(c) Ilona @ DevianArt

Ši labai trumpa istorija yra apie du mano senus gerus draugus. Jau senokai jų nemačiau, nes dabar visi gyvename skirtingose šalyse. O jiedu tarpusavy po šitos istorijos daugiau nebesikalba. Ne man juos teisti, gal ir aš lygiai taip būčiau elgęsis, jei būčiau atsidūręs kurio nors iš jų vietoje. Tad tiesiog papasakosiu istoriją tokią, kokia ji buvo – nei pridėdamas, nei atimdamas. Istorija ilga, tad aš tikiuosi, kad ją perskaitys bent tie trys žmonės, kuriems ji ir skirta.

Šita ne visai smagi istorija nutiko tipiniame tankių bambukų giraičių apsuptame Vietnamo kaimelyje, kuris tada dar vadinosi Šiou Lej. Na, gi žinot iš filmų: tuose kaimeliuose žmonės paprastai augina ryžius ar kitokį paukščių lesalą, mokina vaikus visų tų keistų kringelių bei pramogauja maitindami pandas ir glostydami koalas. Ta istorija yra apie skulptorių Dorijaną ir dailininką Grėjų. Visada juos vadinau vardais, tad pavardžių nė nežinau.

Tada jiedu dar buvo labai geri draugai ir kasdien lankydavo vienas kitą. Jie buvo tokie geri, kad Dorijanas kas rytą paruošęs pusryčiams ryžių, pereidavo visą kaimą ir kartu su Grėjumi pusryčiaudavo, žiūrėdami kaip į rytuose tekančią saulę ir iš bambukų tankmės lendančias pandas. O vakarais jau Grėjus ruošdavo ryžius ir lėkdavo per kaimelį, kad galėtų kartu su Dorijanu vakarieniauti ir žiūrėti kaip vakaruose leidžiasi saulė, o pandos lėtai ir tingiai lenda į bambukų tankmę.

Abudu jie buvo menininkai. Dorijanas buvo savo rajono garsumo skulptorius ir iš medžio, akmens, surūdijusių motociklų duslintuvų ir kitokio tam reikalui tinkamo šūdo konstruodavo statulas. O štai Grėjus buvo dailininkas ir teptuku ant drobės, popieriaus, namų sienų ir panų užpakalių piešdavo saulėlydžius, į bambukų tankmę slėptis lendančias pandas bei tų pačių panų sėdėjimui skirtus puskepalius.

Skirtinguose kaimelio pusėse abu menininkai turėjo nuosavas dirbtuves. Jose, kaip ir turi būti, visada buvo didžiausia netvarka kokią tik galima įsivaizduoti ir tiktai vienas kampas nuolatos būdavo švarus. Jie netgi kartą per pusmetį tą kampą išplaudavo su vandeniu. Ir tuos kampus jiedu vadino “viso gyvenimo kampais” ir tos vietos buvo skirtos jų “gyvenimo darbams” – kiekvienas iš jų visada turėjo po vieną slaptą būsimą tobulą šedevrą, kurį visada tobulino slapta, laikė po skraiste ir net vienas kitam nekalbėdavo apie tai nė pro lūpų kamputį.

Kartą Grėjus susirgo mėlynėm paakiuose ir kaulų lūžiais, tačiau Dorijanas vis tiek iš įpročio pas jį eidavo. Ir kartą jo akis netyčia užkliuvo už tamsia skraiste uždengto paveikslo. Ne, Dorijanui nereikėjo sakyti, kad tenai yra Grėjaus “gyvenimo darbas” ir didysis skulptorius nesusilaikė. Jis pakėlė skraistę ir žvilgtelėjo – ten buvo nutapyta pati gražiausia kada nors matyta moteris.  Dorijano akys prisipildė ašarų ir jis susmuko ties paveikslu, o pabudo tik gavęs spyrį į kepenis. Pasikėlęs menininkas pamatė piktą Grėjaus veidą ir dailininkas išvarė Dorijaną lauk iš dirbtuvės iš paskos sušukęs daugiau niekada nesirodyti.

Nuo tos dienos Dorijanas žinojo, kad myli tik tą paveiksle nupieštą moterį ir ištisus metus kasdien eidavo pas Grėjų maldauti atleidimo, tačiau anas tik užtrenkdavo duris buvusiam draugui prieš pat nosį. “Mano Liza!”, šaukdavo naktimis Dorijanas, “jis atėmė Mano Lizą!” Galiausiai Dorijanas nustojo lankytis pas Grėjų ir nuo tada užsidaręs vis kažką dirbo savo dirbtuvėse. Ne vienerius metus jis buvo užsidaręs ir su kaimo žmonėmis nebebendravo. Tik kartais naktimis vis pasigirsdavo klyksmas, o ir tas po kurio laiko liovėsi visai.

Dorijanas dirbdavo tik naktimis ir kas ryta žmonės vis aukštyn pasistiebusį siluetą tematė. Kaimo gyventojai, bevalgydami ryžius ir beglostydami koalas, vis spėliojo, kas ten galėtų būti. Tačiau siluetas buvo uždengtas skraiste, o galiausiai, kai pasiekė maždaug septynių metrų aukštį, keistą objektą apjuosė per vieną naktį atsiradusi lygiai tokio pat aukščio tvora, tad nuo to laiko nesimatė netgi galbūt jau nuimtos skraistės. O po dar trijų metų Dorijanas pagaliau išėjo į žmones visas švytintis ir sušuko, “žmonės, ateikit ir pamatykit!” Aplink jį ėmė rinktis smalsūs kaimo žmonės, aš irgi ten buvau, tad pats viską mačiau. “Aš mylėjau, tačiau iš manęs buvo atimta galimybė turėti mylimąją,” kalbėjo Dorijanas visiems susirinkusiems, “o dabar pasistačiau savo Laisvės Statulą, kurion sudėjau viską, ko niekada neturėjau”.

Ir pradėjo Dorijanas leisti žmones vidun, o tie laukan išeidavo apsvaigę, praradę amą, o vėl kalbėti imdavo tik po savaitės. Šitas gandas pasiekė ir Grėjaus ausis. Tas, aišku, niekaip negalėjo įsivaizduoti, ką ten tokio turi paslėpęs Dorijanas, kad visiems pamačiusiems ilgam protą atima. Vieną dieną prie Dorijano durų pasirodė pats dailininkas ir taip pat pasiprašė įleidžiamas.  Skulptorius įleido ir pats palydėjo dailininką į vidų. Ten Grėjus išvydo tobulo grožio akmeninę moters figūrą, kurios veidas buvo lygiai toks, kokį jis buvo nupiešęs savo paveiksle. Paveiksle, dėl kurio iš savo gyvenimo išvarė geriausią draugą. Grėjus niekada nebuvo matęs tokio tobulumo moters kūno linijų, kokias sukūrė Dorijanas. Ir Grėjus pamilo tą kūrinį, krito ant kelių ir ėmė verkti, maldauti atleidimo. Tačiau skulptorius tik spyrė jam į kepenis ir išvarė lauk. Nuo to laiko Dorijanas visą laiką leido viso to kaimo įsimylėjusiems žmonėms ateiti pažiūrėti į jo Laisvės Statulą, o pamatęs Grėjų, užtrenkdavo duris tam prieš pat nosį.

