Kuo daugiau Snieguolių ir mažiau rūbų, tuo geresnės Kalėdos.

Prieš keletą dienų kalbėjausi su savo darbo grafiką sudarančiu vadovu. Stengiasi žmogus iš paskutiniųjų, kad padarytų visiems palankias sąlygas dirbti šventiniu laikotarpiu. Žinia, dauguma nori su šeimomis pabūti ar bent jau su draugais prisigerti. O va aš pasiprašiau leisti man dirbti tiek per Kūčias, tiek per Kalėdas bei antrą jų dieną.

Matot, gerbiamieji, man Kalėdos nėra tokia šventė, kokią piešia dauguma žmonių. Iš tiesų tai tėra didžiausia apsimetėlių ir veidmainių šventė, per kurią vieni durneliai perka dovanas kitiems durneliams. Būtų viskas lyg ir tvarkoje, jei tos dovanos nebūtų perkamos žmonėms, kurie net nepatinka.

Naują keptuvę uošvei, kuri galėtų degt pragare, bet dabar gi Kalėdos, todėl perkame arba už kokio prekybos centro surinktus kuponus gauname naują kepimo įrankį. Su uošviu nesikalbėjome nuo anų metų švenčių. Ai, dzin, tebūnie jam naujas žadintuvas, nes anas, kur dovanojom pernai, tikriausiai jau sugedo.

Tėvams tikriausiai reiktų kažko didesnio. Visgi mama. Ir visai nesvarbu, kad neskambiname ištisais mėnesiais, jei gyvena kur tolėliau. Tai gal skalbimo mašiną? Televizorių? Viską jie turi. Tai gal kokią pagalvę iš televizijos reklamos, kur dvi perki, dvi nemokamai duoda. Gi tas kitas dvi galima kažkam kitam padovanot, kad nereiktų atskirai pirkt.

Merginai? Čia jau paprasta – dar vieną pliušinį žaislą kaip ir kiekviena kita proga. Svarbu ne rožinį, nes rožiniai skirti tik Valentino dienos progai. Vaikinui? Megztinį mama arba močiutė padovanos, vadinasi, negerai. Va, čia ir įkišim tas dvi papildomas pagalves! Vaikams tik paprasta – pripirkai žaislų, PlayStation 4 ar dar kokią šiuolaikinę jiems reikalingą nesąmonę ir jie mylės jus dar vienerius metus.

Žodžiu, jokio skirtumo ką kam dovanoti: radijo bangomis valdomą malūnsparnį, dar vieną statulėlę į sekciją, megztas kojines, marškinėlius su užrašo “Laisvę Tadžikistanui”, Šarmos knygą ar dar kokį kitą bevertį šūdą. Svarbu gi parodyti, kad “va kaip mes jus mylim, nepamiršom, padovanojom kažką, ko jums tikrai nereikia, bet pas mus buvo užsilikę”. Kaip kad ir mano brolis darbe keitėsi dovanomis. Gavo prie sienos sukamą lentyną gėlėms. Spėju, Kalėdų seneliui rašydamas laišką ne visai tokios dovanėlės prašė.

Tai gal tiesiog imkim ir padarykim kokią nors pasaulinę akciją – padovanokim vienas kitam kojines!

O gi žinot, lietuviai baisiai svetingi – net jeigu jūsų namiškiai gavo pagalvę ar Statkevičiaus vaizduotės vaisiais padabintą matriošką – būtinai būsit pavaišinti kokiu tauriuoju gėrimu. Neaišku tik ko gausit, nes vieniems taurusis gėrimas – alus, kitiems – “Šaltupys”, pas trečius galima gauti ir padoraus už greitą kreditą* nusipirkto brangaus brendžio. Nesvarbu, ką padovanojot, būsit prigirdyti ir aplaistyti visaip. Tik su jaunimu kitaip. Dažnas per tokias šventes geria tiek lyg ruoštųsi pavirst kupranugariu ir pereiti Sacharą.

Tačiau viskas čia gerai. Tiek dovanos, tiek dovanų laistymas, tiek vėmimas apsikabinus (čia negerai, jei esi britas, mat Anglijoje per metus vidutiniškai keturi britai susiskaldo kaukoles į klozetus bevemdami). Ne todėl man Kalėdos nepatinka, ne todėl aš jų nešvenčiu, ne todėl su Užkalniu nesikonsultuoju dėl šių metų kalėdiniam stalui tinkančio vyno.

Kalėdose man nepatinka apsimetinėjimas, kad viskas gerai. Tėvai klykia ant vaikų, daužo juos pagaliais, diržais, kumščiais ar dar kuo, nuolat girtauja. Vaikai bėga iš namų, trainiojasi gatvėmis, daro bet ką, ko negalima, net velniop siuntinėja tėvus ir rėkia kaip jų nekenčia, vagia pinigus iš piniginės. Už ką vėl yra pridaužomi. O tada, pyst, ir ateina Kalėdų metas. Prie Kūčių stalo sėdi ta pati šeima su mėlynėmis nusėstais snukiais ir apsimeta, kad viskas gerai.

O kitam rytui išaušus ir vėl bus viskas kaip buvo anksčiau. Nes jau nebe Kalėdos, o tik per Kalėdas viskas turi būti gerai, tik per Kalėdas negalima rėkti ir trankytis, tik per Kalėdas reikia apsimesti, kad myli tuos, kuriuos keiki kitomis dienomis.

Ramybės jums. Gerų švenčių.

* Greitas kreditas geriausiomis sąlygimis – Pipedijos kreditas.

Džeimsas su savo kate Bobu - garsieji The Big Issue pardavėjai

Kurią čia dieną su protinga blondine sėdėjom bala žino kokioje centro skylėje pas anos draugę, mat toji ten dirbo. Žodžiu, gėrėm kažkokį nesąmoningą mochito ir kalbėjom apie geresnį rytojų. Tada prie mūsų priėjo toks “The Big Issue” pardavėjas bomžas Džeimsas su savo katinu Bobu. Na, gal ne visai prie mūsų – prie gretimo staliuko. Pasidėjo katiną, kuris paprastai tupi jam ant pečių, ir uždėjo į tą pačią kavinukę, ar kad ir kas ten buvo, nusipirkti maisto.

