...и подарки ВСЕ унес! (c) Lee_model

Taip taip, paskutinių. Visi žinot gi jau, kad mirsim kitą gruodį. Šitaip pasakoja gerbiamieji majai, o jei jie sako, vadinasi, žino. Būtent todėl šiemet Naujųjų Metų pažadas sau buvo, kad daugiau niekada per Naujuosius sau nebežadėsiu nieko. Ir, rodos, pirmą kartą gyvenime savo ištesėsiu savo New Year’s resolution.

Trumpai apie tai, kas buvo praeitais ir ko nebebus kitais metais. Pirmiausia, gerokai sumažėjo skaitomų tinklaraščių. Šį kartą jų sumažėjo iki tiek, kad visiškai atsisakiau bet kokios skaityklės ir visus juos skaitau naršyklėje. Dauguma išliko tie patys, tad trumpai pasakoju.

• Buržujaus rašinėliai visada smagiausi buvo savo penktadienio internetais. Politika nesidomiu, tai riaušių reportažus praleidžiu.
• Nors Komjaunimas senokai jau rašo rečiau nei aš, vis dar tikiuosi, kad atsigaus ir kartais užeinu patikrint, kas ten vyksta.
• Common Sense skaitau dėl to, kad yra didesnis už Delfį ir protu beveik prilysta Čekuoliui.
• Pasivaikščiojimai tvoromis pasikeitė paprastą ir gražų adresą į ilgą ir nesmagų. Bet vis tiek labai mėgstu.
• Skaitau ir Rokiškį, tačiau skaitymą apsunkina tai, kad reikia ilgai vartyti tarptautinių žodžių žodyną. Vidutiniškai 23 sunkiai plika akimi įskaitomi ir eiliniam žmogui suprantami žodžiai per įrašą.
• Kaspinuotis neberašo. Neaišku kodėl, bet lauksim naujų minčių su gėlėm ir vainikais.
• Pukomuko smagūs atradimai visada patiko. Dar labiau patiko, kad jis jais dalinasi ganėtinai dažnai.
• Vienintelis IT srities žmogus – Ričardas Šmaižys!
• Ir paskutinis, bet ne prasčiausias, tituluojamas metų atradimu ir spejama, kad bus didžiausias metų praradimas, kai ateis Nibiru – ponas Skirtumas T.

Užteks apie kitus, reikia šiek tiek ir apie save. Kadangi esu didis rašytojas, beveik Donelaitis ar net kaip Žemaitė su Maironiu kartu sudėjus, parašiau kelis epinius kūrinius į kuriuos galite užmesti akį dar kartą.

• Išsipasakojau apie tai, kas nepatinka kitų autorių rašomuose tinklaraščiuose. Vieną blogerį pavyko atvesti į tiesos kelią.
• Papasakojau truputį teisybės apie aptarnaujančio personalo požiūrį į klientą.
• Uždaviau porą klausimų religijos tema. Deja, tiek vienas, tiek kitas liko neatsakyti žmonių, kuriuos norėjau išgirsti.
• Ir paskutinėje vietoje daugiausiai diskusijų sulaukęs įrašas apie Afriką, jos vaikus ir labdarą, už kurį susilaukiau grąsinimu, jog mano rūra praras nekaltybę.

Dovanokit, kad paminėjau ne visus iš jūsų, kuriuos kartais atsiverčiu. Taip pat dovanoju, kad ne visi paminėsit mane. Metai buvo ganėtinai gero, manau, šitie bus dar geresni. Kaip kad tokia, rodos, maladiec Agnė sakė, “aš pats sau laimės kalvis, tik kad šūdą, o ne pasagas kalu.”

Ir tradiciškai… Nuoširdžiai tikiuosi, kad jūsų metai buvo prastesni nei mano ir dar nuoširdžiau tikiuosi, kad ateinantys mano metai bus geresni nei jūsų. Linkiu sau daug gerų naujų draugų, stipresnių ryšių su gerais senaisiais, daug sveikatos pakelti dar daugiau alaus ir dar sėkmingos karjeros. O jums linkiu to paties, tik ne tiek daug ir ne taip nuoširdžiai.

