Kaip galvoju aš

Pabudau šiandien su ganėtinai sunkia galva. Žinot gi tą jausmą, kai vakar buvo gera, o atsibudus ryte galvoje gaudžia tie patys vakarykščiai simfoniniai orkestrai. Tikiuosi, kada nors ateis laikas, kai po tokių vakarų galvoje rytais tvyros ramybė. Tokiais rytais tikriausiai kiekvieno galvoje skamba tas pats – daugiau to nebedarysiu. Niekada niekada. Aišku, pažadai lieka neištesėti, tačiau tai nekeičia fakto, kokie sunkūs tie rytai.

Pabudus su tokia nuotaika, norisi kuo mažiau triukšmo ir nesąmonių, o čia vos įsijungus Facebook – kaip šlapiu skuduru per snukį – trys draugai pasidalino apdegusio vaiko nuotrauka, kurią matot viršuj, ir paprašė visų pasidalinti ta nuotrauka ar bent paspausti “patinka”, nes, matai, ne kas kitas, o pati Facebook kompanija paaukos pinigų tam vaikui. Trys doleriai už tai, kad pasidalinsi, doleris už tai, jei patiks.

Negi, atsiprašant, vis dar yra tokių debilų, kurie tiki, kad kokia nors kompanija, kurios tikslas yra susikrauti didžiausią įmanomą skaičių pinigėlių, tikrai duos kažkokiam nupiepusiam vaikui pinigų vien už tai, kad kažkoks asilas taip nusprendė? Negi tikrai tie besidalinantys tokiu mėšlu tuo tiki? Būkit tikri, kompanijos ne tik apie tuos vaikus nežino, bet net jei nuneštum pas juos prie durų jį, anie tik paspirtų tolyn, kad nesimaišytų. O dabar, pasidalink šituo straipsniu ir dėdė Markas duos pinigų už Alytaus gyvenančiai senutei išsikasti naujam šuliniui, nes senasis išdžiuvo.

Pamenu, prieš kokius dešimt metų buvo labai populiarūs laiškai, kuriuos reikėdavo išsiųsti mažiausiai trim naujiem adresatam, nes kažkas irgi ten pinigų duodavo už kiekvieną persiųstą laišką. Tik tada dar grasindavo, kad jei ignoruosi ir nepersiųsi, nukris pimpalas ar vietoj papų išdygs kaktusai. Jaučiu, anuo siuntinėdavo panašūs asilai, kurie šitomis nuotraukomis prašo dalintis.

Nuoširdžiai norėčiau, kad išleistų tokį įstatymą, kad tie žmonės būtų sušaudomi iškarto už tokių nuotraukų pasidalinimą. Nes tai ne gerumo rodymas. Tai rodymas, kokie debilai esat ir kokiais debilais laikot visus kitus, kurie tą nuotrauką pamatys. Supraskit, niekam, išskyrus jų pačių tėvus, tie vaikai nerūpi. Net tom seselėm, kurios rūpinasi jais – tai tik jų darbas, kuriam pasibaigus tie vaikai pamirštami.

Kuo daugiau Snieguolių ir mažiau rūbų, tuo geresnės Kalėdos.

Prieš keletą dienų kalbėjausi su savo darbo grafiką sudarančiu vadovu. Stengiasi žmogus iš paskutiniųjų, kad padarytų visiems palankias sąlygas dirbti šventiniu laikotarpiu. Žinia, dauguma nori su šeimomis pabūti ar bent jau su draugais prisigerti. O va aš pasiprašiau leisti man dirbti tiek per Kūčias, tiek per Kalėdas bei antrą jų dieną.

Matot, gerbiamieji, man Kalėdos nėra tokia šventė, kokią piešia dauguma žmonių. Iš tiesų tai tėra didžiausia apsimetėlių ir veidmainių šventė, per kurią vieni durneliai perka dovanas kitiems durneliams. Būtų viskas lyg ir tvarkoje, jei tos dovanos nebūtų perkamos žmonėms, kurie net nepatinka.

Naują keptuvę uošvei, kuri galėtų degt pragare, bet dabar gi Kalėdos, todėl perkame arba už kokio prekybos centro surinktus kuponus gauname naują kepimo įrankį. Su uošviu nesikalbėjome nuo anų metų švenčių. Ai, dzin, tebūnie jam naujas žadintuvas, nes anas, kur dovanojom pernai, tikriausiai jau sugedo.