Kai grįžo, atsisėdo ir ėmė pakuotis maistą. Rodos, smagus žmogelis, šiek tiek blondinė pakalbėjo su anuo, pasisakė kas jis toks, kaip pinigų gauna, parodė savo gražų ryžą katiną (matai nuotraukoj – nuotrauka tikra) ir pan. Tada prie mūsų priėjo kažkoks čigonės-arabės miksas ir labai norėjo, kad nupirkčiau rožę blondinei. Būtų tamsiaplaukė, gal ir būčiau nupirkęs, o dabar… Nuėjo šalin, kai Džeimsas parodė kažkokį savo pažymėjimą.

Tada čigonė-arabė pristojo prie netoliese stovinčių trijų išsipusčiusių panų. Dvi, rodos, vietinės, trečia – juoda. Bet ir anos nepanoro tos gėlytės. Džeimsas šūktelėjo kažką panašaus į “kam jūs labiau norit padėti – čia gimusiam vietiniam kaip aš ar tokiai iš bala žino kur atsibasčiusiai bobai”. Ne visai taip sakė, bet mintis ta pati. Panos pasibjaurėjo arba apsimetė pasibjaurėjusiomis, o katinų valdovas prieš nueidamas dar burbtelėjo, kad atsibasto čia visokie iš pašalpų gyventi…

Žinot gi tuos įdomius verslo modelius kai perki du, gauni keturis už septynių kainą arba kai pavagiama dėžę degtinės, parduodama už pusę kainos, o gauti pinigai prageriami. Nu bet klausykit, visokie tie čigonai-arabai tai jau smarkiai viską čia lenkia. O po to sako, nebūk rasistas.

Įsivaizduok paprastą dalyką. Atvažiuoja koks šūdžius, prisiima tų pašalpų (visi žino, kad Anglija – pašalpų rojus – gauna kas nori, kas nenori, vis tiek gauna) ir gyvena iš jų nieko neveikdami, nedirbdami, gyvendami valstybės už dyką ar vos už kelis centus jiems duotame name.

Pažiūrėk į situaciją taip. Koks avinėlis pasiima socialinį būstą už kurį moka kapeikas, prisiklijuoja visokių pašalpų ir iš jų gyvena, o tada ateini tu pas jį nuomotis kambarį ir moki pinigus. Ne tik kad valstybė jam moka už būstą, duoda pinigų, kad nebadautų, visokių išlygų, tai dar ir tu jam moki pinigus ir padedi parazituoti sunkiai dirbdamas kol anas nieko neveikdamas sau ramiai gyvena.

Pikčiausia, kad ir lietuvių tokių yra.

Nors tu man ne visai brolis, bet, škias, saulė šviečia visiems!

Šiandien Liucija paklausė manęs apie šeimą. Klausė, ar dar nenoriu susikurti savo šeimos. Man šitas klausimas tapo ketvirtu dažniausiai girdimu po kitų trijų. Tikriausiai dėl to, kad jau nebesu ką tik mokyklą baigęs vaikigalis ir kai kuriems keista, kodėl nesitrankau po klubus, ieškodamas savo princesės ar dar bala žino ko, kodėl jos nevedu ir neprisidarau krūvos vaikų. Matai, mano amžiuje taip ir turėtų būti tikriausiai.

Pirmiausiai noriu papasakoti, kas, mano galva, yra šeima ir kaip tai dažniausiai nesutampa su tų klausinėtojų požiūriu. Rodos, kažkam yra normalu susituokti būnant aštuoniolikos ar devyniolikos, nes, matai, kažkas kažką įsimylėjo. Ir kas po to? Tipo, gyvena du šviežiai susituokę paaugliai kartu ir tai vadina šeima, nors niekas nesikeičia nei gyventų tik šiaip kartu. Man tai yra kaip cirkas, o ne šeima.

Gyvenimas kartu su kažkuo man niekada nebuvo rimtas įsipareigojimas, jei žinojau, kad tas mano sugyventinis nėra visai mano žmogus. Man yra šeima – tas žmogus, su kuriuo noriu susilaukt vaiko, jį auginti ir panašiai. Šeima man nėra susijusi su pana, kurią norisi dulkinti, bet pagalvojus apie vaikus su ja, kaktoje atsiranda trys raukšlės. Ne, man šeima yra kiek kitoks dalykas, kuris nėra susijęs vien tik su įsimylėjimu.

O atsakant į klausimą ar noriu šeimos, galiu pasakyt paprastai, gal ir norėčiau, bet man mažas vaikas varo vėžį. Turiu omeny, tas laikotarpis, kai vaikui dygsta dantys ir šiaip bliauna, o kodėl, pasakyti negali. Name jauna šeima augina būtent tokio amžiaus dukrelę. Man kartais užtenka pabūti kartu virtuvėje pusę valandos, kad suprasčiau – maži rėksniai tikrai ne mano kantrybei. Jie gražūs, mieli, bet jei man pradėtų vakarais kas nors rėkti kambary…

Iš kitos pusės čia yra išeitis. Reikia ieškoti kokios nors smagios moters, kuri jau turi šiek tiek paaugintą vaiką. Na, tokį, kuris neberėkia ar bent jau gali pasakyti kas negerai. Tik maža problemėlė čia iškyla – fainų vienišų panų su vaikais yra mažai, nes tokių dažniausiai niekas vienų nepalieka. Bet jeigu susiradus vienišą ir tokią visokią nerealią, tai koks skirtumas ar ji su vaiku, ar ne? Prieš kokį pusmetį apie tai kalbėjau su lenke Justyna, sakė, aš pirmas kuris taip kalba.

Man nėra suprantama, kas yra tokio baisaus auginti ne savo vaiką? Visi žino, kad tėvai yra ne tie, kurie padarė, o tie, kurie užaugino. Kurį vyrą vaikas labiau mylės: tą, kuris padarė ir kažkodėl neaugino dėl visai nesvarbių priežasčių, ar tą, kuris augino ir rūpinosi? Net jei visada žinos teisybę. Manau, atsakymas aiškus. Priedo, vyrai dažniausiai vaikus myli tiek pat, kiek myli savo moterį. Jei nustoja ją mylėti, nesunkiai palieka ne tik ją, bet ir vaiką. Moka alimentus, bet pernelyg daug nebendrauja, pernelyg nesirūpina.

Keliems esu minėjęs ir tokį variantą, kai kalba pasisukdavo apie šeimas. Sakydavo, “gal ir taip, gal ir viskas gerai gautųsi, tačiau savo norėtųsi, pamatytum”. Net neabejoju, niekada ir nesakiau, kad niekada savo nenorėčiau. Tiesiog dabar man tam neužtektų kantrybės. Bet gal po metų, dviejų ar penkių galvosiu kitaip, gal dėsiu skelbimus į pažinčių svetaines, ieškodamas susirasti potencialią žmoną.