Ir tada Jėzus tarė, kai rašote blogą, keikitės į valias, dėkite į šuns dienas viską, ką norite, nes tik tokie žmonės yra drąsūs, o Dievo karalystė - tik nieko nebijantiems žmonėms*. (Pgn 1,17-21)

Kadangi gerbiamasai dėdė pasakė, kad aš blogosferoje jau matuojamas metrais, tad tai reiškia, jog esu ypač pasikaustęs visuose tuose blogų rašymo, skaitymo ir teršimo reikaluose. Todėl jums mano nuomonė turėtų būti labai svarbi ir į ją reiktų atsižvelgti visiems, kurie irgi rašo ar dar ką nors daro blogosferoje, tačiau nėra tokie dideli kaip aš. Taip taip, čia pats svarbiausias dalykas – aš esu už jus didesnis, todėl mano nuomonės jūs klausyti privalot.

Kadangi taip jau nutiko, kad šiandien aš esu itin piktas, papasakosiu, kad mane labiausiai erzina užpisa dabartiniuose bloguose. Dažniausiai dėl kelių priežasčių, kurias papasakosiu, arba nustoju komentuoti (būna, kad kartais nepradedu net), arba nustoju skaityti.

Nuoširdžiai negaliu pakęsti blogų, kurių tekstuose/įrašuose/straipsniuose būna prikrauta šypsenėlių smailų. Viskas tvarkoj, jei per visą tekstą yra pora ar koks trejetas, bet kai kas antro sakinio gale paliekamas koks šūdukas, tai man toks tekstas labiau panašus į “delfinį” komentarą, o ne kažkokį objektyvų įrašą. Mano galva, net subjektyvią nuomonę tai paverčia į paprastą šūdo krūvą. Niekada tokių blogų neskaičiau, kad ir kaip įdomiai ir protingai jie rašytų.

Komentavimo srityje yra beveik trys užpisantys dalykai. Pirmoji priežastis, dėl kurios dažnai nustoju komentuoti kokiam nors bloge - visokiausi patikros laukeliai. Maždaug, čia įrašyk paveiksliuke matomą “w8@!HwjZxÜ” simbolių seką, nes mes, mat, nesame tikri ar esi žmogus ar robotas. Lyg nebūtų kitokio būdo apsisaugoti nuo visokių reklamų. Kaip sakant, nenorit, kad komentuočiau, nekomentuosiu.

Antras dalykas dėl kurio irgi dažniausiai nustoju reikšti savo visiems itin svarbią nuomonę – rankinis komentarų patvirtinimas. Dažniausiai, tiesa, ne tik nustoju reikšti nuomonę, bet ir skaityti. Nelabai man įdomi tokių bailių viščiukų nuomonė, kurie neleidžia laisvai komentuoti. Maždaug, “vaje vaje, o kas jei kas nors mane sukritikuos ir taip nukentės mano reputacija? Geriau nepraleisiu tų komentarų, katrie man nepatiks.” Dėjau ant tokių žmonių. (Pocius tai pavadintų komentarų moderavimu.)

Beveik trečias dalykas, kuris erzina komentaruose ir tekstuose – cenzūra. Jei aš noriu parašyti, kad LG telefonai yra šūdas ir eina nachui tie, kurie juos sukūrė, tai taip ir rašau. Tiek savo tekstuose, tiek visur komentuodamas. Erzina, kad kai kurie blogai bijo riebesnio žodžio pas save. Maždaug, kokie mes čia visi padorūs, o tu čia taip negražiai darai. Įdomu kokį žodį išrėkiat gerai nusimušę pirštą plaktuku. Ir jei aš noriu rašyti “šūdas”, tikrai nežadu rašyti “fekalijos” vien tik dėl to, kad tai mūsų blogosferos jautriosioms sieloms labiau priimtina. Ir labai gaila, kad kai kurie autoriai vietoj gyvybingesnio ir smagiau skaitomo teksto, pasirenka jaučiamai dirbtiną sausą stilių. “O ką gi kiti pagalvotų…” Dėjau ką kiti galvoja.

