Čia visai visai neseniai papasakojau vienai mergelei, jog nusipirkau džemperį su užrašu “Lietuva” tiek ant nugaros, tiek ant priekio. Dar gi Vytis puikuojasi ant krūtinės. Papasakojau kaip dabar lakstau Londono gatvėm ir už savo pinigus reklamuoju šalį, nuo kurios pabėgau čionai vogti paskutinių laisvų darbo vietų iš vietinių babajų. O ana gi man pasakė, kad visiškai ne jos galvai suprast šį mano poelgį, jai tai pasirodė labai nelogiškas žingsnis. Nepamenu, ką tada jai atsakiau, galiu tik spėti – vėl pareiškiau komplimentą dėl jos šviesių plaukų.

O tas poelgis galėjo atrodyti nelogiškas dėl to, kad dažnokai mėgstu nelabai teigiamą nuomonę apie Lietuvą bei jos palikuonis papasakot. Bet jai gi dar paslaptis, kad kai kuriuos lietuviškus dalykus mėgstu, todėl dabar norėčiau dar kartą pasipasakoti dėl viso to, kas yra gerai ir kas yra blogai mano akimis ir mano galva. Tai reiškia, kad šitas įrašas yra visiškai subjektyvus ir toliau jo skaityti nebereikia.

“Ir aš tikrai myliu Lietuvą”, už širdies griebiančią ir žodžius kartoti verčiančią dainą dainuoja Marijonas. Taip, dainos žodžius kartoju, bet tikrai negaliu pasakyti, kad myliu tą Lietuvą. Ir jos nemyliu štai kodėl.

• Pirmiausia pabūsiu baisiai banalus – dėl Lietuvos valdžios. Dėl PSD, dėl bandymo atgaivinti privalomąją karinę tarnybą, dėl gėjų ir šiaip dėl dar daug ko. Už PSD dėl to, kad nelabai sąžiningai žmonės verčiami mokėti už tai, kuo nesinaudoja, o jei naudojasi kokybiškomis paslaugomis, moka dvigubai. Už karinę tarnybą dėl to, kad bando sugrąžinti mums ginklus, nors patriotizmą patys ir sunaikino (kažkoks garsus Lietuvos žmogus pastebėjo, kad dabartinė Lietuvos valdžia padarė viską, jog išnaikintų kuo daugiau patriotizmo; taip pat pastebėjo, kad jau užaugo karta, kuri, atėjus laikui kariauti, pabėgs užuot gynę “Tėvynę”). Už gėjus dėl to, kad valdžia visam plačiam pasauliui pranešusi, kad esam drąsi tauta, iškart tai paneigia, diskriminuodama gėjus, mat, kai vyras vyrą per šikną daro, tai čia jau baisiai nenormalu, o patiems valdininkams kokią mažametę patvarkyt – viskas suprantama, normalu ir nieko čia baisaus nesimato.
• Nemėgstu ir Lietuvos piliečių. O nemėgstu už tą pačią banalią priežastį – jie tokie pat šlykštūs žmonės kaip ir aš. No seriously, brangieji, tikrai nemėgstu nuobodžių, tik apie mergas tesugebančių pašnekėt (o taip, apie jas pašnekėt mėgstu) balvonų, kurie mano, kad papiešti saules su mašina ties judriausia miesto sankryža yra kietumo požymis. Va kokie mes. Gerai, kad dar ne visi. Likę Kubiliais virsta. Bet vis tiek sakau, kad nemėgstu lietuvių, kurie nemoka šypsotis, nesugeba kalbėti apie nieką, viską matuoja skaičiais ir rėkia, kad lietuvaitės pačios gražiausios nors visi žinom, kad nė viena lietuvaitė kol kas nelaimėjo jokio didesnio grožio konkurso. Ir visada visiems sakau, nemanau, kad atsirastų naujų lietuvių draugų, jei mokėčiau laisvai angliškai. Užtektų tų, kuriuos turiu, o jų yra vos trejetas.
• Anksčiau teko girdėti anekdotą, kai du lietuviai, eidami ežero pakrantę vėlų rudenį, pamatę iš vandens belipantį gruziną ir jo pusmetrio ilgio kabantį pimpalą. Tada gi jie ėmė juoktis iš jo, o gruzinas jiems atsakė, “pabandykit jūs pasimaudyti tokiam lediniam vandeny, jums dar ne taip pimpalai susitrauktų”. Tai va, nemėgstu aš Lietuvos šalčių. Jau ir Londone būnant, kai lauke oro temperatūra pasiekia 10 laipsnių žemiau nulio, imu panašėti į besmegenį. Tačiau visi mane laiko trenktu, nes kad ir koks šaltis lauke būtų, niekada nenešioju kepurės. Galiu nešioti šaliką, pirštines, galėčiau net veltinius apsimauti, bet niekada neužsidėsiu kepurės. Ir net nenumanau kaip ištversiu Lietuvos šaltį, kai lapkričio pirmą dieną, atskridęs į Kauną, išlipsiu iš lėktuvo. Pastatykit man paminklą jau dabar, manau, jo prireiks.
• Dar nemėgstu darbdavių. Kol gyvenau Lietuvoj, viskas atrodė kaip ir normalu, tačiau tik čia atvykęs supratau ir kur atsiranda tokie teisingi juokai (žvilgtelėk, suprasi apie ką aš). Gi tautiečiai reikalauja iš tavęs kažkokio išsilavinimo nors darbiniesi valytoju. Nepamenu, kad vidurinėj ar universitete mokintų valyti. Tai kokio šūdo reikalauti kažkokį išsilavinimą žyminčių popierių? Negi darbdaviai rimtai galvoja, kad universitetą baigęs žmogus labiau sugeba nuo tualeto prikibusį šūdą nugrandyt už tris klases baigusį žmogelį? Nežinau kaip kitose šalyse, bet Karalystėje viskas kitaip – parodai, kad sugebi ir gali dirbti, kad ir generaliniu direktoriumi. Aišku, tą postą teks pasiekti nuo pačios apačios, bet jei sugebi, visą tą kelią iki pat viršaus tavęs nepareikalaus jokio popierius, o jei kažkur trūks kompetencijos, pirmiausiai būsi išsiųstas į kursus, o ne į gatvę. Va taip vat. Dėl to mielieji mūsų tautiečiai čia ir važiuoja. Vėlgi, nekalbu apie “Golfui” susitaupyti ir po to, grįžus Tėvynėn, po vieškelius barbes pavežiot atvažiavusias Lietuvos pažibas.

