Nutikymai

Ne visai kupranugariai, bet irgi geria

Nors užvakar prisiekinėjau, kad daugiau nebegersiu, tačiau vakar gavau žinutę “Fuck, we rock!” ir apsigalvojau. Visgi gersiu. Ir visai nepaisysiu to, kad iš savo atminties nuotrupų ir kitų likimo brolių pasakojimų pavyko atgaminti beveik visą šeštadienio vakarą. Ir visai nepaisysiu netgi to, kad atvirai deklaravęs, kad geriu tik alų, drąsiai laužiau tą taisyklę.

O viskas prasidėjo nuo to, kad Consierge ir Front Office departamentai padarė savo darbuotojams bendrą kalėdinę vakarienę “San Miguel” restorane-bare. Visu nuėjom ten po darbo ir pradėjom maitintis visokiomis jūros gėrybėmis, vištiena, mėsos kukuliais (Stiu apie juos sakė Jolantai, “wanna feel some balls in your mouth?”), įvairiomis salotomis ir sriubomis. O tą gėrį užsigėrėm šešiais buteliais raudono vyno. Mūsų departamentui tai gavosi maždaug po pusę butelio vienam. Lyg ir nieko tokio, tik šiek tiek apsvaigom.

Kaip tik tuo metu atėjo laikas keistis dovanomis, nors to “Secret Santa” žaidimo labai nemėgstu ir vien dėl jo buvau net pagalvojęs neit išvis ten. Aš pirkau britui, o man pirko brazilas. Ir taip visai netyčia išėjo, kad dovana, kurią gavau, labai tiko tam vakarui – gavau butelį degtinės! O tai pastebėjo Maiklas ir paklausė “c’mon just don’t say that you are going to take it home”.

Tai kol Maiklas nubėgo surasti sulčių, kažkas man įkišo ispaniško alaus butelį. Rodos, Stiu, tačiau nesu tikras dėl to. Po to Simone užsisakė romo su apelsinų sultim ir davė man paragaut. Nu blin, užsisakiau tada ir aš – toks skanus buvo. Štai čia tikriausiai reiktų primint, kad geriu tik alų ir daugiau nieko. O kad jau priminiau tai, vertėtų pasakyti, kad vos baigiant gerti romą, grįžo Maiklas su sultimis.

Kažkas iš mūsų tualete išplovė vyno taures ir Maiklas po stalu pamaišė mano degtinę su sultim. Gavau stiklinę ir, apsikabinęs ją, nuėjau šokti. Aišku, skystis dingo greičiau nei norėtųsi, tad grįžau pas Maiklą ir paprašiau dar, o tas man aiškina, kad viskas, atseit, geras dalykas baigiasi greit. Nutaisiau liūdną miną, tai jis man iš baro nupirko Jack Daniels su kola. Ir va čia buvo bene didžiausia klaida.

Begeriant priėjo mano didžiausias bosas ir pradėjo klausinėti ar man patinka naujas darbas, kaip jame jaučiuosi, ar viskuo patenkintas. Papasakojo visokių ten pagyrimų, kaip visi ten džiaugiasi gavę tokį darbuotoją (apie tai bus kitas įrašas kada nors tolimoje ateityje) ir pan. Tuo pačiu atnešę man to paties Jack Daniels tik jau ne su kola, o su energetiniu. Šitas patiko labiau, bet ir ano išmest nesinorėjo, tai visi juokėsi iš manęs, sakė, dar nematė, kad kas nors iškart su dviem stiklinėm lakstytų.

Kai jau taip įdomiomis trajektorijomis vaikščiojau, pasirodė ispanas Renė, su kuriuo paprastai į roko barus varom. Nieko naujo ir šį kartą nepasiūlė. Sako, “varom į Soho, ten gerą roko barą žinau”. Atseit, gera muzika, pigus alus ir dar striptizą šoka. Prieš išeinant, Front Office menedžerė pakėlė dar ir šampano taurė, pakėliau ją ir aš. To daryti irgi jau nereikėjo, bet argi girtam kas nors rūpi. Man rodos, būtent po jos ir pradėjo visiškai atsijunginėti atmintis.