Egzistuoja ir rašytojų, kurie nežino, kas yra lietuviškos raidės. Užpisa nuoširdžiai, kad lyg ir žmogus turi, ką pasakyti, bet nemoka to išreikšt. Raidė “w” nėra lietuviška, o rašyti “geraj” man nebeatrodė kieta dešimtoj klasėj. Gerai, tarkim, galime tuos blogus praleisti, vis tiek jie paprastai numiršta po kelių įrašų. Tačiau yra genijų, kurie rašydami sklandžiai lietuviškai tekstą, komentaruose jau nebeišsteni nei vienos varnelės ar nosinės. Būūū!

Tačiau greičiausiai nei kitus išjungiu tuos (gerai, kad tai nepasitaiko taip dažnai bloguose), kuriuos aplankius pradeda automatiškai staiga groti kokia nors muzika. Aš nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienas mes turime pačius geriausius muzikinius skonius ir manome, kad kiekvienam tai tiesiog privalo patikti, bet tai, mielieji, susimildami pasigailėkit mano ausų būgnelių. Aš dažniausiai ir taip klausau kokią nors muziką, o jei dar kažkas fone pradeda klykti, susirandu tą kaltininką ir išjungiu nė nepatikrinęs, kas per tekstas ten buvo. Tikriausiai nereikia atskirai paminėti ar grįžtu į tokį blogą.

Nemėgstu erzinančiai didelio kontrasto tarp fono ir teksto. Kitaip tariant, užpisa, kai blogo fonas yra juodas, raudonas ar dar koks nors ryškus, o pačios raidės baltos. Arba šiaip koks pievos, debesų ar šiaip margas paveiksliukas panaudotas fonui, o teksto raidės ant jo tampa sunkiai skaitomos. Smagu tik tiek, kad šitokie blogai nyksta. Dabar bėra tik du, kuriuos mielai skaityčiau, jei jie nebūtų tokie kokofoniški. Neįpusėjus teksto pradeda skaudėti akis. Gal čia specialiai jie taip nori atsikratyti skaitytojų?

Visokie gražūs sezoniniai efektai erzina mažiau nei viršuj paminėti dalykai, bet tu man pasakyk, kokio šūdo man per Kalėdas matyti bloge kažkokias krentančias snaiges? Kokio šūdo per Valentino dieną bloge skraido širdutės? Man tos snaigės neprideda kalėdinės dvasios – gatvėse pilna visokių tai temai skirtų nesąmonių, kodėl dar ir bloguose kišti visą tai? Kaip ir skraidančios širdutės man nei daugiau meilės neduos nei blogo autoriui romantiškesnio įvaizdžio nesuteiks.

Kartais atrandu kokį įdomesnį blogą su kurio autoriumi norėčiau asmeniškai pabendrauti. Bet kad ir kaip knistum viską, jokios informacijos apie autorių ir šiaip kontaktinės informacijos nebūna. Aišku, suprantu, kad ne visi yra drąsūs parodyti savo tikrą asmenybę (kartais dėl tam tikrų suprantamų priežasčių), tačiau tikrai užpisa, kai nėra nurodyto net kokio nors el. pašto adreso. O aš va iš šito blogo rašymo apturėjau nerealią naudą – atsirado porą tikrai neblogų draugų ir keli geri pažįstami.

Tiek erzinančių dalykų prisiminiau dabar. Net neabejoju, kad jų yra daugiau, tačiau nuo tada, kai “copy and paste” principu paremti naujienų portalai, kurie kažkodėl imti laikyti blogais (sprendžiu iš blogeriai.net projekte praleidžiamų autorių), pradėjau mažiau skaityti, nes senieji blogai nustoja gyvuoti, o naujų įdomių paiešką tokie “copy and paste blogai apie IT naujienas” be asmeninės nuomonės ganėtinai apsunkina.

