Kažin ar kas nors beskaitant pirmą pastraipą pagalvojo, kad aš ne visai teisingai kalbu ir blogosferos alternatyva yra? Jei ir pagalvojo, tai greičiausiai turėjo omeny blogeriai.net dienos įdomiausius. O taip, šita svetainę gali būti lygiai tokia pat naudinga naujų įdomių blogų paieškai, bet jokiu būdu man niekada neatstos Džiugo blogoramų. Esu daugelį kartų buvęs tiek Džiugo komisiją perėjęs, tiek blogeriai.net įdomiausius patekęs. Ir čia jau rasim antrą faktą – norint patekti į blogoramą, tekdavo išties pasistengti ir parašyti kažką įdomaus, naujo arba bent jau kitaip apie tą patį, o norint patekti į blogeriai.net įdomiausius, tereikia parašyti įdomią antraštę, o turinys gali būti visiškas šūdas. Netikit?

Žiūrėkit, šios dienos įrašų blogeriai.net ne tiek jau ir daug, visgi savaitgalis, o tokiomis dienomis lietuviai geria. Ir čia geriausiai pasimato labai erzinantis dalykas. Taip, šiandien nutiko katastrofa – nukritus lėktuvui žuvo Lenkijos prezidentas ir dar ten kažkiek valdžios asmenų. Bet tai kokio velnio apie į tinklaraštį, kuris mano galva turėtų būti visiškai kitoks dalykas nei naujienų puslapiai, arba nukopijuoti lygiai tą patį arba vos vos pakeitus parašyti tą patį? Ryt blogeriai.net įdomiausiuose ir bus šeši iš dešimties įrašų apie tai, kad mirė tas, kuriam beskrendant kažkas nutiko ir nepavyko nusileisti. Juolab raginimai gedėti, kai kitomis dienomis atvirai reiškiama jei ne neapykanta, tai bent lenkų tautos link nukreiptos neigiamos emocijos. Pagalvojau, gal ir man nukopijuoti iš kokio “15 minučių” kokį straipsnį siekiant populiarumo…

Kaži kodėl niekas neparašo apie tai, kad kokioj Argentinoj ar Kanadoje žuvo daugiau žmonių? Ar dėl to, kad tie žuvę žmonės buvo ne prezidentai, ministrai, o tokie pat paprasti žmonės kaip MES? Na taip, suprantu, kad tie kitokie nei mes, tie geresni, visada buvo daug įdomesni ir daug vertingesni žmonės. Gal net reiktų žodį “žmonės” rašyt didžiąja raide, betgi blin, kiek galima? Nors gal čia tik aš toks ir mano kolegos lenkai tokie. Gal iš tiesų Lenkijos tų svarbių asmenų žūtis kur kas didesnio masto nei rugsėjo 11-osios įvykiai Amerikoje, kai tiems bokštams sugriuvus mirė keliasdešimt tūkstančių žmonių, bet Lietuva kažkodėl taip nesriūbavo. Nors kurgi, ten dvyniuose prezidentų tai nebuvo, ar gi ne? Kaip sakoma, už viena nemuštą dešimt muštų duoda.

Nežinau kaip reiktų tai aprašyti, jei anais gerais laikais norėtume prasmukti pro Džiugo atranką. Jei išvis būtų įmanoma su tokia naujienų tinklalapio tipo įrašu tai padaryti. O tam blogeriai.net užtektų parašyti “Ar jau matėt tuos papus?” ar kokią panašią antraštę, o turinys jau nesvarbus, ir jau tapsime topų topais. Jei netiki, pabandyk. Paimk anglišką tekstą, pasinaudok “Google” verimo įrankiu ir išversk tekstą į uzbekų kalbą, tada iš jos į danų, o iš danų į lietuvių. Tada būtent tokį tekstą paskelbk kaip įrašą, vietoj iliustracijos įdėk nuogos Pareigytės nuotrauką, o antraštei pasirinkt štai tokią eilutę – “Lietuvoj pradeda kilti atlyginimai”. Sėkmė garantuota – vakare jau būsi tos dienos įdomiausių sąraše.

Lygiai taip pat siekiant populiarumo galima kopijuoti naujienas iš naujienų portalų ir skelbti juos savuose tinklaraščiuose. Tarkim, tave domina kompiuteriai, internetas ir panašūs dalykai. Ir imk kopijuoti visas naujienas iš eilės. Jei nukopijuotum bent penkias naujienas per dieną, sudarytum nemažą tos dienos blogeriai.net surenkamų įrašų srauto dalį, lankytojai pilsis kaip iš kibiro ir kris tau po kojom. Juk jei jau imam kopijuoti naujienas, tai dar nereiškia, kad esam naujienų puslapiai, gi naudojam “WordPress” ar kitą bloginimo agregatą, o tai jau automatiškai bet kokius tipo turinį daro tinklaraščiu, tad nereikia baimintis, kad akylai tai stebintis blogeriai.net administratorius mus pašalins.

