Category Archives: Kaip galvoju aš

Love and Hate by Michael A. Dale

Gyvenu standartiniame angliškame name – įėjus į namą iš lauko mus iškart pasitinka laiptai į antrą aukštą, kuriame yra vienvietis kambarys ir vonia. Tada yra dar vieni maži keturių laiptelių laiptukai, kuriais reikia užlipti einant į mano ar kitą kambarį. Jei kuris iš jūsų esat angliškuose namuose buvę, maždaug įsivaizduojat viską. O jei nesat, tai dabar bent jau numanot, kad girtam nueiti tualetan yra rizikinga.

O pasakoju tai todėl, kad aš esu žmogus, kurio siaubo filmai neveikia ir tokį pažiūrėjus naktį, uždegti visame name ryškias šviesas nebūtina, kai einu virtuvėn pasidaryt naktinio sumuštinio ar tualetan tų gamtiškų reikalų daryti (jei kas susidomės, apie pastarąją dalį galėčiau smulkiai parašyti). O jei jau esu toks žmogus, vadinasi, po namą lakstau visada visiškoje tamsoje. Na, gal ne visai visada – tik nakties metu, bet tikiuosi tai nesumenkina mano drąsumo ir didvyriškumo!

Ir beveik visada, kai tik lipu tais mažais laipteliais žemyn, užminu katei ant uodegos. Ne todėl, kad to norėčiau, o todėl, kad ji visada guli kaip tik ant pirmo laiptelio žemyn. Ir taip aš jos uodegą užmyniau jau bene pusšimtį kartų. O vakar po tokio eilinio griozdiško žingsnio, po kurio sekė įdomūs katės skleidžiami garsai, susimąsčiau. Gi nei aš po tiek sykių neėmiau saugotis prieš žengiant žemyn, nors ir kiek kartų po to sau žadėjau būti atsargesniu, nei katė ėmė gulėti kitoje vietoje nors, tikiu, ji irgi sau kaskart žadėjo susirasti saugesnę poilsio vietą.

Keisčiausia tai, kad bedarant savo naktinį sumuštinį (o taip, ne pas nykštukus eidamas vakar sutrypiau katę), pagalvojau, kad tiek mano, tiek mano ir katės elgesys labai primena standartinius žmonių santykius. Gi mes irgi pasižadam visokiausių dalykų, kai būnam nuskriausti. Žadam sau kitą kartą nebetikėti visokiais pažadais, būti atidesniais ar dar ką panašaus. O kai esam tie skriaudikai, irgi žadam sau, kad pasistengsim daugiau taip nesielgti, pabandysim pasikeisti, labiau atsižvelgti į kitų norus. Juk visi taip žadam, argi ne? Visi norim būti geresniais, kitokiais.

O ar pastebėjot, kad kad ir ką žadėtumėm sau, sunkiai sekasi pasikeisti? Gi dažniausiai netgi pamirštam tai žadėję sau ar kitiems. Kažkaip savaime vėl į mus grįžta tas naivumas ir mes vėl imam tikėti, kad niekas kitas negali mūsų nuskriausti, o mes negalim nuskriausti kitų. Ir vėl tampam tais mažais vaikais, kurie tiki gerumu iki kito karto, kai vėl nutinka sumauti dalykai, po kurių seka ta pati istorija – prisiekinėjimas sau, kitiems, dievui, po to grįžtantis vaikiškas naivumas ir tie patys gražų pasaulį matantys rožiniai akiniai.

Tikriausiai ne tik aš, bet ir kažkuris iš jūsų esat susimovę taip darbe ar santykiuose. Žinot gi, kad ne visi vizitai į boso (jaunesniems – į mokyklos direktoriaus) kabinetą būna malonūs, o po jų seka krūvos keiksmų link tų už nugaros sau uždarytų durų. Grįžtam namo, išgeriam kokią skardinę alaus ar ko stipresnio (jaunesnieji – stiklinę pieno), nueinam miegoti, o kitą dieną nebejaučiam pagiežos tam asmeniui ir vėl visas pasaulis atrodo spalvotas. Gal netgi daugiau spalvų atsiranda. Aišku, ne visada, ne visi taip greit viską pamirštam, bet vis tiek galiausiai ateina ta diena pas kiekvieną.