Kadangi abudu man buvo draugai, lankydavau abudu, o ta kartą aš atėjau pas Dorijaną. Jis kaip tik ruošė pusryčiams ryžius. Atsisėdom abudu ir valgėm, žiūrėdami kaip rytuose lėtai kyla raudona saulė, o iš bambukų tankmės po truputį lenda tingios pandos. Tada aš jo ir paklausiau, “mielas ir brangus drauge Dorijanai, kodėl tu neleidi Grėjui mylėti tavo Laisvės Statulos?” Manau, jis žinojo, kad to kada nors paklausiu. “Kai pamačiau jo paveikslą, aš pamilau, o jos vardą – Mano Lizą – šaukiau naktimis, tačiau man jos mylėti neleido”, ramiai pasakė man Dorijanas. “Atmink, mano mylimas piktas bičiuli Arvydai, jei kada nors kam nors užtrenksi duris, gali ateiti laikas, kai belsies, bet durys tau irgi bus užtrenktos, jei neleisi mylėti, bijodamas kažko, gali ateiti laikas, kai norėsi mylėti, bet tau taip pat nebus leista.”

Tada jis atsistojo ir nuėjo glostyti koalų. Tai buvo didžiausia pramoga šiame kaimelyje.

Nikita Provino by Emiliano Lazzarotto

Dabartiniais laikais galima iš plytos per galvą gauti už nieką. Gerai, gal ne visai už nieką, bet tikrai daug nereikia. Tuo ir skiriasi dabartiniai laikai nuo ankstesniųjų. Tada viskas buvo kitaip.

Pamenu, buvau jaunas dar tada, kai pirmą kartą įsimylėjau. Neturėjau dar nė vienos raukšlės ant kaktos ar kur kitur, bet jau tuomet į mane niekas nežiūrėjo. Nebuvau gražus nors ką. Nepatikau ir tai kaimo panai, kurią taip mylėjau, kad vakarais mėšlą išmėžęs eidavau jai ketureilių apie meilę, drugelius ir samagoną rašyt. Įdėdavau savo kūrybą vokan ir įkišdavau mylimosios kišenėn per mišias.

Ilgokai taip sekiojau aš ją, o ji nė į kalbas nesileido. Vis grėbliu ar kokiu miltais aplipusiu kočėlu pagrūmodavo. Vis sakydavo, kad dingčiau. O aš vis norėdavau jai visaip įtikti. Mat galvojau, kad jei būsiu naudingas, jei rasiu kokią progą parodyt, koks iš tiesų esu aš mielas, jausmingas ir visoks kitoks gėris, ji pradės į mane kitaip žiūrėti.

Pamenu, kartą atėjau pas ją su gvazdikais iš kaimynų darželio. Pamačiau aš tą paną karvę melžiant prie tvarto. Priėjau tyliai, bakstelėjau iš kojos šonan, o ji man kad duos su kibiru per kuprą. Nesusitvardžiau, griebiau šalia to tvarto stovėjusias šakes ir įsmeigiau mylimosios nugaron. Neilgai ji raitėsi ir dejavo, mat jėgos turėjau daug – šakės giliai įsmigo.

Tik po to susigriebiau ką padaręs. Išpylė prakaitas, nežinojau, ką daryt. Iškart ėmiau dairytis, ar kas tik nebus pamatęs. Nepastebėjęs nieko įtartino užkasiau ją tam tvarte po mėšlu kol sugalvosiu, ką daryt. Parėjęs namo ilgai galvojau. Sukosi galvoj tik viena mintis – reikia atsikratyt kūno. Tik va kaip. Galvojau, įmesiu prūdan, bet vaikai maudos ten vasarą, ras. Galvojau, miškan nuvešiu, kur krūmuose numesiu, bet prisiminiau, kad ten laksto vilkai ir mūsų kaimo šunys. Niekada nežinai ar kuris jų neparvilks kokios rankos atgal į kaimą.

Sutemus lėtai nužingsniavau į brangiosios namus. Atkapsčiau mėšlą, įverčiau ją į kartu atsitemptą vežimaitin ir apkrovęs žolėm, parvažiavau namo. Vežimaitį iškart nustūmiau daržinėn – lyg vežčiau žolę kiaulėm. Ten ištraukiau brangiąją ir sukapojau į keturiasdešimt gabalų. Kapojau ir po truputį šėriau šuniui.  Tačiau neslėpsiu, kad ir pats pabandžiau paragauti tos mėsos, tik kad nepasirodė skani.

Vienišė ta pana buvo, tad jos labai ilgai niekas neieškojo. Pasklido kalbos, kad išlėkė miestan su turtingu vyru, kuris prieš porą mėnesių buvo užsukęs kažko pasiteirauti. Man nuo to buvo tik geriau. Neskaudėjo širdies, nes žinojau, kad mylimas žmogus su kitu nepabėgo.

Bet bėgo metai ir pamiršęs sukapotąją, pamilau kitą. Šita jau ne sava, o iš svetimo kaimo – sutikau ją į talką nuvažiavęs. Trūktelėjau aš ją tada už kluono šiauduose, bet nieko daugiau ji nenorėjo. Nenorėjo daugiau ji manęs matyti, o aš nenorėjau, kad ji pas kitą išeitų. Prisiminiau kaip anos panos amžinai tyrą atminimą išsaugojau, tad nutariau ir su šita sau širdies neskaudinti. Persimečiau per petį dalgį, ir patraukiau link jos kaimo. O kol nužingsniavau, jau ir sutemę buvo.

Per keturis vakarus parsinešiau viską. Šį kartą buvo beveik pusantro šimto gabaliukų – taip smulkiai sukapojau. Po kelių mėnesių ėmiau galvoti, kad tikriausiai dėl to taip smulkinau, nes labiau mylėjau. O tikrai! Gi kuo labiau myli, į tuo daugiau gabalėlių supjaustai!

