Category Archives: Internetas

Kadangi mielas Rokiškis sugalvojo sau pasidaryti labai nekuklią savireklamos kampaniją visiškai dykai, galvojau imt šakes ir eiti jo ieškoti. Bet po to pamačiau, kad iš tų šimtų vis dar kažkiek rašomų blogų du su puse paminėjo ir maniškes nesąmones, už šitą reiškinį jo autoriui dovanoju ir pats biški prisidedu prie jo.

Rokiškį skaitau visai ne dėl to, kad rašo panašiu stiliumi, kokiu ir priderėtų rašyt stereotipiniam Rokiškiui. Gudrus žmogus, kuris moka pasiųsti nachui geriau nei bet kas kitas. Jei patinka rimtos temos smagiu stiliumi, rekomenduoju smarkiai.

Kaspinuotį pradėjau skaityti nuo tada, kai ji pasigyrė, jog neturi papų. Labai daug cinizmo, kokį aš ir mėgstu. Bene priimtiniausia ir rašymo maniera nūdienos blogosferoj. O šiaip gi sakiau visada, kad čia jau skonio reikalas tie papai.

Vieną tokį Džiugą mėgstu nuo tada, kai jis kažkada “Naujojoje komunikacijoje” parašė straipsnį, kuriame kažką lygino su tarp aukštų sustojančiais arba nesustojančiais liftais. Nustojau skaityt tą žurnalą po to, kai jis pasidarė lyg koks reklaminis lankstinukas, užtat labai apsidžiaugiau radęs jo asmenybę daug priimtinesnėje erdvėje.

Kodėl skaitau pasivaikščiojimus tvoromis, nesu tikras iki šiol. Nerašo apie kažką konkretaus ar apie kažką, kas man realiai būtų įdomu, bet vis tiek kažkaip lieka tarp tų, kuriuos mėgstu labai. Gal kad pikta kaip velnias.

Nekalbadienį skaitau tik dėl to, kad rašo neįtikėtinai smagiai net apie tai, kaip nusilaužė nagą ar nusipirko dar vieną suknelę.

Per daug rimtų žmonių nemėgstu, todėl Common Sense yra vienintelis rimtas dalykas, kuriuo domiuosi. Kad ir kokią nuobodžią temą begvildentų, prisiverčiu iki galo perskaityt. Rimti vyrai rimtiems vyrams, o nerimtoms moteriškėms geriau skaityt Nekalbadienį.

Komjaunimą pradėjau skaityt nuo tada, kai pradėjo rašyt pakaitalą Džiugo pagimdytoms ir po to numarintoms blogoramoms. Po to susidomėjau ir dėl įrašų apie internetą.

Buržujų kažkas kažkada rekomendavo kaip piktą žmogų, kuris išmano politiką. Nežinau kiek jis išmano, nes aš tai neišmanau apie tai nieko, bet smagiai ant valdžios ir kitų neaiškių asmenų pakapoja.

Ciniko Roberto blogas. Manau, daugumai žinomas reiškinys. Tik kad, rodos, Tadas Vidmantas išsisėmė čia. kaip ten bebūtų, laukiu naujų įrašų.

Pukomuko trumpi įrašai apie internete vykstančius smagumus. Šitą patariu užsiprenumeruot visiems, kurie bent kažkiek domisi tuo. Angliškai čia.

Ričardas Šmaižys rašo irgi apie internetą, kompiuterius, kompiuterius, kompiuterius ir internetą. Tik čia jau lietuviškai. Produktyvus žmogelis.

Niekada per daug čia nesigyriau, kad man patinka PHP, MySQL ir visokios kitokios panašiai sudėtingos sąvokos, todėl skaitau ir SkaitykitIT. Labai naudingas man.

Fwdemails – mėgstamiausias mano angliškas tinklaraštis, kurio toks subtilus ir švelnus humoras mane ne taip jau ir retai priverčia nusikvatoti balsu. Tik atnaujinamas taip pat retai kaip ir maniškis.