Atrodo, vos keturių dalykų smarkiai nemėgstu, bet kažin ar ne svarbiausi tie dalykai ir yra mūsų gyvenime. Gerai, kad neėmiau rašyt tų mažų dalykų, išprotėčiau pats. Pagalvojau, reikia parašyti ir tai, ką mėgstu, kad nelaikytumėt visišku Lietuvos išdaviku.

• Lietuvių kalbą. Mėgstu ją todėl, kad gi gimtoji kalba yra labai iškalbinga, o ne tokia techniška kaip anglų. Mūsų kalba yra vaizdi, galiu sakinius dėlioti kaip noriu, keisti žodžius vietom, jei man nepatinka skambesys ar dar kažkas netinka, o anglų kalba turi pakankamai giežtą struktūrą ir bet kaip žodžių nepadėliosi. Netgi vos pakeitus porą žodžių vietoj iš padoraus sakinio gausim kažkokią nesąmonę. Nesu lituanistas, nemoku nei taisyklių, nei šiaip suprantu apie kalbą, bet man patinka rašyti, skaityti ir kalbėti šita kalba. Darau tai kaip moku.
• Patinka man ir cepelinai. Tiksliau maistas. Patinka šaltibarščiai, kugelis (kalbininkų bukai pavadintas plokštainiu), balandėliai ir visoks kitoks naminis maistas. Pats to gamint nemoku, užtat mėgstu ir tuos žmones, kurie sugeba skaniai padaryti tą maistą, kurį mėgau būdamas Lietuvoje. Jei kas iš Londono skaitys šitas eilutes ir sugalvos, kad nori man pagaminti balandėlių, mielai prašom, gnomas nekuklus, suvalgys viską.
• Draugai.
• Panos. Aha, minėjau, kad jos nelaimėjo jokio grožio konkurso, bet tai dar nereiškia, kad jos negražios, taip? Mėgstu lietuvaites ne ką mažiau nei braziles ar itales, tik kad mūsiškių mano kely gerokai mažiau nei visų kitų, o dauguma tų, kurios pasitaiko, tokios labai jau savotiškos, labiau “Golfams” skirtos.

Matot, mėgstu daug dalykų, tad, mano manymu, nėra nelogiška, jei kartais apsivelku ir į gatvę išeinu su kokiu rūbu, kurio nugarinėje dalyje puikuojasi mūsų šalies vardas. Tai, jei kas pamatysit važiuojantį Central, Bakerloo linijomis, slampinėjantį Forest Gate, Leyton, Stratford rajonuose ar vartantį knygas Becktono lietuvių knygyne  mažą piktą gnomą su užrašu “Lietuva” ant žalio džemperio ar marškinėlių, nemuškit. Geriau balandėliais pamaitinkit.

Šiandien gi dariausi sau kavą kaip tai darau nuolat. Skirtumas tik tas, kad per išsiblaškymą aš kavą užpyliau ne ką tik užvirusiu vandeniu, o tuo šaltu tiesiai iš krano. Ir tada visai netikėtai prisiminiau Lietuvoje sutiktą gerą žmogų, kuris padovanojo man knygą. Paklausit, o kaip susijęs tas žmogus su mano kava. O aš gi pasakysiu – niekaip. Kartais nesuprantu savo minčių vingių.

Pamenu kaip šiandien, sėdėjau Gedimino prospekte ant suoliuko visai šalia McDonald’s. Tada dar būtent jame ir dirbau. Seni laikai jau, jaunystėj tai buvo. Buvau gerokai pavargęs po darbo dienos ir laukiau, jau bebaigiančio savo pamainą, draugo. Kadangi buvo vasara, tai nuobodžiauti neteko, mat galėjau apžiūrinėti mėgstamiausias Vilniaus senamiesčio vietas – ne kažin kiek pridengtus panų užpakalius.

Kur buvęs kur nebuvęs prie manęs prisėdo vaikinukas, lyg ir panašaus pomėgio genamas, lyg šiaip kažko norėdamas. Pasėdėjęs porą minučių, padavė jis man knygą. Sako, “turėk, čia dovana nuo mūsų”. Iškart pagalvojau, kad čia kažkas ne taip, nes gi mūsų tautiečiai nieko neduoda dykai visiškai nepažįstamam žmogui. Pažiūrėjau į tą jaunuolį, tada į knygą. O ten gi užrašyta “Dievas tave myli”. Dabar tikriausiai jau ir sakyti nereikia, kad iškart po to sekė klausimas, “o gal gal gali bent kažkiek paaukoti už knygą?”, o aš jam tik šast peilį prie smakro ir klausiu, “o gal nori, kad tave paaukočiau?” Aišku, jis nenorėjo, o kadangi nedaviau pinigų, tai ir knygą atėmė. Sako, “šitos nemokamos dovanos tik tiems, kurie nori paaukoti Dievui”.