Turbūt nė sakyt nebereikia, kad ir trečią sykį pamilau. Ir vėl, kirvuką per petį persimetęs, su gėlių puokšte pas ją ėjau. Šita buvo ypatinga, pati gražiausia iš visų. Ir mylėjau aš ją labiausiai. Gal dėl to šitą ne tik supjausčiau, bet dar ir su mėsmale sumaliau. Žinojau, kad tai paskutinė mano mylimoji, tad jau ne šuniui šėriau. Įmušiau kelis kiaušinius ir padaręs tešlą ėmiau kukulius daryti. Mylėjau tą moterį, su meile dariau ir kukulius, kuriuos taip pat mylėjau. Ir tai buvo patys skaniausi kukuliai pasauly. Iki pat dabar juos valgau! Mylimoji rūpinasi, kad būčiau sotus!

Ir viskas gi tik dėl to, kad mylėjau!

© Evan Hayden

Einu aš per žmones ir klausiu jų – ar galėtumėte prieš artimą ranką pakelti? Žmonės stabteli ir manęs paklausia – už kiek? Pasiūlau šimtą. Anie išsitraukę skaičiuotuvus kažką paskaičiuoja ir, parodę vidurinį pirštą, nueina. O aš toliau dūlinu per žmones.

Nenori žmonės skelti antausį už menką atlygį nors kiti už dyką gerklę iešmu perduria. Galvoju, reiktų gal tūkstantį pasiūlyti, bet ir už tiek niekas nesutinka.

Nueinu bažnyčion per pačias mišias ir pasišaunu pats pamokslą pasakyt. Nuverčiu kunigą nuo pakylos, o tada pasitaisęs apykakle pabandau pasistiebti, kad visus matyčiau ir kad visi mane matytų. Garsiai garsiai visų vyrų klausiu, už kiek bemėžiant mėšlą pritaikytumėte paslapčia ir perdurtumėte draugą savo? Kyla kažkoks didelis murmesys, bet aš nepasiduodu. Pasisuku į moteris ir vėl klausiu, už kiek eidamos su kaimynę vandens tą pastumtumėte sraunion upėn?

Didžiulis triukšmas kyla. Visi rėkia aplink, neberėkiu daugiau. Neperrėkčiau tokios marmalynės. Žmonės man sako, mes ne gyvuliai, žmonių nepjaunam? O aš jiems pasakoju apie žalčių karalienės brolius,  kai tie daigojo patį sesers vyrą, viduržemio jūros mitologijos laikus, kai buvo priimta aukoti žmones visokiems šiaudinių stogų ar purpurinių skarelių dievams. Ir vėl jie man šaukia, kad jau nebe tie laikai, dabar jie gi labiau žmogiški, o anie gi mat buvo nuo beždžionių kilę.

Nebesistiebiu aukštyn. Tyliai nuleidęs galvą išeinu lauk. Liūdesys spaudžia man širdį, kai imu suprasti, kad bergždžia aniems pasakoti, kad jiems trukdo draugui pakaušį perskelt ne labiau žmogiškas mąstymas, o įstatymai. Jei ne įstatymai, skaldytumėme vieni kitų pakaušius kuo smagiausia.

Bet ne visiems tai lemta suprasti. Taip pagalvojęs nusprendžiu nebevesti žmonių teisingu keliu ir imu galąsti dalgį.

Tačiau dabar palaikau savo mokytoją Laimą. Jei būčiau mokytojas, tikrai naudočiau šią ratelio metodiką žaidimams. Mano manymu, stovėjimas rateliu suteikia puikią atmosferą komandiniams žaidimams. Kaip tik dabar ruošiu pasiūlymą Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijai su naujo žaidimo pasiūlymu, kuris galėtų būti įtrauktas nuo kitų metų į privalomą kursą 2 – 5 klasių moksleiviams. Mano sugalvotas žaidimas padėtų paruošti vaikus užsieniui, po to, kai Lietuvos universitetuose baigę doktorantūrą, išvažiuos į Airijos ar Anglijos ūkius skinti braškių ir agurkų. Žaidimo idėja vis dar tobulinama, tad pateiksiu tik bendrą jo apibūdinimą.

Žaidimui reikia visos klasės vaikų, mokytojo ir vieno nelabai sunkaus šiupelio. Mokytojas žaidime dalyvauja kaip teisėjas ir stebi, kad vaikai nesukčiautų. Šiupelis – tai toks kastuvas šiek tiek užlenktais kampais. Tokius kastuvus galite pamatyti kelininkų rankose, kai jie semia žvyrą ar kokį asfalto mišinį. Tik jis negali būti sunkus, nes jis bus pagrindinis žaidimo įrankis. “Senukuose” galima nebrangiai nusipirkti skandinaviškų vaikiškų šiupelių.

Taigi, visa klasė sustoja ratu ir prisimeną kokią kietesnę skaičiuotę. Po to, kai vaikai sustoja, jų sustojimo tvarkos keisti jau nebegalima. Išsiskaičiuoti reikia du kartus. Pirmą kartą išrenkame žmogų, kuris stoja į rato liniją. Pagal žaidimo specifiką, jis yra pavadinamas arabu. Antrą kartą išskaičiuojamas vaikas, kuriam į rankas įduodamas tas šiupelis. Pagal žaidimo specifiką, tas vaikas pavadinamas baltuoju. Padarius visą tai, visi yra pasiruošę žaidimui ir pagal mokytojo komandą gali pradėti žaisti.

Po mokytojos komandos baltasis užsimoja kastuvu ir trenkia į galvą juo vidury rato stovinčiam arabui. Tik vieną kartą. Tada šiupelis laikrodžio rodyklės kryptimi paduodamas kitam vaikui, kuris automatiškai tampa baltuoju ir lygiai taip pat, kuo smagiausiai užsimojęs, trenkia arabui į pakaušį. Ciklas tęsiasi tol, kol vidury stovintis arabas nugriūna ir nebegali tęsti žaidimo. Paskutinis trenkęs ir užmušęs vidury stovėjusį arabą, automatiškai pats tampa arabu ir stojasi į rato vidurį. Žaidimas tęsiasi. Kol išlieka vienintelis vaikas. Jis ir laimi.

Mokytojas parašo gerą pažymį laimėjusiam vaikui.

Šis žaidimas puikiai atitinka tikrovę, tad turėtų vaikus paruošti darbui užsienyje, kur teks dirbti su arabais. Dirbę jau tai žino.

Rašydamas šio žaidimo taisykles, nesistengiu kurstyti rasizmo. Pats nesu rasistas. Priešingai – mėgstu kitokius, nei aš.

Rašydamas šio žaidimo taisykles, stengiausi atspindėti arabų elgesį su kitokiais nei jie. Tai yra, su mumis. Tiesa, esu sutikęs du kitokius arabus, tad tai yra taikoma tam “statistiniam” arabui. Juk net tarp lietuvių atsiranda visai mielų žmonių.

Rašydamas šio žaidimo taisykles, žinojau, kad bus tų, kurie mane smerks. Pykšt ir tau į kaktą.