Dar galima daryti kaip Karolis – rašyk savo tinklaraštį, jei radai teminę nišą, rašyk įrašus kitame tinklaraštyje. Tačiau visada apie tai paskelbk ir savame. Parašyk “tokiame ir tokiame tinklaraštyje parašiau naują įrašą”. Apie tai paskelbk dar ir Twitter bei Facebook srautuose. Kai susilauksi begalės lankytojų, trink neigiamus komentarus visada. Nesvarbu ar tave kritikuoja teisingai, ar šiaip kažką neigiamo sako. Tai vadinasi “komentarų moderavimu”. Iš pačio Karolio tai sužinojau. Teigiamas įvaizdis visuomenėje – svarbiausias.

Anie man keisti tiek pat, kiek aš aniems keistas. “Navatnas”, kaip močiutė pasakytų. Man tinklaraštis yra šiek tiek kitoks dalykas. Jei nusiperku mobilų, parašau savo nuomonę, o ne “HTC išleido Desire modelį, o jo techninės specifikacijos va štai tokios”. Fuck, bet toks šūdas man niekada nebuvo ir nebus tinklaraščiu, kuriame, mano manymu, turėtų būti asmeninės mintys, o ne kažkokie sausi iš kitur paimti faktai, kurie galbūt išvis atsirado tik dėl to, kad “seniai kažką rašiau, bet reikia gi kažką įmesti, nors nė velnio nenumanau ką”. Niekaip nesuprantu, o ir suprast nenoriu.

Mano tinklaraštyje yra mano asmeninė nuomonė, tegul subjektyvi, neteisinga, viską į šuns dienas išdedati, persunkta nereikalingos kritikos ir kitokio mėšlo, bet visgi, tai yra mano asmeninė nuomonė. Niekada nesiekiau populiarumo, nekepiau masiškai jokių įrašų ir man per akis užtenka tų 50 unikalių lankytojų per dieną. Rašau, kai noriu rašyti, keikiu tuos, kuriuos noriu keikti ir visai neimu galvon, kai kiti keikia mane. Ir skaitau aš tuos, kurie įdomiai mąsto. Protingai – tai dar nereiškia, kad įdomiai. Tų velniškai protingų žmonių yra krūvos, o va kažin kaip su įdomiais? Anksčiau tikrai tokių rasdavau daug pas Džiugą, kai anas turėdavo to brangaus laiko. O dabar jau tokių mažiau užtinku. Bet gal čia tik aš tą pastebiu ir gal čia tik man negerai? Gal rimtai čia tik aš toks neigiamas pasidariau?

Eternal Sunshine of the Spotless Mind

Kokiu pagrindu mes paprastai einam realybėj susitikti su virtualiais žmonėmis? Dažniausiai tai būna kažkokie bendri interesai, kažkokių bendrų pomėgių sutelktų grupių bendri susitikimai. Tokiu atveju netgi labai verta perkelti tokius žmonas realybėn. Niekada nežinai, kieno pagalba gali tau praversti, niekada nežinai, kam prireiks būtent tavo pagalbos.

Dar galima, kaip pavyzdį paimsiu seną mano situaciją, susitikti žmogų vien dėl to, kad pasiskolintume kokią nors įdomią knygą, kurią norėjome perskaityti arba kažkas rekomendavo, tačiau jos niekur neradom. Arba neieškojom. Tokios iš virtualaus pasaulio į realų perkeltos pažintys irgi naudingos bei smagios. Be to, kaip buvo mano atveju, gali peraugti į pusantrų metų pakankamai gražią draugystę.

Kitu atveju galima elgtis kaip paaugliams ir susižavėti kokia nors priešingos lyties asmenybe. Taip irgi buvo man. Susižavėjau visomis tos mergaitės charakterio savybėmis, telefonu kalbėdavomės valandų valandas. Jaučiausi kaip koks įsimylėjęs žmogus tuo pat metu jausdamasis kaip tikras kvailys. Bet kuriuo atveju, tai irgi gali būti priežastis susitikti, tikintis kažko didelio.

Dabar į galvą nešauna joks kitas susitikimo scenarijus, tačiau tikiu, kad jų yra gerokai daugiau nei šitie trys. Taigi, ar verta virtualius žmones perkelti į realybę? Pirmu atveju tikrai verta, esant progai, visada eisiu susitikt su bendrų pomėgių turinčiais žmonėmis. Ir visai nesvarbu, kad nejaukiai jaučiuosi, kai aplinkui yra daug nepažįstamų žmonių.

Lygiai taip pat, mano manymu, verta susitikti su žmogumi, kuris gali tau kažkuo padėti, arba tu jam gali kažkuo padėti. Kaip sakant, ranka ranką plauna. Jei kokia nors pusnuogė pana parašytų man, Arvydai, žinau, kad nusipirkau veidrodinį fotoaparatą, tačiau tau trūksta praktikos, einam, pafotografuosi mane, sutikčiau nedvejodamas. Kas žino, gal vėl tai peraugtų į kokius smagesnius santykius. O jei ne, būtų praktikos naudojantis tuo fotoaparatu.

