Nesu itin geras kelių eismo taisyklių žinovas, nes niekada neturėjau vairuotojo pažymėjimo ir, manau, dar negreitai jį turėsiu. Jei išvis kada nors jo užsimanysiu. Tačiau nepaisant to fakto, kad iš manęs vairuotojas netikęs, kelių eismo ženklus suprantu.

Jei kas nors manęs paklaustų, “Arvydai, o ką reiškia STOP ženklas?”, aš iškart atsakyčiau, “von man iš akių”. Ne dėl to, kad nežinočiau, ką jis reiškia, o dėl to, kad aš visgi esu piktas gnomas Arvydas ir tasai ženklas ar jo reikšmės aiškinimas kitiems man nelabai rūpi. Žinau, kad prie jo reikia bent jau sustoti ir vėl tęsti kelionę, bet ko jie prie manęs lenda su tokiais klausimais? Iškart kumštukai patys gniaužiasi.

Dar yra toks ženklas, kurį visa liaudis sutartinai “plyta” vadina – gi toks raudonas apsikritimas su jo viduryje nupieštu baltu stačiakampiu. Čia gi jau net mūsų lenciūginių veislės kiemsargis Sargis žino, kad pamačius tokį tai ženklą, už jo eiti jau nevalia. Tiksliau, važiuoti. Eiti lyg ir galima iki šiol buvo, jei nesi kelių eismo inspekcijos pripažinta transporto priemonė.

Bet gi panašūs ženklai yra ne tik pakelėse. Aną dieną gi pagalvojau, kad beveik viskas taip pat yra ir mano mėgstamoje bendravimo su kitais piktais asmenimis programoje Skype. Gi ten galima rinktis iš keleto tuo metu mūsų būseną atitinkančių kelio ženklų.

Bene dažniausiai mano pastebimas ženkliukas yra tas toks žalias, kuris kaip ir keliuose reiškia lygiai tą patį – pirmyn. Jei kas nors pamatys, kad gnomo Skype ženkliukas yra būtent toks, galite drąsiai rašyti, piktasis Arvydas tuo metu yra prie kompiuterio ir galima tikėtis atsakymo. Tereikia jį sudominti. Su “labas, kaip sekasi?” niekaip nesudominsite, tad nevargink savęs ir manęs.

Dar yra geltonas ženkliukas. Nežinau kaip pas kitus, bet aš jo nenaudoju išvis, jei pati programa man neprilipdo tokios etiketės, kai netyčia bebūdamas žaliojo būsenoje, nueinu niekam nieko nepasakęs ir visai pamirštu, kad ten gi bendravau su kažkuo. Vadinasi, buvo parašyta “labas, kaip sekasi?” ir gnomas jus pamiršo, nes natūraliai nutiko taip, kad nė trupučio nesudominote. Paprastai šitas ženkliukas reiškia, kad gnomas trinasi kažkur namuose, bet jo nėra prie kompiuterio, bet rašyti galima.

Yra ir toks pilkas ženkliukas, kuris padaro tave nematomu. Tu visus matai, o tavęs nemato niekas. Bet piktas gnomas ir taip moka kuo puikiausiai pradingti, tad jam nereikia tokio pilko burbuliuko pagalbos. Kiti gi tie, kurie nėra Deividai Koperfildai ar Hariai Poteriai, naudoja tai slėptis nuo visuomenės.

Ir galiausiai paskutinis ir pats mėgstamiausias ženkliukas – ta pati garsioji “plyta” – toks raudonas ženkliukas, kuris paprastai gnomas naudoja dviem atvejais. Pirmu atveju Arvydas nori pasakyti, kad jis miega, dirba, žiūri filmą, o antru atveju jis nenori nieko pasakyti. Tiksliau, tai tik kitokia “nelįsk man į akis nors ir esu prie kompiuterio” išraiška. O kaip jau ir viršuj paminėjau, už “plytos” eismas nevyksta.

Kaip gaila, kad kelių eismo taisyklės negalioja ir Skype programoje. Visi grūdasi, trinasi, šūkauja net jei gnomas užsideda plytos ženklelį. Kur teisingumas? Kur ta tvarka, kurią man Paksas žadėjo? Galėtų visi sustoti, pažiūrėti į tą baltą stačiakampį, nuleisti galvas ir dūlinti atgal. Bet visgi įdomumo dėlei pasakysiu, kad čia, kaip ir visose taisyklėse, yra išimčių. Mano Skype “plytą” kirsti gali trys žmonės. Tiesiog jie turi tam nusipelnytą teisę. Todėl, kad net pradėjus pokalbį tais trim visai neseniai jau iškeiktais žodžiais, jie sugeba pasiūlyti man labai įdomius pokalbius.