Tačiau net ir atėmęs knygą jis nuo manęs nesitraukė. Pagalvojau, kad neturėjo jis daug draugų, jautėsi vienišas, tai nevijau tolyn. O ir tai kažin ar būtų lėkęs. Po ilgokos pauzės jis manęs vėl klausia, “ar tiki į Dievą?” Dar jaunystės laikais pasiruošiau šitokiems vat klausimams, perskaitęs kažkokią knygą “Biblijos linksmybės”. Sakau aš jam į akis bežiūrėdamas, “o tu ar tiki į purpurinius drakonus?” Ale kokios, pasirodo, gali žmogaus akys didžiulės pasidaryti… Pabėgo jis tada, bedieviu išvadino. O aš paskui jį belėkdamas mojavau kirviu ir rėkiau, kad Dievas tiek pat realus kiek purpuriniai drakonai, bet anas nesiklausė manęs. Nieko, gal kada vėl sutiksiu, gal jau nebėgs nuo tokio pat logiško klausimo. Bet vis tiek, matyt, geras žmogus buvo – norėjo man knygą padovanoti.

Kad nebūtų nereikalingų klausimų ir koks nors svetimesnis ir gnomo nežinantis skaitytojas neprisigalvotų ko nereikia, pasakysiu kelis paprastus faktus, kurie leis kai ką aiškiau suprasti. Aš nesu iš tų, kurie neigia Dievo egzistavimą, gal tik šiek tiek kitaip jį suprantu nei tie, kurie yra pamaldūs. Pats tas tradicinis Dievas, kuriam dauguma lenkiasi, man yra lygiai toks pat realus kaip ir tie aukščiau paminėti purpuriniai drakonai. Vėlgi, nesu ir iš tų, kurie smerkia ar bent jau neigiamai žiūri į tuos, kurie nuolat lankosi bažnyčiose, kas vakarą meldžiasi ar kaip nors kitaip rodo savo nuolankumą tam, “kuris sėdi danguje”. Tačiau visada buvau ir būsiu prieš tokius žmones (ir labai garsiai tai visur bei visada sakysiu), kurie man bando įpiršti tą tikėjimą, kurio, jų manymu man taip trūksta ar taip reikia, kad kitu atveju mano gyvenimas yra apgailėtinas.

Mano geriausias draugas yra tikintis, vaikšto į bažnyčią ir panašiai, tačiau niekada man nebandė įpiršti tos minties, kad esu blogesnis už kitus vien dėl to, kad nemėgstu melstis. Turiu dar vieną draugą, kuris lygiai taip pat elgiasi. Lygai taip pat turėjau ir draugę, gerą tokią, tačiau tai buvo senais gerais laikais, kai dar buvau jaunas ir gražus. Ir ji man kišo savo Dievą. Realiai dėl šitos priežasties iš mano pusės dingo tas noras intensyviai bendrauti. Beliko toks kas kelis mėnesius atsitinkantis netyčinis mažas kontaktas. Ir nemanau, kad tai kada nors pasikeis.

Pasikartosiu. Nesu nusiteikęs nei prieš tikėjimą, nei prieš tikinčiuosius, nei prieš Dievą ar dar ką nors, kas su tuo susiję. Nusiteikęs esu tik prieš tuos, kurie man per prievarta tiesiogiai ar netiesiogiai kiša tai, ką, esant norui, galiu pasiimti, pasiekti pats. Esant mano norui, o ne to kito žmogaus. Juolab, kad, esant norui, aš galiu ne ką prasčiau pasimelsti ir būdamas namie, savo kambary. Jei Dievas yra, jis mane girdės.

The Kingdom of God is inside you and all around you, Not in a mansion of wood and stone. Split a piece of wood and God is there, Lift a stone and you will find God.
The Gospel of St. Thomas

Love and Hate by Michael A. Dale

Gyvenu standartiniame angliškame name – įėjus į namą iš lauko mus iškart pasitinka laiptai į antrą aukštą, kuriame yra vienvietis kambarys ir vonia. Tada yra dar vieni maži keturių laiptelių laiptukai, kuriais reikia užlipti einant į mano ar kitą kambarį. Jei kuris iš jūsų esat angliškuose namuose buvę, maždaug įsivaizduojat viską. O jei nesat, tai dabar bent jau numanot, kad girtam nueiti tualetan yra rizikinga.

O pasakoju tai todėl, kad aš esu žmogus, kurio siaubo filmai neveikia ir tokį pažiūrėjus naktį, uždegti visame name ryškias šviesas nebūtina, kai einu virtuvėn pasidaryt naktinio sumuštinio ar tualetan tų gamtiškų reikalų daryti (jei kas susidomės, apie pastarąją dalį galėčiau smulkiai parašyti). O jei jau esu toks žmogus, vadinasi, po namą lakstau visada visiškoje tamsoje. Na, gal ne visai visada – tik nakties metu, bet tikiuosi tai nesumenkina mano drąsumo ir didvyriškumo!

Ir beveik visada, kai tik lipu tais mažais laipteliais žemyn, užminu katei ant uodegos. Ne todėl, kad to norėčiau, o todėl, kad ji visada guli kaip tik ant pirmo laiptelio žemyn. Ir taip aš jos uodegą užmyniau jau bene pusšimtį kartų. O vakar po tokio eilinio griozdiško žingsnio, po kurio sekė įdomūs katės skleidžiami garsai, susimąsčiau. Gi nei aš po tiek sykių neėmiau saugotis prieš žengiant žemyn, nors ir kiek kartų po to sau žadėjau būti atsargesniu, nei katė ėmė gulėti kitoje vietoje nors, tikiu, ji irgi sau kaskart žadėjo susirasti saugesnę poilsio vietą.