Trečiu atveju, kai susižavima kitu asmeniu, yra daug skirtingų nuomonių. Dabar jau aš turiu ir savąją. Jei susižavimą iš abiejų pusių, vertėtų susitikti labai greitai, o ne laukti, kol pasitaikys geresnė proga. Kitaip viskas gali pasisukti priešinga kryptimi, nei buvo tikėtasi prieš tai. Ypač kai tas kitas žmogus ima rodyti du veidus. Tiksliau, kai visiškai nežino ko nori, o padėti apsispręsti neleidžia irgi. Taip yra daug kartų lipama į tą pačią upę ir lygiai taip pat sušlampama. Gaila, kad ne visi tai supranta ir mielai grįžta pasiimti savaitės laimės bei metų skausmo. Šiuo atveju susitikti neverta. Netgi, labai galimas dalykas, neverta tęsti ir virtualaus bendravimo.

Visi alpinistai nori surasti viršukalnę, kurios nebūtų niekas kitas radęs. Jie nesidžiaugia, jei viršukalne tenka dalintis dar su keliais alpinistais. Tikriausiai visi suprato, kad šitas įrašas yra apie tą trečią situaciją. Ir apie žmones, kurie sako vieną, o daro visai kitą. Gaila, kad patikėjau.

Prigęsta šviesos. Uždanga ima leistis. Komanda pradeda surinkinėti dekoracijas. Pro užuolaidos kraštą jau dairosi valytojas.

Nuo scenos nuleidusi galvą nulipa kalbėjusi nuoskauda. Tai buvo paskutinis spektaklis.

"Royal Hospital Chelsea, Inscription on the statue outside the hospital" by Colin Gregory Palmer

Iš pavadinimo, matyt, pagalvojot, kad kažkas keičiasi ir pradedu į šį tinklaraštį dėti labai jau asmeninio pobūdžio įrašus: kaip meilės prisipažinimai, atsiprašymai ir pan. Ne. Nieko panašaus. Šitam tinklaraštyje nepasakoju apie asmeninius išgyvenimus, tačiau nevengiu apie tai papasakoti kituose įrašuose, jei tie asmeniniai išgyvenimai tik pagyvina patį pasakojimą ar kaip nors kitaip jį praturtina. Tačiau taip nutinka ne visada, nes, kaip jau matot, viena jau dabar nupjoviau gerokai į šalį nuo to, ką noriu pasakyti.

O iš tiesų noriu pasipiktinti ir pakritikuoti kitus tinklaraščių autorius. Greičiausiai dauguma skaitančiųjų šį įrašą naudojasi blogeriai.net sistema, ką darau ir aš. Visi puikiai žinot, kad pagrindinis srautas tikrai būna nemažas ir ne visi perliukai patenka į dienos geriausiuosius. Tiksliau, kartais ten patenka tokie įrašai, kai juos sudaro po vieną anekdotą, o anekdotų svetainių niekada nelaikiau tinklaraščiais. Net jei jos veikia ant WordPress sistemos. Taigi, kaip minėjau, srautas didžiulis, o paskaityt tai norisi. O kartais norisi ne tik paskaityti, bet ir pakomentuoti: pagirti, pakritikuoti, pasiginčyti ar pasiūlyti nueiti į tą populiarią tolimą kelionę.

Tačiau susikuriu kartais su tokiu nepatogumu – jei perskaitau daug įrašų ir keliuose palieku komentarus, kartais pamirštu, kur jie buvo palikti. Dažniausiai taip nutinka, jei pakomentuoju ne nuolat skaitomus tinklaraščius. Ir jei autoriai atsako į mano komentarą, norėtųsi jį perskaityti, o gal ir dar kartą replikuoti. Bet užmaršumas to padaryti neleidžia.

Ir tik nedaugelis tinklaraščių turi kažkokią priminimų sistemą, kurią, tikriausiai, derėtų turėti visiems tinklaraščiams, kurie mėgsta komentarus. O aš tikiu, kad juos mėgsta didžioji dalis mūsų.

Aš naudoju Subscribe to Comments įskiepį, kuris kol kas atlieka savo darbą puikiai. Pažangesniems ir didesnį lankytojų srautą turintiems tinklaraščiams rekomenduočiau Intense Debate komentarų sistemą. Priešingai nei įskiepis, pastaroji sistema yra pilnai veikiantis komentarų tvarkymo įrankis. Kol kas aš jam per mažas.

Man smagu komentuoti. Tik leiskit.

Į geresnį gyvenimą bežiūrint

Kažkada dienų dienas sėdėdavau one.lt svetainėje ir nuolat bendravau su panom. Tačiau dabar jau senokai atsibodo tiek pati svetainė, kuri už menkiausią veiksmą ima mokestį, tiek pačios panos, kurios be “kaip sekasi?” jokio kito klausimo iš savo smegenų vingio neišspaudžia. Juolab, kad beveik visi tie žmonės kaip buvo, taip ir liko virtualūs, nė karto nepavaišinti arbata, alum, koldūnais ar marcipaniniu saldainiu.

Mūsų liaudiškąjį socialinį tinklą one.lt pakeitė tarptautinis Facebook.com, kuris nei pinigų paprašė už kažką, nei stringa veikla (one.lt kažkodėl imdavo strigti naršant su Firefox, toks jausmas, kad dėl milžiniško Javascript kiekio), nei atsiranda žmogeliukų, kurie parašo “duok dovanėlę, o tai mano mama moderatorė tave užblokuos”.