Čiulimba!

Kurį laiką visi buvo laimingi, bet atėjo metas, kai mažytė princesė šiek tiek paaugo. Jai buvo lygiai trylika, kai gimtadienio proga gavo dovanų ne eilinę skudurinukę, o naujut naujutėlę plastikinę barbę. Apsidžiaugė mergaitė, nes ją seniai jau dėl skudurinių lėlių pirštais badė tarnaičių dukrelės. Nebe madoje mat. Išpakavusi lėlę, princesė suprato, kad nesąmones sakė mamytė apie jos grožį. Lėlė buvo žymiai gražesnė už ją. Nuo tos dienos mergaitė puolė į depresiją ir nustojo žaisti su lėlėm – daugiau laiko praleisdavo tiesiog bastydamasi po nuošalesnius didžiulio sodo kampelius. Tą matė visi, o sodininkas, dirbantis tame sode, bandė ją guosti. Bet nesisekė jam guosti jos nei ledinukais, nei šokoladukais. Ir sulčių ji jau nebenorėjo.

Kartą gi, taip bevaikštinėdama sodo pakampiais, princesė rado sodininko kuprinę su jo pietumis ir pūsle alaus. Pagalvojo mergaitė, kad sodininkui šiek tiek per daug vienam, o kad nereiktų to neišgerto alučio neštis namo, grynai iš geros dūšios ji paėmė ir išgėrė pusę. Savaime suprantama, ji iškart ir nuvirto, o sodininkas ją rado tik per pietų pertrauką. Suprato kame šaknys ir nuo tos dienos jis kasdien su mergaite pietums išgerdavo to skysčio bei per kelias dienas su tuo dėde sodininku taip suartėjo, kad čia pat ir nekaltybę prarado.

Kuriam laikui mergaitė pralinksmėjo, mėgavosi šaunia sodininko draugija ir nebelabai jai rūpėjo tas jos grožis. Taip buvo iki jos šešiolikto gimtadienio. Ji ėmė pastebėti, kad tarnaičių to pačio amžiaus dukros su jaunais berniukais vaikšto ir ją suėmė pavydas. Kurį laiką ji niekaip nesuprato, kodėl ją mielai dulkina tik dėdė sodininkas, o jauni berniukai nė akies krašteliu į ją nepažiūri. Tačiau po to ji netyčia rado barbę ir su pavydu nužvelgė jos kūną. Nubėgusi į savo kambarį pilyje, nusirengė ir apžiūrėjo save veidrody – krūtinė nebuvo iškilusi, veidas blyškus, plaukai susivėlę, drabužiai irgi nekokie. Nepatenkinta ji liko tuo, ką matė. Nusprendė keistis.

Vieną naktį ji pavogė iš savo tėvo-karaliaus aukso kambario raktą ir nubėgusi ten naktį, prisikrovė porą “maximos” maišelių auksinių monetų. Pagalvojo, už tiek pusę pilies nusipirkt galėtų, tad užteks. O ir nešt sunku buvo. Prieš grąžindama raktą, pasidarė dar ir jo kopiją ateičiai. Apdairi buvo. Vos tik išaušo, nuskubėjo ji gi kirpyklon. Pavartė tuometinius mados žurnalus, bet jai nepatiko niekas, tad paėmė ir nusidažė plaukus raudonai. Ryškiai ryškiai. Karalius su karaliene net išsižiojo, kai ją tokią pamatė. Bet po to apsiprato ir numojo ranka, maždaug, ai, paauglė, pamaištaus ir nurims…

Po savaitės princesė vėl ėmė nerimti ir vėl nubėgo į grožio saloną. Šį kartą pasidarė makiažą – ryškiai mėlynai prisidažė aplink akis, skruostus padarė trylika kartų ryškesnius – beveik taip pat raudonus kaip ir plaukai, lūpas išsitepė violetiniais lūpų dažais. Ir ji buvo patenkinta tuo ką matė. Bet ir vėl neilgam. Dar tėvas su motina nebuvo apsipratę prie veido puošmenų, kai ji jau pasisiuvo pati sau tokių rūbų, kurie vėliau buvo išrasti tik po kelių šimtų metų. Ale marškiniai tai lyg ir vyriški, kurių apačia surišta virš bambos, o virš mazgo didžiulė iškirptė, sijonas nedengė nė pusės subinės. Bet ji dėl to buvo tik dar labiau laiminga – pro šalį bevežantys mėšlą bernai vis švilpė, kvietė pasivažinėti. O kai patiko toks dėmesys.

Bet jai kažko dar trūko iki pilnos laimės. Vėl apžiūrėjo barbę ir suprato, kad be didelių papų ji barbe nebus. Ir septyniolikto gimtadienio proga prisipūtė krūtinę tiek, kad berną apkabint jau buvo sunku. Bet ji dėl to nesikrimsdavo, nes matė, kad berniokai užtat ją apkabindami dabar džiaugiasi labiau. Dabar mėšlo vežėjai jau ne tik šūkaudavo, bet ir sustodavo su ja pasitratinti. Patiko jai toks dėmesys, jautėsi esanti įdomi, nes dabar ją dulkino ne tik sodininkas.

Dabar jau tarnaičių dukros pavydėjo ir eidavo pas princesę klausti patarimų, o ji patarinėjo, kad norint būti įdomiai vaikinams tereikia didelių papų, kurių slėpti nevalia, nes jei dideli papai, reiškia, didelė ir širdis, o jei didelės abi širdys, daug ir intelekto mat yra. Dar gi reikia, kuo trumpesnio sijono. Čia tam, kad vėjas išvėdinti tą žuvyčių kvapą. Čia praktiniais sumetimais toks sijonukas reikalingas. Būtinai reikia kuo daugiau makiažo – tada vaikinas niekaip negali atitraukt akių nuo veido, kuris atrodo tobulai. Tik reikia išmokti eiti ramiai, nes nuo didesnių virpesių nuo veido tas tinkas gali nukristi. Ir tarnaičių dukros klausė.

Teoriškai, čia pasaką reiktų baigti žodžiais “ir gyveno jie ilgai ir laimingai”, bet šį kartą neišeis taip greit. Tokiai pabaigai reikia princo su baltu “Golfu”, bet čia buvo daug princų ir visi ją “ėmė ir skaitė”, o su tiek gi geros pabaigos nepasidarysi. O pabaiga buvo tokia – beveik visos panos, kurios buvo itin lengvai skaitomos, prisipūtė ne tik papus, bet ir pilvus. Kai kurios pagimdė, kurios buvo iš tų smarkesnių, pasidarė abortus, o princesę karalius už tokius cirkus išvijo iš namų. Ir ji apsistojo pas sodininką. Abiems buvo tai labai patogu – ir princesė turėjo kur apsistoti, ir sodininkas turėjo, ką padulkinti po darbo.