Keisčiausia tai, kad bedarant savo naktinį sumuštinį (o taip, ne pas nykštukus eidamas vakar sutrypiau katę), pagalvojau, kad tiek mano, tiek mano ir katės elgesys labai primena standartinius žmonių santykius. Gi mes irgi pasižadam visokiausių dalykų, kai būnam nuskriausti. Žadam sau kitą kartą nebetikėti visokiais pažadais, būti atidesniais ar dar ką panašaus. O kai esam tie skriaudikai, irgi žadam sau, kad pasistengsim daugiau taip nesielgti, pabandysim pasikeisti, labiau atsižvelgti į kitų norus. Juk visi taip žadam, argi ne? Visi norim būti geresniais, kitokiais.

O ar pastebėjot, kad kad ir ką žadėtumėm sau, sunkiai sekasi pasikeisti? Gi dažniausiai netgi pamirštam tai žadėję sau ar kitiems. Kažkaip savaime vėl į mus grįžta tas naivumas ir mes vėl imam tikėti, kad niekas kitas negali mūsų nuskriausti, o mes negalim nuskriausti kitų. Ir vėl tampam tais mažais vaikais, kurie tiki gerumu iki kito karto, kai vėl nutinka sumauti dalykai, po kurių seka ta pati istorija – prisiekinėjimas sau, kitiems, dievui, po to grįžtantis vaikiškas naivumas ir tie patys gražų pasaulį matantys rožiniai akiniai.

Tikriausiai ne tik aš, bet ir kažkuris iš jūsų esat susimovę taip darbe ar santykiuose. Žinot gi, kad ne visi vizitai į boso (jaunesniems – į mokyklos direktoriaus) kabinetą būna malonūs, o po jų seka krūvos keiksmų link tų už nugaros sau uždarytų durų. Grįžtam namo, išgeriam kokią skardinę alaus ar ko stipresnio (jaunesnieji – stiklinę pieno), nueinam miegoti, o kitą dieną nebejaučiam pagiežos tam asmeniui ir vėl visas pasaulis atrodo spalvotas. Gal netgi daugiau spalvų atsiranda. Aišku, ne visada, ne visi taip greit viską pamirštam, bet vis tiek galiausiai ateina ta diena pas kiekvieną.

Dar lygiai taip pat tokie pat dalykai nutinka (frazę “nutinka dalykai” įsimylėjau perskaitęs nerealios cinikės Viktorijos blogą), kai mes su malonumu leidžiam atsinaujinti jau su žemėm sumaišytus santykius. Na žinot, jis ar ji susisiekia su mumis, pasakoja, kad gailisi, kad nori viską pradėt iš naujo. Ir mes patikim. Arba mes susisiekiam su ja ar juo, o tada lygiai taip pat pasakojam visokius gražius dalykus, kuriems dar vos tik ištartiems nelemta išsipildyti. Susitinkam, apsikabinam ir bandom įsivaizduot kaip viskas gražu, kaip dabar viskas bus kitaip. Bet nebūna. Niekada nebūna nei geriau, nei taip pat. Iš kokio šūdo išlipom, į tą patį vėl išsišiepę lipam. Ir vėl susimaunam.

Nesikeičiam nei mes, nei gyvūnai. Ir nesvarbu, kad ta katė miega ant kilimo ar tualete. Tai nedaro mūsų labai skirtingais. Va taip ir sukasi tas mūsų pasaulis.

Rašydamas tokį pavadinimą, omeny turėjau iš Lietuvos užsienin laimės ieškoti pabėgusius tautiečius, kurie sugeba prasimušti iki menedžerių ar dar kokių bent kažkiek didesnių žmonių. Jeigu kam nors teko dirbti su tokiais menedžeriais, tikriausiai jau žinot, kad lietuvis ir užsieny yra tik surūgęs lietuvis. Ačiū Dievui, kad bent jau ne visiškai visi.

Žinot kaip atskirti lietuvį nuo kokio nors švedo, kurie ir pagal odos spalvą, ir pagal veido bruožus būtų lyg ir vienodi. O tai daug paprasčiau nei galvojam. Mat lietuvis dauguma atveju net užsienį tą laimę suradęs ir pinigais aptekęs bus surauktu snukiu. Gi anei suomis, anei estas niekada taip nesusirauks net dvi citrinas burnon susikišęs.

Ir čia dar būtų lyg ir nieko, nes britai jau senokai įpratę savo gatvėse matyti surauktukus. Taip taip, būtent tokiu pavadinimu jie vadina lietuvius. Visi jau apsiprato su mumis, tačiau viskas tik neseniai pasikeitė – kai mūsų tautos žemėse nebeatsiranda darbo ne tik treningus mėgstantiems statybininkams, bet ir protingesniems. Tiems, kurie dvyliką metų universitetuose mokėsi, nagrinėjo visokius skaičius, formules ir dar visokius kitokius trisdešimties metų senumo, tačiau valstybės manymu, vis dar tinkančius vadovėlius. Suvažiavo Londonan ir šitie gi. Nenagrinėsim, kodėl jie tai padarė. Piktas gnomas pasakys tik tiek, kad negerai su tokiais čia. Atvažiuoja, įsidarbina viršininkais ir bando skleisti visur aplink lietuviškus dalykus – alų, cepelinus ir surauktus snukius.

Kas jau dirbo užsieny, žino tikriausiai, kad dažnas valdžios lietuvis bet kokia kaina bandys parodyti užsieniečiams, kad gi mums – lietuviams – visų šalių žmonės yra lygūs. Būtent dėl to pirmiausiai pagaliu visada per kuprą gaus kitas lietuvis. O po to ir visi kiti. Tikriausiai ten tuose sovietiniuose universitetų švietimo reikmenyse yra dėstoma, kad vadovauti galima tik duodant per kuprą pagaliu ar bet kokiu kitokiu sunkiu daiktu. Ir keisčiausiai tai, kad nuo Marijos žemės kilę viršininkai mielai naudoja tai praktikoje.

