Category Archives: Kaip galvoju aš

Jau kelinta diena susijungę į Skype konferenciją su nepažįstamais žmonėm kalbamės apie visokius reikalus. Ir tie žmonės iš Lietuvos. Jau seniai nebuvau kalbėjęs su lietuviais iš Lietuvos, tai labai daug visokių naujų dalykų išgirdau. Lietuvos lietuviai skundėsi žiema, prastai kylančiu leveliu, vaikais ir Kubiliumi. Sakė, kad žiema tokia šalta, kad laukan su vasariniais sportbatukais jau nebeišeisi, levelis nekyla, nes reikia daryt trečias profesijas, vaikai užpisa, nes nuolat rėkia ir yra bailūs net patys vieni ant naktipuodžio atsisėst nusimyžt, o Kubilius – pydaras, kuris sakosi, kad nugalėjo krizę ir pasididino piniginę dviem milijonais.

Na, nesu didelis politikos mėgėjas ir apie ją retai ką skaitau, bet iš to, ką jau perskaičiau, visgi pritariu nuomonei dėl Kubiliaus badymo į kitų šiknas. O kad mums tokių pydarų, kurie kovoja prieš kitus tokius pat, nereikia, tai čia jau ir mažiems vaikams aišku. Todėl aš čia pagalvojęs, kai ką sumąsčiau ir tai gali padėti Lietuvos lietuviams skųstis tik trimis dalykais iš keturių. Aišku, mintis neišbaigta, čia tik akimirkos idėja, bet su jūsų dar ne visai vėjo nugarintais protais galima ją paversti realybe. Tereiktų dar poros geresnių riaušių ir kelių lavonų. Bet čia jau smulkmena, nesunkiai tai pasiekiama, todėl šito savo planuose nepaminėsiu.

O mintis kilo bežiūrint “X Factor”, kurio kopijų jau ir Lietuvoje užsiveisė daugiau nei jos žiūrovų gali sugeneruoti. Ir ta mintis yra labai paprasta, ją galima išdėstyti vos keliais punktais:

1. Visos partijos, kurios nori pretenduoti į kėdes Seime, turi deleguoti nauja mano sugalvota tvarka sugalvotiems rinkimas tinkamiausią jų kandidatą išdėstyti artimiausiems partijos planams. Planams išdėstyti turi būti naudojami aiškūs ir paprasti žodžiai, kuriuos suprastų 24/7 runkelius raunantis suvalkietis ir jo vos begirdinti žmona.
2. Kadangi nauja mano sugalvota tvarka seimas bus renkamas tik pusmečio kadencijai, kandidatas savo programos išsakymui gaus tik 3 minutes. Per tiek laiko tikrai galima pasakyti, ką partija žada nuveikti per ateinantį pusmetį.
3. Pirmiems rinkimams pirmininkausiu aš (dėl kyšių jau galite kreiptis dabar, nes vietų skaičius ribotas) ir, išklausęs visų kandidatų trumpai bei aiškiai pateiktus planus, nuspręsiu, kas pateks į Seimą pirmai ir bene daugiausiai partijos ateičiai lemiančiai kadencijai.
4. Po pusmečio ateinantiems bei visiems tolesniems kas pusmetį vykstantiems rinkimams pirmininkaus penki, kompiuterio atsitiktine tvarka iš visų Lietuvos gyventojų atrinkti, žmonės. Jie išklausys kiekvieno kandidato 3 minučių ataskaitos su įrodymais, kas iš tikrųjų buvo nuveikta iš to, kas buvo žadėta ir iškart po to bus skiriamos papildomos trys minutės sekančios kadencijos planui išsakyti.
5. Penki komisijos nariai, atsižvelgę į nuveiktus darbus ir pagal tai spėjamą galimybę, kad partija nuveiks kažką gero ir per kitą pusmečio kadenciją, turės teisę balsuoti ar ta partija pateks į Seimą ar ne. Balsavimas vyks penkių mygtukų pagalba – jei kažkuris rinkimų komisijos pirmininkas patenkintas kažkieno nuveiktais darbais, tiesiog spaudžia mygtuką. Patekti į Seimą reikia surinkti bent tris iš penkių balsų.
6. Visų balsavimų gale bus suskaičiuojami balsai. Kandidatai, kurių pasisakymai bus sulaukę daugiau pirmininkų balsų, laimės savo partijoms daugiau vietų Seime. T.y. tie, kurie gavo visų penkių balsuotojų palankumą, gaus daug daugiau kėdžių nei tie, kurie sudomino vos tris rinkėjus.
7. Seimo nariai algą už atidirbtą kadenciją gaus tik jai pasibaigus atgaline tvarka už visus šešis mėnesius ir tik tokiu atveju, jeigu pateks į sekančiąją. Kitaip tariant, jei nepadarei nieko gero Lietuvos Respublikos bei jos laukuose runkelius sodinančių sodininkų labui, nesi nusipelnęs gaut atlyginimą.
8. Išimtys 7-tam punktui gali būti taikomos tik tokiu atveju, jei kažkuris partijos narys išeina į pensiją arba pasitraukia visam laikui iš politikos. Taip pat nepatekusiems ir Lietuvai nieko neduodantiems politikams bus mokamos paskatinamosios išmokos mainais į raštišką pažadą niekada daugiau nepretenduoti dirbti “Lietuvos labui”.
9. Seimo nariams bus uždrausta naudoti darbo automobiliais. Ir išvis vairuoti nuosavus automobilius. Kadangi jie yra tautos žmonės ir dirba tautai, nemanau, kad jiems reikia bijoti naktį važiuoti troleibusu, kuriame tamsu, šalta ir nelabai daug žmonių. Taip bus skatinamas darbštumas po nuolatinio kontakto su rinkėjais.

