Skaitantiems blogą per visokius RSS readerius, kitokias programas, prašau šitą atsidaryti naršyklėje. Šitam įrašui tai yra būtina. Jei nežinote kaip atsidaryti, prašome paspausti ant šitos nuorodos, turėtų suveikti. Atsiprašau, kad biški sukeliu techninių reikalavimų ir tau reikia pajudinti lašiniais apaugusią ranką.

Japonija iš kosmoso. NASA nuotr.

Instrukcija paprasta: atsidarius šitą puslapį naršyklėje (tikiuosi, nebėr dundukų, kurie iki šitos vietos perskaitė RSS readeryje) taip, kad matytųsi šita Japonijos nuotrauka iš kosmoso, įsivaizduoti kaip tie mieli japonai eina į darbą, laukuose braido po šūdą beaugindami ryžius, dar ką negero daro. Žodžio, visas tas žalias plotas nusėtas mielais taikiais samurajais ir geišom. O dabar paimkit paspauskit ir laikykit nuspaudė klaviatūros mygtuką F11.

Mintis ne mano, tačiau negalėjau jos neperpasakoti čia. Tai puikiai parodo nūdienos Japoniją.

Tu, žmogau su kauke, esi toks panašus į protėvių žemdirbį, kuris ties šiek tiek išpampusiu pilvu pasikabinęs sėtuvę, žygiuodavo laukais ir berdavo javus žemelėn. Tu lygiai taip pat išbarstei savo turėtą trečdalį žemėn, pavėjui ar prieš vėją. Bėrei visur aplinkui save ir kitus.

Tu, žmogau su kauke, esi toks panašus į tą žemdirbį, kuris sulauks savo derliaus, nes šypsojosi dirvai, kai metė į jas sėklas, nes kalbėjosi su kiekviena iš žemyn bekrentančiųjų. Žmogau, esi toks panašus, tačiau derliaus nesulauksi ne dėl to, kad nesišypsojai. Dėl to, kad ne į dirvą bėrei sėklas.

Tu, žmogau su kauke, apsitvėręs save sienom vien tik dėl to, kad uždarytum tai, kas tau brangu nuo tu, kuriems buvai brangus, ar girdi? Neįsileisdamas šviesos į tą akliną erdvę, uždusinsi paskutinę sėklą, kuri dar  bando prasikalti iš žemės, kuri niekada nelaistyta tūno kamputy pastatytam vazone.

Tu, žmogau su kauke, išbėręs trečdalį pakrūmėm, paežerėm ir visur, kur tik vėjo gūsiai besugebėjo nunešti, tavo sėkla supus ir suklupęs prie jos vos dvėsuojančio lavono verksi, kai kiti atsistoję prie savų dviejų trečdalių jais džiaugsis. Menkas, bet gautas derlius juos džiugins labiau, nei tave džiugino didžiulis išsvajotas, bet taip niekada ir negautas derlius.

Tu, žmogau su kauke, nusiimk ją, kol neuždusai po ja pats ir neuždusinai tų, kuriuos uždarei aklinai po ja ir už tų aukštų sienų. Pasirinkai nejuokingą kaukę, šita nelinksmina nieko, pasirinkai blogą dirvą savo derliui auginti.

Nusiimk kaukę ir atidaryk langines, žmogau su kauke, įleisk šviesos bent tam daigui vazone, gal bent tas sudygs. Nusišypsok jam ir pasikalbėk su juo. Tu turi dvi rankas: viena ranka galėjai apglėbti tuos, kurie tau brangūs, kita – kuriems esi brangus tu pats. Ne tam jas panaudojai, ne tam.

Tikriausiai nelabai gerai rašyti apie mane nutikusias nelaimes, nes už tai visus blogerius jau barė ponas Juozas, bet… Noriu pasidalinti savo galbūt kiek kvailokomis mintimis apie laidotuves. Prieš valandą grįžau iš kapinaičių ant tokio mažo dailaus kalnelio, kuriame šiandien atgulė mano paskutinė močiutė. Nepasakosiu kaip aš jos gedžiu ir panašiai, aš tik pasidalinsiu mintimis kas man laidotuvėse nepatinka.