Po perkūnais, man jau Lietuvoje užteko tų surauktasnukių vadybininkų, kurie vadovavimu laikydavo bet kurio pavaldinio iškoliojimą, atsiradus bent menkiausiai progai. O dabar tie patys suvažiavo ir Anglijon. Tikriausiai ruošiasi čia Lietuvą padaryt. Nenuostabu, kad netgi lenko vadovaujama darbuotojų grupė padarys darbą geriau. Ne dėl to, kad jie geresni darbuotojai. Ne, jokiais būdais. Britai sako, kad lietuviai bene darbščiausi iš imigrantų. Ne, lenkų komanda padarys viską geriau, nes jie bus įvertinti. Teigiamai. Kai toje pačioje situacijoje su lietuvių kilmės vadovu didžiausias pasiekimas bus tas, kad darbuotojai nebus išvadinti avinais.

Mes šitoj šaly esam svečiai, o ne šeimininkai. Jeigu aš ateisiu pas kažką į svečius ir imsiu daryti taip, kaip man viską daryti patinka? Nusimausiu triusikus ir imsiu vaikščiot po kambarį bezdėdamas? Man taip patinka. Arba nešiosiu tas pačias smirdinčias kojines savaitę vien tik dėl to, kad man taip patinka? Krapštysiu nosį ir turinį tepsiu ant staltiesės, o grįžęs iš tuoleto, likučius į užuolaidas nutrinsiu? Čia kažkas panašaus.

Gal ir labai asmeniškas ir toks visiškai iš savo daržo parašytas įrašas, koks niekada neturėtų pasirodyt mano tinklaraštį, bet kartais taip nesmagu matyt tokius didžiulius skirtumus tarp tautų, kai tas skirtumas yra akivaizdžiai ne mūsų naudai… Nedarykim iš Anglijos dar vienos Lietuvos. Nedarykim taip, kad pabėgus iš Lietuvos, padarysim tą patį šūdą čia ir vėl teks bėgti. Ir prieš pakeldami pagalį, padarykim kaip užsieniečiai mėgsta daryti – daugiau šypsokimės. Net jei nėra priežasties tam.

Lithuanian flag by Lunituke

Pamenu, tėvukas visada per tam tikras šventes iškeldavo vėliavą prie namo kampo įtaisytame gerai parūdijusiame laikiklyje. Jeigu sąžiningai pasakyti, man niekada pernelyg nerūpėjo tos vėliavos prasmė, o vaikystėje man tiesiog patiko žiūrėti kaip ji ten pritaisyta plevėsuodavo vėjyje. Būdavo tikrai gražus vaizdas ir tomis dienomis (jei tos dienos buvo vėjuotos) visada stypsodavau prie lango ant taburetės. Ne atsisėdęs, ne atsistojęs, o atsiklaupęs ant kelių ir alkūnėmis atsirėmęs į palangę.

Dar pamenu ir dainas. Nesistengiau įžvelgti tada aš tose dainose jokios prasmės, kurią jau imu matyti. Man jos tiesiog derėjo su ta lauke plevėsuojančia vėliava. Tais laikais, jei jau ateidavo diena, kada reikėjo iškelti vėliavą, televizoriuje visokie chorai ir šiaip storos tetos iš širdies traukdavo dainas apie tai, kaip gera gyventi Lietuvoje. Pameni tuos laikus?

Geltona spalva – tai saulė,
Žalia – tai laukų spalva,
Raudona spalva – tai kraujas,
Kartu jos – tai Lietuva.

Ar pameni šitą dainą? Ji dažnai skambėdavo televizoriaus ekrane. Pas mane tėvai niekada nebuvo dainingi, tačiau tikiu, kad kitose šeimose ir patys dainuodavo kartu su tomis tetomis iš eterio. O ar pastebėjai, kad dabar tomis pačiomis dienomis jau nebepasirodo ekrane nei chorai, nei storos tetos. Tomis dienomis netgi vėliavų kasmet vis mažiau matosi pakabintų ir plevėsuojančių Lietuvos kaimuose, miesteliuose ir tankiai apgyvendintuose miestuose. Ir čia nemanau, kad kalta krizė. Negalima, manau, teigti, kad kažkas neiškelia vėliavos vien tik dėl to, kad neišgali jos nusipirkti. Dauguma jas turi. Kaimuose kai kurie pliktelėję diedukai su nuvargusiomis močiutėmis netgi ne po vieną vėliavą turi nusipirkę iš tų laikų, kai dar mylėjo tą žemės gabalą ir išdidžiai jį vadino Tėvyne, kūrė eilėraščius, dainas, džiaugėsi ir brangino kiekvieną beržą prie kūdros.

Tačiau viskas smarkiai keičiasi. Visi puikiai žinom, kad auga karta, kuri nebeišsaugojo tokios meilės savo širdyse. Taip sakydamas galiu rodyti pirštu į save – jau ne kartą minėjau, kad niekada nebuvau patriotas. Taigi, viskas keičiasi. Keičiasi žmonės, o su kiekviena karta vis naujos vertybės pakyla, senosios leidžiasi. Nebekeliamos vėliavos, o tas graudžias dainas apie mūsų šalį dar laiko savy bene tik mūsų senoliai.

Su visais tais pasikeitimais, kurie tampa lyg ir mūsų dienų norma, reiktų pakeisti ir vėliavos spalvų reikšmes. Kalbu būtent apie tą dainą, kurią citavau viršuj. Ji yra atgyvenusi lygiai taip pat kaip ir talonai už maistą, nemokamas vanduo ar Helovynu verčiama Visų Šventųjų diena.