Tai yra pradinė mano mintis nuo kurios gali išsirutulioti visai smagi visokių dalbajobų iš Lietuvos Respublikos valdžios naikinimo praktika. Mieli piliečiai, tik su jūsų pagalba galime pažaboti korupciją! Rašykit savo mintis komentaruose ir mes tikrai pabandysime kolektyviškai ką nors sušaudyti.

Būtent, mielieji, kuo gi, po velnių aš prastesnis už popiežių? Kodėl man atvažiavus į Londoną niekas nenori uždaryti gatvių, kad galėčiau ramiai parvažiuoti namo? Galėtų netgi specialų neperšaunamo stiklo džipą duot ar ką ten. Popiežmobilį? Tiktų ir tas. Kuo tas sukneliuotas sugriuvęs žmogus už mane geresnis? Arba kuo jis geresnis už visus likusius?

Dar įdomu ar čia tik dėl popiežiaus tas gatves uždarytų? O kaip dėl kokio didžiulio musulmonų dvasinio vadovo? Dėl šito reikalo duodu galvą nukirst ar net abi, kad ne tik gatvių neuždarytų, bet ir visokių protesto akcijų pridygtų kaip grybukų. Nesupraskit klaidingai, prieš grybukus neturiu nieko prieš, gal net priešingai – man jie visai patinka.

Ė, senuk, ar žinai, kad tavo vizitu susidomėjo tik vos vos penktadalis Londono gyventojų? Biški abydna turint omeny, kad čia pirmas ir toks visaip legendinis tamstos vizitas? Tai gal tu ten ramiai atvažiuok, pasikalbėk su tuo penktadaliu, kuriuos, manau, sudaro tokie pat senukai, kurie nebeturi kur dėl savo laiko, ir išvažiuok, nes dabar sukėlei tokių bangų, kad net pats nuskęsti gali.

Neturiu nieko prieš senukus, kurie tokie geri, kad jų net dangus nepasišaukia. Turbūt dėl tu klapčiukų, kurie namo kažkaip įdomiai išrietę kojas eina. Bet čia jau kita istorija, kurios šį kartą per daug neliesiu, tik pasakysiu – senuk, jei kada mano vaikas pareis kreivas iš bažnyčios ar kitos panašios įstaigos, pats su dar mėšlinom šakėm ateisiu tau prie Vatikano sosto pamokslo pasakyt.

Įsivaizduok, šį savaitgali susiplanuoji kažką nuveikt centre, o pasirodo, kad negali, nes kažkoks senukas nori pravažiuoti centrinėm Londono gatvėm savo stiklinėj būdelėj ir pamojuot pakelėse sustojusiems tokiems pat senukams. Blin, nū, žmonės, kai man šitaip per prievartą bruka religiją, jaučiuos nekaip. Panašiai paskutinį kart jaučiaus, kai darbe suvalgiau pasenusios žuvies.