Taigi, sugalvojau emigruoti į Facebook sistemą ir pabandyti perkelti keletą pažįstamų bei draugų kartu su savimi. Iš pradžių norėjau kiekvienam iš jų parašyti po žinutę ir paklausti, ar jie jau užsiregistravo Facebook sistemoje ar ne. Gavus neigiamą atsakymą, galvojau pasiūlyti jiems tai padaryti. Tačiau po to sugalvojau tiesiog po nuotrauka pasirašyti kažką panašaus į:

Join me on Facebook

Ir ką jūs sau manot? One.lt blokuoja žodį “Facebook”. Neleidžia jo naudoti tekste po nuotrauka! Tačiau radau išeitį, kuria siūlau pasinaudoti ir kitiems, kurie galbūt atsidūrė arba dar atsidurs mano situacijoje, kai norėdami užsirašyti kažką apie Facebook po nuotrauka, to padaryti negali ar negalės. Tereikia pakeisti vieną raidę:

Join me on Fαcebook

Greičiausiai nelabai pastebėjote, kas šitame sakinyje yra pakeista. O pakeista yra raidė “a” žodyje Facebook. Šita “a” yra šiek tiek kitokia, tačiau niekas apie tai nė nesusimąstys, jei patys jiems to nepasakysit. Ir visgi smagu matyti kaip mūsų mažytis ir visur kišamas socialinis tinklas, kurio paslaugos kainuoja daugiau nei gero notaro, bijo nemokamo tinklo, kurio paslaugos Lietuvoje lyg ir nereklamuojamos.

Beskaitant gi nežinau.lt interviu su LANVA pirmininku Vytuku Simanavičiumi (jei ne taip parašiau tavo pavardę ar vardą, kreipkis el. paštu, pakeisiu) kilo įtarimas, kad pastarasis veikėjas be savo įstatų ir tai, kad aplinkui jį viskas nelegalu, nelabai ką ir žino. Aišku, gal čia aš pavargęs po šeštadienio poilsio, tačiau man pasirodė, kad į visus Džiugo klausimus buvo atsakyta maždaug taip: “visi interneto vartotojai žino, kad tai, ką jie daro, yra nelegalu, todėl mes kaupėm, kaupiam ir kaupsim visokius duomenis apie juos ir po to jiems bus negerai”. O tokie konkretūs atsakymai buvo nepateikiami išvis arba pasakoma, kad kažko nekomentuos, nes gali sutrukdyti policijai.

Džiugas paprašė Vytuko pakomentuoti LANVA svetainėje minimą “šviesti visuomenę apie antipiratinę veiklą elektroninėje erdvėje” teiginį. Vytukas atsakė: “Švietimas – spaudoje, radijuje, TV visuomenė nuolat šviečiama apie pažeidimus ir gręsiančią atsakomybę. Paskutinis interviu apie pažeidimus internete buvo per LR radiją berods prieš savaitę. Tik gaila, kad interneto vartotojai ne visada išgirsta tai, kas jiems nenaudinga.” Lietuvoj gyvenau 23 metus. O čia jau ir prisiekt galiu – nė karto gyvenime nesu girdėjęs jokio “švietimo” nei apie piratavimą, nei apie gresiančią atsakomybę. Aišku, neatmetu galimybės, kad negirdėjau dėl to, kad perjungiau kanalą, kuriame kažkoks nuobodus dėdė labai nuobodžiai dėstė pusvalandį, kad kažkas yra kažkieno intelektualinė nuosavybė ir vartojo pusei tų “piratų” nesuprantamus teisinius terminus, užuot pabandęs visus “šviesti” kokia nors bent kažkiek patrauklesne forma, kur žiūrėtų ar klausytų būtent “piratinio” amžiaus žmonės, o ne 59 metų senelis, kuris kokį “Spaudos klubą” žiūri dėl to, kad močiutė išėjus bažnyčion pamiršo prie jo fotelio atnešti ramentus. O ir šiaip keista interneto vartotojus šviesti per radiją. Bent jau man.

Kitas Vytuko teiginys: “Tačiau šiuo konkrečiu policijos tyrimo atveju vartotojams atsakomybė bus taikoma ne už parsisiuntimą, bet už neteisėtą kūrinio padarymą viešai prieinamu internete. <…> Jei jus sustabdo policija kai viršijate greitį, o jūs sakote, kad nematėte ženklo, jus vistiek nubaus. Taip pat analogiškai ir autorių, ir gretutinių teisių pažeidimų atvejais.” Čia sutinku dėl policijos. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, tačiau, jei teisme įrodysi, kad greitį viršijai dėl to, kad, tarkim, kažkas sugedo mašinoje, užstrigo greičio pedalas ar pan? Kas tada? O jei aš nesu IT specialistas ir nežinau kaip veikia uTorrent programa? Juk aš, tarkim, tuos Windows 7 parsisiunčiau, o ne padariau viešai prieinamą internete. Sakinys daro prielaidą, kad pasilieki galimybę tik siųstis failus, tačiau jų neskleidi, viskas legalu, nes failo nedarai viešai prieinamo internete.

Dar vienas Vytuko sakinys: “Tuo labiau, kad legalios produkcijos kaina tikrai nėra didelė ir įperkama visiems vartotojams.” Mano tėvai yra bedarbiai. Kaip ir daugelis kitų žmonių. Ir tu man sakai, kad man visa norima produkcija yra prieinama? Vytukas sakė, “Mes nesame išlaikomi iš mokesčių mokėtojų pinigų, t.y. valstybės. Mūsų veiklą remia Lietuvos gamintojai.” Panašu, kad jų veiklą tikrai gerai remia, jei jau viskas jiems taip įkandama.