“Geltona spalva – tai saulė”, dainuodavo senoliai. Dabar gi geltona spalva labiau primena auksą, pinigėlius ar apleistuose pastatuose chuliganų vagiamą varį. Kitu atveju galima dar įsivaizduoti už Europos Sąjungos pinigus ūkininkų laukuose pasėtą bei sužydėjusį rapsą. Tas gi irgi bus Europon išvežtas ir į aliejų paverstas. Tas gi irgi geltonas. O ta senąja saule lietuviai jau nebesidžiaugia, o mums tik pinigai, Europos indėlis į mūsų gerovę terūpi. Tai ir nereikia, galvoju, nesąmonių dainuoti, reikia senas dainas dabartinei Lietuvai pritaikyti. O gal gi nuolat pakeisti. Kaip tą Lietuvos logotipą keičia.

“Žalia – tai laukų spalva”, atsiliepia storos balsingos tetulės į mūsų senolių viltingą balsą. Dabar jau mūsų laukai nebe žali. Juoduoja nedirbami arimai, pilkuoja žemė mūsų akyse. Na, arba geltonuoja nuo rapsų ar kitų už svetimus pinigus žemėn numestų pasėlių. Dabar žalia spalva – tai doleriai ir policija. Visokiuose užsieniuose berniukai dirba po tris pamainas, kad uždirbtų kuo daugiau žalių dolerių, nusipirktų Tėvynėje greitą ir gražią mašiną, o likusius žalius atiduotų Lietuvos pakelėse stovintiems žaliems.

“Raudona spalva – tai kraujas”, antrinam mes ir senoliams, ir storoms tetulėms ir ekrano. Tai bene vienintelė vėliavos spalvos reikšmė, kuri aktuali ir dabar. Kaip anksčiau mūsų visų protėviai spragilais kūlė kryžiuočius dar po to ir koja paspirdami, taip ir dabar mūsų jaunas lietuvis, šakes pasiėmęs ar kokį lenciūgą nuo šuns būdos nutraukęs, eina svieto lyginti – į kaimo šokius iš kito kaimo atvažiavusį jauną lietuvį į jo vietą pastatyti. Nepasikeitė šitas reikalas nuo senų senovės – visi gynė ir gina savo žemes. Vieni dėl garbės, kiti dėl pinigų, treti gi iš kokio tai dyko buvimo. Dėl to šita eilutė dainoje niekada nesikeis.

Norėtųsi, kad ir mano vaikai kada nors rymotų prie lango ir gėrėtųsi plevėsuojančia vėliava. Ir kad radijuje, televizoriuje ar nešiojamame grotuve skambėtų daina, primenanti mums šalį, iš kurios esam kilę, kurios kalba kalbam ar kurią jau užmiršom.

Geltona spalva – tai pinigai ir auksas,
Žalia – valdžios, policijos spalva,
Raudona spalva – tautiečių kraujas,
O visos jos kartu – dabartinė Lietuva.

1. Jokia baltoji niekada neturės tokio smagaus užpakalio, kokį gali turėti tik juodoji.
2. Jokia juodoji niekada neturės tokios gražios krūtinės, kokią gali turėti tik baltoji.
3. Jokia baltoji autobuso gale nerėks taip garsiai kaip juodoji.
4. Jokia juodoji autobuso gale nerėks taip garsiai kaip pasigėrus baltoji.
5. Jokia baltoji per savaitę nesunaudos tiek priemonių plaukams, kiek sunaudoja juodoji per vieną dieną.
6. Jokia juodoji per savaitę nesunaudos tiek kosmetikos veidui, kiek sunaudoja baltoji per vieną dieną.

Eternal Sunshine of the Spotless Mind

Kokiu pagrindu mes paprastai einam realybėj susitikti su virtualiais žmonėmis? Dažniausiai tai būna kažkokie bendri interesai, kažkokių bendrų pomėgių sutelktų grupių bendri susitikimai. Tokiu atveju netgi labai verta perkelti tokius žmonas realybėn. Niekada nežinai, kieno pagalba gali tau praversti, niekada nežinai, kam prireiks būtent tavo pagalbos.

Dar galima, kaip pavyzdį paimsiu seną mano situaciją, susitikti žmogų vien dėl to, kad pasiskolintume kokią nors įdomią knygą, kurią norėjome perskaityti arba kažkas rekomendavo, tačiau jos niekur neradom. Arba neieškojom. Tokios iš virtualaus pasaulio į realų perkeltos pažintys irgi naudingos bei smagios. Be to, kaip buvo mano atveju, gali peraugti į pusantrų metų pakankamai gražią draugystę.

Kitu atveju galima elgtis kaip paaugliams ir susižavėti kokia nors priešingos lyties asmenybe. Taip irgi buvo man. Susižavėjau visomis tos mergaitės charakterio savybėmis, telefonu kalbėdavomės valandų valandas. Jaučiausi kaip koks įsimylėjęs žmogus tuo pat metu jausdamasis kaip tikras kvailys. Bet kuriuo atveju, tai irgi gali būti priežastis susitikti, tikintis kažko didelio.

Dabar į galvą nešauna joks kitas susitikimo scenarijus, tačiau tikiu, kad jų yra gerokai daugiau nei šitie trys. Taigi, ar verta virtualius žmones perkelti į realybę? Pirmu atveju tikrai verta, esant progai, visada eisiu susitikt su bendrų pomėgių turinčiais žmonėmis. Ir visai nesvarbu, kad nejaukiai jaučiuosi, kai aplinkui yra daug nepažįstamų žmonių.

Lygiai taip pat, mano manymu, verta susitikti su žmogumi, kuris gali tau kažkuo padėti, arba tu jam gali kažkuo padėti. Kaip sakant, ranka ranką plauna. Jei kokia nors pusnuogė pana parašytų man, Arvydai, žinau, kad nusipirkau veidrodinį fotoaparatą, tačiau tau trūksta praktikos, einam, pafotografuosi mane, sutikčiau nedvejodamas. Kas žino, gal vėl tai peraugtų į kokius smagesnius santykius. O jei ne, būtų praktikos naudojantis tuo fotoaparatu.