Na, jei jau religija yra tokia nešantį džiaugsmą, velniop, tebūnie, bet tada būkit sąžiningi (čia maždaug kreipiuosi į katalikus mentus, kuriem tas vizitas įdomus), palikit mums kanapių laukus, mes irgi norim džiaugsmo, palikit mums laimės vyniotinius! Ir būsim atsiteisę.

O kad neliktų nesupratusių, sakau, turiu savo tikėjimą, bet jokios religijos jūs man į užpakalį neįkišit. Jei kas klausia ar esu katalikas, visada atsakau, kad esu stačiatikis – tikiu į stačią. Peace.

Čia visai visai neseniai papasakojau vienai mergelei, jog nusipirkau džemperį su užrašu “Lietuva” tiek ant nugaros, tiek ant priekio. Dar gi Vytis puikuojasi ant krūtinės. Papasakojau kaip dabar lakstau Londono gatvėm ir už savo pinigus reklamuoju šalį, nuo kurios pabėgau čionai vogti paskutinių laisvų darbo vietų iš vietinių babajų. O ana gi man pasakė, kad visiškai ne jos galvai suprast šį mano poelgį, jai tai pasirodė labai nelogiškas žingsnis. Nepamenu, ką tada jai atsakiau, galiu tik spėti – vėl pareiškiau komplimentą dėl jos šviesių plaukų.

O tas poelgis galėjo atrodyti nelogiškas dėl to, kad dažnokai mėgstu nelabai teigiamą nuomonę apie Lietuvą bei jos palikuonis papasakot. Bet jai gi dar paslaptis, kad kai kuriuos lietuviškus dalykus mėgstu, todėl dabar norėčiau dar kartą pasipasakoti dėl viso to, kas yra gerai ir kas yra blogai mano akimis ir mano galva. Tai reiškia, kad šitas įrašas yra visiškai subjektyvus ir toliau jo skaityti nebereikia.

“Ir aš tikrai myliu Lietuvą”, už širdies griebiančią ir žodžius kartoti verčiančią dainą dainuoja Marijonas. Taip, dainos žodžius kartoju, bet tikrai negaliu pasakyti, kad myliu tą Lietuvą. Ir jos nemyliu štai kodėl.