Kol kas yra taip kaip yra – dirbu, tinginiauju, linksminuosi ir savo ateities neplanuoju. Kai atsiras kažkas, su kuriuo tikrai norėsiu kažką planuoti, planuosiu. Lai būna tai vos mokyklą baigusi mergiotė, dešimt metų vyresnė moteris su trim vaikais ar kokia nors ateivė iš kosmoso. Man jokio skirtumo, nes šeimą pastatyti galima visur, tereikia tik noro. O cirko daryti nenoriu – nes vesti kažką dėl to, kad įsimylėčiau, man būtų labiau pasityčiojimas iš šeimos, o ne jos kūrimas.

Taip ir pagalvojau, kad viskas čia dėl to. O aš taip nenoriu. Noriu pirma baigti mokslus, tada susirasti tą vienintelį, kuriuo galėčiau pasitikėti ir žinočiau, kad čia būtent tas vienintelis skirtas visam mano gyvenimui. Tik tokiam žmogui atsiduoti visiškai galėčiau ir tik su tuo žmogum noriu pirmą kartą permiegoti. Tam vieninteliam padovanosiu savo nekaltybę.

Taip man kažkada rašė viena pana, kai neparodžiau noro rimtesniems santykiams. Čia buvo gana senai. Tais laikais dar buvau jaunas ir kvailas, dabar likau tik kvailas. Nenorėjau aš su ta mergiote nieko ir visai ne dėl to kaip gali pasirodyti iš pirmos pastraipos. Paprasčiausiai man ji nelipo ir tiek, o ana, kaip ir visada visos panos, kažko ėmė ir prisigalvojo.

Aišku, aš esu iš tų paprastų eilinių berniokų, kuriems patinka panos, patinka su jomis permiegoti. Tačiau nesu tas, kuris miega su kiekviena iš eilės. Gal čia su metais pasidariau toks išrankus ir reiktų pradėti rūpintis kiekiu, o ne kokybe. Matai, turėjau tokią paną, kuri mane sugadino. Ana, matyt, su milijonu permiegojus buvo, žinojo ką ir kaip reikia daryti lovoj, kad beveik visos kitos po jos atrodytų kaip pradinukės visame tame reikale.

Aišku, tie žodžiai pirmoje pastraipoje yra labai gražus, gal net užkabintų kokio nors paauglio, kuris mėgsta pjaustytis venas plastikiniu peiliu, širdį ir jam visai patiktų, kad kažkokia pana būtent jam padovanotų nekaltybę. Tačiau būtent tos panos, kurios saugo tą turtą tam vieninteliam, galvoja, kad tai patiktų visiems. Toks jausmas, kad kiekvienas “vienintelis” apsidžiaugtų tuo, kad kažkas užkonservavęs ilgą laiką laiko kelnėse neturintį jokios vertės reiškinį.

Negi panos tikrai mano, kad tam vieninteliam, kuriam išsaugomas tas turtas, apsidžiaugtų lovoje gavęs ne smagią paną, su kuria būtų gera pasidulkinti, o nežinantį ką lovoje reikia daryti mėsos gabalą? Negi kažkas tikrai nuoširdžiai mano, kad kažkam tai gali patikti labiau nei paprastas normalus seksas su patirtį turinčia pana?

Jei pana tam vieninteliam nori būti tikrai ypatinga, labai klaidingu keliu eina galvodama, kad nekaltybės atidavimas – vienas iš būtų tokiai būti. Tai greičiau būdas pasirodyti nevykusiai, o ne ypatingai. Bent jau man, draugams ir kokiem trim ar keturiems kolegom su kuriais kalbėjau apie šitą reiškinį.

Gi patys žinot, kad Egipte senovėje nekaltas mergeles aukodavo dievams, pasakos pilnos situacijų, kur tokios mergelės atiduodamos drakonams. Ir tada anekdotinė frazė – savaime suprantama, kad atiduodavo ir aukodavo nekaltas, nes koks durnius švaistys mergeles, kurios duoda? Kitaip sakant, mielos panos, jei dievas jau davė jums, tai prašom pasidalinti su visais.

Šitame įraše kalbu ne apie tas panas, kurios vis dar nekaltos vien tik dėl to, kad jas bandė išdulkint tik narkomanai ar šiaip kokie nepageidaujami asmenys, ar paprasčiausiai galvoja, kad joms tai dar šiek tiek per anksti, o apie tas “taupykles”, kurios tą šūdą taupo lyg tai būtų ypatingas dalykas. Taip pat nesakau, kad reikia dulkintis su visais, sakau tik tiek, kad tam vieninteliam pasirodysite kur kas ypatingesnės, jei jau žinosite ką daryti, kai tam ateis laikas, nes patikėkit, bernams yra visiškai nusišikti ar jūs kaltos, ar ne.

Dažnai savo įrašus pradedu žodžiais, kad kažkada neseniai su kažkuo kalbėjausi ir iš to viso pokalbio kilo kokios nors mintys, kuris ir pabandau užrašyti. Šį kartą bus irgi lygiai taip pat. Kalbėjausi su Kanados vengru Kristoferiu apie religiją, dievą, panas, žmonas, žaidimus, varžtus, darbą, maistą ir kitokius niekam neįdomius ir nenaudingus dalykus. Anam dar tik dabar suėjo dvidešimt du, bet jis jau beveik du metus vedęs. Mačiau jo žmoną – nekomentuosiu, nes dar kada nors panaudos kokį “Google” vertėją…

O aš jam ir sakau, “klausyk, kaip tu čia taip sugalvojai pasipiršti panai ir kurti šeimą, kai pats esi dar paauglys?” Iš veido išraiškos supratau, kad prie to klausimo jis jau pripratęs. Kaip manai, ką jis man galėjo atsakyti? Ne, visai ne “iš reikalo”, kaip pas mus tokiam amžiuje darosi gana priimtinu dalyku. (Nors pagalvojus apie Albiną iš mūsų kaimo, tokie dalykai yra labai geri, kai bet kas gali nugirdyt patinkančią paną ir ją “pripūsti” – ir pana jo ne tik vienai nakčiai.) Kristoferis savo moteriai pasipiršo dėl to, kad ją išlaikytų prie savęs. Būtent taip ir pasakė. Ne iš meilės, ne iš reikalo, bet kad ana nepabėgtų.