Trečiu atveju, kai susižavima kitu asmeniu, yra daug skirtingų nuomonių. Dabar jau aš turiu ir savąją. Jei susižavimą iš abiejų pusių, vertėtų susitikti labai greitai, o ne laukti, kol pasitaikys geresnė proga. Kitaip viskas gali pasisukti priešinga kryptimi, nei buvo tikėtasi prieš tai. Ypač kai tas kitas žmogus ima rodyti du veidus. Tiksliau, kai visiškai nežino ko nori, o padėti apsispręsti neleidžia irgi. Taip yra daug kartų lipama į tą pačią upę ir lygiai taip pat sušlampama. Gaila, kad ne visi tai supranta ir mielai grįžta pasiimti savaitės laimės bei metų skausmo. Šiuo atveju susitikti neverta. Netgi, labai galimas dalykas, neverta tęsti ir virtualaus bendravimo.

Visi alpinistai nori surasti viršukalnę, kurios nebūtų niekas kitas radęs. Jie nesidžiaugia, jei viršukalne tenka dalintis dar su keliais alpinistais. Tikriausiai visi suprato, kad šitas įrašas yra apie tą trečią situaciją. Ir apie žmones, kurie sako vieną, o daro visai kitą. Gaila, kad patikėjau.

Prigęsta šviesos. Uždanga ima leistis. Komanda pradeda surinkinėti dekoracijas. Pro užuolaidos kraštą jau dairosi valytojas.

Nuo scenos nuleidusi galvą nulipa kalbėjusi nuoskauda. Tai buvo paskutinis spektaklis.

Happy New Year

Iš Jovitos nužiūrėjau labai smagią idėją skirti asmeninius metų apdovanojimus. Kadangi iš darbo neišėjau, tad nebuvo laiko savo turiningumu, įvairove ir kiekybe viskuo konkuruoti su ja, tačiau bent jau kažką nuveikiau, perskaičiau, pamačiau ar atradau. Pasipasakosiu.

Metų knyga. Skaičiau nemažai. Tačiau labiausiai į smegenų vingius įstrigo Dan Brown “Angelai ir demonai”, Mika Waltari “Turmsas nemirtingasis” ir Paulo Coelho “Penktasis kalnas”. Tačiau tai nereiškia, kad kitos perskaitytos knygos yra mažiau svarbios.
Apdovanojimą laimi: Mika Waltari “Turmsas nemirtingasis”. Ši knyga puikiai mane supažindino su Heraklio laikų tikėjimu, kultūra, mąstysena.

Metų filmas. Vėlgi, filmus mėgstu, tik apsileidau juos aprašyti čia. Pažadėčiau kitais metais pasitaisyti ir į tinklaraštį aprašyti visus geresnius žiūrėtus filmus, tačiau nežadėsiu, nes bet kuriuo atveju šitas pažadas liktų neištesėtas. Forestas Gampas (Forrest Gump), Lūšnynų milijonierius (Slumdog Millionaire), Paskutinis samurajus (The Last Samurai), Įsikūnijimas (Avatar).
Apdovanojimą laimi: Įsikūnijimas (Avatar), po kurio ilgesnio nei pustrečios valandos 3D seanso nebenorėjau grįžti į mūsų pasaulį, kuriame nelabai kas bevertina tai, kas tikra. Tai visų laikų geriausias mano matytas filmas. Pirmą kartą geriausiu kada nors matytu filmu vadinu Holivudo produkciją. Verkiau.

Metų daina. Sunku čia išsirinkt. Tai galėjo būti… Leona Lewis “Run”, Breaking Benjamin “Forget It” ar Ryan Star “Last Train Home”, tačiau…
Apdovanojimą laimi: Daughtry “No Surprise”. Be jokios konkurencijos! Į vienus vartus!

Metų atradimas. Tai galėjo būti lietuviškas knygynas Londone, skaitmeninė fotografija ar sambuka. Ta gera. Skani ir saldi. Darbe gert kaip tik!
Apdovanojimą laimi: Kukuliukas! Neklauskit, kas tai. Labai neįprastas smagumas. Jūs tokio neatrasit niekada, nes normalūs žmonės to neranda. Jaučiuos beprotis!

Metų pirkinys. Gal ir nederėtų tokio apdovanojimo skirti, nes jis jau toks labai materialus, tačiau… Tai gali būti naujas kompiuteris su 22 colių monitoriumi, kuriame HD filmai žiūrisi labai mielai, tai gali būti HTC Magic mobilusis telefonas su ta kietąja Android operacine sistema arba Nikon D90 skaitmeninis fotoaparatas.
Apdovanojimą laimi: Nikon D90. Kažkada greitai parodysiu kodėl.

]]> http://www.gnomas.lt/kaip-galvoju-as/auksiniai-koldunai-2009/feed/ 1 http://www.gnomas.lt/kaip-galvoju-as/ar-slypi-mumyse-zudikai/ http://www.gnomas.lt/kaip-galvoju-as/ar-slypi-mumyse-zudikai/#comments Tue, 22 Dec 2009 01:57:23 +0000 Piktas gnomas Arvydas http://www.gnomas.lt/?p=549

© Evan Hayden

Einu aš per žmones ir klausiu jų – ar galėtumėte prieš artimą ranką pakelti? Žmonės stabteli ir manęs paklausia – už kiek? Pasiūlau šimtą. Anie išsitraukę skaičiuotuvus kažką paskaičiuoja ir, parodę vidurinį pirštą, nueina. O aš toliau dūlinu per žmones.