• Pirmiausia pabūsiu baisiai banalus – dėl Lietuvos valdžios. Dėl PSD, dėl bandymo atgaivinti privalomąją karinę tarnybą, dėl gėjų ir šiaip dėl dar daug ko. Už PSD dėl to, kad nelabai sąžiningai žmonės verčiami mokėti už tai, kuo nesinaudoja, o jei naudojasi kokybiškomis paslaugomis, moka dvigubai. Už karinę tarnybą dėl to, kad bando sugrąžinti mums ginklus, nors patriotizmą patys ir sunaikino (kažkoks garsus Lietuvos žmogus pastebėjo, kad dabartinė Lietuvos valdžia padarė viską, jog išnaikintų kuo daugiau patriotizmo; taip pat pastebėjo, kad jau užaugo karta, kuri, atėjus laikui kariauti, pabėgs užuot gynę “Tėvynę”). Už gėjus dėl to, kad valdžia visam plačiam pasauliui pranešusi, kad esam drąsi tauta, iškart tai paneigia, diskriminuodama gėjus, mat, kai vyras vyrą per šikną daro, tai čia jau baisiai nenormalu, o patiems valdininkams kokią mažametę patvarkyt – viskas suprantama, normalu ir nieko čia baisaus nesimato.
• Nemėgstu ir Lietuvos piliečių. O nemėgstu už tą pačią banalią priežastį – jie tokie pat šlykštūs žmonės kaip ir aš. No seriously, brangieji, tikrai nemėgstu nuobodžių, tik apie mergas tesugebančių pašnekėt (o taip, apie jas pašnekėt mėgstu) balvonų, kurie mano, kad papiešti saules su mašina ties judriausia miesto sankryža yra kietumo požymis. Va kokie mes. Gerai, kad dar ne visi. Likę Kubiliais virsta. Bet vis tiek sakau, kad nemėgstu lietuvių, kurie nemoka šypsotis, nesugeba kalbėti apie nieką, viską matuoja skaičiais ir rėkia, kad lietuvaitės pačios gražiausios nors visi žinom, kad nė viena lietuvaitė kol kas nelaimėjo jokio didesnio grožio konkurso. Ir visada visiems sakau, nemanau, kad atsirastų naujų lietuvių draugų, jei mokėčiau laisvai angliškai. Užtektų tų, kuriuos turiu, o jų yra vos trejetas.
• Anksčiau teko girdėti anekdotą, kai du lietuviai, eidami ežero pakrantę vėlų rudenį, pamatę iš vandens belipantį gruziną ir jo pusmetrio ilgio kabantį pimpalą. Tada gi jie ėmė juoktis iš jo, o gruzinas jiems atsakė, “pabandykit jūs pasimaudyti tokiam lediniam vandeny, jums dar ne taip pimpalai susitrauktų”. Tai va, nemėgstu aš Lietuvos šalčių. Jau ir Londone būnant, kai lauke oro temperatūra pasiekia 10 laipsnių žemiau nulio, imu panašėti į besmegenį. Tačiau visi mane laiko trenktu, nes kad ir koks šaltis lauke būtų, niekada nenešioju kepurės. Galiu nešioti šaliką, pirštines, galėčiau net veltinius apsimauti, bet niekada neužsidėsiu kepurės. Ir net nenumanau kaip ištversiu Lietuvos šaltį, kai lapkričio pirmą dieną, atskridęs į Kauną, išlipsiu iš lėktuvo. Pastatykit man paminklą jau dabar, manau, jo prireiks.
• Dar nemėgstu darbdavių. Kol gyvenau Lietuvoj, viskas atrodė kaip ir normalu, tačiau tik čia atvykęs supratau ir kur atsiranda tokie teisingi juokai (žvilgtelėk, suprasi apie ką aš). Gi tautiečiai reikalauja iš tavęs kažkokio išsilavinimo nors darbiniesi valytoju. Nepamenu, kad vidurinėj ar universitete mokintų valyti. Tai kokio šūdo reikalauti kažkokį išsilavinimą žyminčių popierių? Negi darbdaviai rimtai galvoja, kad universitetą baigęs žmogus labiau sugeba nuo tualeto prikibusį šūdą nugrandyt už tris klases baigusį žmogelį? Nežinau kaip kitose šalyse, bet Karalystėje viskas kitaip – parodai, kad sugebi ir gali dirbti, kad ir generaliniu direktoriumi. Aišku, tą postą teks pasiekti nuo pačios apačios, bet jei sugebi, visą tą kelią iki pat viršaus tavęs nepareikalaus jokio popierius, o jei kažkur trūks kompetencijos, pirmiausiai būsi išsiųstas į kursus, o ne į gatvę. Va taip vat. Dėl to mielieji mūsų tautiečiai čia ir važiuoja. Vėlgi, nekalbu apie “Golfui” susitaupyti ir po to, grįžus Tėvynėn, po vieškelius barbes pavežiot atvažiavusias Lietuvos pažibas.

Atrodo, vos keturių dalykų smarkiai nemėgstu, bet kažin ar ne svarbiausi tie dalykai ir yra mūsų gyvenime. Gerai, kad neėmiau rašyt tų mažų dalykų, išprotėčiau pats. Pagalvojau, reikia parašyti ir tai, ką mėgstu, kad nelaikytumėt visišku Lietuvos išdaviku.