Tada jo paklausiau, o ką jis galvoja apie vaiką ir panašiai. Papasakojo, kad dar nenori nei jis, nei ji. Maždaug pirmiausiai nori pasistatyti materialų pagrindą, o tik tada kurti tikrą šeimą. Man iškarto kilo klausimas, kurio taip ir nepaklausiau, – tai kokio velnio tada imituoti šeimą, tebūnie vedybos tik pradžia, jei nieko rimto neplanuojama toliau? Aš suprantu žmones, kurie statosi materialinį pasaulį, kad šeima galėtų saugiai jaustis, suprantu ir tuos, kurie gyvena susimetę ir kažką bendrai daro. Bet kokio velnio imti žieduotis kaip paukščiams? Tam, kad kažkas kažką “išlaikytų prie savęs”?

Aišku, vaikinukas vos dvidešimt metų nugyvenęs, gal dar neturėjo neigiamos patirties su tais parazitais, kurios save panelėm, moterim ar bobom vadina. Aš gi buvau pasipiršęs, susižadėjęs, piršosi ir man. Galiu pasakyti tik tiek, kad žiedas, kuris skirtas ką nors “išlaikyti prie savęs” atneša daugiau neigiamo poveikio santykiams negu naudos. Tiksliau, toks žiedas atneša tik dar daugiau šūdo į gyvenimą nei buvo iki tol. O jo, pripažinkim, buvo, jei jau reikėjo tokiomis priemonėmis prie savęs kitą judantį mėsos gabalą “laikyti”.

Nesakiau jam nieko, nepasakojau ir istorijos, kad aš pats vos neatsidūriau jo situacijoje. Kai piršausi, norėdamas kažką išlaikyti prie savęs (beje, pats piršimasis yra ganėtinai šlykštus jausmas, kurio pakartoti nebelabai noriu), kai tas sužadėtuvių žiedas, kuris po to buvo nuleistas į tualetą (kodėl aš šitą žodį visada noriu rašyt su “uo”, o ne “ua”?), atnešė tik nesąmones į ir taip ganėtinai emocingas dienas. Kažkaip nesinorėjau to žmogaus užkraut nereikalingom mintim.

Dabar dairausi, kai visokie draugai, kolegos tuokiasi vos baigę studijas, kuria šeimas nors neturi net pastovaus darbo ar minčių, ką jie darys po metų ar dviejų, ir nuomojasi kambarį pas kokią nors močiutę. Esu sulaukęs komentarų, maždaug, “piktas gnomai Arvydai, tau jau dvidešimt šeši, o tu dar neturi pastovios gyvenimo draugės, senberniu liksi.” Šypteliu ir mintyse pagalvoju, kad man tikrai tada pasisekė, jog taip ir nevedžiau, kad ir kokia šūdina istorija tada nutiko. Nesakau nieko, nepeikiu jų ir nekritikuoju, o dėl savęs žinau – aš visokiems tokiems dalykams per jaunas ir per biednas.

O jūs gali tuoktis, dulkintis ir lai iš jūsų tepabyra į pasaulį visokie vaikai, kuriuos, mano galva, dauguma tėvų bus per jauni auginti, per biedni juos padaryti laimingais. Taigi, tuokitės ir gimdykit, nes žiedai ne visada padės išlaikyti kažką prie savęs – nuo jų galima pabėgti lengviau nei nuo lopšy bliaunančios burnos. Pasipiršti panai, o po to trenkus snukin pabėgti yra lengva. Užtat nuo rėkiančio padaro taip lengvai nepabėgsi. Ir turėsi visam likti kartu vien tik dėl to, kad raišiojai tai, ko rišti nevertėjo.

Paukštukas laukia, kol jo pietūs bus gatavi

O taip, bjaurėkitės manim, nes aš pasakiau tai, ko niekas sakyt nenori. Matai, ką aplinkiniai pagalvos. Jei taip pasakytume, kokie gi baisūs, blogi, beširdžiai ir gal dar bedvasiai pasidarytume iškart. Taip iš gerų žmonių virstume visai blogais, jei tik garsiai ištartume tai, ką galvojame. O aš sakau – dėjau! Man nerūpi visi tie badaujantys vaikai Afrikoje, jų AIDS problemos, neturėjimas kuo apsirengti ir kitos problemos. Tiesiog nerūpi.

Dažnai sėdint valgykloj per televizorių parodo reklamą. Atseit, tik 50 pensų per dieną ir tu gali pakeisti kieno nors gyvenimą. Kaip jau minėjau aukščiau – dėjau. Aš turiu savo gyvenimą ir bandau jį padaryti geresnį. Ar man kas nors duos 50 pensų per dieną, kad pakeistų mano gyvenimą? Ne, asile, nesulauksi nieko taip kalbėdamas. Kažkas panašaus skamba galvose, taip? Nerūpi man labdaros programos ir visi kiti “gerumo” apsireiškimai.

Spėk ką dabar daro tas mažas šūdžius su nuo prarūgusių vaisių išsipūtusiu pilvu kol tu krapštai piniginę, kad rastum centą ar du ir pakeistum jo gyvenimą? O gi, tikriausiai, sėdi už savo iš žirafos ir raganosio mėšlo suręstos trobelės ir smauko masturbuojasi, žiūrėdamas į besiporuojančias makakas. O kam jam eit sodint pupeles ir po to jų pririjus bezdėt, jei galima palaukt “Raudonojo kryžiaus” ar dar jokios rūpestingųjų organizacijos dailių savanorių, kurios atveš siuntą ryžių ar troškintos jautienos skardinėse? Kokio velnio stengtis kažką daryti, jei galima nieko neveikti ir palaukti, kol kažkoks tėtukas užplos vaikui diržu per šikną ir pasijutęs kaltas, sukrapštys kelis centus ir juos paaukos, kad pasijustų ramesnis, atpirkęs kaltę ir teisus prieš dievą, į kurį greičiausiai net netiki. Taip, maždaug dėl viso pikto.