O kai Džiugas paklausė apie konkretų atvejį, kai “Microsoft Lietuva” paneigė kažką žinojusį apie LANVA reidą, Vytukas pradėjo kalbėti apie tai, kaip jis perduos policijai įkalčius apie žmones, kurie siunčiasi filmus.

Ir dėl žalos skaičiavimo. Paskutiniame įraše ir jo komentaruose jau apie tai išsakiau savo nuomonę. Vytukas irgi išsakė. Jei 20 litų vertės kūrinį atsisiuntė 1000 kartų, reiškia, padaryta žala yra 20 tūkst. litų. Iš kur Vytukas žino, kad esant kitokiai situacijai, jei įrašas nebūtų pasirodęs internete, jį būtų įsigiję 1000 žmonių? Mano manymu, ne vienas vartotojas siunčiasi maždaug bet ką iš dominančios kategorijos ir tada peržiūrėjęs pamato ar tai jam patinka, ar ne. Gi neisiu dabar į “Maximą” pirkt kažkokios negirdėtos grupės albumo. O jei ten visiškas šūdas bus mano ausims? Išmest, Vytuko galva, visiems taip prieinamus 20 ar 30 litų?

Manau, LANVA yra tinginiai. Taip, nesunku pamatyti IP adresus uTorrent programoje, tačiau juk ne vien šitas tinklas yra skirtas failams platinti. Kaip manai, Vytuk, kaip yra susijęs “Prisegti failą” mygtukas su el. pašto tarnybų reklama, kad galima prisegti iki 500 MB dydžio failus? Negi manai, kad tai orientuota į .doc failus, o ne muzikos, muzikinių vaizdo klipų, filmų ar programų dalinimuisi? Peržiūrėjau savo pašto dėžutę. Vytuk, pirk mano el. adresų knygelę, bent tris ketvirtadalius siuntėjų galėtum “pasodinti” už tai, kad jie man atsiuntė nelegalų turinį.

Toks mygtukas yra ne tik el. pašto programose ar tarnybose. Yra netgi mūsų mylimame ONE.LT socialiniame tinkle. Keista, kad to nėra “Facebook”. Gal pastarieji supranta, kad tai gali būti panaudota nelegaliai ir bijo Vytuko reidų? Per ONE.LT irgi esu gavęs kelias dainas. Rodos, iš pačios tarnybos nesisiunčiau jų, kažkaip nepriimtinas man šitas būdas. Bet faktas lieka faktu – jei aš prikabinu Lady Gaga “Bad Romance” failą ir nusiunčiu jį kokiai nors Aldonai, pats failas yra saugomas pačiuose serveriuose. NELEGALU! Vytukai, PULK!

Arba kad ir pasaulinio populiarumo programa “Skype”. Čia jau tikrai keliauja failų milijonai. Retai kada ir pas mane pasitaiko diena, kad niekas man arba aš niekam nesiųsčiau kokios nelegalios dainos. Ir, manau, daugumai šitas būdas bene pats priimtiniausias.

uTorrent programoje rasti skleidėjus yra bene pats paprasčiausias būdas su kuriuo kol kas itin sunkiai tvarkomasi. Pasaulyje yra tiek daug žmonių, kad tie keli pavieniai atvejai, kai vartotojas buvo nubaustas, yra kažkiek juokinga statistika. Ir tie patys vartotojai naudojosi BitTorrent tinklais, kurie tik auga. Net jei atsitiktų stebuklas, kad visos organizacijos taip prispaustų trackerių savininkus ir tie sukeltų savo serverius į kokį Mauricijų, o ant jo Amerika numestų kelioliką atominių bombų, vis tiek vartotojai ras būtų gauti viskam dykai. Jau aukščiau paminėjau porą būtų, o dar lieka kol kas nelabai populiarus dalykas kaip “News Groups”, kur viskas greičiausiai ir pasirodo. Juk pastebėjot, kad kai kurie vartotojai platinantys failus juos gauna iš kažkur labai greitai. Ir tikrai ne iš kitų torrent trackerių.

Kaip piratų svetainėse mėgstama rašyti, “This is how it works. Whatever you sink, we build back up. Whomever you sue, ten new pirates are recruited. Wherever you go, we are already ahead of you. You are the past and the forgotten, we are the internet and the future.”

Tai buvo mano asmeninė nuomonė visokiais smukliais klausimais. Teoriškai ji neturėtų sutapti nė su vieno doro piliečio nuomone.

O šiaip… gana smagu, kad Vytukas dar gyvas būdamas patapo legenda.

Niekada neslėpiau ir niekada neslėpsiu, kad siunčiuosi viską nelegaliai. Pas mane legali tik pati Windows Vista operacinė. Ir tai tik todėl, kad buvo parduota kartu su kompiuteriu, o atsiradus normaliam stabiliai veikiančiam Windows 7 nelegaliam nulaužimo būdui, imsiu naudoti piratinę naujesnės operacinės sistemos kopiją. Kitaip sakant, piratavau, piratauju ir tai darysiu toliau. Net jei pagaus ir nubaus. Kodėl? Tuoj pasakysiu.