• Lietuvių kalbą. Mėgstu ją todėl, kad gi gimtoji kalba yra labai iškalbinga, o ne tokia techniška kaip anglų. Mūsų kalba yra vaizdi, galiu sakinius dėlioti kaip noriu, keisti žodžius vietom, jei man nepatinka skambesys ar dar kažkas netinka, o anglų kalba turi pakankamai giežtą struktūrą ir bet kaip žodžių nepadėliosi. Netgi vos pakeitus porą žodžių vietoj iš padoraus sakinio gausim kažkokią nesąmonę. Nesu lituanistas, nemoku nei taisyklių, nei šiaip suprantu apie kalbą, bet man patinka rašyti, skaityti ir kalbėti šita kalba. Darau tai kaip moku.
• Patinka man ir cepelinai. Tiksliau maistas. Patinka šaltibarščiai, kugelis (kalbininkų bukai pavadintas plokštainiu), balandėliai ir visoks kitoks naminis maistas. Pats to gamint nemoku, užtat mėgstu ir tuos žmones, kurie sugeba skaniai padaryti tą maistą, kurį mėgau būdamas Lietuvoje. Jei kas iš Londono skaitys šitas eilutes ir sugalvos, kad nori man pagaminti balandėlių, mielai prašom, gnomas nekuklus, suvalgys viską.
• Draugai.
• Panos. Aha, minėjau, kad jos nelaimėjo jokio grožio konkurso, bet tai dar nereiškia, kad jos negražios, taip? Mėgstu lietuvaites ne ką mažiau nei braziles ar itales, tik kad mūsiškių mano kely gerokai mažiau nei visų kitų, o dauguma tų, kurios pasitaiko, tokios labai jau savotiškos, labiau “Golfams” skirtos.

Matot, mėgstu daug dalykų, tad, mano manymu, nėra nelogiška, jei kartais apsivelku ir į gatvę išeinu su kokiu rūbu, kurio nugarinėje dalyje puikuojasi mūsų šalies vardas. Tai, jei kas pamatysit važiuojantį Central, Bakerloo linijomis, slampinėjantį Forest Gate, Leyton, Stratford rajonuose ar vartantį knygas Becktono lietuvių knygyne  mažą piktą gnomą su užrašu “Lietuva” ant žalio džemperio ar marškinėlių, nemuškit. Geriau balandėliais pamaitinkit.

Šiandien gi dariausi sau kavą kaip tai darau nuolat. Skirtumas tik tas, kad per išsiblaškymą aš kavą užpyliau ne ką tik užvirusiu vandeniu, o tuo šaltu tiesiai iš krano. Ir tada visai netikėtai prisiminiau Lietuvoje sutiktą gerą žmogų, kuris padovanojo man knygą. Paklausit, o kaip susijęs tas žmogus su mano kava. O aš gi pasakysiu – niekaip. Kartais nesuprantu savo minčių vingių.

Pamenu kaip šiandien, sėdėjau Gedimino prospekte ant suoliuko visai šalia McDonald’s. Tada dar būtent jame ir dirbau. Seni laikai jau, jaunystėj tai buvo. Buvau gerokai pavargęs po darbo dienos ir laukiau, jau bebaigiančio savo pamainą, draugo. Kadangi buvo vasara, tai nuobodžiauti neteko, mat galėjau apžiūrinėti mėgstamiausias Vilniaus senamiesčio vietas – ne kažin kiek pridengtus panų užpakalius.

Kur buvęs kur nebuvęs prie manęs prisėdo vaikinukas, lyg ir panašaus pomėgio genamas, lyg šiaip kažko norėdamas. Pasėdėjęs porą minučių, padavė jis man knygą. Sako, “turėk, čia dovana nuo mūsų”. Iškart pagalvojau, kad čia kažkas ne taip, nes gi mūsų tautiečiai nieko neduoda dykai visiškai nepažįstamam žmogui. Pažiūrėjau į tą jaunuolį, tada į knygą. O ten gi užrašyta “Dievas tave myli”. Dabar tikriausiai jau ir sakyti nereikia, kad iškart po to sekė klausimas, “o gal gal gali bent kažkiek paaukoti už knygą?”, o aš jam tik šast peilį prie smakro ir klausiu, “o gal nori, kad tave paaukočiau?” Aišku, jis nenorėjo, o kadangi nedaviau pinigų, tai ir knygą atėmė. Sako, “šitos nemokamos dovanos tik tiems, kurie nori paaukoti Dievui”.

Tačiau net ir atėmęs knygą jis nuo manęs nesitraukė. Pagalvojau, kad neturėjo jis daug draugų, jautėsi vienišas, tai nevijau tolyn. O ir tai kažin ar būtų lėkęs. Po ilgokos pauzės jis manęs vėl klausia, “ar tiki į Dievą?” Dar jaunystės laikais pasiruošiau šitokiems vat klausimams, perskaitęs kažkokią knygą “Biblijos linksmybės”. Sakau aš jam į akis bežiūrėdamas, “o tu ar tiki į purpurinius drakonus?” Ale kokios, pasirodo, gali žmogaus akys didžiulės pasidaryti… Pabėgo jis tada, bedieviu išvadino. O aš paskui jį belėkdamas mojavau kirviu ir rėkiau, kad Dievas tiek pat realus kiek purpuriniai drakonai, bet anas nesiklausė manęs. Nieko, gal kada vėl sutiksiu, gal jau nebėgs nuo tokio pat logiško klausimo. Bet vis tiek, matyt, geras žmogus buvo – norėjo man knygą padovanoti.