AIDS – dar viena smagi Afrikos problema. Čia kaip mes negalim gyventi be ledų, tai anie negali gyvent be AIDS, ŽIV ir kitokio šūdo “klynuose”. Blin, gal čia kokia mada? Visi žino, kad kai kuriose afrikiečių šalyse kas antras gyventojas yra užsikrėtęs ta bjaurastimi. Vaikai, tikriausiai, į tą statistiką irgi įtraukiami, nes čia prieš kelis metus buvo praskriejusi istorija, kai kažkokie amerikiečių mokslo žmonės rado devynerių metų berniuką, kuris jau buvo užsikrėtęs AIDS. (Matyt, pas juos kunigai tokie pat kaip mūsiškiai.) Tie patys amerikonai bandė parodyt aniems, kad kandonai prezervatyvai yra geras dalykas, bet juodukams nepatinka papildoma skūra, tai toliau kala į klyną žinodami, kas po to bus. Tai pasakykit man, kokio velnio man sukt galvą dėl kažko, kuris pats renkasi AIDS. Mes turim pripažint, kad jie kitokie – kitokios tradicijos. Gal AIDS – būdas romantiškai iš meilės numirt?

Dauguma atiduodančių visokius rūbus Afrikai net nesuvokia, kad beveik niekas iš paaukotų dalykų Afrikos niekada nepasiekė ir nepasieks. Čia maždaug tas pats kas išmest į šiukšlyną. Tačiau, tie likučiai, kurie pasiekia lygiai taip pat daro tuos juodukus tinginiais ir parodo, kad norint kažką gauti, nereikia nieko daryti. Visi mes žinom, kad esam tokie pat gyvūnai kaip ir tie lakstantys miškuose, stepėse ar kalnuose. Mums tereikia valgyt ir poruotis – paprasta kaip du kart du. Mūsų pasauly niekas už dyką valgyt neduos, o ir panos nelabai nori poruotis su tuo, kuris išmaitint jos negalės – lygiai tokie pat paprasti gamtos dėsniai. O kokio šūdo aniems mokytis, dirbt ir stengtis kažką pasiekt, jei nemokamai aprengia (kad ir kaip prastai ir nemadingai, bet užtat dykai), nemokamai duoda pavalgyt, o pasidulkint irgi nesunkiai gali rast. (Kas neranda, tampa kunigais.)

Mūsų geraširdžių gerumas neleidžia Afrikai pradėti žengti pirmyn. Čia mūsų “Raudonasis kryžius” ir kitos “I do fucking care about them” tipo organizacijos padaro juos tinginiais ir nenorinčiais nieko siekti. Taip, žudykit Afriką savo gerumu, o aš geriau sesei nupirksiu kokį rankinuką iš eBay už 50 svarų negu duosiu kažkam 50 pensų. Gal tada kuris nors žąsiukas atsikels nesulaukęs už mano 50 pensų nupirkto karbonado ir pasiėmęs akmenį sutraiškys galvą kokiai antilopei. Kažkas pasakė, jei alkanam žmogui duosi žuvį, jis bus sotus visą dieną, bet jei išmokysi žvejoti, jis bus sotus visą savo gyvenimą. Rodos, ne nuo to galo “gelbėti anų gyvenimus” visi pradėjo.

“Everybody wants to save the world; nobody wants to help Mom do the dishes.”
- PJ O’Rourke

Iš jaunystės laikų pamenu kaip Lietuvoj prie seimo buvo riaušės, kurią surengę profsąjungos atstovai, mat nepritarė kažkokiai tai valdžios taupymo politikai. Kas ten darėsi po to patys žinot: rinkosi Murza ir panašūs gaidžiai, skinai, ir šiaip visokie įdomūs žmonės, kaip daugelis pasakytų, intelekto nesužalotais veidais. Tada jie sugalvojo šiek tiek pasilinksminti ir išdaužė Seimo ir kelių aplinkinių restoranų bei šiaip pastatų langus, niokojo mašinas ir visaip kitaip liedami savo prakaitą kovojo už Lietuvą.

Dabar čia kažkada vėl neseniai (nežinau, nes kas darosi Lietuvoj man mažiausiai įdomu) tos pačios profsąjungos veikėjai sugalvojo vėl prieš kažką protestuoti – rimta ar nerimta ten priežastis būna, profsąjungai reikia parodyti, kad ji vis dar yra profsąjunga ir kažką daro. Žodžiu, sugalvojo ir surengė kažkokį mitingą ar protesto akciją, o Justinas Marcinkevičius kaip tyčia, pist, ir numirė. Aišku, to žmogaus gaila visiems išskyrus pačią profsąjungą, bo matai, paskelbus gedulą Lietuvos Seimas atšaukė visą tą balaganą ir neleido rinktis prie Seimo visiems nepatenkintiems žmonėms.

Mano galva, gerai padarė – nėr ten ko šiknas šalti lauke ir rėkauti be jokio reikalo ir be jokios naudos. Atseit, Seimas blogas, valdžia negera ir visokie kitokie eiliniai dalykai, kuriuos ir be tų protestų visi žino. Man rodos, vėl būtų buvusios dar vienos eilinės riaušės, kuriose pagrindinį vaidmenį atlieka nė su protesto akcijos tikslu nesusipažinę skinai, marozai ir visokie keturias klases baigę jaunuoliai, kurie tik ir nori prieš ką nors akmenimis paprotestuoti, savo balsą už Lietuvą ir geresnį gyvenimą parodyti. Gerai, kad taip neatsitiko.

Bet kaip visada ir čia atsirado dalbajobų, kurie dega noru visiems per prievartą šiknon sukišti savo nuomones. Pasiėmė kažkokios medžiagos gabalą, užrašė “Dainuoti – tai užmiršti mirtį”, o tai yra Marcinkevičiaus eilėraštis tokiu pat pavadinimu ir pirma to paties eilėraščio eilutė.

Tame įžvelgiu tik vieną protingą dalyką – po šita skambia fraze parašyti “Justinas Marcinkevičius”. Duodu pimpalą nukirst – niekas iš tą tą plakatą mačiusių tikrai nebūtų supratę kas čia per frazę, kiek prisirūkęs žmogus ją sugalvojo ir kokio velnio ji ten parašyta. Pasak organizatorių, šita akcija ir fraze jie norėjo parodyti, kad pats poetas tikrai nepritartų tokiam Seimo poelgiui (suprask – svarbaus marozų kultūrinio renginio atšaukimui). O tai, po perkūnais (norėjosi rašyt blet, bet dėl cenzūros sumetimų to nedariau), kokie visi ten Dievai ir ekstrasensai tą akciją padarė, kad žino ką miręs žmogus galvoja, kam pritartų, kam nepritartų ir už ką sekančiuose rinkimuose balsuotų.