Pamenu, kad su mumis dar važiavo kažkokie du metalistai, kurių iki tol nebuvau matęs. Mes juos pametėm tam pačiam roko bare. Žinau tiek, kad gėrėm daug alaus, tualetas buvo antram aukšte, ten mes su Rene vėmėm. Na gi žinot kaip būna, kai tiek daug primaišoma. Vemti – jėga! Tiksliau, jėga būna po viso to. Bet čia jau ne esmė. Mes su Rene daug ką darom kartu. Šį kartą kartu nukritom nuo tų laiptų iš antro aukšto į barą. Velniop! Gi girtiems neskauda.

Kas buvo po to, neatsimenu nei aš, nei Rene. Mūsų atvažiavo pasiimt jo pana. Kad man kas tokią rūpestingą paną… Tik šiandien pavyko išsiaiškinti, kodėl atsibudau nepažįstamam bute su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Buvo smagus jausmas. Heh, pasirodo, kad Nieves (Renė pana) paguldė mane ant čiužinio tame pačiame bute pas savo draugus, nes pas juos pačius jau kažkas miegojo ir man nebebuvo vietos.

Į darbą pavėlavau tik valandą ir išsiprašiau namo dviem valandom anksčiau. Sakiau, nebegersiu, bet Renė planuoja į Camden Town šį savaitgalį. Į gyvą roko muziką grojantį barą. Kaži kaip čia atsispirt pavyks. Jaučiu, kad net neverta bandyti.

Ne kasdien nutinka tokie dalykai. Panašiai lygiai taip pat dažnai kaip yra pastatomas Eifelio bokštas. Tačiau visgi prisiruošiau tai padaryti.

Visai neseniai pastebėjau, kad mano šiame puslapyje nurodytoje kontaktinėje informacijoje yra ne visiškai teisingų duomenų, kuriais naudodamasis niekas manęs nepasieks. O jei jau atnaujinau tą dalį, pagalvojau, kad pakeisiu visą informaciją, kuri pasiekiama per viršuj esantį meniu punktą “apie gnomą”, į labiau atitinkančią dabartinių mano dienų nuotaikas.

Per daug ilgai nesileidžiant į visokius beverčius plepalus, pasakoju, kas ir kaip čia nutiko.

Jei kas nors dar nežinojo, kas esu aš, ar žinojot, bet pagalvojot, kad pamiršot, galit spausti nuorodą “Kas tas gnomas?” ir viskas ne visiems suprantamai yra paaiškinta. Tiksliau, ne viskas, o trupinys to, ko nėra gėda sakyti. Visa kita informacija yra kompromituojanti ir jos neviešinu. Kas norės, tas paklaus. Papasakosiu už pinigus. O sumokėtus pinigus atsiimsi parašęs knygą apie mane.

Ne visi supranta ir tai, kas čia kartais rašoma. Tam irgi paaiškinimą parengiau. Jį pasiekti lengviau nei lengva – tereikia beveik ten pat spustelti nuorodą “kas čia rašoma?” ir viskas bus pateikta kaip ant delno. Vėlgi, labai nerišliai.

O jei paspausit ant žodžių “kaip rasti gnomą“, nustebsit pamatę kiek daug visokių variantų yra pakalbinti šitą piktą padarą. Prašom, nesididžiuokit, pasikalbėsiu.

Žinau, kad visiems šita paviešinta informacija mažiausiai rūpi, tad jei jau mėtysit už tai akmenimis, tebūnie. Nusipelniau tikriausiai. O jei nemėtysit akmenimis, aš jus jais užmėtysiu. Ne dėl to, kad nusipelnę būtumėt ar ką, tiesiog mėgstu apsidrausti.