Rodos, panašiai tiek skaitau, kai turiu laiko. Yra ir daugiau. Nepaminėjau nė vieno, kurie neparašė nieko per paskutinį pusmetį. Gal atsigaus kada ir kitais metais per dar vieną Rokiškio savireklamos akciją paminėsiu.

Blogerio deklaracija

Aš esu blogeris. Tai reiškia, kad dalinuosi savo mintimis, žiniomis, patirtimi ir klaidomis su daugeliu žmonių – visais tais, kurie dėl kokių nors priežasčių aplanko mano blogą. Aš neretai klystu, aš esu tik žmogus, tačiau visvien stengiuosi padaryti kažką gero – bent jau dalintis už dyką su kitais tuo, ką turiu – ta pačia patirtimi, žiniomis, mintimis, klaidomis ir nuomonėmis. Todėl aš skelbiu savo deklaraciją.

Tai ne tik mano deklaracija. Išties, visa ši deklaracija – tai tik mintys, kurias dažnai tenka išgirsti iš kitų blogerių. Tai mintys, kurias išsakė ir didžiausi blogosferos metrai, ir daugybė mažiau žinomų autorių. Tai mintys, kurios kilo iš diskusijų su kitais blogeriais. Tai ir mano mintys. Mintys apie tai, ką gali daryti blogeris, ką jis duoda kitiems, ko jis tikisi iš kitų. Išties gavosi visai nedaug… Vos keletas punktų.

Man svarbios atgalinės nuorodos

Man negaila mano parašytų straipsnių – imkite juos. Galite dėtis į savo interneto puslapius, jei jie jums patiko, jei jie gali būti įdomūs jūsų skaitytojams. Tačiau aš esu aš, aš esu straipsnio autorius, todėl aš noriu kelių paprastų dalykų – nuorodos į savo blogą ir į straipsnio originalą. Tikros pilnavertės nuorodos, o ne kažkur paslėpto parašymo kad “Autorius – Kažkasten Kažkurten”. Aš esu blogeris, tai reiškia, kad aš esu ne Kažkas Kažkur, o konkretus blogeris, kurio blogas turi adresą Internete, kurio straipsnis irgi turi adresą Internete. Todėl nuorodos į mano blogą ir straipsnį iš perpublikuojamo straipsnio – tai besąlygiška sąlyga. Ir ją juk lengva įgyvendinti, tiesa?

Nuorodos straipsnyje – tai straipsnio dalis

Jei aš įdedu nuorodas į kažką savo straipsnyje, noriu, kad ir šios nuorodos būtų išsaugotos tiksliai tokiame pavidale, kokiame buvo. Nuorodos – tai lygiai tokia pat straipsnio dalis, kaip ir kitas tekstas. Jei aš įdedu nuorodą, o ją kažkas pašalina – tas kažkas sugadina mano tekstą. Aš neleidžiu perpublikuoti savo tekstų, jei šalinate iš jų nuorodas, jas keičiate ar pridedate krūvas savų, visiškai disonuojančių su tekstu. Aš leidžiu perpublikuoti savo tekstus tiksliai taip, kaip jie buvo paskelbti mano bloge. Su visomis nuorodomis, nes nuorodos – tai teksto, internetinio teksto dalis.

Straipsnis yra straipsnis, o ne redaktorių žaislas

Taip, man negaila dalinti savo tekstų. Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti. Nesumalti į kažką neaiškaus, prisidengiant kažkokiais “mes paredagavome, kad atitiktų VLKK” ar dar kokiais nors išvedžiojimais. Jei aš padariau klaidą – tai mano klaida. Gal būt, netgi sąmoninga. Jei aptikote rašybos klaidą ir galvojate, kad tai mano žiopla klaida, kurią norite pataisyti – žinoma, kad galite tai padaryti. Bet susitikrinkite su manimi, prieš publikuodami. Tai juk paprasta.

Elementarios etikos normos

Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms.