Pirmiausiai, nepatiko tai, kad į salę, kurioje buvo pašarvota močiutė, susirinko daugybė žmonių, kurie nei ją gyvą yra matę, nei išvis ką nors apie ją žino. Na taip, gal ir nėra blogas dalykas ateiti ir persižegnoti prieš mirusio žmogaus karstą, bet kokio velnio tel lįsti paskutinėm minutėm, kai patys artimiausieji nori su ja pabūti niekieno netrukdomi. O gal čia tik aš vienas norėjau? Juolab, kad buvo žmonių, kurie vien dėl to atskrido ne vieną tūkstantį kilometrų pabūti tas kelias valandas šalia brangaus žmogaus.

Antra. Aš suprantu, kad tai yra kaimas. Suprantu ir tai, kad duobkasiai irgi yra kaimiečiai. Bet juk nebūtina savo intelekto demonstruoti keikiantis prie duobės nuleidinėjant karstą. Bent jau man taip atrodo. Nuovargį galima parodyti ne vien žodžiais, kurie prasideda “nu bl$t kaip nusikaliau”. Ir šiaip vulgaru, ir net elementarios pagarbos nerodymas gedintiems.

Trečias dalykas, kuris kliuvo… Prie kapinių pamačiau du apdriskusius padarus. Stovėjo. Dar stovėjo. Bet kaip jie sugebėjo įsipaišyti į gedulingus pietus, bet nenumanau. Aišku, man visiškai negaila tų dviejų degtinaitės butelių, kuriuos jie patvarkė ir, pasidžiaugę laidotuvėmis, nukreivojo atgal kapinių link. Turbūt laukt kitos procesijos. Šiaip ten prisigėrė ne tik tie bomžiukai. Daug kaimo didžiavyrių prisiputo. Taigi, kaime net laidotuvės pasidaro tik dar viena proga užsirietus keliui prieš nosį suartėti su asfaltu.

Ketvirta. Iš kai kurių kaimynų buvo visai “smagu” sulaukti netikrų ašarų. Viena tokia tetulė nuolat valėsi sausas ir nė truputėlio nesudrėkusias akis. Na kam gi reikia apsimetinėti? Geresniu žmogu netampama apsiverkus prie karsto. Netampama ir blogesniu, jei gailestis neparodomas ašaromis.

Ir išvis, nereikai taip isterikuoti, kad senolė (o jai labai greit būtų buvę 99 metai) pagaliau nustojo kankintis. Gal ir žiauriai pasakiau, bet prieš mirtį maždaug pusantro mėnesio ji kentė beprotiškus skausmus. Visi žinojom, kad jau greit tai gali nutikti…

Tiesa, buvo laibai džiugu matyti, kad yra tiek geranoriškai nusiteikusių tolimų giminaičių, kurie tiek daug padėjo. Buvo smagu matyti ir visus visus giminaičius. Netrūko nei vieno.

Mišias laikė kunigai iš Argentinos. Jauni, gražus juodaplaukiai (gal dėl to į mišias ėmė rinktis panelės) vaikinukai. Vienas laikė mišias, kitas klausėsi išpažinčių ir manęs mama paprašė nueit. Po dviejų metų… Prisiminiau tik tiek, kad atsiklaupus klausykloj reikia pasakyti “Garbė Jėzui Kristui”, daugiau nieko nesugebėjau ištraukt iš atminties. Kol su indėnu (kažkodėl taip pirmą sykį juos pamatęs pavadinau) kalbėjosi puseserė, prisiminiau viską (tikiuosi), ką pridirbau per tą laiką. Pabandžiau išpasakoti nuoširdžiai viską nors ir nesu tas tikintis žmogus, kuris eina į bažnyčią. Ir pavyko, pavyko papasakot nepažįstamam žmogui net tai, ko nepasakoju draugams. Net komplimentą išgirdau, kad tai buvo itin šauni išpažintis.

Tikriausiai visiškai be temos ir visiškai betikslis įrašas… Pavargęs esu. O kai būnu pavargęs, niekada neskaitau antrąsyk to, ką parašiau.

Tegul ilsisi ramybėje ji…