Jei yra dalykai, kas užpisa jus, prašom pasakotis. Jei užpisu aš, irgi parašykit, šitame bloge tai leidžiama daryti – iki šiol ištryniau tik du komentarus.

* yra papildomų sąlygų.

Praėjus blogosferos akmens amžiui, kai kiekvienas blogeris stengėsi būti kuo mandresnis, kad tik sulauktų didesnio skaitytojų skaičiaus nei kiti, dabar ėmė dirbti išvien. Manau, visi pamenat teisinį ginčą su kepurėtuoju barzdočium. Dabar kiti blogeriai organizuoja naują mažą projektą – BATGA-A.

Esmė paprasta, plačiai žinomas ir prie ankstesnės iniciatyvos prisidėti nepanoręs Rokiškis, šį kartą pats ėmėsi kurti kažką: pasitaręs su Justinu Žilinsku, sumąstė įkurti “Blogosferos Autorinių Teisių Gynimo Asociacijos Agentūrą”. Heh, pavadinimas man labai painus ir kvailokas, tačiau mintis patiko. Va dėl to prisijungiau ir aš.

Esmė paprasta: asociacija visokiais būdais gins blogosferos autorių teises į jų sukurtus tekstus ar bet kokį kitą turinį. Taip pat rūpinsis galimais turinio apmokestinimo būdais bei teisingu pajamų padalinimu tarp asociacijos narių. O kuris iš mūsų nenori užsidirbti papildomą kapeiką?.. Kad ir alui ar guminėms lėlėms. (Kai kurie va iki ko prieina per pastangas rašyt kokybiškus tekstus.)

Iki šios akimirkos prie asociacijos prisijungę žmonės:
Buržujus: http://www.kleckas.lt/blog/traukite-pinigine-skaitytojai
Kaspinuotis: http://www.kaspinuotis.lt/ka-daryti-kai-pritrunki-pinigu-alui/
Common Sense: http://www.commonsense.lt/2011/04/01/mums-reikia-jusu-palaikymo/
Rokiškis: http://rokiskis.popo.lt/2011/04/01/laikas-ir-blogeriams-pagalvoti-apie-autoriu-teises/

Jei netingėsiu, atnaujinsiu kuo dažniau, jei pamatysit, kad tingiu, sąrašą žiūrėkit pas Rokiškį. Aišku, ir kviečiu blogerius jungtis prie šitos organizacijos.

Laurynas Ragelskis

Viskas prasidėjo neatmenamais laikais, kai gimė Andrius Iškauskas – žmogus, kuris suprato, kad reikia Lietuvos piliečius ginti nuo parazitų, todėl užaugęs pasidarė protingu advokatu ir bizūną pasiėmęs su kompanija “AAA BSC – Law Firm” lupa blogiukus. Ir nutiko toks dalykas, kad vieną dieną pas Andrių atėjo žmogus, kurį liaudis buržujumi praminė. Kas buvo po to, nepasakosiu dar kartą, šitą visą reikalą labai smulkiai chronologine tvarka išaiškino pats šitos košės virėjas, kuris daugiausiai iš mūsų laiko tam turėjo. Nebent galiu pabrėžt tik tai, kad jei kada nors reiks teisiškai į kaulus duoti kam nors kokiuose panašiuose su internetu, kompiuteriais susijusiuose reikaluose, šitas advokatas tiks, bo supranta apie šituos sutvėrimus ir jam prieš imantis bylos “internetas žaliems” knygos skaityt nebereikia. Žodž, gudrus vyras.