Deklaracijos reziume

Tokia paprasta blogerio deklaracija. Tai ne tik mano deklaracija. Aš tik užrašiau tai, kas sukasi daugelio galvose. Jei esate blogeris, su ja sutinkate – imkite ją ir skelbkite. Jei perpublikuojate blogerių straipsnius – laikykitės jos. Juk tai paprasta – dėti atgalines nuorodas, negadinti nuorodų tekste ir patį straipsnį išlaikyti tokį, koks buvo originalas.

Va šitokią deklaraciją sugalvojo Rokiškis.

Ne, čia nebus krūvos kaltinimų, skirtų populiariausio tinklaraščio Lietuvoje autoriui Džiugui. Tai paprasčiausias faktas – jis blogosferą numarino tiek pat, kiek ir padėjo jai užaugti. Ar dar pamenate blogoramą? Tais neatmenamais laikais, kai Džiugas pradėjo atrinkinėti jam vertus dėmesio įrašus ir juos viešai skelbti, gi nebuvo tiek daug tų tinklaraščių, kiek jų atsirado po to. Kiek iš mūsų, paskelbę naują įrašą, nesitikėdavo kitos dienos vakare pamatyti šmaikščią nuorodą į tiek nedaug laiko pareikalavusį kelių eilučių tekstuką. Manau, visi. Ir didžioji lankytojų dalis ateidavo būtent iš tų blogoramų. Bet gi sako, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. O ta pabaiga beveik visada ateina žymiai anksčiau nei norėtume. Blogoramos liovėsi mus reklamuoti, populiarinti, o alternatyvos kaip ir neatsirado. Tiksliau, neatsirado jokio entuziasto, kuris vien iš idėjos imtųsi kasdien tai daryti. Ir tikrai čia nėra dėl ko kažką kaltinti, nes man jau ir maniškio 70 RSS srautus parnešančio skaitytuvo per akis, ką jau kalbėt apie kelių šimtų kasdieninį skaitymą ir sisteminimą…

Kažin ar kas nors beskaitant pirmą pastraipą pagalvojo, kad aš ne visai teisingai kalbu ir blogosferos alternatyva yra? Jei ir pagalvojo, tai greičiausiai turėjo omeny blogeriai.net dienos įdomiausius. O taip, šita svetainę gali būti lygiai tokia pat naudinga naujų įdomių blogų paieškai, bet jokiu būdu man niekada neatstos Džiugo blogoramų. Esu daugelį kartų buvęs tiek Džiugo komisiją perėjęs, tiek blogeriai.net įdomiausius patekęs. Ir čia jau rasim antrą faktą – norint patekti į blogoramą, tekdavo išties pasistengti ir parašyti kažką įdomaus, naujo arba bent jau kitaip apie tą patį, o norint patekti į blogeriai.net įdomiausius, tereikia parašyti įdomią antraštę, o turinys gali būti visiškas šūdas. Netikit?

Žiūrėkit, šios dienos įrašų blogeriai.net ne tiek jau ir daug, visgi savaitgalis, o tokiomis dienomis lietuviai geria. Ir čia geriausiai pasimato labai erzinantis dalykas. Taip, šiandien nutiko katastrofa – nukritus lėktuvui žuvo Lenkijos prezidentas ir dar ten kažkiek valdžios asmenų. Bet tai kokio velnio apie į tinklaraštį, kuris mano galva turėtų būti visiškai kitoks dalykas nei naujienų puslapiai, arba nukopijuoti lygiai tą patį arba vos vos pakeitus parašyti tą patį? Ryt blogeriai.net įdomiausiuose ir bus šeši iš dešimties įrašų apie tai, kad mirė tas, kuriam beskrendant kažkas nutiko ir nepavyko nusileisti. Juolab raginimai gedėti, kai kitomis dienomis atvirai reiškiama jei ne neapykanta, tai bent lenkų tautos link nukreiptos neigiamos emocijos. Pagalvojau, gal ir man nukopijuoti iš kokio “15 minučių” kokį straipsnį siekiant populiarumo…

