Pasakos

Nūdienos Kalėdų senelis

Galima tik įsivaizduoti kokie nelaimingi buvo urvinių žmonių vaikai, kai jie neturėjo nei Kalėdų, nei kokio nors Kalėdų senio. O net jei tas ir būtų tais laikais atsiradęs, kažin ar daug susidomėjimo būtų sukėlęs – mat visi vyriškos giminės patinai tais laikais, rodos, buvo panašūs į dabartinį tos baisiai krikščioniškos šventės herojų, jei tas būtų nuogas.

O pas mus gi dabar visi apsiskutę, pasipuošę, nebelaksto nuogais pimpalais – ir Kalėdų senelio įvaizdis visai kitoks dėl to. Bet gi jūs tokie pat protingi kaip ir aš, žinot kad tas veikėjas atsirado visai neseniai. Susimąstėt, kodėl? O va mes čia kolektyviškai aš, mano jauniklis brolis ir Kaspinuotis sumąstėm.

Net mažiausias darželio bedantis žino, kad Kalėdų senelis gyvena Laplandijoje, taip? O ten, kaip žinia, šaltukas toks, kad žmonės, kaip anekdote kažkokiam, pasisioję tuolete čiurkšlę į kampą pastato. Būtent dėl šitos priežasties mūsų barzdotis gimė taip vėlai – jo tėvai visaip ten tvarkė vienas kitą, kad ir kaip stengėsi, ženšenio šakneles kas vakarą graužė, gandrai taip ir nesugebėjo gyvi pasiekt jų namų, niekaip judviejų šeimon džiaugsmo neatnešė.

Bet čia, dėkui tau Dieve, atėjo gudrūs mokslininkai, kažin kokie verslininkai ir Laplandijos kaimely pastatė šiltnamį, kuris, kad neužšaltų, ukmergiškių darbo “Vienybės” pečiumi kūrenamas buvo – aplink medžių buvo daug, nemokami visi. Mat urėdai irgi gyvi nenueidavo, pažeidimų neužfiksuodavo. Geras gyvenimas buvo tais laikais.

Ir čia vėl ta kaimiečių pora besiduodami kaip tik gali, po kelių dienų, savaičių ar dar greičiau, rado tarp tame moderniame šiltnamyje pasodintų kopūstų mažą, pliką ir jau iškart storą Kalėdų senelį. Aišku, augo tas visas storas, patenkintas, kaime daug dirbt nereikėjo, elniai patys trobon eidavo, kad sušiltų, o šeimyna aniems galvas nusukinėdavo – taip ir maitinosi.

Supraskit patys, tie gi nebuvo Kalėdų seneliai, o paprasti žmonės miršta. Tai va, ėmė vieną dieną ir numirė tėveliai, kuriuos storulis užkasė už daržinės po sniegu. (Nepamirškim, kad tais laikais buvo tik šildomi šiltnamiai, bet nebuvo tokį įšalą pramušančių grąžtų – visi laidodavo šitaip.) O paveldėtas turtas buvo didžiulis kaip tokiam kaimui, tad prie Senio Šalčio prilipo ir Snieguolė – gerai atrodanti didžiapapė kaimo kūrva.

Kalėdų senelio širdis buvo gera – vietiniams vaikams vis ką padovanodavo: tai saldainį, kankorėžį, briedžio ragus ar dar kokią smagią smulkmeną. Snieguolei irgi nieko negailėjo – visokiais kailiais buvo apipirkta, turėjo viską, ko tik norėjo. Aišku, dėl to reikėjo seneliui duot, o tas besotis buvo, tiek nukamuodavo tą Snieguolę, kad ana jau nė vieno kaimiečio nebepajėgė paturėt.

Prisiminkim apie tuos laikus ir technologijas – prezervatyvų irgi nebuvo, tad Snieguolė ėmė gimdyt nykštukus. (Iš pradžių buvo kilusi teorija, kad Snieguolė pagimdė ir Kalėdų senelio elnius, bet Kaspinuotis suabejojo jos teisingumu, tad jų atsiradimą paliksim kuriai kitai tiesą atskleidžiančiai istorijai.)