Taip visi ir gyveno tol, kol princesė sulaukė aštuoniolikos metų. Tada ji susikrovė lagaminą ir patraukė į tolimas šalis laimės ieškoti, nes iš senojo sodininko jau ir nebe koks meilužis pasidarė. Nuvažiavo ji Anglijon, įsidarbino prostitute ir džiaugėsi, kad tiek kenų per dieną gali turėti. Kadangi intelekto turėjo per dvi dideles širdis, tai jai nesunkiai sekėsi kurti svajonių gyvenimą, dirbant tobuloms mergaitėms tobulą darbą. Svarbu tik pripūsti tai, ką reikia, padažyti, kur neryšku, patrumpinti, kad matytųsi, o tada galima ilgai ir laimingai gyventi. Su kenais. Kaip barbei.

Elfai ir žmonės kažkokio tai dievo Iliuvataro kūriniai – atitinkamai pirmagimiai ir sekėjai. O elfai Viduržemėje atsirado, kai dar nešvietė nei saulė, nei mėnulis. Pats Tolkienas apie tai rašo taip: „Šalia žvaigždžių nutvieksto Kuivijẽneno ežero, Pabudimo Vandenų, jie pakirdo iš Iliuvataro miego; ir kol dar tylūs gyveno prie Kuivijeneno, jų akys pirmiau už visa kita pamatė dangaus žvaigždes. (…) Pirmas elfų išgirstas garsas buvo tekančio vandens čiurlenimas ir ant akmenų krentančio vandens skambesys. (…) Jie ėmė kurti kalbą ir duoti vardus visiems dalykams, kuriuos pastebėjo. Save jie pavadino Quendi, kas reiškė „kalbantieji balsais“…“

Išoriškai elfai labai nedaug skyrėsi nuo žmonių – jie buvo aukšti, stiprūs, grakštūs bei bene patys gražiausi iš visų žemiškųjų būtybių. Elfų oda visada būdavo tik šviesi, o akys pilkos. Plaukų spalva dažniausiai priklausydavo nuo jų grupės. Kiekviena grupė turėjo savitą plaukų spalvą. O jų balsai visada būdavo melodingi. Kas skaitė aukščiau paminėtas knygas, tikriausiai atsimena, kad elfai vasaros naktimis mėgsta dainuoti, įlipę aukštai į medžius.

Tiesa, elfai į žmones panašūs bene tik išvaizda. Tarkim, žmonių nėštumas trunka dažniausiai devynis mėnesius, o elfų – maždaug lygiai metus. Be to, elfai švenčia ne gimimo dieną, o tą dieną, kai buvo užmegsta gyvybė. Maždaug, švęskim, kad mano tėvelis šią dieną prieš daug metų patvarkė mano mamytę. Valio! Elfukų kūnai auga labai lėtai, o protas – greitai. Elfukai pasiekia suaugusio elfo ūgį būdami penkiasdešimties ar net vyresnio amžiaus, tačiau kalbėti, vaikščioti ir šokti jie jau sugeba dar nesulaukę nė vienerių metų. Ir ženyjasi gi jie tik kartą gyvenime… Va taip vat.

Elfai turi nepaprastai gerą klausą bei regėjimą. Jie yra greiti, geba bėgti sniegu, beveik nepalikdami pėdų, o bėgdami pieva, jų nepalieka visiškai. Jie daug ištvermingesni nei žmonės, ilgai gali kentėti didžiulį fizinį skausmą, neserga bei greit pagyja nuo sužeidimų, kurių žmonės neištvertų. Kieti jie, taip?

Elfai gali žūti arba numirti, jei dvasia to norėdama, pavyzdžiui, dėl didelio sielvarto, palieka kūną. Po kurio laiko pati dvasia gali sugalvoti vėl įsikūnyti. Dvasios neturinčios kūno yra šaukiamos į Laukimo Menes ir tik jos pačios nusprendžia ar nori ten eiti, ar verčiau likti benamėmis. Tik sutikusios būti Laukimo Menėse gali tikėtis gauti leidimą persikūnyti. Benamės – dvasios nepriėmusios kvietimo. Jos klajoja po Viduržemę. Kai kurios iš jų gali būti net pavojingos – jos gali bandyti išstumti iš gyvųjų jų dvasias ir taip užvaldyti kūną. Tiesa, elfai niekada nemiršta nuo senatvės. Jų kūnai tiesiog labai lėtai keičiasi – vargsta ir silpnėja. Dvasia gali išlaikyti gyvybingumą ir stiprybę kune neribotą laiką. Tačiau dvasia palieka kūna tada, kai išnyksta mėgavimasis fiziniu gyvenimu. Žodžiu, net žudytis nereik – sugalvojai, kad nebenori gyvent, nes mat kokia graži elfė nuėjo pas kitą, ir nuo tokių minčių dvasia tik purpt ir nuskrenda. Ir va taip numiršti. Jėga!

Didžioji dalis elfų gyvena miškuose arba medžiuose. Jie visada gerbdavo mišką, kuriame gyvendavo, niekada jo neniokodavo ir smarkiai įkrėsdavo į kaulus tiems, kurie norėdavo su jų mišku elgtis kitaip. Lygiai taip pat jie puikiai sutardavo su žvėrimis bei mokėjo su jais bendrauti. Aišku, esant reikalui jie ir malkų parsinešdavo ir kokią mešką pagaudavo ir suvalgydavo. Dar gi buvo tokia elfų grupė, kuri vadinosi noldomis. Jie statydavo akmeninius miestus ir tvirtoves. Bet net ir tai darydami ir keisdami smarkiai visą kraštovaizdį, visada išlaikydavo darnų santykį su gamta.

Čia labai labai maža dalis to, ką internete galima rasti apie elfus. Pabandžiau padaryti Vikipedijos, kelių žinučių forume, bei savo paties atsiminimų santrauką. Labai nedaug pavyko parašyti to, kas perteikta pačių rašytojų, sugalvojusių šiuos personažus. O šiaip, mielieji, visada rekomenduoju skaityti knygas. Perskaičius Hobitą, Žiedų valdovą, Silmarillion ar Viduržemės istoriją ilgam pasilieka atminty tos fantazijos. Bent jau man patinka gyventi jomis bent tą laiką, kol važiuoju į darbą metro.

Ką tik bandžiau paieškoti internete, kas gi iš tikrųjų yra ta Tėvynė. Apibendrinus visus rastus rezultatus, galima galvoti, kad Tėvynė yra šalis, kurioje žmogus gimė, kurią myli. Bet ar tikrai taip yra?