Tėvams tikriausiai reiktų kažko didesnio. Visgi mama. Ir visai nesvarbu, kad neskambiname ištisais mėnesiais, jei gyvena kur tolėliau. Tai gal skalbimo mašiną? Televizorių? Viską jie turi. Tai gal kokią pagalvę iš televizijos reklamos, kur dvi perki, dvi nemokamai duoda. Gi tas kitas dvi galima kažkam kitam padovanot, kad nereiktų atskirai pirkt.

Merginai? Čia jau paprasta – dar vieną pliušinį žaislą kaip ir kiekviena kita proga. Svarbu ne rožinį, nes rožiniai skirti tik Valentino dienos progai. Vaikinui? Megztinį mama arba močiutė padovanos, vadinasi, negerai. Va, čia ir įkišim tas dvi papildomas pagalves! Vaikams tik paprasta – pripirkai žaislų, PlayStation 4 ar dar kokią šiuolaikinę jiems reikalingą nesąmonę ir jie mylės jus dar vienerius metus.

Žodžiu, jokio skirtumo ką kam dovanoti: radijo bangomis valdomą malūnsparnį, dar vieną statulėlę į sekciją, megztas kojines, marškinėlius su užrašo “Laisvę Tadžikistanui”, Šarmos knygą ar dar kokį kitą bevertį šūdą. Svarbu gi parodyti, kad “va kaip mes jus mylim, nepamiršom, padovanojom kažką, ko jums tikrai nereikia, bet pas mus buvo užsilikę”. Kaip kad ir mano brolis darbe keitėsi dovanomis. Gavo prie sienos sukamą lentyną gėlėms. Spėju, Kalėdų seneliui rašydamas laišką ne visai tokios dovanėlės prašė.

Tai gal tiesiog imkim ir padarykim kokią nors pasaulinę akciją – padovanokim vienas kitam kojines!

O gi žinot, lietuviai baisiai svetingi – net jeigu jūsų namiškiai gavo pagalvę ar Statkevičiaus vaizduotės vaisiais padabintą matriošką – būtinai būsit pavaišinti kokiu tauriuoju gėrimu. Neaišku tik ko gausit, nes vieniems taurusis gėrimas – alus, kitiems – “Šaltupys”, pas trečius galima gauti ir padoraus už greitą kreditą* nusipirkto brangaus brendžio. Nesvarbu, ką padovanojot, būsit prigirdyti ir aplaistyti visaip. Tik su jaunimu kitaip. Dažnas per tokias šventes geria tiek lyg ruoštųsi pavirst kupranugariu ir pereiti Sacharą.

Tačiau viskas čia gerai. Tiek dovanos, tiek dovanų laistymas, tiek vėmimas apsikabinus (čia negerai, jei esi britas, mat Anglijoje per metus vidutiniškai keturi britai susiskaldo kaukoles į klozetus bevemdami). Ne todėl man Kalėdos nepatinka, ne todėl aš jų nešvenčiu, ne todėl su Užkalniu nesikonsultuoju dėl šių metų kalėdiniam stalui tinkančio vyno.

Kalėdose man nepatinka apsimetinėjimas, kad viskas gerai. Tėvai klykia ant vaikų, daužo juos pagaliais, diržais, kumščiais ar dar kuo, nuolat girtauja. Vaikai bėga iš namų, trainiojasi gatvėmis, daro bet ką, ko negalima, net velniop siuntinėja tėvus ir rėkia kaip jų nekenčia, vagia pinigus iš piniginės. Už ką vėl yra pridaužomi. O tada, pyst, ir ateina Kalėdų metas. Prie Kūčių stalo sėdi ta pati šeima su mėlynėmis nusėstais snukiais ir apsimeta, kad viskas gerai.

O kitam rytui išaušus ir vėl bus viskas kaip buvo anksčiau. Nes jau nebe Kalėdos, o tik per Kalėdas viskas turi būti gerai, tik per Kalėdas negalima rėkti ir trankytis, tik per Kalėdas reikia apsimesti, kad myli tuos, kuriuos keiki kitomis dienomis.

Ramybės jums. Gerų švenčių.

* Greitas kreditas geriausiomis sąlygimis – Pipedijos kreditas.

Nors tu man ne visai brolis, bet, škias, saulė šviečia visiems!

Šiandien Liucija paklausė manęs apie šeimą. Klausė, ar dar nenoriu susikurti savo šeimos. Man šitas klausimas tapo ketvirtu dažniausiai girdimu po kitų trijų. Tikriausiai dėl to, kad jau nebesu ką tik mokyklą baigęs vaikigalis ir kai kuriems keista, kodėl nesitrankau po klubus, ieškodamas savo princesės ar dar bala žino ko, kodėl jos nevedu ir neprisidarau krūvos vaikų. Matai, mano amžiuje taip ir turėtų būti tikriausiai.