Kaži kodėl niekas neparašo apie tai, kad kokioj Argentinoj ar Kanadoje žuvo daugiau žmonių? Ar dėl to, kad tie žuvę žmonės buvo ne prezidentai, ministrai, o tokie pat paprasti žmonės kaip MES? Na taip, suprantu, kad tie kitokie nei mes, tie geresni, visada buvo daug įdomesni ir daug vertingesni žmonės. Gal net reiktų žodį “žmonės” rašyt didžiąja raide, betgi blin, kiek galima? Nors gal čia tik aš toks ir mano kolegos lenkai tokie. Gal iš tiesų Lenkijos tų svarbių asmenų žūtis kur kas didesnio masto nei rugsėjo 11-osios įvykiai Amerikoje, kai tiems bokštams sugriuvus mirė keliasdešimt tūkstančių žmonių, bet Lietuva kažkodėl taip nesriūbavo. Nors kurgi, ten dvyniuose prezidentų tai nebuvo, ar gi ne? Kaip sakoma, už viena nemuštą dešimt muštų duoda.

Nežinau kaip reiktų tai aprašyti, jei anais gerais laikais norėtume prasmukti pro Džiugo atranką. Jei išvis būtų įmanoma su tokia naujienų tinklalapio tipo įrašu tai padaryti. O tam blogeriai.net užtektų parašyti “Ar jau matėt tuos papus?” ar kokią panašią antraštę, o turinys jau nesvarbus, ir jau tapsime topų topais. Jei netiki, pabandyk. Paimk anglišką tekstą, pasinaudok “Google” verimo įrankiu ir išversk tekstą į uzbekų kalbą, tada iš jos į danų, o iš danų į lietuvių. Tada būtent tokį tekstą paskelbk kaip įrašą, vietoj iliustracijos įdėk nuogos Pareigytės nuotrauką, o antraštei pasirinkt štai tokią eilutę – “Lietuvoj pradeda kilti atlyginimai”. Sėkmė garantuota – vakare jau būsi tos dienos įdomiausių sąraše.

Lygiai taip pat siekiant populiarumo galima kopijuoti naujienas iš naujienų portalų ir skelbti juos savuose tinklaraščiuose. Tarkim, tave domina kompiuteriai, internetas ir panašūs dalykai. Ir imk kopijuoti visas naujienas iš eilės. Jei nukopijuotum bent penkias naujienas per dieną, sudarytum nemažą tos dienos blogeriai.net surenkamų įrašų srauto dalį, lankytojai pilsis kaip iš kibiro ir kris tau po kojom. Juk jei jau imam kopijuoti naujienas, tai dar nereiškia, kad esam naujienų puslapiai, gi naudojam “WordPress” ar kitą bloginimo agregatą, o tai jau automatiškai bet kokius tipo turinį daro tinklaraščiu, tad nereikia baimintis, kad akylai tai stebintis blogeriai.net administratorius mus pašalins.

Dar galima daryti kaip Karolis – rašyk savo tinklaraštį, jei radai teminę nišą, rašyk įrašus kitame tinklaraštyje. Tačiau visada apie tai paskelbk ir savame. Parašyk “tokiame ir tokiame tinklaraštyje parašiau naują įrašą”. Apie tai paskelbk dar ir Twitter bei Facebook srautuose. Kai susilauksi begalės lankytojų, trink neigiamus komentarus visada. Nesvarbu ar tave kritikuoja teisingai, ar šiaip kažką neigiamo sako. Tai vadinasi “komentarų moderavimu”. Iš pačio Karolio tai sužinojau. Teigiamas įvaizdis visuomenėje – svarbiausias.

Anie man keisti tiek pat, kiek aš aniems keistas. “Navatnas”, kaip močiutė pasakytų. Man tinklaraštis yra šiek tiek kitoks dalykas. Jei nusiperku mobilų, parašau savo nuomonę, o ne “HTC išleido Desire modelį, o jo techninės specifikacijos va štai tokios”. Fuck, bet toks šūdas man niekada nebuvo ir nebus tinklaraščiu, kuriame, mano manymu, turėtų būti asmeninės mintys, o ne kažkokie sausi iš kitur paimti faktai, kurie galbūt išvis atsirado tik dėl to, kad “seniai kažką rašiau, bet reikia gi kažką įmesti, nors nė velnio nenumanau ką”. Niekaip nesuprantu, o ir suprast nenoriu.