Dar lygiai taip pat tokie pat dalykai nutinka (frazę “nutinka dalykai” įsimylėjau perskaitęs nerealios cinikės Viktorijos blogą), kai mes su malonumu leidžiam atsinaujinti jau su žemėm sumaišytus santykius. Na žinot, jis ar ji susisiekia su mumis, pasakoja, kad gailisi, kad nori viską pradėt iš naujo. Ir mes patikim. Arba mes susisiekiam su ja ar juo, o tada lygiai taip pat pasakojam visokius gražius dalykus, kuriems dar vos tik ištartiems nelemta išsipildyti. Susitinkam, apsikabinam ir bandom įsivaizduot kaip viskas gražu, kaip dabar viskas bus kitaip. Bet nebūna. Niekada nebūna nei geriau, nei taip pat. Iš kokio šūdo išlipom, į tą patį vėl išsišiepę lipam. Ir vėl susimaunam.

Nesikeičiam nei mes, nei gyvūnai. Ir nesvarbu, kad ta katė miega ant kilimo ar tualete. Tai nedaro mūsų labai skirtingais. Va taip ir sukasi tas mūsų pasaulis.

Lithuanian flag by Lunituke

Pamenu, tėvukas visada per tam tikras šventes iškeldavo vėliavą prie namo kampo įtaisytame gerai parūdijusiame laikiklyje. Jeigu sąžiningai pasakyti, man niekada pernelyg nerūpėjo tos vėliavos prasmė, o vaikystėje man tiesiog patiko žiūrėti kaip ji ten pritaisyta plevėsuodavo vėjyje. Būdavo tikrai gražus vaizdas ir tomis dienomis (jei tos dienos buvo vėjuotos) visada stypsodavau prie lango ant taburetės. Ne atsisėdęs, ne atsistojęs, o atsiklaupęs ant kelių ir alkūnėmis atsirėmęs į palangę.

Dar pamenu ir dainas. Nesistengiau įžvelgti tada aš tose dainose jokios prasmės, kurią jau imu matyti. Man jos tiesiog derėjo su ta lauke plevėsuojančia vėliava. Tais laikais, jei jau ateidavo diena, kada reikėjo iškelti vėliavą, televizoriuje visokie chorai ir šiaip storos tetos iš širdies traukdavo dainas apie tai, kaip gera gyventi Lietuvoje. Pameni tuos laikus?

Geltona spalva – tai saulė,
Žalia – tai laukų spalva,
Raudona spalva – tai kraujas,
Kartu jos – tai Lietuva.

Ar pameni šitą dainą? Ji dažnai skambėdavo televizoriaus ekrane. Pas mane tėvai niekada nebuvo dainingi, tačiau tikiu, kad kitose šeimose ir patys dainuodavo kartu su tomis tetomis iš eterio. O ar pastebėjai, kad dabar tomis pačiomis dienomis jau nebepasirodo ekrane nei chorai, nei storos tetos. Tomis dienomis netgi vėliavų kasmet vis mažiau matosi pakabintų ir plevėsuojančių Lietuvos kaimuose, miesteliuose ir tankiai apgyvendintuose miestuose. Ir čia nemanau, kad kalta krizė. Negalima, manau, teigti, kad kažkas neiškelia vėliavos vien tik dėl to, kad neišgali jos nusipirkti. Dauguma jas turi. Kaimuose kai kurie pliktelėję diedukai su nuvargusiomis močiutėmis netgi ne po vieną vėliavą turi nusipirkę iš tų laikų, kai dar mylėjo tą žemės gabalą ir išdidžiai jį vadino Tėvyne, kūrė eilėraščius, dainas, džiaugėsi ir brangino kiekvieną beržą prie kūdros.

Tačiau viskas smarkiai keičiasi. Visi puikiai žinom, kad auga karta, kuri nebeišsaugojo tokios meilės savo širdyse. Taip sakydamas galiu rodyti pirštu į save – jau ne kartą minėjau, kad niekada nebuvau patriotas. Taigi, viskas keičiasi. Keičiasi žmonės, o su kiekviena karta vis naujos vertybės pakyla, senosios leidžiasi. Nebekeliamos vėliavos, o tas graudžias dainas apie mūsų šalį dar laiko savy bene tik mūsų senoliai.