Kažin kiek mano Skype sąraše esančių žmonių šitą negerą tekstą perskaitė. Kažin kiek iš jų pagalvojo, ar jis yra vienas iš tų trijų asmenų, kurie gali kirsti plytą ir sulaukti atsakymo? O atsakymas paprastas – jei jau susimąstei, vadinasi, nesi tam sąraše. Tie trys žmonės, manau, žino, jog jie turi tą privilegiją. O visiems kitiems galiu pasakyti, kad skaičius “trys” nėra riba, jų gali ir padaugėti, bet tai jau nuo manęs priklauso. Dabar gali iškilti klausimas, “o ko gi reikia, norint patekti į tuos išskirtinius?” Tam tinka viena žymi citata, kuria ir pabaigsiu šiandien pykti:

“Here’s to the crazy ones. The misfits. The rebels. The troublemakers. The round pegs in the square hole. The ones who see things differently. They’re not fond of rules. And they have no respect for the status quo. You can quote them, disagree with them, glorify or vilify them. About the only thing you can’t do is ignore them. Because they change things. They push the human race forward. And while some may see them as the crazy ones, we see genius. Because the people who are crazy enough to think they can change the world, are the ones who do.”
— Apple Computer Inc.

Lembrança do Senhor do Bonfim da Bahia

Yra didžiulė tikimybė sulaukti asmeninio stebuklo, jei tokia juostelė, kurią matot nuotraukoje, buvo užrišta tau ant rankos ir natūraliai nudilo ir nutrūko. Tačiau tai turi atsitikti tik natūraliai. Tie spalvoti dalykėliai yra stebuklų juostelės, kurios kilo iš Salvadoro miesto Brazilijoje. Ant jų yra parašyta “Lembrança do Senhor do Bonfim da Bahia” – laisvai verčiant tai būtų kažkas panašaus į “Bahia Dievo atminimas”. Ar bent jau kažkas panašaus. Patys brazilai nesugeba tiksliai išversti ir ima ginčytis tarpusavy paklausti, ką tai reiškia.

Tokią juostelę ant kairiojo riešo turiu jau savaitę. Man jį užrišo nerealiai miela draugė iš Brazilijos. Bebaigiant darbą atėjo ji pas mane ir pasakė, “Arvydai, esi labai geras mano draugas, noriu, kad tau sektųsi gyvenime”. Tada išsitraukė tą stebuklų juostelę ir paprašė ištiest ranką. Apvijo ją du kart ir pasakė, “dabar aš rišiu tris mazgus, rišant vieną mazgą turi sugalvoti vieną norą, ar pasirengęs?” ir pradėjo rišti pirmą. Sugalvojau norą. Po to sugalvojau dar du. Taigi, dabar turiu ant rankos žalią stebuklų juostelę (skamba labai kvailai, tačiau nežinau kaip kitaip išversti į lietuvių kalbą) ir jei ji man nutrūks natūraliai, norai ims pildytis. Būtent tie, kuriuos sugalvojo.

Juostelės negalima nusirišti, jos negalima “netyčia” nutraukti, lygiai taip pat jokie ten stebuklai nesipildo, jei juostelę kas nors kitas nutraukia sąmoningai. Ji tiesiog turi nuo rankos dingti visiškai natūraliai. Kalbėjau su brazilais, klausiau kiek laiko tai trunka. Sakė, nuo pusmečio iki metų. Lygiai taip pat ta juostelė turi būti padovanota pačiam dovanotojui norint, o ne nusipirkta turguj ir užrišta tiesiog sau. Galima ją nupirkti ir padovanoti kažkam kitam, tačiau jokiais būdais ne sau. Savosios juostelės reikia sulaukti.

Čia panašiai kaip klausimas, kurio kartais sulaukiu. Man sako, “Arvydai, kodėl tu neieškai panos, netikiu, kad nereikia?” O aš jiems ir nemeluoju. Sakau, “taip, po velnių, panos man reikia, bet aš tikiu, kad jos nereikia ieškoti prie kiekvieno baro staliuko klausiant ar ji laisva; aš tikiu, kad ateis būtent tas laikas ir būtent ta vieta, kai ta pana atsiras natūraliai, neieškant, nelaukiant.” Taip, ateis laikas ir sulauksiu. Lygiai taip pat ir su juostele. Jos reikia sulaukti. Ir, aišku, turėti draugų iš Brazilijos. (Sukikenau parašęs paskutinį sakinį, kažkaip pirmą kartą pagavau save apsidžiaugiantį, kad tokių draugų pas mane yra.)