Šitoj vietoj parašyčiau apie “Kalnapilio alų”, bet tie man, kitaip nei tiems kitiems pijokams, nedavė alaus, todėl patylėsiu. Kai ta darykla tai pamatys, gal kitą kartą per dalybas ir man kas nuskils. Tikiuosi, nebus kliūtis, kad gyvenu toli nuo Lietuvos ir ant siuntinio daugiau pašto ženklų klijuoti reikės.

Darbe kišenėse nešiojuosi du “Blackberry” telefonus – vienas mano, kitas darbo. Paprastai maniškis tylus: karts nuo karto tik paskambina koks viršininkas su nauja užduotimi, FB pranešimai išlenda, el. pašto laiškas ateina… Darbinis, tuo tarpu, cypia dažnai. Ir labai labai garsiai. Užtat šiandien buvo kitokia diena šituo atžvilgiu – vis ėjo el. laiškai su nuorodomis į šitos košės pradinį rezultatą – joje dalyvaujančių blogerių įrašais apie prasidėjusį teisinį procesą.

Parėjęs namo, perskaičiau visas nuomones, dar daug teks paskaityt rytoj, o jei prisijungs ir daugiau rašančiųjų, bus dar smagiau. Kaip ir iš anksto buvo galima nuspėti, visų nuomonės šituo klausimu labai skiriasi – vieni gina Ragelskį, kiti jį su žemėm maišo, dar kitiems išvis pochui. Net tarp pačių visą šitą jau dabar skanią košę užsukusių ir daugiau ar mažiau prie to prisidėjusių vyrauja skirtinga pozicija – vieni pyksta dėl to, kad anas neva uždirbo ar uždirba pinigus iš mūsų kuriamo turinio, kiti nepyktų, jei anas būtų atsiklausęs ir neišvadinęs mūsų pydarais, nebūtų siūlęs pačiulpti ar kaip kitaip elgtis lyg paties šikną būtų išdrąskęs koks trisdešimties centimetrų dydžio gaidys (angliško žodžio cock pagrindinės reikšmės vertimas), dar kiti gal gi vien iš principo ar kokiais kitais sumetimais.

Aš prie viso šito prisidėjau dėl to, kad man nepatinka, jog kažkas neatsiklausęs ima mano raštus ir juos rodo kažkur kitur. Paprašytas juos išimti, mūsų istorijos pagrindinis herojus – Laurynas Ragelskis – leido savo liežuviui neatsiklausti savo smegenų, kai atsakinėjo į paprastą prašymą. Dabar gi čia turi pasirodyti toks blogeris praeivis, katras internetuose įtariamas stojęs į nacionalistų pusę ir greit imsiąs eilėraščius apie pimpalus kartu su Laurynu kurt ir dar kitiems parazitams kompiuterius ir jų svetaines remontuot. Šitas veikėjas turėtų komentaruose pasakyt, kad aš, visą gyvenimą neslėpęs, kad už dyką siunčiuosi filmus, muziką ir kitą reikalingą inventorių, neturiu jokios teisės rėkaut prieš aną barzdotą skustagalvį.

Dabar laikas šiek tiek lyriškai nukrypti, kad suprastumėt apie ką aš čia kalbu. Kiekvienas iš mūsų gi visada turim savo mėgstamą komandą, kurią visada palaikom. O kai ji nežaidžia, palikom kurią nors kitą, gal šiek tiek mažiau patrauklią. Kaip kad ir “Lietuvos ryto” fanai palaiko “Žalgirį”, kai šitas žaidžia kokiame Europos krepšinio čempionate ir jame nedalyvauja vyrai iš sostinės. Taip jau yra ir tai, rodos, ganėtinai normalu.

Ir čia man reiktų išsakyt savo poziciją šituo reikalu, šiek tiek pasiremiant viršuj pasakytu principu – man kova su piratavimu, kopijavimu ir plagijavimu yra visai kaip koks krepšinio žaidimas. Kai pjovėsi Linkomanija ir LANVA, palaikiau pirmąją. Ne dėl to, kad neuždarytų trakerio, o dėl to, kad juokingais būdais ir dar juokingesniais pareiškimais LANVA bandė tai padaryt.