Su visais tais pasikeitimais, kurie tampa lyg ir mūsų dienų norma, reiktų pakeisti ir vėliavos spalvų reikšmes. Kalbu būtent apie tą dainą, kurią citavau viršuj. Ji yra atgyvenusi lygiai taip pat kaip ir talonai už maistą, nemokamas vanduo ar Helovynu verčiama Visų Šventųjų diena.

“Geltona spalva – tai saulė”, dainuodavo senoliai. Dabar gi geltona spalva labiau primena auksą, pinigėlius ar apleistuose pastatuose chuliganų vagiamą varį. Kitu atveju galima dar įsivaizduoti už Europos Sąjungos pinigus ūkininkų laukuose pasėtą bei sužydėjusį rapsą. Tas gi irgi bus Europon išvežtas ir į aliejų paverstas. Tas gi irgi geltonas. O ta senąja saule lietuviai jau nebesidžiaugia, o mums tik pinigai, Europos indėlis į mūsų gerovę terūpi. Tai ir nereikia, galvoju, nesąmonių dainuoti, reikia senas dainas dabartinei Lietuvai pritaikyti. O gal gi nuolat pakeisti. Kaip tą Lietuvos logotipą keičia.

“Žalia – tai laukų spalva”, atsiliepia storos balsingos tetulės į mūsų senolių viltingą balsą. Dabar jau mūsų laukai nebe žali. Juoduoja nedirbami arimai, pilkuoja žemė mūsų akyse. Na, arba geltonuoja nuo rapsų ar kitų už svetimus pinigus žemėn numestų pasėlių. Dabar žalia spalva – tai doleriai ir policija. Visokiuose užsieniuose berniukai dirba po tris pamainas, kad uždirbtų kuo daugiau žalių dolerių, nusipirktų Tėvynėje greitą ir gražią mašiną, o likusius žalius atiduotų Lietuvos pakelėse stovintiems žaliems.

“Raudona spalva – tai kraujas”, antrinam mes ir senoliams, ir storoms tetulėms ir ekrano. Tai bene vienintelė vėliavos spalvos reikšmė, kuri aktuali ir dabar. Kaip anksčiau mūsų visų protėviai spragilais kūlė kryžiuočius dar po to ir koja paspirdami, taip ir dabar mūsų jaunas lietuvis, šakes pasiėmęs ar kokį lenciūgą nuo šuns būdos nutraukęs, eina svieto lyginti – į kaimo šokius iš kito kaimo atvažiavusį jauną lietuvį į jo vietą pastatyti. Nepasikeitė šitas reikalas nuo senų senovės – visi gynė ir gina savo žemes. Vieni dėl garbės, kiti dėl pinigų, treti gi iš kokio tai dyko buvimo. Dėl to šita eilutė dainoje niekada nesikeis.

Norėtųsi, kad ir mano vaikai kada nors rymotų prie lango ir gėrėtųsi plevėsuojančia vėliava. Ir kad radijuje, televizoriuje ar nešiojamame grotuve skambėtų daina, primenanti mums šalį, iš kurios esam kilę, kurios kalba kalbam ar kurią jau užmiršom.

Geltona spalva – tai pinigai ir auksas,
Žalia – valdžios, policijos spalva,
Raudona spalva – tautiečių kraujas,
O visos jos kartu – dabartinė Lietuva.

Beeidamas gatve mažas piktas gnomas Arvydas pamatė autobusų stotelėje dvi tarpusavy besišnekučiuojančias panas. Abi buvo skirtingos. Tada jis pagalvojo:

1. Jokia baltoji niekada neturės tokio smagaus užpakalio, kokį gali turėti tik juodoji.
2. Jokia juodoji niekada neturės tokios gražios krūtinės, kokią gali turėti tik baltoji.
3. Jokia baltoji autobuso gale nerėks taip garsiai kaip juodoji.
4. Jokia juodoji autobuso gale nerėks taip garsiai kaip pasigėrus baltoji.
5. Jokia baltoji per savaitę nesunaudos tiek priemonių plaukams, kiek sunaudoja juodoji per vieną dieną.
6. Jokia juodoji per savaitę nesunaudos tiek kosmetikos veidui, kiek sunaudoja baltoji per vieną dieną.