O kai jau tų mažų judančių dalykų buvo pilni namai ir jau niekaip nebeišeidavo patvarkyt Sniegenos kur paslapčia, senelis sugalvojo juos imti siuntinėti su dovanomis visur. Pats nusipirko sau žalią kostiumą, Snieguolei žalius kailinius ir ją tratino užsimaskavęs pušyne – taip nykštukų vis daugėjo.

Aišku, viso pasaulio vaikams buvo džiaugsmo – vis rasdavo dovanų. Dar savo nuotrauką su išeiginių žaliu kostiumu pridėdavo.  Aišku, tada tai buvo elnių ragai ir kankorėžiai, bet visi nuo kažko gi pradeda. O nykštukai vis kursavo su tomis dovanomis… Tol kol baigėsi pas Kalėdų Senelį palikimas – pralėbavo storulis viską.

Aišku, čia vėl pasirodė verslininkai, pasiūlė viską daryt toliau, tik ne tokiais dideliais tempais. Sustatė visokias sąlygas – sakė, kad nuo šiol senelis turi rengtis nebe žaliai, o raudonai, mat žalia netinka prie kažkokio tai gėrimo etiketės. Dar pažadėjo, kad rems visų nykštukų keliones po vaikų namus, bet tik vieną kartą metuose. Užtat duos kaži kokių tai konstruktorių, šaškių ir riebaus česnakinio padažo.

Nuo to laiko Kalėdų senelis rengiasi nebe žaliai ir baltai, o raudonai ir baltai. Ir vaikai gauna dovanas tik kartą metuose. Va taip viskas ir buvo. Visi vaikai turėtų tai žinot, tad jei jų turit, perskaitykit jiems šitą reikalą.

O čia beveik ta pati istorija rimtai. Anglų kalba.

(c) Ilona @ DevianArt

Ši labai trumpa istorija yra apie du mano senus gerus draugus. Jau senokai jų nemačiau, nes dabar visi gyvename skirtingose šalyse. O jiedu tarpusavy po šitos istorijos daugiau nebesikalba. Ne man juos teisti, gal ir aš lygiai taip būčiau elgęsis, jei būčiau atsidūręs kurio nors iš jų vietoje. Tad tiesiog papasakosiu istoriją tokią, kokia ji buvo – nei pridėdamas, nei atimdamas. Istorija ilga, tad aš tikiuosi, kad ją perskaitys bent tie trys žmonės, kuriems ji ir skirta.

Šita ne visai smagi istorija nutiko tipiniame tankių bambukų giraičių apsuptame Vietnamo kaimelyje, kuris tada dar vadinosi Šiou Lej. Na, gi žinot iš filmų: tuose kaimeliuose žmonės paprastai augina ryžius ar kitokį paukščių lesalą, mokina vaikus visų tų keistų kringelių bei pramogauja maitindami pandas ir glostydami koalas. Ta istorija yra apie skulptorių Dorijaną ir dailininką Grėjų. Visada juos vadinau vardais, tad pavardžių nė nežinau.

Tada jiedu dar buvo labai geri draugai ir kasdien lankydavo vienas kitą. Jie buvo tokie geri, kad Dorijanas kas rytą paruošęs pusryčiams ryžių, pereidavo visą kaimą ir kartu su Grėjumi pusryčiaudavo, žiūrėdami kaip į rytuose tekančią saulę ir iš bambukų tankmės lendančias pandas. O vakarais jau Grėjus ruošdavo ryžius ir lėkdavo per kaimelį, kad galėtų kartu su Dorijanu vakarieniauti ir žiūrėti kaip vakaruose leidžiasi saulė, o pandos lėtai ir tingiai lenda į bambukų tankmę.