Pirmiausiai noriu papasakoti, kas, mano galva, yra šeima ir kaip tai dažniausiai nesutampa su tų klausinėtojų požiūriu. Rodos, kažkam yra normalu susituokti būnant aštuoniolikos ar devyniolikos, nes, matai, kažkas kažką įsimylėjo. Ir kas po to? Tipo, gyvena du šviežiai susituokę paaugliai kartu ir tai vadina šeima, nors niekas nesikeičia nei gyventų tik šiaip kartu. Man tai yra kaip cirkas, o ne šeima.

Gyvenimas kartu su kažkuo man niekada nebuvo rimtas įsipareigojimas, jei žinojau, kad tas mano sugyventinis nėra visai mano žmogus. Man yra šeima – tas žmogus, su kuriuo noriu susilaukt vaiko, jį auginti ir panašiai. Šeima man nėra susijusi su pana, kurią norisi dulkinti, bet pagalvojus apie vaikus su ja, kaktoje atsiranda trys raukšlės. Ne, man šeima yra kiek kitoks dalykas, kuris nėra susijęs vien tik su įsimylėjimu.

O atsakant į klausimą ar noriu šeimos, galiu pasakyt paprastai, gal ir norėčiau, bet man mažas vaikas varo vėžį. Turiu omeny, tas laikotarpis, kai vaikui dygsta dantys ir šiaip bliauna, o kodėl, pasakyti negali. Name jauna šeima augina būtent tokio amžiaus dukrelę. Man kartais užtenka pabūti kartu virtuvėje pusę valandos, kad suprasčiau – maži rėksniai tikrai ne mano kantrybei. Jie gražūs, mieli, bet jei man pradėtų vakarais kas nors rėkti kambary…

Iš kitos pusės čia yra išeitis. Reikia ieškoti kokios nors smagios moters, kuri jau turi šiek tiek paaugintą vaiką. Na, tokį, kuris neberėkia ar bent jau gali pasakyti kas negerai. Tik maža problemėlė čia iškyla – fainų vienišų panų su vaikais yra mažai, nes tokių dažniausiai niekas vienų nepalieka. Bet jeigu susiradus vienišą ir tokią visokią nerealią, tai koks skirtumas ar ji su vaiku, ar ne? Prieš kokį pusmetį apie tai kalbėjau su lenke Justyna, sakė, aš pirmas kuris taip kalba.

Man nėra suprantama, kas yra tokio baisaus auginti ne savo vaiką? Visi žino, kad tėvai yra ne tie, kurie padarė, o tie, kurie užaugino. Kurį vyrą vaikas labiau mylės: tą, kuris padarė ir kažkodėl neaugino dėl visai nesvarbių priežasčių, ar tą, kuris augino ir rūpinosi? Net jei visada žinos teisybę. Manau, atsakymas aiškus. Priedo, vyrai dažniausiai vaikus myli tiek pat, kiek myli savo moterį. Jei nustoja ją mylėti, nesunkiai palieka ne tik ją, bet ir vaiką. Moka alimentus, bet pernelyg daug nebendrauja, pernelyg nesirūpina.

Keliems esu minėjęs ir tokį variantą, kai kalba pasisukdavo apie šeimas. Sakydavo, “gal ir taip, gal ir viskas gerai gautųsi, tačiau savo norėtųsi, pamatytum”. Net neabejoju, niekada ir nesakiau, kad niekada savo nenorėčiau. Tiesiog dabar man tam neužtektų kantrybės. Bet gal po metų, dviejų ar penkių galvosiu kitaip, gal dėsiu skelbimus į pažinčių svetaines, ieškodamas susirasti potencialią žmoną.

Kol kas yra taip kaip yra – dirbu, tinginiauju, linksminuosi ir savo ateities neplanuoju. Kai atsiras kažkas, su kuriuo tikrai norėsiu kažką planuoti, planuosiu. Lai būna tai vos mokyklą baigusi mergiotė, dešimt metų vyresnė moteris su trim vaikais ar kokia nors ateivė iš kosmoso. Man jokio skirtumo, nes šeimą pastatyti galima visur, tereikia tik noro. O cirko daryti nenoriu – nes vesti kažką dėl to, kad įsimylėčiau, man būtų labiau pasityčiojimas iš šeimos, o ne jos kūrimas.