Nenori žmonės skelti antausį už menką atlygį nors kiti už dyką gerklę iešmu perduria. Galvoju, reiktų gal tūkstantį pasiūlyti, bet ir už tiek niekas nesutinka.

Nueinu bažnyčion per pačias mišias ir pasišaunu pats pamokslą pasakyt. Nuverčiu kunigą nuo pakylos, o tada pasitaisęs apykakle pabandau pasistiebti, kad visus matyčiau ir kad visi mane matytų. Garsiai garsiai visų vyrų klausiu, už kiek bemėžiant mėšlą pritaikytumėte paslapčia ir perdurtumėte draugą savo? Kyla kažkoks didelis murmesys, bet aš nepasiduodu. Pasisuku į moteris ir vėl klausiu, už kiek eidamos su kaimynę vandens tą pastumtumėte sraunion upėn?

Didžiulis triukšmas kyla. Visi rėkia aplink, neberėkiu daugiau. Neperrėkčiau tokios marmalynės. Žmonės man sako, mes ne gyvuliai, žmonių nepjaunam? O aš jiems pasakoju apie žalčių karalienės brolius,  kai tie daigojo patį sesers vyrą, viduržemio jūros mitologijos laikus, kai buvo priimta aukoti žmones visokiems šiaudinių stogų ar purpurinių skarelių dievams. Ir vėl jie man šaukia, kad jau nebe tie laikai, dabar jie gi labiau žmogiški, o anie gi mat buvo nuo beždžionių kilę.

Nebesistiebiu aukštyn. Tyliai nuleidęs galvą išeinu lauk. Liūdesys spaudžia man širdį, kai imu suprasti, kad bergždžia aniems pasakoti, kad jiems trukdo draugui pakaušį perskelt ne labiau žmogiškas mąstymas, o įstatymai. Jei ne įstatymai, skaldytumėme vieni kitų pakaušius kuo smagiausia.

Bet ne visiems tai lemta suprasti. Taip pagalvojęs nusprendžiu nebevesti žmonių teisingu keliu ir imu galąsti dalgį.

Tačiau dabar palaikau savo mokytoją Laimą. Jei būčiau mokytojas, tikrai naudočiau šią ratelio metodiką žaidimams. Mano manymu, stovėjimas rateliu suteikia puikią atmosferą komandiniams žaidimams. Kaip tik dabar ruošiu pasiūlymą Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijai su naujo žaidimo pasiūlymu, kuris galėtų būti įtrauktas nuo kitų metų į privalomą kursą 2 – 5 klasių moksleiviams. Mano sugalvotas žaidimas padėtų paruošti vaikus užsieniui, po to, kai Lietuvos universitetuose baigę doktorantūrą, išvažiuos į Airijos ar Anglijos ūkius skinti braškių ir agurkų. Žaidimo idėja vis dar tobulinama, tad pateiksiu tik bendrą jo apibūdinimą.

Žaidimui reikia visos klasės vaikų, mokytojo ir vieno nelabai sunkaus šiupelio. Mokytojas žaidime dalyvauja kaip teisėjas ir stebi, kad vaikai nesukčiautų. Šiupelis – tai toks kastuvas šiek tiek užlenktais kampais. Tokius kastuvus galite pamatyti kelininkų rankose, kai jie semia žvyrą ar kokį asfalto mišinį. Tik jis negali būti sunkus, nes jis bus pagrindinis žaidimo įrankis. “Senukuose” galima nebrangiai nusipirkti skandinaviškų vaikiškų šiupelių.

Taigi, visa klasė sustoja ratu ir prisimeną kokią kietesnę skaičiuotę. Po to, kai vaikai sustoja, jų sustojimo tvarkos keisti jau nebegalima. Išsiskaičiuoti reikia du kartus. Pirmą kartą išrenkame žmogų, kuris stoja į rato liniją. Pagal žaidimo specifiką, jis yra pavadinamas arabu. Antrą kartą išskaičiuojamas vaikas, kuriam į rankas įduodamas tas šiupelis. Pagal žaidimo specifiką, tas vaikas pavadinamas baltuoju. Padarius visą tai, visi yra pasiruošę žaidimui ir pagal mokytojo komandą gali pradėti žaisti.

Po mokytojos komandos baltasis užsimoja kastuvu ir trenkia į galvą juo vidury rato stovinčiam arabui. Tik vieną kartą. Tada šiupelis laikrodžio rodyklės kryptimi paduodamas kitam vaikui, kuris automatiškai tampa baltuoju ir lygiai taip pat, kuo smagiausiai užsimojęs, trenkia arabui į pakaušį. Ciklas tęsiasi tol, kol vidury stovintis arabas nugriūna ir nebegali tęsti žaidimo. Paskutinis trenkęs ir užmušęs vidury stovėjusį arabą, automatiškai pats tampa arabu ir stojasi į rato vidurį. Žaidimas tęsiasi. Kol išlieka vienintelis vaikas. Jis ir laimi.

Mokytojas parašo gerą pažymį laimėjusiam vaikui.

Šis žaidimas puikiai atitinka tikrovę, tad turėtų vaikus paruošti darbui užsienyje, kur teks dirbti su arabais. Dirbę jau tai žino.

Rašydamas šio žaidimo taisykles, nesistengiu kurstyti rasizmo. Pats nesu rasistas. Priešingai – mėgstu kitokius, nei aš.

Rašydamas šio žaidimo taisykles, stengiausi atspindėti arabų elgesį su kitokiais nei jie. Tai yra, su mumis. Tiesa, esu sutikęs du kitokius arabus, tad tai yra taikoma tam “statistiniam” arabui. Juk net tarp lietuvių atsiranda visai mielų žmonių.

Rašydamas šio žaidimo taisykles, žinojau, kad bus tų, kurie mane smerks. Pykšt ir tau į kaktą.

Čiulimba!