Ką visa tai reiškia? O gi maždaug tai. Jei LANVA ar kas nors kitas nori mane pričiupti už tai, kad darau kokį nors su autorinėmis ar dar bala žino kokiomis teisėmis susijusį nusikaltimą – jie turi teisę tai daryti LR įstatymais nustatyta tvarka. Čia yra situacija, kai į krepšinio aikštelę išeina kitos dvi komandos – aš ir LANVA. Nemanau, kad reikia aiškinti, kurią pusę palaikyčiau. Lygiai taip pat yra ir su Laurynu Ragelskiu – mes esam autoriai nepaisant to, kokį turinį kuriame, koks jis geras įdomus ir ar tas turinys turi bent menkutę išliekamąją vertę. Kad ir visiškai tokios nesąmones, kurias rašau aš – vis tiek jos yra mano. Šiuo atveju ir aš turiu teisę kovoti už turinį, kuris priklauso man ir kurį noriu rodyti visiems man priimtiniausia forma.

Čia yra mano pozicija. O tikslas paprastas ir visai nesiekiantis jokios žalos atlyginimo – aš tenoriu, kad mano visi įrašai būtų pašalinti iš blogoramos ir ten ateityje nebepasirodytų. Tik tiek. Nesu LANVA – išmislytų kosminių ir pačiais paprasčiausiais skaičiuotuvais nebesuskaičiuojamų sumų priteisti neprašau. Šituo irgi skiriasi visi blogeriai, kurie dalyvauja šitame teisiniame reikale, nuo LANVOS ir su lyginti gali nebent visiški dundukai. Čia kaip mašiną su girnapuse lyginti. Mat ratai ir girnapusė apvalūs.

Ir skyrelis įdomu…
… jei ponas Laurynas Ragelskis toks nekaltas ir atseit mes patys jam brukam ir vos ne verčiam publikuoti turinį, kodėl blogoramoje jau dabar yra pirmas įrašas, kuriame jis teisingasi?
… jei tyrėjas į buržujaus pareiškimą atsako, neva Laurynas Ragelskis teigia, kad iš pačio buržujaus blogo nieko nekopijuoja, o srautą gi jam tiekia “Feedsburner”, kas būtų, jei policijon pareiškimą nuneščiau aš, nes “Feedburneriu” nesinaudoju ir visą blogorama srebia tiesiai iš mano RSS srauto?
… jei gi Laurynas Ragelskis visgi yra toks šventas, kad tikriausiai net jo žmonai šventasis prasidėjimas nutiko, kodėl gi blogorama keliasi iš griežtai įstatymų paisančios Vokietijos serverių į visiškai tokiuose įstatymuose nesigaudančioje Ukrainoje stovinčius technologijos stebuklus?

Šitame reikale dalyvauja:
Mindaugas iš Commonsense.lt [Blogoramos Galas];
Jovita iš pinkcity.lt [Apie Lauryną Ragelskį ir jo darbus];
Artūras ir racas.lt;
Evelina iš maistasausims.lt;
Artūras iš komjaunimas.lt [Apie L. Ragelskį, bendruomenes ir lyderius]
Rima iš geramama.lt;
Alius iš uogadugu.lt [Normalėjame: vieni autorystės šventenybę kliedesiais vadina, kit - sodina];
Karolis iš karolis.pocius.lt [Tinklaraščių autoriai vs Laurynas Ragelskis];
Karolis iš uroboras.lt;
Mykolas iš kleckas.lt/blog/.

Atskiro paminėjimo vertas ir pono Rokiškio Rabinovičiaus netikėtas įsikišimas į šitą visą reikalą.
Antras Rokiškio įrašas apie abi puses. Ganėtinai taikliai, sakyčiau.
Kaspinuotis irgi netyli ir kaip visada su saldžiu cinizmo prieskoniu pasakoja savo nuomonę šituo klausimu. Sveikatos Kaspinuočiui!
Atsirado ir apie mieląjį praeivį šiek tiek informacijos – būtinai paskaitykit. Aišku, čia gandai, bet vis tiek ganėtinai taikliai.