Mano tinklaraštyje yra mano asmeninė nuomonė, tegul subjektyvi, neteisinga, viską į šuns dienas išdedati, persunkta nereikalingos kritikos ir kitokio mėšlo, bet visgi, tai yra mano asmeninė nuomonė. Niekada nesiekiau populiarumo, nekepiau masiškai jokių įrašų ir man per akis užtenka tų 50 unikalių lankytojų per dieną. Rašau, kai noriu rašyti, keikiu tuos, kuriuos noriu keikti ir visai neimu galvon, kai kiti keikia mane. Ir skaitau aš tuos, kurie įdomiai mąsto. Protingai – tai dar nereiškia, kad įdomiai. Tų velniškai protingų žmonių yra krūvos, o va kažin kaip su įdomiais? Anksčiau tikrai tokių rasdavau daug pas Džiugą, kai anas turėdavo to brangaus laiko. O dabar jau tokių mažiau užtinku. Bet gal čia tik aš tą pastebiu ir gal čia tik man negerai? Gal rimtai čia tik aš toks neigiamas pasidariau?

"Royal Hospital Chelsea, Inscription on the statue outside the hospital" by Colin Gregory Palmer

Iš pavadinimo, matyt, pagalvojot, kad kažkas keičiasi ir pradedu į šį tinklaraštį dėti labai jau asmeninio pobūdžio įrašus: kaip meilės prisipažinimai, atsiprašymai ir pan. Ne. Nieko panašaus. Šitam tinklaraštyje nepasakoju apie asmeninius išgyvenimus, tačiau nevengiu apie tai papasakoti kituose įrašuose, jei tie asmeniniai išgyvenimai tik pagyvina patį pasakojimą ar kaip nors kitaip jį praturtina. Tačiau taip nutinka ne visada, nes, kaip jau matot, viena jau dabar nupjoviau gerokai į šalį nuo to, ką noriu pasakyti.

O iš tiesų noriu pasipiktinti ir pakritikuoti kitus tinklaraščių autorius. Greičiausiai dauguma skaitančiųjų šį įrašą naudojasi blogeriai.net sistema, ką darau ir aš. Visi puikiai žinot, kad pagrindinis srautas tikrai būna nemažas ir ne visi perliukai patenka į dienos geriausiuosius. Tiksliau, kartais ten patenka tokie įrašai, kai juos sudaro po vieną anekdotą, o anekdotų svetainių niekada nelaikiau tinklaraščiais. Net jei jos veikia ant WordPress sistemos. Taigi, kaip minėjau, srautas didžiulis, o paskaityt tai norisi. O kartais norisi ne tik paskaityti, bet ir pakomentuoti: pagirti, pakritikuoti, pasiginčyti ar pasiūlyti nueiti į tą populiarią tolimą kelionę.

Tačiau susikuriu kartais su tokiu nepatogumu – jei perskaitau daug įrašų ir keliuose palieku komentarus, kartais pamirštu, kur jie buvo palikti. Dažniausiai taip nutinka, jei pakomentuoju ne nuolat skaitomus tinklaraščius. Ir jei autoriai atsako į mano komentarą, norėtųsi jį perskaityti, o gal ir dar kartą replikuoti. Bet užmaršumas to padaryti neleidžia.

Ir tik nedaugelis tinklaraščių turi kažkokią priminimų sistemą, kurią, tikriausiai, derėtų turėti visiems tinklaraščiams, kurie mėgsta komentarus. O aš tikiu, kad juos mėgsta didžioji dalis mūsų.

Aš naudoju Subscribe to Comments įskiepį, kuris kol kas atlieka savo darbą puikiai. Pažangesniems ir didesnį lankytojų srautą turintiems tinklaraščiams rekomenduočiau Intense Debate komentarų sistemą. Priešingai nei įskiepis, pastaroji sistema yra pilnai veikiantis komentarų tvarkymo įrankis. Kol kas aš jam per mažas.

Man smagu komentuoti. Tik leiskit.