Kaip jau minėjau viršuj, “Lietuvos rytas” spausdino interviu su Vytuku, kur jis svajojo apie tai, kad visiems vartotojams gresia administracinė atsakomybė. Kitaip sakant, jei jam visgi pavyks pričiupti kokį vartotoją, pastarasis gali būti nubaustas bauda nuo 1 iki 2 tūkstančių litų. O dabar paprastas paskaičiavimas su kainomis:

• DVD filmas: apie 50 Lt už vieną DVD diską.
• Naujas PC žaidimas 250 Lt už vieną žaidimą.
• Neseniai pasirodęs muzikos CD diskas apie 40 Lt.
• Programinė įranga nuo nemokamos iki kokių 3 tūkstančių litų.

Kainas paminėjau vidutines, nes visur jos skiriasi priklausomai nuo konkretaus filmo, muzikos ar žaidimo. O skaičiai būtų tokie: naują kompiuterį nusipirkau prieš kokius du mėnesius, o jau beveik pilnas 1TB talpos kietasis diskas. Skaičiuojam tai, kas jame yra:

• Top 1000 visų laikų albumų muzikos kolekcija. Apie 100 kitų muzikos albumų. 1100 x 40 Lt = 44 tūkstančiai litų.
• Apie 20 naujų DVD filmų ir dar kelios HDTV, HDRip, BDRip ar panašios nelegalios kopijos. Tarkim, 40 x 50 Lt = 2 tūkstančiai litų.
• 7 įdiegti ir 4 vis dar siunčiami žaidimai, tad 11 x 250 Lt = 2750 litai.
• Adobe Photoshop CS4 kaina Britanijoje siekia bent 500 svarų. Tad vien už šią programą kokie 1800 litai išeitų. Jau neskaičiuojant viso kito.

Visą tai suskaičiavus gauname daugiau nei 51 tūkstantį litų, kuriuos turėčiau išleisti pirkdamas visą tai. O dabar mane pagauna ir aš susimoku 2 tūkstančius litų. Šiek tiek sutaupau, taip? Bent jau 48 tūkstančius litų. Jokios lojalumo ar nuolaidų kortelės neleis man tiek sutaupyti. O Vyktukas pats susipras po dar kelių pasikėsinimų.

Tai buvo mano asmeninė nuomonė, kuri gali nesutapti su jūsų, LANVA ar šiaip kieno. Dėl to ant jūsų nepykstu.

Nemėgstu galvoti, ką rašau, bet rodos, teks…

Tačiau čia visai kitur yra blogybė – internetiniai lietuviai – dar prastesnius rezultatus rodo. Gerai, jei tavo vardas Jonas arba Aldona. Tokius vardus turintiems išties pasisekė, nes jie rašosi paprastai ir visur juos užrašyti lengva. VU Žurnalistikos fakulteto dėstytojas Antanas Smetona kažkada pasakė, kad “jei savo telefoniukuose rašote be nosinių, galima padaryti dvi išvadas: esate per skurdūs, kad nusipirktumėte gerą telefoną arba neturite vidinės kultūros”. Taip, ne visi turi gerus telefonus, o net kai kurie iš tų gerųjų vis dar nemoka rašyti lietuviškai, bet…

Kompiuteriai jau daug daug metų sugeba tai daryti. Žinau, kad daugumai jau nusibodo, kai tautiečiai stumia ant one.lt mažyčių mergyčių mados rašyti “ljabookjaz” ir panašiai, tad šitos temos nebeliesiu, visi jau prisiskaitė pakankamai. Šį kartą ne apie mažamečius, o apie pakankamai suaugusias asmenybes. Neseniai pradėjau kraustytis į “Facebook“, o tai sudarė tam tikrų problemų. Kaip tikriausiai jau pastebėjot, kad norint surasti draugą, reikia įvesti jo vardą ar el. pašto adresą. Tenka pripažinti, kad daugelio draugų pagrindinio el. pašto adreso taip ir neturiu, nes dažniausiai bendrauju per Skype ar pan. Nevykęs pasiteisinimas, tiesa? Pasitaisysiu. Taigi, jei nežinom el. pašto, tenka įvesti vardą. Pabandyk įvesti vardą Andrius arba Sandra. Manai, kad rasi savo draugą tarp tų kelių tūkstančių? Bet čia yra kita išeitis – mes galime įvesti vardą ir pavardę. Paminėjau, kad tai yra išeitis ir tuo pačiu šiek tiek pamelavau.