Kai gyvenau Vilniuje, kartais norėdavosi grįžti į tėvų namus. Po pokalbio su Aleksu (jam reiktų kelis kartus pasakyti “valio” – labai protingas žmogus, gaila, kad greit išvažiuos, smagu su juo dirbti ir kalbėtis) prisiminiau, kad tikrai dažniau sugrįždavau vasarą. Ir lėkdavau pas draugus, o su draugais – maudytis į kokį ežeriuką ar upę. Ir dabar mielai maudyčiausi tose pačiose vietose, kur tai darydavau prieš keletą metų. Tik kad ir galimybės kitokios. Būdavo tikrai smagu.

Nemanau, kad šita man nauja hipotezė buvo sugalvota tik mūsų, tiksliau, Alekso pradėta tema, kuri man uždavinėjant smalsius klausimus, buvo gana smarkiai išplėtota. Net neabejoju, kad jau ir kas nors kitas senų seniausiai taip buvo sugalvojęs, tik aš apie tai negirdėjau. Visi žinom, kad didžiąją dalį žmogaus kūno sudaro vanduo. Asmeniškai aš tą didžiąją savo dalį matau tik seilių ir kraujo pavidalu, bet jei jau mokslininkai sako taip, turėtų būti tiesa. Taip pat tikiu, kad dauguma jūsų pastebėjot, kad visur vanduo yra kitoks. Išvažiavus studijuoti į kitą miestą, kurį laiką reikia pratintis prie vandens skonio, maudantis duše, ežere ar kitur dažnai atsiranda alergija. Kodėl? Nes mūsų kūnui reikia laiko prisitaikyti prie naujo vandens. Ir čia toks skirtumas jaučiamas nuvažiavus vos kelis šimtus kilometrų.

Kol buvau motinos pilve, ji vaikščiojo tais pačiais takais, dirbo tuos pačius darbus, bendravo su tais pačiais žmonėmis. Aš buvau tame pačiame vandenyje jos pilve, buvau nešiojamas tais pačiais takais, girdėjau ją bendraujant su tais pačiais žmonėmis. O ji valgė maistą ir gėrė vandenį. Vandenį, kuris buvo gaunamas iš tų pačių vietų. Ir aš pripratau prie vandens, kurio pagrindu padarytas mano kraujas. OHO, kokios mintys, taip?

Taigi, yra labai paprastas dalykas – mūsų kūnai yra pripratę prie vandens, kuriuo mes buvo girdomi prieš gimstant, gimę ir augdami pirmuosius metus. Mes pripratę ir ilgimės ne tų namų, kuriuose mes augom, ne tų takelių, o būtent to vandens, kuris teka šalia takų, namų ar raibuliuoja šuliniuose.

Tokiu būdu galima paaiškinti prietarą, kad nėščiai moteriai daug keliaujant, gims vaikas, kuris lakstys po pasaulį. Kodėl? Nes jis nebus pripratęs prie kokio nors vandens, nes, kaip jau minėjau, vanduo visur yra kitoks.

Tėvynė – vanduo?

Vidurinę mokyklą baigę žmogeliukai tikriausiai mane užmėtytų akmenimis, jei pasakyčiau, kad Saulės sistemą sudaro ne devynios, o tik aštuonios planetos: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Mokykloje tikrai mums kalė į galvas, kad yra devynios, o ne aštuonios planetos. Nee… Saulė ne planeta. Gudresni pastebės, kad sąraše nėra Plutono, kuris puošdavo klasėse esančius maketus. Ir čia visai ne klaida. Plutonas 2006 m. rugpjūčio 24 d. buvo priskirtas nykštukinių planetų klasei, tad nuo šiol jis kartu su Cerera, Eriu, Makemake ir Haumea nebėra priskiriamas pagrindinėms didžiosioms Saulės sistemos planetoms.

Bet tiek jau to, nekreipkime į šį pasikeitimą jokio dėmesio, tarkime, kad Plutonas yra vis dar Saulės sistemos planeta ir jų yra visos devynios. Negražus skaičius, taip? Asmeniškai man labiau patiktų, jei planetų būtų daugiau. Dešimt.

Nežinau kiek yra žmonių, kurie patikės šia pasaka (o gal ir tiesa), kad visgi egzistuoja ir ta dešimtoji planeta X, kuri šiuo metu smarkiai išpopuliarėjus. Paris Hilton dabar turi kur pasitempti. Daug diskusijų sukeliančios planetos vardas yra Nibiru.

O viskas prasidėjo nuo to, kad 1982 m. NASA gudragalviai ėmė galvoti, kad visgi egzistuoja dešimtoji nežinoma aplink Saulę skriejanti planeta, kuri sukelia Neptūno orbitos trikdžius, nes apskaičiavus Plutono masę, paaiškėjo, kad jis per mažas tokiems dideliems darbams ir yra nekaltas dėl šitų bėdų. Po metų NASA paleido į kosmosą kažkokį daikčiuką IRAS, kuris už dabar žinomų Saulės sistemos planetų aptiko neaiškų, tačiau milžinišką kūną, o 1992 m. NASA oficialiai pranešė, kad buvo aptiktas (vis dar neaiškios kilmės, blin) kūnas, kuris yra kur kas didesnis už Jupiterį. 2005 metais, NASA internetinėje svetainėje pasirodė ir šioks toks konkretesnis straipsnis, kuris pasakoja apie naują atrastą planetą.

Ir iki pat šios dienos tai yra vieninteliai moksliniai įrodymai apie kitą egzistuojančią planetą, tad kol kas Nibiru (dar vadinama Planeta X arba Planeta 10) yra labiau hipotezė nei realybė.

Taigi, kas ta Nibiru? O gi kažkokia tai mūsų dar neatrasta ir labai labai paslaptinga planeta, kuri skraido labai ilga elipsine orbita, tikriausiai maždaug kaip paveikslėlyje aukštai. Taigi, 2012 metais šita planeta turi praskrieti netoli Žemės, o tada jau, mielieji, mums bus šakės (norėjau rašyt pyzdiec, bet Viktorija sakė, kad čia – nelabai lietuviškas žodis)! Prieš daug daug metų, atseit, Nibiru planeta jau taranavo ir į skutelius sudraskė dar vieną tokią pat teorinę planetą Tiamat iš kurios gabalėlių vėliau ir susidarė dabartinis asteroidų žiedas. Taigi, šitas žvėrelis prie mūsų planetos priartėja kartą per 3600 metų ir padaro labai jau didelius klimato pokyčius, globalinius atšilimus ir šiaip nelabai gerus dalykus. Kai kas mąsto, kad tai gali būti ir tokių civilizacijų kaip majai, šumerai ar actekai, išnykimo priežastis.