Abudu jie buvo menininkai. Dorijanas buvo savo rajono garsumo skulptorius ir iš medžio, akmens, surūdijusių motociklų duslintuvų ir kitokio tam reikalui tinkamo šūdo konstruodavo statulas. O štai Grėjus buvo dailininkas ir teptuku ant drobės, popieriaus, namų sienų ir panų užpakalių piešdavo saulėlydžius, į bambukų tankmę slėptis lendančias pandas bei tų pačių panų sėdėjimui skirtus puskepalius.

Skirtinguose kaimelio pusėse abu menininkai turėjo nuosavas dirbtuves. Jose, kaip ir turi būti, visada buvo didžiausia netvarka kokią tik galima įsivaizduoti ir tiktai vienas kampas nuolatos būdavo švarus. Jie netgi kartą per pusmetį tą kampą išplaudavo su vandeniu. Ir tuos kampus jiedu vadino “viso gyvenimo kampais” ir tos vietos buvo skirtos jų “gyvenimo darbams” – kiekvienas iš jų visada turėjo po vieną slaptą būsimą tobulą šedevrą, kurį visada tobulino slapta, laikė po skraiste ir net vienas kitam nekalbėdavo apie tai nė pro lūpų kamputį.

Kartą Grėjus susirgo mėlynėm paakiuose ir kaulų lūžiais, tačiau Dorijanas vis tiek iš įpročio pas jį eidavo. Ir kartą jo akis netyčia užkliuvo už tamsia skraiste uždengto paveikslo. Ne, Dorijanui nereikėjo sakyti, kad tenai yra Grėjaus “gyvenimo darbas” ir didysis skulptorius nesusilaikė. Jis pakėlė skraistę ir žvilgtelėjo – ten buvo nutapyta pati gražiausia kada nors matyta moteris.  Dorijano akys prisipildė ašarų ir jis susmuko ties paveikslu, o pabudo tik gavęs spyrį į kepenis. Pasikėlęs menininkas pamatė piktą Grėjaus veidą ir dailininkas išvarė Dorijaną lauk iš dirbtuvės iš paskos sušukęs daugiau niekada nesirodyti.

Nuo tos dienos Dorijanas žinojo, kad myli tik tą paveiksle nupieštą moterį ir ištisus metus kasdien eidavo pas Grėjų maldauti atleidimo, tačiau anas tik užtrenkdavo duris buvusiam draugui prieš pat nosį. “Mano Liza!”, šaukdavo naktimis Dorijanas, “jis atėmė Mano Lizą!” Galiausiai Dorijanas nustojo lankytis pas Grėjų ir nuo tada užsidaręs vis kažką dirbo savo dirbtuvėse. Ne vienerius metus jis buvo užsidaręs ir su kaimo žmonėmis nebebendravo. Tik kartais naktimis vis pasigirsdavo klyksmas, o ir tas po kurio laiko liovėsi visai.

Dorijanas dirbdavo tik naktimis ir kas ryta žmonės vis aukštyn pasistiebusį siluetą tematė. Kaimo gyventojai, bevalgydami ryžius ir beglostydami koalas, vis spėliojo, kas ten galėtų būti. Tačiau siluetas buvo uždengtas skraiste, o galiausiai, kai pasiekė maždaug septynių metrų aukštį, keistą objektą apjuosė per vieną naktį atsiradusi lygiai tokio pat aukščio tvora, tad nuo to laiko nesimatė netgi galbūt jau nuimtos skraistės. O po dar trijų metų Dorijanas pagaliau išėjo į žmones visas švytintis ir sušuko, “žmonės, ateikit ir pamatykit!” Aplink jį ėmė rinktis smalsūs kaimo žmonės, aš irgi ten buvau, tad pats viską mačiau. “Aš mylėjau, tačiau iš manęs buvo atimta galimybė turėti mylimąją,” kalbėjo Dorijanas visiems susirinkusiems, “o dabar pasistačiau savo Laisvės Statulą, kurion sudėjau viską, ko niekada neturėjau”.