Taip ir pagalvojau, kad viskas čia dėl to. O aš taip nenoriu. Noriu pirma baigti mokslus, tada susirasti tą vienintelį, kuriuo galėčiau pasitikėti ir žinočiau, kad čia būtent tas vienintelis skirtas visam mano gyvenimui. Tik tokiam žmogui atsiduoti visiškai galėčiau ir tik su tuo žmogum noriu pirmą kartą permiegoti. Tam vieninteliam padovanosiu savo nekaltybę.

Taip man kažkada rašė viena pana, kai neparodžiau noro rimtesniems santykiams. Čia buvo gana senai. Tais laikais dar buvau jaunas ir kvailas, dabar likau tik kvailas. Nenorėjau aš su ta mergiote nieko ir visai ne dėl to kaip gali pasirodyti iš pirmos pastraipos. Paprasčiausiai man ji nelipo ir tiek, o ana, kaip ir visada visos panos, kažko ėmė ir prisigalvojo.

Aišku, aš esu iš tų paprastų eilinių berniokų, kuriems patinka panos, patinka su jomis permiegoti. Tačiau nesu tas, kuris miega su kiekviena iš eilės. Gal čia su metais pasidariau toks išrankus ir reiktų pradėti rūpintis kiekiu, o ne kokybe. Matai, turėjau tokią paną, kuri mane sugadino. Ana, matyt, su milijonu permiegojus buvo, žinojo ką ir kaip reikia daryti lovoj, kad beveik visos kitos po jos atrodytų kaip pradinukės visame tame reikale.

Aišku, tie žodžiai pirmoje pastraipoje yra labai gražus, gal net užkabintų kokio nors paauglio, kuris mėgsta pjaustytis venas plastikiniu peiliu, širdį ir jam visai patiktų, kad kažkokia pana būtent jam padovanotų nekaltybę. Tačiau būtent tos panos, kurios saugo tą turtą tam vieninteliam, galvoja, kad tai patiktų visiems. Toks jausmas, kad kiekvienas “vienintelis” apsidžiaugtų tuo, kad kažkas užkonservavęs ilgą laiką laiko kelnėse neturintį jokios vertės reiškinį.

Negi panos tikrai mano, kad tam vieninteliam, kuriam išsaugomas tas turtas, apsidžiaugtų lovoje gavęs ne smagią paną, su kuria būtų gera pasidulkinti, o nežinantį ką lovoje reikia daryti mėsos gabalą? Negi kažkas tikrai nuoširdžiai mano, kad kažkam tai gali patikti labiau nei paprastas normalus seksas su patirtį turinčia pana?

Jei pana tam vieninteliam nori būti tikrai ypatinga, labai klaidingu keliu eina galvodama, kad nekaltybės atidavimas – vienas iš būtų tokiai būti. Tai greičiau būdas pasirodyti nevykusiai, o ne ypatingai. Bent jau man, draugams ir kokiem trim ar keturiems kolegom su kuriais kalbėjau apie šitą reiškinį.

Gi patys žinot, kad Egipte senovėje nekaltas mergeles aukodavo dievams, pasakos pilnos situacijų, kur tokios mergelės atiduodamos drakonams. Ir tada anekdotinė frazė – savaime suprantama, kad atiduodavo ir aukodavo nekaltas, nes koks durnius švaistys mergeles, kurios duoda? Kitaip sakant, mielos panos, jei dievas jau davė jums, tai prašom pasidalinti su visais.

Šitame įraše kalbu ne apie tas panas, kurios vis dar nekaltos vien tik dėl to, kad jas bandė išdulkint tik narkomanai ar šiaip kokie nepageidaujami asmenys, ar paprasčiausiai galvoja, kad joms tai dar šiek tiek per anksti, o apie tas “taupykles”, kurios tą šūdą taupo lyg tai būtų ypatingas dalykas. Taip pat nesakau, kad reikia dulkintis su visais, sakau tik tiek, kad tam vieninteliam pasirodysite kur kas ypatingesnės, jei jau žinosite ką daryti, kai tam ateis laikas, nes patikėkit, bernams yra visiškai nusišikti ar jūs kaltos, ar ne.