Taigi, 2012 m. gruodžio 21 dieną baigiasi dydysis majų kalendorius. Tą dieną prie Žėmes priartėja Nibiru ir mūsų planeta nustoja suktis. Dėl staiga sustojusios Žemės iš inercijos pradeda slinkti planetos plutos plokštės ir visi žemynai ima persistumdyti. Nuo judančio paviršiaus sustiprėja seisminis aktyvumas ir visi ugnikalniai išviveržia. Taip pat nuo inercijos susidaro 3 mylių aukščio cunamis, kuris šluoja viską pakeliui. Per tris dienas miršta daugiau nei 99 procentai žmonijos, dar per porą dienų Žemės paviršiuje sunaikinama viskas kas gyva. Kadangi šį kartą Nibiru praskrenda ypač arti, abiejų planetų orbitos išsikreipia, Žemė tolsta nuo Saulės ir beveik visa pasidengia ledu, kuris vietomis siekia iki 4 km storio. Taigi, Žemė paprasčiausiai nuspiriama tolyn kaip fultbolo kamuolys.

Va šitoks scenarijus mūsų laukia arba nelaukia 2012 m. gruodžio 21 dieną. Kiekvienas žmogus pasirenka ar tikėti tuo, ar ne. Tai gali įvykti, tai gali neįvykti. Net neabejoju, kad atsiras žmogeliukų, kurie sau persipjaus gerkles, jei tik pamatys kokias nors Nibiru planetos artėjimo apraiškas.

Taip pat įdomus dalykas ir tai, kad mokslininkai jau patvirtino, kad nuo kažkokios juodosios skylės pareina milžiniškas magnetinių ar ten kažkokių dulkių debesis. Sako, jei daeis iki mūsų, nušluos mūsų planetą kaip lapus gatvėj šluoja. Tas tai mus sunaikins 2014 m., jei prieš tai neateis tas paslaptingasis Nibiru.

Kažkokio blogo komentaruose mačiau mažametį, kuris verkė ir pasakojo, kad nebemato prasmės gyventi, nes nedatrauks net iki pilnametystės. Taigi, pasirodo, kad jau dabar kai kurie padarėliai panikuoja ir bijo viso to.

Nežinau ar yra ko panikuoti, nes nesu iš tų, kurie tiki visokiais labai jau neaiškiais dalykais, bet va tie ponaičiai šumerai iš tiesų buvo kažkas ypatingo. Žmonės, kurie prieš kelis tūkstantėlius metų jau lenkė kai kur net dabartinį mokslą. Kai mokslininkai apsidžiaugė, kad rado tokį dalyką, kaip DNR ir sugebėjo nupiešti jo spiralę, archeologai rašo šumerų piešinį, kuriame jau buvo nupiešta ta spiralė ne ką prasčiau. Tame pačiame straipsnyje buvo parašyta ir situacija su Nibiru. Atseit, ilgai mokslininkai suko galvas kodėl gi šumerai vaizdavo Saulės sistemoje ne devynias, o dešimt planetų. Kol nebuvo rasta keista ir iki šiol mistiška dešimtoji planeta.

Tarkim, Nibiru iš tiesų yra. Tarkim, ta teorija, kad ji prie Žemės priartėja kas 3600 metų, yra teisingas. Tarkim, kad 2012 m. gruodžio 21 d. iš tiesų ji priartės. Jei taip, pragyvensime labai įdomu laikotarpį, nes iki šiol kas tuos 3600 metų nebuvo sunaikinta civilizacija. Gal net priešingai – vyko lūžiai, kurie atnešė tik gerus pokyčius. Gal ir dabar taip bus.

Aš gyvenu. Ir pakankamai optimistiškai. Bet.

Pagal Arizonoje indėnų rezervate gyvenančią Hopi gentį, 2012 metais įvyks 25 metus trunkantis išsivalymas, kuris atneš pabaigą ketvirtajai žmonijai, o po to prasidės penktosios atsiradimas ir gyvenimas. Majai tą dieną pavadino “dienų pabaiga” arba “laiko pabaiga”. Pagal Maorius tada bus sujungtas dvasinis ir fizinis pasauliai. Zulu gentis tiki, kad tą dieną visas pasaulis apsivers “aukštyn kojom”. Inkai tai pavadino “pačių savęs sutikimo (suradimo?) metu”. Actekai laukė šitų metų kaip šeštosios saulės laiko, laiko transformacijai bei naujos rasės atsiradimui. Dogon žmonės (Malis) sako, kad tą dieną atskris “žmonės” (?) iš mėlynosios žvaigždės. Lygiai tuo pat metu kaip ir majų kalendorius, baigiasi ir senovinis čerokių kalendorius. O vienas iš tibetiečių mokymų labai mistiškai pasakoja apie Budos sugrįžimą į “auksto amžių”. Ir galu gale, lygiai taip pat Egipto didžiųjų piramidžių kažkoks tai akmeninis kalendorius (nepavyko rasti apie jį platesnės informacijos) baigiasi tuo pat metu kaip ir anie du.

Kaip matom, daug sutapimų. Tikim? Prisijungiam prie verkiančių ir nebenorinčių gyventi?

BTW, yra dalis mokslininkų, kurie jau dabar mąsto apie būdus kaip išgabenti visą ar bent dalį žmonijos į Andromedos galaktiką, jei visgi pasirodytų, kad šitie mistiški sutapimai nėra vien sutapimai, o šumerų šamanai buvo teisūs ir tas Nibiru ateis mums snukių daužyti.

Atsiprašom už nerišlumą, minčių nevientisumą ir pan. Dar va duodu vieną gerą nuorodą, kuri patvirtina apie Nibiru egzistavimą.

http://science.nasa.gov/headlines/y2005/29jul_planetx.htm

Nebijokit, jei ką, su manim jūs esat saugūs.

O visa tai prasidėjo po to, kai atsirado galimybė ir man išvažiuoti į mūsų tautiečių lietuvių “tėvynę” Didžiąją Britaniją. Pasiūlė, pagalvojau, kodėl gi ne. Kažkas sakė, kad užsidirbęs dolerį, vis tiek iš kažko jį atimi. Šiuo atveju irgi panašiai išėjo. Gal ne visiškai tiesiogiai, bet mano išvažiavimas man galbūt atneš kokybiškesnes dienas, o kažkam atneš šiek tiek daugiau problemų nei buvo iki šiol. Kol kas nežinot apie ką aš? Taigi, apie viską trumpai.