Džiugu, kad apie tai nuomonę išreiškia ne tik tame sąrašėlyje esantys žmonės. Tikiuosi, bus smagu.

Šitas veikėjas irgi gavo tokį stilingumo apdovanojimą

Jei sąžiningai, tai niekaip nesuprantu, kokio velnio gavau apdovanojimą, kurio laimėjimo kriterijai išvis neaiškūs. Juk nebūna apdovanojimų už nieką, tiesiog už tai, kad egzistuoji. Netgi norint gauti anti Nobelio premiją reikia labai stipriai šūdo primalti – paprastiems šūdmaliams nepavyksta.

O dabar prie esmės – spėju, kad garsioji fyfačka nebeturėjo kam jo duot, ar bent jau niekaip nesugebėtų paaiškint kuo šitas blogas stilingas, tačiau davė. Aš apie apdovanojimą – šiaip tai ji neduoda. Prašiau.

Kaip ten bebūtų, kažkas sumąstė, kad gavus tokią garbę reikia išduoti iš ko jis atlėkė (išdaviau keliomis eilutėmis aukščiau, jei nerandat, sakykit, parodysiu pirštu), papasakoti kokius nors septynis dalykus (“Septyni virtieniai” tikriausiai tuos virtienius ir išvardintų!), išrinkti kam perduoti tokį titulą (ir vėl neaišku už ką, todėl renkam iš akies) ir jiems pranešti šitą žinią. Čia maždaug kaip Rokiškio blogų reklamos akcija, tik daug prasčiau.

1. Galiu maitintis labai vienodu maistu visą savo gyvenimą: esu visai laimingas, kasdien valgydamas koldūnus su mėsa, virtinius su varške, grybais, bulvėm ir šonine, dešreles su bulvių koše iš pakelių, picom, vištiena iš junk food skylių ir panašiai. Dėl to žmonai būčiau visai nereiklus maisto klausimais, svarbu, pusfabrikačius išvirtų.
2. Galiu klausytis tos pačios dainos kelias dienas iš eilės ir visiškai nepasileisti kokios nors kitos.
3. Moku labai greit nustoti bendrauti su bet kokio įdomumo žmogumi, jei tam atsiranda kokia nors priežastis. Ypač su internetiniais – kartą suerzinus, ištrinu iš visur visus to žmogaus kontaktus, visur visaip užblokuoju ir niekada daugiau su juo nebebendrauju. Taip išeina natūraliai, stengtis per daug nereikia.
4. Mėgstu namie išmėtyti ant grindų savo neplautas kojines ir ten jas laikyti iki kito skalbimo kas kartais pasitaiko, bet dažniausiai daug paprasčiau nusipirkti naujas kojines.
5. Daug kas sako, kad esu per daug geras žmogus. Aha, dažnai jau ir man taip ima atrodyt, nes padedu žymiai daugiau žmonių nei padeda man. Padedu net jei žinau, kad man nepadės ir tuo atveju, jei labai reikės. Tiesiog taip jau yra.
6. Turiu sukaupęs filmų kolekciją, kuriuos kartais prasukinėju, kartais pažiūriu tuos momentus, kurie filmuose man labai patiko. Tokių filmų, kuriuos laikau kompe tik dėl kelių akimirkų yra apie 30.
7. Moku gražiai nupiešti ramunę ir amerikiečių kareivį su bazūka ant peties. Ir nuogas panas piešiu neprastai. Bent jau tas dalis, kurios nėra veidas.

O dabar pati neįdomiausia dalis – šitas baisiai brangus ir svarbus apdovanojimas, kurį nėra gėda net į savo CV rašyt, keliauja pas Rokiškį, Macingą ir Kaspinuotį.