O kas, jei jūsų draugo pavardė, pavyzdžiui, Žčėpančevičius? Šitoj nesąmonėj, kurią užrašiau kaip pavardę, yra penkios lietuviškos raidės. Kadangi jo vardas Jonas, o pagal vardą mes jo nerastume, ieškom pagal pavardę. Ir čia susiduriame iškart su problema – kaip vesti tą pavardę? Žčėpančevičius ar Zcepancevicius? Ir nieko tokio, jei būtų tik šita išsilavinimo spraga, kuri ne tik neleidžia rašyt žinučių ar kitokio teksto lietuviškai, bet čia net savo ir pavardę ir vardą trukdo teisingai parašyti. Vėlgi užbėgsiu už minčių ir pasakysiu, kad niekada nesmerkiau tų, kurie bando rašyti lietuviškai, tačiau daro gramatines klaidas. Jie bando ir tai yra sveikintina, tačiau niekada nesuprasiu žmonių, kurie baigia vidurines, studijuoja universitetuose, bet vis tiek parašo, kad “vadink mane Grazvydu Zcepanceviciumi”. Tiek to, tarkim, kad apie draugus kalbėti neigiamai ar juos kritikuoti už akių negalima, ir mes esam kantrūs, tad pabandom ieškoti mūsų brangaus seno vaikystės draugo iš Rūgpienių kaimo abiem variantais. Ir nerandam. Čia belieka spėlioti ar mūsų tas kompiuteristas draugas, kuris visur turi užsiregistravęs po anketą, o one.lt – tris, aplenkė “Facebook” ir čia jis neegzistuoja, ar sugalvojo, kad pavardę, kaip neretai pasitaiko, galima parašyti Žcepančevicius – pusiau tvarkingai. Gal dėl to, kad kiečiau būtų. O gal dėl to, kad jam patinka atrodyti neraštingu.

Mano “Facebook” profilyje yra 17 draugų. Tarp jų yra penki žmonės, kurių nei vardas, nei pavardė neturi lietuviškų raidžių. Lieka 12, kuriems derėtų naudoti nosines ir visokias varneles. Jas naudoja ir taisyklingai rašo vardą ir pavardę keturi žmonės mano draugų rate. Trečdalis.

Aš neteisiu žmonių, kurie nori nebūti lietuviais. Negyvenu Lietuvoje ir tikriausiai jau daugiau niekada ten negyvensiu, bet niekada neišsižadėsiu to, kad esu lietuvis, o mano gimtoji kalba yra lietuvių. Visada dariau klaidas (komentarai po kai kuriais įrašais tai puikiai parodo), bet niekada nepasakiau fuck this ir nenustojau rašyti lietuviškai.

O dabar paprasčiausiai noriu paprašyti savo draugų: po velnių, gal bent savo pavardę ir vardą galit lietuviškai užsirašyti? Tik dėl to, kad noriu jus rasti. Trumpam. Po to vėl galėsit pasikeist į tą neraštingą variantą.

Šitas įrašas – ne kritika. Čia – prašymas lietuviams.

Taigi, esu užmaršus žmogus, tad nebeatidėliojau to ir nuėjau į mano mėgstamiausią internetinę parduotuvę Play.com, užsakiau tą atmintinę ir ramiai pradėjau žiūrėti filmą. Kadangi mano elektroninio pašto klientas automatiškai atsisiunčia laiškus kas dešimt minučių, po kokios valandos ar šiek tiek daugiau gavau laišką, kad mano debetinės kortelės mokėjimas priimtas ir mano užsakymas buvo perduotas skyriui, kuris atsakingas už pakavimą.

Pabaigiau žiūrėti filmą, tikriausiai užsukau į tualetą ir nuėjau miegoti, mat kitą dieną buvo rytinė pamaina, tai dar ilgiau naktinėti jau nebegalėjau. Ryte teko keltis šeštą valandą ir tradiciškai, kol užvirs vanduo kavai, paskaityti el. paštą, jei kas nors būna ką nors atsiuntęs per naktį. Radau vienintelį laišką iš Play.com, kuris pasakojo, kad kolegei atmintinė jau supakuota ir išsiųsta. Laiškas buvo išsiųstas kelios minutės po penktos. Tai leidžia daryti prielaidą, kad ten klientų užsakymus aptarnauja ir naktimis. Malonu…

Laiške rašoma, kad mums teks palaukt nuo 3 iki 5 dienų. Nerašo, kad tai turi būti darbo dienos. Ir tai keista, nors irgi lyg ir tiesa, nes anksčiau savo marškinėlius gavau šeštadienį. Vadinasi, kolegė atmintinės gali tikėtis  jau antradienį.

Manau, kad nelabai daug liko žmonių, kurie dar nepirko internetu, bet jei kas nors to nedarė, papasakosiu šiek tiek. Pirmiausia, čia ne Ebay turgus, tad netiks Paypal, o gyvenančius Lietuvoje irgi turiu nuvilt, girdėjau, kad jie atmeta Virtuon korteles, tad mums reikės galiojančios ir pinigų turinčios debetinės kortelės, jei esam UK ar Airijos gyventojai, arba tikros kreditinės kortelės, jei gyvenam kažkur Lietuvoje. Tinka Visa ar MasterCard, o jei ne Tėvynėj sėdim, tinka ir Maestro debetinė kortelė.

Registruojantis reikės suvesti labai labai labai tikslius kortelės duomenis, kitaip būsit pasiųsti tolyn. Turi sutapti ir kortelės registracijos adresas su tuo, kurį pateikiate registruojantis. Plius dar visokių smulkmenų, kurių teko ieškoti netgi banko sutartyje. Nieko, viskas pavyko puikiai man, tad tikiu, kad ir tiems, kurie moka angliškai tiek pat, kiek aš, viskas pavyks ne ką prasčiau. Ir, man atrodo, visi jau pripratę užbaiginėjant visokias registracijas, gauti penkiolika el. laiškų su aktyvacijos nuorodomis bei sveikinimais ir pasakojimais, kaip jie tave vertina ir koks esi jiems svarbus klientas.