Po kelių minučių bendrų diskusijų (vieno iš akcijos organizatorių FB profilyje po patalpintomis akcijos nuotraukomis; diskusijoje dalyvavau aš, tie šikniai su vėliava (nuotrauka žemiau), kažkoks visai-marozas ir kelios Feministinio Fronto narės) išaiškėjo, kad ta frazė – jau nebe tai, kuo buvo anksčiau – gerai pasirinkta taikios protesto akcijos frazė, kuri rodo, kad dėl savo tikslo verta kovoti. Dabar tai – tiesiog nuostabi poeto sentencija, kurią visi čia kas kaip sau  panori, tas taip supranta/interpretuoja.

Man visa tai – toks savo kasdieninių problemų brukimas aplinkiniams, kuriems tos pačios problemos visiškai neįdomios. Juolab, ką tik numirusio žmogaus kūrybos naudojimas savo užgaidoms, bet ir paprasčiausias to žmogaus atminimo negerbimas. Visi žino, kad prie kapo žmonės niekada nesako apie velionį nieko blogo, net jei jis su kirviu iškapojo visą kaimą. Tai yra paprasčiausia pagarba, o ne išsidarkymas kaip čia buvo.

Tai davai, pasiimam irgi va mirusio Kernagio dainos eilutę “kažkam žirgas – kažkam tik kamanos” ir sugalvojam pastovėti kokioj nors aikštėj su štai tokiu plakatu. Klausimas anos akcijos organizatoriams – o prieš ką protestuoti tiktų tokia Vytauto frazė? Atsakymas – o gi prieš per ilgas eiles Akropolio “Maximoje” savaitgalių vakarais. Sakysit, kaip čia taip, gi čia nesąmonė? Tai čia toks pat šūdas, kaip su jūsų fraze parodyt, kad Seimas pasielgė neteisingai.

Man visada kvailokai atrodė tokie būsimi ir dar visai pradedantys pono Murzos pasekėjai, kurie kovoja už kažką, nors niekam kitam, išskyrus save pačius, nėra įdomūs. Aišku, kartais laikraščiai parašo, jei reikia užpildyt tuščią vietą ir neturi apie ką rimtai parašyt. Bet tik todėl. Kitu atveju būtų tas pats, kas tą akciją daryt pas kažkurį nuosavam bute – mažiau gėdos susilauktų.

Nuotraukoje aiškiai pavaizduoti žmonės, kuriems ypač rupėjo šita akcija ir ja buvo susidomėta. Visi jie susibūrę priešais plakatą su užrašu, kurį vis dar bando teisingai interpretuoti patys gudragalviai akcijos organizatoriai.

Mano manymu, jei tie glušai (ilgai bandžiau pritaikyti kokį žodį) su vėliava būtų padėję nukasti sniegą tam nuotraukos apačioj plušančiam žmogeliui – bent vienas žmogus Lietuvoje (organizatorių, skinų, marozų ir kitokių reiškinių, kurių genocidui pritarčiau, neskaičiuoju) būtų dėkingas ir bent jau paklaustų, ko jie čia šąla lauke su kažkokiu nebaigtu sakiniu ant plėvelės, kurią irgi galėjo atiduoti kokiai močiutei kaime. Ana būtų pavasarį šiltnamį uždengus – vėl dėkingumo būtų.

O dabar. Murza ir liks visada Murza. Hab. dr. Ragelskis – liks pydaru. O ir šitų rodos, tas pats laukia: su laiku pavirs Murzomis, skustagalviais Ragelskiais ar Šustauskais. Vienžo, tais, iš kurių, pamatęs televizoriuje ar kokiame laikraštyje, kiekvienas viduj jei ir nepasijuokia, tai bent sukikena.

Tarp kitko, Minedas irgi gimė iš tokiuose mitinguose dalyvavusios poros klynų.

Visi žino, kad nesunkiai trinu žmones iš savo gyvenimo ir daugiau jiems niekada nebeleidžiu jame pasirodyti. Mano sprendimas ištrinti žmogų būna galutinis ir negrįžtamas. Iki šiol padariau tik dvi išimtis ir jos tik patvirtino, kad galutinis sprendimas ir turi būti galutiniu. Čia kaip senovės indėnai sakydavo, kad niekada nereikia nutraukti draugystės gijų, nes vėliau jas bandant surišti vis tiek liks mazgas. Aš – irgi senovės indėnas, todėl mėgstu taip pat sakyti.

Kad ir kaip bjauriai elgiuosi neleisdamas ištrintiems žmonėms (nu blia, čia gi gyvenimas ir čia, ačių Dievui, nėra “Restore all items” fukcijos) taip paprastai imti ir be reikalo grįžti ir toliau ėsti mano gyvenimą, būna, kad grįžta visiškai manęs neatsiklausę. O aš rėkiu ant jų. Jei jau ištryniau, manau, buvo priežastis, dėl ko nebenorėčiau kažko matyti, girdėti ar uostyti.

Keli žmonės žino istoriją apie tai, kodėl atvažiavau ir apsigyvenau Londone, kaip čia sekėsi ir visus kitus nemalonius gyvenimo posūkius. Hah, čia istorija, kuri, manau, niekada nebus papasakota. Tam pačiam Londone buvo ištrintas dar vienas žmogus – buvusi sužadėtinė. Jau matau kaip nutįsta žandikauliai ir keičiasi mimika – tipo, no way, it cannot be true. O aš kartojuosi, man nusišikt kokio artumo yra žmogus – jei yra už ką trinti, jis ir bus ištrintas. For good.

Ir čia kažkada važiavau po darbo namo metro. Turiu tris galimus maršrutus, kuriuos naudojant grįžimo laikas namo beveik vienodas. Skiriasi kokiom 10 min, priklausomai nuo to, kiek laiko reikia laukt autobuso. Tą dieną reikėjo į kažką nusipirkt, tai išlipau Leyton’e. Beeidamas link autobuso stotelės, pajutau, kad kažkas patempė už peties – kai klausaus muzikos, paprastai atsijungiu ir nematau nieko aplinkui.

Žiūriu – kažkokia neaiški pana mane už peties tampo – apsirengus juokingai, su juokinga kepure, rankoj kažkoks kibirėlis ir ryški liemenė. Visai kaip kelininkų – tokia šviesą atspindinti. O ant jos parašyta – duok pinigų man ir Afrikos vaikams bus geriau. Nu blin, kalkit mane prie kryžiaus, bet man tikrai Afrikos vaikai rūpi mažiausiai. Net mažiau nei gatvėje besitrainiojantys bomžai, kurie kažkada galvojo, kad mašinos, namų ir žmonių pragerti neįmanoma.