Kad nebūtų nereikalingų klausimų ir koks nors svetimesnis ir gnomo nežinantis skaitytojas neprisigalvotų ko nereikia, pasakysiu kelis paprastus faktus, kurie leis kai ką aiškiau suprasti. Aš nesu iš tų, kurie neigia Dievo egzistavimą, gal tik šiek tiek kitaip jį suprantu nei tie, kurie yra pamaldūs. Pats tas tradicinis Dievas, kuriam dauguma lenkiasi, man yra lygiai toks pat realus kaip ir tie aukščiau paminėti purpuriniai drakonai. Vėlgi, nesu ir iš tų, kurie smerkia ar bent jau neigiamai žiūri į tuos, kurie nuolat lankosi bažnyčiose, kas vakarą meldžiasi ar kaip nors kitaip rodo savo nuolankumą tam, “kuris sėdi danguje”. Tačiau visada buvau ir būsiu prieš tokius žmones (ir labai garsiai tai visur bei visada sakysiu), kurie man bando įpiršti tą tikėjimą, kurio, jų manymu man taip trūksta ar taip reikia, kad kitu atveju mano gyvenimas yra apgailėtinas.

Mano geriausias draugas yra tikintis, vaikšto į bažnyčią ir panašiai, tačiau niekada man nebandė įpiršti tos minties, kad esu blogesnis už kitus vien dėl to, kad nemėgstu melstis. Turiu dar vieną draugą, kuris lygiai taip pat elgiasi. Lygai taip pat turėjau ir draugę, gerą tokią, tačiau tai buvo senais gerais laikais, kai dar buvau jaunas ir gražus. Ir ji man kišo savo Dievą. Realiai dėl šitos priežasties iš mano pusės dingo tas noras intensyviai bendrauti. Beliko toks kas kelis mėnesius atsitinkantis netyčinis mažas kontaktas. Ir nemanau, kad tai kada nors pasikeis.

Pasikartosiu. Nesu nusiteikęs nei prieš tikėjimą, nei prieš tikinčiuosius, nei prieš Dievą ar dar ką nors, kas su tuo susiję. Nusiteikęs esu tik prieš tuos, kurie man per prievarta tiesiogiai ar netiesiogiai kiša tai, ką, esant norui, galiu pasiimti, pasiekti pats. Esant mano norui, o ne to kito žmogaus. Juolab, kad, esant norui, aš galiu ne ką prasčiau pasimelsti ir būdamas namie, savo kambary. Jei Dievas yra, jis mane girdės.

The Kingdom of God is inside you and all around you, Not in a mansion of wood and stone. Split a piece of wood and God is there, Lift a stone and you will find God.
The Gospel of St. Thomas

Love and Hate by Michael A. Dale

Gyvenu standartiniame angliškame name – įėjus į namą iš lauko mus iškart pasitinka laiptai į antrą aukštą, kuriame yra vienvietis kambarys ir vonia. Tada yra dar vieni maži keturių laiptelių laiptukai, kuriais reikia užlipti einant į mano ar kitą kambarį. Jei kuris iš jūsų esat angliškuose namuose buvę, maždaug įsivaizduojat viską. O jei nesat, tai dabar bent jau numanot, kad girtam nueiti tualetan yra rizikinga.

O pasakoju tai todėl, kad aš esu žmogus, kurio siaubo filmai neveikia ir tokį pažiūrėjus naktį, uždegti visame name ryškias šviesas nebūtina, kai einu virtuvėn pasidaryt naktinio sumuštinio ar tualetan tų gamtiškų reikalų daryti (jei kas susidomės, apie pastarąją dalį galėčiau smulkiai parašyti). O jei jau esu toks žmogus, vadinasi, po namą lakstau visada visiškoje tamsoje. Na, gal ne visai visada – tik nakties metu, bet tikiuosi tai nesumenkina mano drąsumo ir didvyriškumo!