Dirbu nedidelėje įmonėje su dviem padaliniais. Maniškiame dirba vos trys žmonės, įskaitant ir mane: vadovė ir du pavaldiniai. Kadangi jau atėjo vasara, visi ėmė mąstyti apie atostogas. Vadovė su savo vyrų – firmos direktoriumi – jau nusipirko kelialapius į Turkiją, kur kepinsis saulėje ištisas dešimt dienų. Kaip tik šitą šeštadienį jie išskrenda. Taigi, liekam tvarkytis dviese. Pernai viskas pavyko idealiai, o kaip būtų pavykę šiemet jau nesužinosim. Kodėl? O gi todėl, kad ėmiau ir parašiau prašymą išeit iš darbo (kiti kažkodėl tai vadina ne prašymu, o pareiškimu). Vadovė šio mėnesio 28 dieną išskrenda, o aš liepos antrą dieną išeinu. Ir lieka dirbt vienas kolega, kuris turės patempti trijų žmonių darbus.

Direktorius susidomėjo mano sprendimu. Sako, “kodėl gi tu taip lyg tyčia mums darai?”. Tada beliko priminti, kad įsidarbinant jis man pasakojo kaip jo įmonėje labai gerai sutvarkyta algų kėlimo sistema – jie mat maždaug mato žmogaus tobulėjimą ir automatiškai kyla alga. Priminiau jam, kad tiek jis, tiek jo brolis (direktoriaus pavaduotojas), tiek mano tiesioginė vadovė žodžiu įvertino puikiai mano pastangas siekiant geresnių rezultatų. Tada paklausiau, kodėl mano atlyginimas nė iš tolo nekyla panašiais tempais kaip mano žodinė kompetencija šiam darbe. Aišku, direktorius ėmė kažką mygti apie pinigų trūkumą ir pan, bet čia jau mažų mažiausiai kvaili atsakymai po to, kai susirinkime buvo dėstoma, kad įmonė dirba pelningai ir pardavimai išaugo gana smarkiai. Taip pat iš to pinigų trūkumo firmos automobilių parkas pasipildė puikiausiu Lexus limuzinu. Va tau ir pinigų trūkumas.

Liekančiam kolegai irgi, manau, kad padariau šiokią tokią paslaugėlę, kad labai negriežtų danties ant manęs – per pokalbį su firmos direktoriumi paminėjau, kad ir Sergėjus (vardas pakeistas) galvoja iš darbo išeit dėl netenkinančio atlyginimo. Kiek žinau, tai direktorius jam jau skambino ir bandė tartis. Rodos, pakels jam algą. Vadinasi, viskas pavyko puikiai.

O aš jau laukiu kelionės į mūsų brangiąją “tėvynę” Didžiąją Britaniją. Tikiuosi, pavyks ten rasti kur kas kokybiškesnį gyvenimą, nes važiuoju ne parsivežti uždirbtų pinigų, o pradėti naują gyvenimą ten. Papasakosiu kaip pavyks.

Karalius Artūras, kaip manoma, buvo realus žmogus, gyvenęs penktame ar šeštame šimtmetyje. Jei jis iš tiesų egzistavo, tai būtent ten, kur yra Didžioji Britanija. Nors kas ten žino, galbūt tokio bernioko išvis niekur ir niekada nebuvo.

Na, manykim, kad Artūras egzistavo, taip pat manykim, kad jis gyveno penktame ar šeštame mūsų eros šimtmetyje, ir manykim, kad jis, be abejo, buvo britas, kuris mėgo pasimuštis su saksais. Yra tik kelios miglotos užuominos pirmose tūkstantmečio istorijose apie šį veikėją. Nepaisant to, visgi sunku paneigti jo būvį. Tik šiuo atveju ne Artūro istoriškumas mums svarbus. Šį sykį esmė glūdi istorijose apie jį, kurios buvo perduotos ir mums. Ir tos istorijos prasideda nuo Monmouth Geoffrey.

1136 m. Geoffrey išleido bestselerį Historia Regum Britannie, kuriame buvo papasakota Artūro istorija. Toje istorijoje pasakojama, kaip ypač galantiškas karalius, padedamas keleto ne mažiau galantiškų riterių bei kelių sielvarto apimtų (manyčiau, kad tai visgi meilė Artūrui) panelių, tapo romantiškuoju visos Anglijos didvyriu.

Nesišvaistant bereikalingais plepalais, viskas gautųsi maždaug taip: Artūras renka sau riterius pasaulinio garso Apvaliajame Stale savo Kameloto pilyje, kuri turi itin naudingą ypatybę – burtininką Merliną. Toliau, kaip ir priklauso tokiam vyriškam “kietų riešutėlių” klubui, jie leidžiasi į begalę nutrūktgalviškų nuotykių vien dėl to, kad rastų Šventąjį Gralį. Ir, kas keisčiausia, pagal visas pasakas, galų gale jie savo tikslą pasiekė.

Ir tai, daugiau ar mažiau, yra viena iš geriausiai bepasibaigusių novelių. Tačiau ne visų istorijų pabaigos buvo tokios. Dar viena istorija pasakoja apie Artūro mirtį Camlann mūšyje, kuriame jį nužudė jo paties sūnus Mordredas. Įtariama, kad netiesiogiai prie karaliaus mirties prisidėjo ir riteris Lancelotas su pačia karaliene Gvinevere. Aišku, po to žlugo ir Kamelotas.

Kiti asmenys, susiję su Apvaliuoju Stalu
Lancelotas
Šauniausias visais aspektais Apvaliojo Stalo riteris bei Gvineverės meilužis.

Persivalis
Pati pačiausia Šventojo Gralio paieškų žvaigždė, Apvaliojo Stalo riteris su, tikriausiai, pačiu kvailiausiu vardu.

Gelhadas
Patys tikriausias Apvaliojo Stalo riteris, kuris buvo “paimtas į dangų” po Šventojo Gralio radimo.

Merlinas
Ryškiai kuoktelėjęs Apvaliojo Stalo burtininkas, kuris iki šių laikų lieka pavyzdžiu bet kuriam naujose istorijose sugalvotam burtininkui.

Gvineverė
Na, šiaip Apvalusis Stalas buvo skirtas tik berniukams, bet gi šita mergelė buvo ir karaliaus sutuoktinė ir Lanceloto meilužė. Tai kaip gi jie čia be jos?

Ekskaliburas
Artūras tikrai mylėjo savo kardą, davė jam net vardą. Ekskaliburu pavadino. Tai tikriausiai pats garsiausias kardas visoje istorijoje.
Aišku, kiti istoriniai veikėjai irgi mėgo vadinti kardus vardais: Julijus Cezaros turėjo “Geltonąją Mirtį (lot. Crocea Mors)”, senosios Anglijos karaliai turėjo Curtana, dar žinomą kaip “Merkurijaus kardas”.

Tai va šitoks vyriokas buvo tas Artūras ir jo sėbrai. Ir vėl viskas žlugo dėl panų. Kaip visada…

Plačiau galite apie karalių Artūrą pasiskaityti Wikipedijoje.