Ir pradėjo Dorijanas leisti žmones vidun, o tie laukan išeidavo apsvaigę, praradę amą, o vėl kalbėti imdavo tik po savaitės. Šitas gandas pasiekė ir Grėjaus ausis. Tas, aišku, niekaip negalėjo įsivaizduoti, ką ten tokio turi paslėpęs Dorijanas, kad visiems pamačiusiems ilgam protą atima. Vieną dieną prie Dorijano durų pasirodė pats dailininkas ir taip pat pasiprašė įleidžiamas.  Skulptorius įleido ir pats palydėjo dailininką į vidų. Ten Grėjus išvydo tobulo grožio akmeninę moters figūrą, kurios veidas buvo lygiai toks, kokį jis buvo nupiešęs savo paveiksle. Paveiksle, dėl kurio iš savo gyvenimo išvarė geriausią draugą. Grėjus niekada nebuvo matęs tokio tobulumo moters kūno linijų, kokias sukūrė Dorijanas. Ir Grėjus pamilo tą kūrinį, krito ant kelių ir ėmė verkti, maldauti atleidimo. Tačiau skulptorius tik spyrė jam į kepenis ir išvarė lauk. Nuo to laiko Dorijanas visą laiką leido viso to kaimo įsimylėjusiems žmonėms ateiti pažiūrėti į jo Laisvės Statulą, o pamatęs Grėjų, užtrenkdavo duris tam prieš pat nosį.

Kadangi abudu man buvo draugai, lankydavau abudu, o ta kartą aš atėjau pas Dorijaną. Jis kaip tik ruošė pusryčiams ryžius. Atsisėdom abudu ir valgėm, žiūrėdami kaip rytuose lėtai kyla raudona saulė, o iš bambukų tankmės po truputį lenda tingios pandos. Tada aš jo ir paklausiau, “mielas ir brangus drauge Dorijanai, kodėl tu neleidi Grėjui mylėti tavo Laisvės Statulos?” Manau, jis žinojo, kad to kada nors paklausiu. “Kai pamačiau jo paveikslą, aš pamilau, o jos vardą – Mano Lizą – šaukiau naktimis, tačiau man jos mylėti neleido”, ramiai pasakė man Dorijanas. “Atmink, mano mylimas piktas bičiuli Arvydai, jei kada nors kam nors užtrenksi duris, gali ateiti laikas, kai belsies, bet durys tau irgi bus užtrenktos, jei neleisi mylėti, bijodamas kažko, gali ateiti laikas, kai norėsi mylėti, bet tau taip pat nebus leista.”

Tada jis atsistojo ir nuėjo glostyti koalų. Tai buvo didžiausia pramoga šiame kaimelyje.

Nikita Provino by Emiliano Lazzarotto

Dabartiniais laikais galima iš plytos per galvą gauti už nieką. Gerai, gal ne visai už nieką, bet tikrai daug nereikia. Tuo ir skiriasi dabartiniai laikai nuo ankstesniųjų. Tada viskas buvo kitaip.

Pamenu, buvau jaunas dar tada, kai pirmą kartą įsimylėjau. Neturėjau dar nė vienos raukšlės ant kaktos ar kur kitur, bet jau tuomet į mane niekas nežiūrėjo. Nebuvau gražus nors ką. Nepatikau ir tai kaimo panai, kurią taip mylėjau, kad vakarais mėšlą išmėžęs eidavau jai ketureilių apie meilę, drugelius ir samagoną rašyt. Įdėdavau savo kūrybą vokan ir įkišdavau mylimosios kišenėn per mišias.

Ilgokai taip sekiojau aš ją, o ji nė į kalbas nesileido. Vis grėbliu ar kokiu miltais aplipusiu kočėlu pagrūmodavo. Vis sakydavo, kad dingčiau. O aš vis norėdavau jai visaip įtikti. Mat galvojau, kad jei būsiu naudingas, jei rasiu kokią progą parodyt, koks iš tiesų esu aš mielas, jausmingas ir visoks kitoks gėris, ji pradės į mane kitaip žiūrėti.