Ir beveik visada, kai tik lipu tais mažais laipteliais žemyn, užminu katei ant uodegos. Ne todėl, kad to norėčiau, o todėl, kad ji visada guli kaip tik ant pirmo laiptelio žemyn. Ir taip aš jos uodegą užmyniau jau bene pusšimtį kartų. O vakar po tokio eilinio griozdiško žingsnio, po kurio sekė įdomūs katės skleidžiami garsai, susimąsčiau. Gi nei aš po tiek sykių neėmiau saugotis prieš žengiant žemyn, nors ir kiek kartų po to sau žadėjau būti atsargesniu, nei katė ėmė gulėti kitoje vietoje nors, tikiu, ji irgi sau kaskart žadėjo susirasti saugesnę poilsio vietą.

Keisčiausia tai, kad bedarant savo naktinį sumuštinį (o taip, ne pas nykštukus eidamas vakar sutrypiau katę), pagalvojau, kad tiek mano, tiek mano ir katės elgesys labai primena standartinius žmonių santykius. Gi mes irgi pasižadam visokiausių dalykų, kai būnam nuskriausti. Žadam sau kitą kartą nebetikėti visokiais pažadais, būti atidesniais ar dar ką panašaus. O kai esam tie skriaudikai, irgi žadam sau, kad pasistengsim daugiau taip nesielgti, pabandysim pasikeisti, labiau atsižvelgti į kitų norus. Juk visi taip žadam, argi ne? Visi norim būti geresniais, kitokiais.

O ar pastebėjot, kad kad ir ką žadėtumėm sau, sunkiai sekasi pasikeisti? Gi dažniausiai netgi pamirštam tai žadėję sau ar kitiems. Kažkaip savaime vėl į mus grįžta tas naivumas ir mes vėl imam tikėti, kad niekas kitas negali mūsų nuskriausti, o mes negalim nuskriausti kitų. Ir vėl tampam tais mažais vaikais, kurie tiki gerumu iki kito karto, kai vėl nutinka sumauti dalykai, po kurių seka ta pati istorija – prisiekinėjimas sau, kitiems, dievui, po to grįžtantis vaikiškas naivumas ir tie patys gražų pasaulį matantys rožiniai akiniai.

Tikriausiai ne tik aš, bet ir kažkuris iš jūsų esat susimovę taip darbe ar santykiuose. Žinot gi, kad ne visi vizitai į boso (jaunesniems – į mokyklos direktoriaus) kabinetą būna malonūs, o po jų seka krūvos keiksmų link tų už nugaros sau uždarytų durų. Grįžtam namo, išgeriam kokią skardinę alaus ar ko stipresnio (jaunesnieji – stiklinę pieno), nueinam miegoti, o kitą dieną nebejaučiam pagiežos tam asmeniui ir vėl visas pasaulis atrodo spalvotas. Gal netgi daugiau spalvų atsiranda. Aišku, ne visada, ne visi taip greit viską pamirštam, bet vis tiek galiausiai ateina ta diena pas kiekvieną.

Dar lygiai taip pat tokie pat dalykai nutinka (frazę “nutinka dalykai” įsimylėjau perskaitęs nerealios cinikės Viktorijos blogą), kai mes su malonumu leidžiam atsinaujinti jau su žemėm sumaišytus santykius. Na žinot, jis ar ji susisiekia su mumis, pasakoja, kad gailisi, kad nori viską pradėt iš naujo. Ir mes patikim. Arba mes susisiekiam su ja ar juo, o tada lygiai taip pat pasakojam visokius gražius dalykus, kuriems dar vos tik ištartiems nelemta išsipildyti. Susitinkam, apsikabinam ir bandom įsivaizduot kaip viskas gražu, kaip dabar viskas bus kitaip. Bet nebūna. Niekada nebūna nei geriau, nei taip pat. Iš kokio šūdo išlipom, į tą patį vėl išsišiepę lipam. Ir vėl susimaunam.

Nesikeičiam nei mes, nei gyvūnai. Ir nesvarbu, kad ta katė miega ant kilimo ar tualete. Tai nedaro mūsų labai skirtingais. Va taip ir sukasi tas mūsų pasaulis.