Jei kas nors dabar paklaustų manęs, “Gnomai, ar tu tikrai tiki, kad juostelei nutrūkus, norai ims pildytis?”, atsakyčiau, “aš tikiu ir netikiu daugeliu dalykų, tačiau smagu tą juostelę buvo gaut”. Ir tai būtų tiesa – man ta žalia juostelė reiškia ne norus, o tai, kad esu kažkieno laikomas geru draugu. Įvertinau ne pačią juostelę ar kažkokią mistinę jos galią, o būtent tuos žodžius, kuriais buvo palydėtas užrišimas. “Esi labai geras mano draugas.” O visa kita nesvarbu.

Turiu vieną kolegą lenką, kuris, galimas daiktas, dėl savo anglų kalbos žinių trūkumo apie daugelį nutikimų su savo draugais pasakoja pridėdamas vis tuos pačius kelis žodžius: with my best friend. Na taip, kai pagalvoji, gal gi pas jį tas geriausias draugas keičiasi po kiekvieno butelio – kuris daugiau pastato, tas ir yra geriausias. Arba kuris mažiau išgeria to, ką pastato tasai kolega.

Nepagalv0jau jo paties paklausti, kodėl pas jį visada keičiasi “best friend”, nes, mano manymu, geriausias draugas gali būti tik vienas. Na gerai, galima dar padaryti dvi kategorijas – geriausio draugo ir geriausios draugės. Bet ir tai, jei jau tektų rinktis kurį užmušti, manau, kad kiekvienas pasirinktų labai greitai. Tik, aišku, nugalabytume labai greit, visgi geras draugas ar draugė buvo.

Pats aš gi visada galvojau, kad aš tegaliu turėti vieną geriausią draugą. Na, tokį, kad jam jau tikrai galėčiau pasakyti bet ką. Niekada nekalbėjau su niekuo šita tema, tad nežinau kas kitų žmonių tikri draugai. Tie patys tikriausi. Bet čia, Londone, kažkodėl žmonės lengviau pasako to tikro draugo vardą. Ne taip labai bijo pasakyti jį viešai. O mat Lietuvoje būdavo kitaip. Bijodavo žmonės. Gal kiekvienam sutiktam sakydavo “o blia, tu esi mano pats pats geriausias draugas” ir žinojo, kad pasakę vieną vardą viešai apsišiktų prieš kitus?

Taigi, pasakyk man, žmogau, kuo vardu tas tavo tikras ir vienintelis draugas, kuriuo pasitikėtum labiau nei pats savim. Nebijok pasakyti net jei kas nors tikisi, kad pasakysi jo vardą, o tu mintyse matai visai kito žmogaus nuotrauką. Geriausias draugas visada bus vertas būti pakylėtas ant aukščiausio laiptelio. Tik man smalsu, kiek žmonių galėtų juos pakylėti?

Turiu aš tokį draugą. Tiesą pasakius, net nežinau kiek laiko aš tokį turiu. Nuo neatmenamų laikų, tikriausiai, dar kai mudviejų tėvai jauni buvo, gal net seneliai mokyklon ėjo.

Pamenu koduotus laiškus, kuriuos perduodavome per jo močiutę. Koduodavome, kad mano sesės ar brolis neperskaitytų. Pamenu ėjimą vakarais į laukus ir visokiausių nesąmonių kalbėjimą iki pat nakties. Linksmą pasivažinėjimą arkliu. Važiavimą į urmo bazę visą naktį prakalbėjus apie buldozerius ir katafalkas. Bendravimą su Klitorium. Dar kažkokią tai M-Play. Miegojimą pas Di virtuvėj. Dilgėles ir skruzdėlyną kažkokiam pušyne. Uff. Daug gerų dalykų. Tokia nostalgija apima… Norėtųsi sugrįžt į tuos laikus, į tas vietas. Ne šiaip nuvažiuot, o sugrįžt atgal laiku. Ir pakartot viską lygiai taip pat nieko nekeičiant, nes viskas buvo idealu.

Nepamenu ar jam pačiam kada nors sakiau paprastą dalyką – kad jis yra mano geriausias draugas. Patieskit raudoną kilimą ir atvežkit daugiau alaus. Jo vardas – Justinas. Vat. Maladiec vyras.

O dabar darom bangą – visi staigiai man pasakot savo vieno vienintelio vardą! Uhuhu!