Pamenu, kartą atėjau pas ją su gvazdikais iš kaimynų darželio. Pamačiau aš tą paną karvę melžiant prie tvarto. Priėjau tyliai, bakstelėjau iš kojos šonan, o ji man kad duos su kibiru per kuprą. Nesusitvardžiau, griebiau šalia to tvarto stovėjusias šakes ir įsmeigiau mylimosios nugaron. Neilgai ji raitėsi ir dejavo, mat jėgos turėjau daug – šakės giliai įsmigo.

Tik po to susigriebiau ką padaręs. Išpylė prakaitas, nežinojau, ką daryt. Iškart ėmiau dairytis, ar kas tik nebus pamatęs. Nepastebėjęs nieko įtartino užkasiau ją tam tvarte po mėšlu kol sugalvosiu, ką daryt. Parėjęs namo ilgai galvojau. Sukosi galvoj tik viena mintis – reikia atsikratyt kūno. Tik va kaip. Galvojau, įmesiu prūdan, bet vaikai maudos ten vasarą, ras. Galvojau, miškan nuvešiu, kur krūmuose numesiu, bet prisiminiau, kad ten laksto vilkai ir mūsų kaimo šunys. Niekada nežinai ar kuris jų neparvilks kokios rankos atgal į kaimą.

Sutemus lėtai nužingsniavau į brangiosios namus. Atkapsčiau mėšlą, įverčiau ją į kartu atsitemptą vežimaitin ir apkrovęs žolėm, parvažiavau namo. Vežimaitį iškart nustūmiau daržinėn – lyg vežčiau žolę kiaulėm. Ten ištraukiau brangiąją ir sukapojau į keturiasdešimt gabalų. Kapojau ir po truputį šėriau šuniui.  Tačiau neslėpsiu, kad ir pats pabandžiau paragauti tos mėsos, tik kad nepasirodė skani.

Vienišė ta pana buvo, tad jos labai ilgai niekas neieškojo. Pasklido kalbos, kad išlėkė miestan su turtingu vyru, kuris prieš porą mėnesių buvo užsukęs kažko pasiteirauti. Man nuo to buvo tik geriau. Neskaudėjo širdies, nes žinojau, kad mylimas žmogus su kitu nepabėgo.

Bet bėgo metai ir pamiršęs sukapotąją, pamilau kitą. Šita jau ne sava, o iš svetimo kaimo – sutikau ją į talką nuvažiavęs. Trūktelėjau aš ją tada už kluono šiauduose, bet nieko daugiau ji nenorėjo. Nenorėjo daugiau ji manęs matyti, o aš nenorėjau, kad ji pas kitą išeitų. Prisiminiau kaip anos panos amžinai tyrą atminimą išsaugojau, tad nutariau ir su šita sau širdies neskaudinti. Persimečiau per petį dalgį, ir patraukiau link jos kaimo. O kol nužingsniavau, jau ir sutemę buvo.

Per keturis vakarus parsinešiau viską. Šį kartą buvo beveik pusantro šimto gabaliukų – taip smulkiai sukapojau. Po kelių mėnesių ėmiau galvoti, kad tikriausiai dėl to taip smulkinau, nes labiau mylėjau. O tikrai! Gi kuo labiau myli, į tuo daugiau gabalėlių supjaustai!

Turbūt nė sakyt nebereikia, kad ir trečią sykį pamilau. Ir vėl, kirvuką per petį persimetęs, su gėlių puokšte pas ją ėjau. Šita buvo ypatinga, pati gražiausia iš visų. Ir mylėjau aš ją labiausiai. Gal dėl to šitą ne tik supjausčiau, bet dar ir su mėsmale sumaliau. Žinojau, kad tai paskutinė mano mylimoji, tad jau ne šuniui šėriau. Įmušiau kelis kiaušinius ir padaręs tešlą ėmiau kukulius daryti. Mylėjau tą moterį, su meile dariau ir kukulius, kuriuos taip pat mylėjau. Ir tai buvo patys skaniausi kukuliai pasauly. Iki pat dabar juos valgau! Mylimoji rūpinasi, kad būčiau sotus!

Ir viskas gi tik dėl to, kad mylėjau!