Dažnai savo įrašus pradedu žodžiais, kad kažkada neseniai su kažkuo kalbėjausi ir iš to viso pokalbio kilo kokios nors mintys, kuris ir pabandau užrašyti. Šį kartą bus irgi lygiai taip pat. Kalbėjausi su Kanados vengru Kristoferiu apie religiją, dievą, panas, žmonas, žaidimus, varžtus, darbą, maistą ir kitokius niekam neįdomius ir nenaudingus dalykus. Anam dar tik dabar suėjo dvidešimt du, bet jis jau beveik du metus vedęs. Mačiau jo žmoną – nekomentuosiu, nes dar kada nors panaudos kokį “Google” vertėją…

O aš jam ir sakau, “klausyk, kaip tu čia taip sugalvojai pasipiršti panai ir kurti šeimą, kai pats esi dar paauglys?” Iš veido išraiškos supratau, kad prie to klausimo jis jau pripratęs. Kaip manai, ką jis man galėjo atsakyti? Ne, visai ne “iš reikalo”, kaip pas mus tokiam amžiuje darosi gana priimtinu dalyku. (Nors pagalvojus apie Albiną iš mūsų kaimo, tokie dalykai yra labai geri, kai bet kas gali nugirdyt patinkančią paną ir ją “pripūsti” – ir pana jo ne tik vienai nakčiai.) Kristoferis savo moteriai pasipiršo dėl to, kad ją išlaikytų prie savęs. Būtent taip ir pasakė. Ne iš meilės, ne iš reikalo, bet kad ana nepabėgtų.

Tada jo paklausiau, o ką jis galvoja apie vaiką ir panašiai. Papasakojo, kad dar nenori nei jis, nei ji. Maždaug pirmiausiai nori pasistatyti materialų pagrindą, o tik tada kurti tikrą šeimą. Man iškarto kilo klausimas, kurio taip ir nepaklausiau, – tai kokio velnio tada imituoti šeimą, tebūnie vedybos tik pradžia, jei nieko rimto neplanuojama toliau? Aš suprantu žmones, kurie statosi materialinį pasaulį, kad šeima galėtų saugiai jaustis, suprantu ir tuos, kurie gyvena susimetę ir kažką bendrai daro. Bet kokio velnio imti žieduotis kaip paukščiams? Tam, kad kažkas kažką “išlaikytų prie savęs”?

Aišku, vaikinukas vos dvidešimt metų nugyvenęs, gal dar neturėjo neigiamos patirties su tais parazitais, kurios save panelėm, moterim ar bobom vadina. Aš gi buvau pasipiršęs, susižadėjęs, piršosi ir man. Galiu pasakyti tik tiek, kad žiedas, kuris skirtas ką nors “išlaikyti prie savęs” atneša daugiau neigiamo poveikio santykiams negu naudos. Tiksliau, toks žiedas atneša tik dar daugiau šūdo į gyvenimą nei buvo iki tol. O jo, pripažinkim, buvo, jei jau reikėjo tokiomis priemonėmis prie savęs kitą judantį mėsos gabalą “laikyti”.

Nesakiau jam nieko, nepasakojau ir istorijos, kad aš pats vos neatsidūriau jo situacijoje. Kai piršausi, norėdamas kažką išlaikyti prie savęs (beje, pats piršimasis yra ganėtinai šlykštus jausmas, kurio pakartoti nebelabai noriu), kai tas sužadėtuvių žiedas, kuris po to buvo nuleistas į tualetą (kodėl aš šitą žodį visada noriu rašyt su “uo”, o ne “ua”?), atnešė tik nesąmones į ir taip ganėtinai emocingas dienas. Kažkaip nesinorėjau to žmogaus užkraut nereikalingom mintim.

Dabar dairausi, kai visokie draugai, kolegos tuokiasi vos baigę studijas, kuria šeimas nors neturi net pastovaus darbo ar minčių, ką jie darys po metų ar dviejų, ir nuomojasi kambarį pas kokią nors močiutę. Esu sulaukęs komentarų, maždaug, “piktas gnomai Arvydai, tau jau dvidešimt šeši, o tu dar neturi pastovios gyvenimo draugės, senberniu liksi.” Šypteliu ir mintyse pagalvoju, kad man tikrai tada pasisekė, jog taip ir nevedžiau, kad ir kokia šūdina istorija tada nutiko. Nesakau nieko, nepeikiu jų ir nekritikuoju, o dėl savęs žinau – aš visokiems tokiems dalykams per jaunas ir per biednas.

O jūs gali tuoktis, dulkintis ir lai iš jūsų tepabyra į pasaulį visokie vaikai, kuriuos, mano galva, dauguma tėvų bus per jauni auginti, per biedni juos padaryti laimingais. Taigi, tuokitės ir gimdykit, nes žiedai ne visada padės išlaikyti kažką prie savęs – nuo jų galima pabėgti lengviau nei nuo lopšy bliaunančios burnos. Pasipiršti panai, o po to trenkus snukin pabėgti yra lengva. Užtat nuo rėkiančio padaro taip lengvai nepabėgsi. Ir turėsi visam likti kartu vien tik dėl to, kad raišiojai tai, ko rišti nevertėjo.