Tada belieka prisijungti ir susiradus prekę, paspausti, kad jos nori ir perki. Tada tavęs labai mandagiai paklaus, ar nori susimokėti jau dabar, ar dar nori pas juos išleisti savo pinigų. Nesu turčius, tad nudelbiu akis žemyn ir spaudžiu, kad nebėr pinigų, atseit, sukrapštysiu tik ant atmintinės.

Po šio žingsnio seka paprasta trijų žingsnių procedūra. Pirmoje parodoma prekė, jos pavadinimas, kaina. Jei viskas sutampa, tinka ir mes dėl visko esame patenkinti, spaudžiam mygtuką “tolyn” ir antrame žingsnelyje randam mūsų kortelės duomenis. Jei ir vėl kažkokiu būdu viskas gerai, vėl spaudžiam “tolyn” ir kitam žingsny tiesiog peržvelgiam viską, tada patvirtinam. Ir viskas, laukiam.

Palaukti teks kelias dienas. Jei būsi tuo metu namie, gausi į rankas, jei nebūsi, bandys įkišt į laiškams skirtą skylę, jei netilps, paliks raštelį ir su juo teks nueit į artimiausią Royal Mail siuntinių atsiėmimo skyrių. Va taip.

Man patinka tai, kad apie viską jie informuoja el. paštu, niekada niekas nevėlavo man dar. Nors kol kas pirkau tik 9 prekes, tad vėliau visko gali būti. Taip pat smagu, kad jie nepatingi ir atsako į el. paštu užduotus klausimus.O dar nemokamas pristatymas… Aišku, žinau, kad tai įskaičiuota į prekės kainą, bet vis tiek smagus tas užrašas “Free Delivery”!

Lygiai tas pats ir su Amazon, tik šitie lengviau įsileidžia pirkėjus iš Lietuvos, o su Play.com sunkiai sekasi tautiečiams. Ir vis tiek man Play.com yra mėgstamiausia parduotuvė internete. Neseniai va per kažkokią akciją užsisakiau tris marškinėlius. Jėga!

Čia tik šiaip toks labai subjektyvus ir neinformatyvus pasidžiaugimas mano favoritų operatyvumu. O pinigus geriau taupyti.

lg cookie kiek krauti telefona laiko reikia. (manyčiau, geriausia tai daryti kol pasikraus)
nepilnameciu ero foto. (perki ar parduodi?)
paukstis pamilo zuvyte tai bent. (aš irgi pagalvojau iškart – tai bent! vaišnoras pamilo pareigytę!)
i kompa irasyti poniu pasaulis. (o čia ponios ar poniai? ar abu juos įrašyt?)
kas gyvena nibiru planetoje. (va kaip tik užvakar igoris sakė, kad ten ančiasnapiai gyvena)
kaip elgtis londone autobusu stotyje. (panašiai kaip ir amsterdamo oro uoste)
ploksciu uzpakaliu nuotraukos. (o tai čia dabar jau tie madingesni, jo?)
kiek žmonių naudoja internetą? (tu naudoji tokias užklausas, o aš iš jų juokiuosi – internetą naudoja ne mažiau nei du žmonės)
Pirmas kartas su broliu ziurint porno filmus. (gerai, kad nesugalvojau to pats mažas būdamas, o tai būčiau ir aš sesei kokį “tik vyrams” žurnalą parodęs)
parasai logina o tau parašo slaptazodi one.lt (kreipkis į mane el. paštu rašyt, aš tau parašyt galiu ne tik tai)
kaip sekasi? (dėkui, gerai, ačiū, kad domiesi, matau, kad tau tikrai tai rūpi!)
merginu demesys. (na, iš manęs tu sunkiai jo gausi, bet aš tikrai esu pilnas vilties, kad kada nors, nebūtinai greit, tau visgi pasiseks ir jo ieškosi jau nebe internete)
kaip laikyti pasaga. (pasiimi vinių ar knolių, pasiimi pasagą, tada pasiimi kokį kūjį, bet sukandi rankšluostį… o tada, kaldamas dešine laikai pasagą kaire ranka.)
skelbimas henrikas radau maiseli. (maximos?)
procentai kad mes mirsim. (garantuoju visu 100 procentų, kad tu mirsi.)
neatsimenu interneto slaptazodzio. (džiaugiuosi, kad juo nesinaudoji – nesveika)
Kaip mesti svori su dviraciu. (nustoji minti pedalus, nulipi nuo dviračio, meti dviratį į pakelę – štai ir numestas svoris)
parasysiu tau is afrikos. (vis dar laukiu tavo laiško…)
kam pasauliui vyrai? (kad erzintų moteris)
Ar galima vežtis lašinius į JAV. (taip, storiems žmonėms ten įvažiuoti galima, nedeportuoja vien dėl svorio)
žmogus gimsta geras. (o tai kodėl užauga blogi?)

O dabar laikas miegoti, ryt nelengva diena laukia – pusę Londono reiks aplėkt. O per tą laiką ieškokit… Ieškokit manęs… O aš jau pasijuoksiu vėliau.