Išsitraukiau ausines, žiūriu, kalba lietuviškai, klausia, kaip laikausi, sakė, kad pasiilgo, pasakojo kaip jai sekasi, ką daro ir kitus panašius beprasmius dalykus, kurie man rūpi tiek pat, kiek tie jos afrikiečiai. Taigi. Tai buvo mano buvusi sužadėtinė, kurios, ačiū Dievui dar kartą, taip niekada ir neapsiženyjau. Aš tik pastovėjau, palinksėjau, buvo labai neįdomu ir dvigubai tiek nesmagu susitikti ją. Dar su savo nauju sužadėtiniu supažindino. Tikiuosi vargšelis susiprotės…

Ir čia vakar išlipau toje pačioje Leyton stotyje išlipau, nes reikėjo į ASDĄ nueiti. O gi žiūriu, kad lauke vėl tos pačios liemenės pinigų prašinėja. Susijuokiau – visai kaip bomžai. Bet jei buvusiosios vyras čia, vadinasi, ir ji kažkur aplink stotį išmaldos prašo. Nejučia, apsisukau ir nuėjau atgal į tą patį traukinį, kad nereiktų susitikt dar kartą – prisiminiau kaip nesmagu buvo aną kartą stovėti ir žiūrėti į ją, klausyti kaip pasakoja apie savo gyvenimo vertybes, kurios man kuo toliau, tuo labiau svetimos atrodo. Kaip žinia, ji – vienas iš labiausiai nepageidaujamų žmonių mano gyvenime.

Žmones trinu lengvai, trinu negrįžtamai. Ir visai nesvarbu, kas tai per žmogus – nepažįstamas ar pats brangiausias pasauly. Jei yra už ką ištrinti, tai ir ištrinu. Niekada negyvenau praeitim, nes ji jau praėjo. Ir niekada nesupratau žmonių, kuriems patinka kapstytis prisiminimuose ir analizuoti, kas būtų, jei būtų kitaip pasielgę. Mano galva, tai jau praėjo, o jei prisišikom, reikia žiūrėti, kad pampersų nereiktų keist ateity, nes anksčiau prišiktos kelnės jau yra prišiktos ir to niekaip nebepakeisi.

O durniausia, kad vaiduokliai iš praeities karts nuo karto bando pasivaidenti mano dienose ar naktyse. Vaiduokliai, kurie nesupranta, kokie jie man yra neįdomūs. Taip, esu chamas ir tai man labai patinka.

Dirbu paprastą klientų aptarnavimo darbą antrame pagal dydį viešbutyje visoje Europoje. Viešbutis nei didelis, nei mažas – turim 1054 kambarius, tad galit įsivaizduot kiek žmonių kasdien apsilanko, su kiek žmonių reikia pasisveikinti, pasišnekėti. Kai manęs klausia, ką dirbu, dažniausiai sakau, kad gaunu pinigus tiesiog už kalbėjimą su žmonėm.

Vakar bestoviniuojant pagrindinėje salėje ir besikalbant su labai dailia apsaugine iš Latvijos, kuri, beje, prieš porą mėnesių išsiskyrė su saviškiu, priėjo toks apuokas iš Brazilijos. Irgi dirba – prižiūri tris žmones valančius tualetus. Jis man ir sako, žiūrėk ką rodo per teliką – potvyniai Australijoj ir Brazilijoj griauna miestus, daug žmonių jau dingo.

Ale rimtai, pakeliu galvą į televizorius, o ten mašinos vandens srovėj vartosi smagiau nei bet koks akrobatas cirke. Ir kaip aš to nepastebėjau, jei, pasak to braziliško apuoko, tą patį rodo jau trečia diena… Nors žinia, aš televizoriaus nežiūriu jau 6 ar 7 metus. Ta prasme, nežiūriu atsisėdęs prieš jį, turėdamas rankoje pultą, kitoj – čipsų ar alaus. Paskutinį kartą taip laiką leidau tikrai prieš tuos šešis ar septynis metus.

Kadangi televizoriaus nesibaidau, praeidamas pro šalį, galvos nenusuku, tai mačiau kaip dvi savaites Sky News kanalas rėkė apie mirusį Džeksoną, kelias dienas pasakojo apie popiežių, studentų protestus, kažkokius ieškomus arba surastus žudikus. Jaučiu, būčiau kažkada netgi šitą potvynį pamatęs. Bet kas nuo to pasikeistų?

Klausiu brazilo, sakau, i don’t care that people die. Kad būtumėt matę jo veidą. Kaip tik dėl to ir pavadinau apuoku. Jis manęs tokiu jau pakeltu balsu klausia, kaip čia man maždaug gali nerūpėti, kad kažkur tai kitoj pasaulio pusėj miršta žmonės, kaip aš galiu tuo nesidomėti. O aš jo klausiu, kodėl aš turiu žiūrėt teliką, kur tik ir terodo kaip kas nors miršta, kažkas kažką žudo, kaip gresia karas rytuose ar kaip į Angliją buvo pargabenti trys devyniolikmečių kareivių kūnai iš Afganistano ar Irako?

Pažiopčiojo tik kaip karosiukas ištrauktas iš vandens ir numestas ant sausumos. Taip ir norėjosi kokį kankorėžį į nasrus sukišt. Vėl aš jo klausiu, o kas geriau jo gyvenime nuo tų naujienų? Ką gero jo šeimai duoda žinojimas, kad kažkur per žemės drebėjimą, potvynį, cunamį ar dar kokį fejerverką paėmė ir numirė keli tūkstančiai žmonių?

Manęs tai neliečia, aš ir nežiūriu. Man visiškai nusišikt, kad kažkur miršta žmonės dėl karo, stichinių nelaimių, bado ar šiaip sau – kad kaip Lietuvoj – patys šoka nuo trylikaukščių, nes susimovė per sesiją. Kai tokie smagumai apsilankys mano kieme, tada ir man rūpės, eisiu pasakot draugams, aplinkiniams, fotografuosiu laikraščiams, gal net ir pats būsiu prispaustas kokio nors betoninio bloko, ar kapstysiuos iš krantų išsiliejusios Temzės vandenyse, o kol kas… šešis ar septynis metus gyvenu be teliko (kaip ir be kelių kitų masiškai paplitusių dalykų), žadu be jo gyventi ir toliau. O jei kažkam pasaulis pasidaro geresnis, dienos gražesnės ir žalesnė žole vien dėl tų smagių žinių, žiūrėkit.

