne prašymu, o pareiškimu). Vadovė šio mėnesio 28 dieną išskrenda, o aš liepos antrą dieną išeinu. Ir lieka dirbt vienas kolega, kuris turės patempti trijų žmonių darbus.

Direktorius susidomėjo mano sprendimu. Sako, “kodėl gi tu taip lyg tyčia mums darai?”. Tada beliko priminti, kad įsidarbinant jis man pasakojo kaip jo įmonėje labai gerai sutvarkyta algų kėlimo sistema – jie mat maždaug mato žmogaus tobulėjimą ir automatiškai kyla alga. Priminiau jam, kad tiek jis, tiek jo brolis (direktoriaus pavaduotojas), tiek mano tiesioginė vadovė žodžiu įvertino puikiai mano pastangas siekiant geresnių rezultatų. Tada paklausiau, kodėl mano atlyginimas nė iš tolo nekyla panašiais tempais kaip mano žodinė kompetencija šiam darbe. Aišku, direktorius ėmė kažką mygti apie pinigų trūkumą ir pan, bet čia jau mažų mažiausiai kvaili atsakymai po to, kai susirinkime buvo dėstoma, kad įmonė dirba pelningai ir pardavimai išaugo gana smarkiai. Taip pat iš to pinigų trūkumo firmos automobilių parkas pasipildė puikiausiu Lexus limuzinu. Va tau ir pinigų trūkumas.

Liekančiam kolegai irgi, manau, kad padariau šiokią tokią paslaugėlę, kad labai negriežtų danties ant manęs – per pokalbį su firmos direktoriumi paminėjau, kad ir Sergėjus (vardas pakeistas) galvoja iš darbo išeit dėl netenkinančio atlyginimo. Kiek žinau, tai direktorius jam jau skambino ir bandė tartis. Rodos, pakels jam algą. Vadinasi, viskas pavyko puikiai.

O aš jau laukiu kelionės į mūsų brangiąją “tėvynę” Didžiąją Britaniją. Tikiuosi, pavyks ten rasti kur kas kokybiškesnį gyvenimą, nes važiuoju ne parsivežti uždirbtų pinigų, o pradėti naują gyvenimą ten. Papasakosiu kaip pavyks.