Nesu iš tų žmonių, kurie mėgtų būti dėmesio centre. Aišku, tai negalioja tuo metu, kai esu gerokai išgėręs. Tik ne visada viskas vyksta taip kaip norime. Patys tikriausiai jau tai žinot. Va dabar gerokai daugiau dėmesio ėmiau susilaukti darbe. Ne dėl to, kad būčiau kokią šukuoseną sėkmingai pakeitęs geresne, ar kokius dailesnius batus nusipirkęs. Ne, šį kartą viskas šiek tiek kitaip. Šiandien yra maždaug 10 dienų nuo tos dienos, kai man ant kairės rankos bevardžio piršto ėmė puikuotis auksinis vestuvinis žiedas. Sakysite, kodėl gi kairė? O, pasirodo, Didžiojoje Britanijoje ne tik eismas kita puse vyksta. Čia ir vestuviniai žiedai maunami ant kitos rankos.

Rodos, darbe dėl tokio dalyko išvis nebeturėčiau gauti jokio dėmesio. Tačiau ir čia viskas šiek tiek kitaip. O dėmesys atsirado dėl to, kad pernelyg niekam ir nepasakojau, kad tas žiedas žada atsirasti. Tik porą berniokų iš anksto žinojo, kiti tiesą sužinojo vėliau jau tam žiedui mano ranką papuošus.

Dabar darbe susiskirstė visi į dvi grupes: vieni sveikina, klausinėja, kas ji, kiti gi sako, ką čia mali šūdą, kas tave tokį ims į vyrus, nusiimk žiedą kol žmonos neturi. Ir kažkaip net smagu tokios visokios kalbos. Kitą kartą kažką darydamas irgi niekam nieko nesakysiu, patinka man tokios reakcijos. Einu miegoti su šypsena kasdien dabar.

O ir dabar niekas visko nežino. Net ir Gitanai tebuvo pasakyta, kad ji – prancūzaitė. Klausinėjo daug, bet nieko neišpešė. O kam gi man pasakoti visokias smulkmenas, jei bendradarbiai tėra bendradarbiai, o ne draugai? O ar jūs viską pasakojatės kolegoms?

Gražus tas žiedas… Niekada nemėgau aukso, bet čia gi ne bet koks žiedas. Vestuvinis!

Visi kurie mane bent kažkiek pažįsta, žino, kad esu tikrai nemažas tinginys. Visur. Atidėlioju viską iki paskutinės minutės. Šį kartą irgi nutiko labai paprastas dalykas, kurį atidėliojau iki paskutinės minutės, bet visgi prisiruošiau padaryti – pasislėpti. Aišku, tikslas nebuvo būtent toks, bet pavyko kuo puikiausiai, užteko tik pakeisti kontaktinius duomenis. Aišku, Stepas dabar gali stumti ant manęs, kad nuo jo nusižiūrėjau mintį, bet… Čia buvo jau ne mėnesio mintis, bet, kaip jau minėjau, esu per didelis tinginys.

Prisiruošiau tai padaryti po to, kai pakeičiau telefono numerį, bet aparatą. Pagalvojau, jei jau keist, tai keist viską, juolab, kad kai kurie kontaktai yra naudojami tuo pačiu niku, kurio jau kelis metus kaip nebenaudoju. Ir prie viso to, nuo šiol susirašinėjimo metu bus rodomas tikras mano vardas, o ne slapyvardis.

Taigi, mielieji, pakeičiau savo Skype vardą bei išsiunčiau pakvietimus. Berods visiems, kuriems norėjau išsiųsti. Jei negavai pakvietimo, bet galvoji, kad visgi aš tau jį norėjau atsiųsti, nepasikuklink, pasiprašyk pats.

Senasis Skype vardas whi_on_line buvo pakeistas į arvydas-k, kuriuo nuo šiol prašom kreiptis. Programa online būna beveik visada, tad galit kreiptis bet kuriuo metu. Jei nebūsiu prie klaviatūros, atsakysiu vėliau vos tik užmatysiu.

Tai tiek apie nieką. Rašykit.