Ieškau bobos, kuri mane išlaikytų

Nors jau senokai palikau Lietuvą ir joje gyvent nebenoriu, kartais gi vis dar parėkauju lietuviškos valdžios pusėn. Aišku, visi supranta, kad tie parėkavimai nėra jokie džiaugsmo šūkiai ar laimės dainos. Jokiais būdais. Leidžiu kakarynę dėl to, kad tik geras kapitonas turėtų stovėt už laivo vairo. Tačiau nesupraskit manęs klaidingai. Rėkiu dėl to, kad nemoka valstybės valdyt, o ne dėl kokios tai korupcijos ar kad girti nutrenkė kokį stulpą ir pabėgo. Lai ten trankosi, vagia kiek tik banko sąskaitose telpa. Jei netelpa į vieną, lai antrą atsidaro. Te daro visą tai, svarbu, kad šalį vairuotų gera kryptimi.

Visokiuose forumuose, naujienų svetainėse ar netgi čia po mano parašytais įrašais gali rasti labai labai paplitusį atsakymą: jei gali padaryti geriau, padaryk, o jei ne, bent darančių nekritikuok. Gerai, mielieji, ar išrinksit mane, jei kandidatuosiu? Geriau šalies valdyti nemoku, bet lygiai taip pat mokėčiau sau kišenes pildyti, savo būsimai šeimai namus nacionalinam parke pasistatyti, auksinius ratlankius ausinei mašinai įsistatyti. Už išrinkimą duočiau kiekvienam iš jūsų po 1000 litų. Vis tiek atsiimčiau su kaupu, kad ir kiek už mane balsuotų.

Štai čia jūs galite manęs paklausti, kodėl gi turėtumėte balsuoti už kažką, kas vogtų, daugiausiai žiūrėtų tik savęs, o į kitus pažiūrėtų tik prieš sekantį turą ir vien tik dėl to, kad vėl būtų išrinktas? Štai čia aš jums atsakau – o gi todėl, kad didžioji dalis išrinktųjų taip darytų, o visi kiti dar nepilnamečiai, mirę, Tibete arba vienuolynuose (nemaišyti su kunigais – šitų pirštai irgi tik į save užlenkti). Ir jūs visi – vien tik vagys ir žulikai.

Taip taip, perskaitėt teisingai – esat tokie pat šūdo gabalai, kaip ir dabartinis šūdų karalius Bubilius. Anas sakėsi, kad jis įveikė krizę. Mat jo piniginę pasipildė dviem milijonais litų. Žinai, aš irgi šūdo gabalas šituo atveju. Esu tikras, kad būdamas ten, pasistengčiau piniginę papildyti daugiau nei padarė šitas šviesus Lietuvos veikėjas. Ir lygiai taip pat esu tikras, kad lygiai taip pat elgtumėtės ir jūs. Visi ligi vieno. Netgi tie, kurie dabar purto galvas, skaitydami šitą nesąmonę.

Vis dar purtai galvą? Na taip, aš irgi purtyčiau tavo vietoj – visi mes mėgstam būti teisūs, nekalti ir šiaip visokie labai šaunūs. Bet juk kaip pagalvoji, mes ir dabar elgiamės lygiai taip pat, tik mažesniais mastais. Žiūrėk, dirbu aš antram pagal dydį viešbutyje visoje Europoje. Manai, kad perku rankšluosčius ar visa patalynė namie yra iš parduotuvės? Kai dirbau senų senovėje “Senukuose”, manai, pirkau tušinukus? O dirbdamas “McDonald’s”, manai pirkau karamelę ar kavą? Ir visi draugai, kuriuos žinau, lygiai taip pat kuo puikiausiai naudojasi visokiais jų darbo vietos teikiamais materialiniais privalumais. Visi iki vieno.

Jei ir dabar dar purtai galvą, esu tikras, kad nesinaudoji vien tik dėl to, kad bijai būti pagautas. Paprasčiausiai esi bailys. Aišku, niekas nenori būti pagautas, bet didžioji dalis rizikuoja. Ir vien jau tai, kad norėtum, bet nedarai, reiškia, kad mielai pasidžiaugtum pilnesne pinigine, jei tik būtum tikras, jog niekada niekada nesužinos apie tai, ką padarei.

Vaikystėje buvau tikrai ne koks, bet tada man nelabai rūpėjo, kad tas kažkas yra ne mano. Iš dėdės ėmiau žvejojimui skirtas blizges. Pamenat kaip gražiai blizgėjo tos rusiškos? Ir to man užteko. Žvejot nemėgau, bet jų vis tiek man kažkodėl labai reikėjo. Ar cukrų iš močiutės. Tokį kubeliais. Niekada neimdavau paprasto cukraus, bet gi tas buvo kubeliais! Cha! Ar kažkada kažkokių monetų puššimtis. Nu buvo gražios. Ir ką tu gali padaryti vaikui, kuriam kažko reikia?

Vėlgi, dabar esu dirbantis žmogus, kuriam eiti vogti nereikia. Pragyvenu kuo puikiausiai, į namus nesilaužiu, gatvėj žmonių neužpuldinėju. Gatvėje radęs piniginę su kažkokiais kontaktiniais duomenimis grąžinčiau savininkui. Tiesiog esu toks visai paprastas statistinis iš pilkos minios neišsiskiriantis pilietis. Jei kas pasitaikytų po ranka ir tai nepriklausytų tokiam pat varguoliui kaip aš, tai iškart atsidurtų ten kur ir turi būt – mano kišenėj. Jei ne aš, kažkas kitas vis tiek nė nesumirksėjęs paimtų, tad kam kitam atiduot kažką, kas gali būt mano, taip? Tai irgi įeina į paprasto gyventojo sąvoką.

Gali mane dabar akmenimis pradėti mėtyti, nes viešai prisipažinau, kad vogčiau iš valstybės, kiek tik galėčiau, kad palengvinčiau savo ir šiaip kokių sau mielų žmonių dalią. Bet aš galiu tave užmėtyti akmenimis dėl to, kad apsimeti tokiu doru žmogum, kokių jau apskritai nebebūna, o gal niekada ir nebuvo. O aš nebijau garsiai sakyti, kad išrinktas pavogčiau tavo sumokėtus mokesčius iš taip sunkiai uždirbtų pinigų.

Bubiliau Byby, jei išmoksi vairuoti valstybę, pažadu nepykti dėl to, kad esi vagis. (Apie politiką neišmanau nieko, nieko išmanyti ir nenoriu, tai tiesiog mano paties subjektyvi nuomonė apie valdžią.)