Atsiprašau, kad nepaminėjau kitų, kurie manote, kad esate verti gauti šitą ir visus kitus labai ypatingus apdovanojimus. Galite susigalvoti savo paties ir pasidovanoti. Dėl nepaminėjimo priekaištus galite išreikšti komentaruose, tik turėkit omeny, kad man ant tų priekaištų nusišikt.

Kadangi mielas Rokiškis sugalvojo sau pasidaryti labai nekuklią savireklamos kampaniją visiškai dykai, galvojau imt šakes ir eiti jo ieškoti. Bet po to pamačiau, kad iš tų šimtų vis dar kažkiek rašomų blogų du su puse paminėjo ir maniškes nesąmones, už šitą reiškinį jo autoriui dovanoju ir pats biški prisidedu prie jo.

Rokiškį skaitau visai ne dėl to, kad rašo panašiu stiliumi, kokiu ir priderėtų rašyt stereotipiniam Rokiškiui. Gudrus žmogus, kuris moka pasiųsti nachui geriau nei bet kas kitas. Jei patinka rimtos temos smagiu stiliumi, rekomenduoju smarkiai.

Kaspinuotį pradėjau skaityti nuo tada, kai ji pasigyrė, jog neturi papų. Labai daug cinizmo, kokį aš ir mėgstu. Bene priimtiniausia ir rašymo maniera nūdienos blogosferoj. O šiaip gi sakiau visada, kad čia jau skonio reikalas tie papai.

Vieną tokį Džiugą mėgstu nuo tada, kai jis kažkada “Naujojoje komunikacijoje” parašė straipsnį, kuriame kažką lygino su tarp aukštų sustojančiais arba nesustojančiais liftais. Nustojau skaityt tą žurnalą po to, kai jis pasidarė lyg koks reklaminis lankstinukas, užtat labai apsidžiaugiau radęs jo asmenybę daug priimtinesnėje erdvėje.

Kodėl skaitau pasivaikščiojimus tvoromis, nesu tikras iki šiol. Nerašo apie kažką konkretaus ar apie kažką, kas man realiai būtų įdomu, bet vis tiek kažkaip lieka tarp tų, kuriuos mėgstu labai. Gal kad pikta kaip velnias.

Nekalbadienį skaitau tik dėl to, kad rašo neįtikėtinai smagiai net apie tai, kaip nusilaužė nagą ar nusipirko dar vieną suknelę.

Per daug rimtų žmonių nemėgstu, todėl Common Sense yra vienintelis rimtas dalykas, kuriuo domiuosi. Kad ir kokią nuobodžią temą begvildentų, prisiverčiu iki galo perskaityt. Rimti vyrai rimtiems vyrams, o nerimtoms moteriškėms geriau skaityt Nekalbadienį.

Komjaunimą pradėjau skaityt nuo tada, kai pradėjo rašyt pakaitalą Džiugo pagimdytoms ir po to numarintoms blogoramoms. Po to susidomėjau ir dėl įrašų apie internetą.

Buržujų kažkas kažkada rekomendavo kaip piktą žmogų, kuris išmano politiką. Nežinau kiek jis išmano, nes aš tai neišmanau apie tai nieko, bet smagiai ant valdžios ir kitų neaiškių asmenų pakapoja.

Ciniko Roberto blogas. Manau, daugumai žinomas reiškinys. Tik kad, rodos, Tadas Vidmantas išsisėmė čia. kaip ten bebūtų, laukiu naujų įrašų.

Pukomuko trumpi įrašai apie internete vykstančius smagumus. Šitą patariu užsiprenumeruot visiems, kurie bent kažkiek domisi tuo. Angliškai čia.

Ričardas Šmaižys rašo irgi apie internetą, kompiuterius, kompiuterius, kompiuterius ir internetą. Tik čia jau lietuviškai. Produktyvus žmogelis.

Niekada per daug čia nesigyriau, kad man patinka PHP, MySQL ir visokios kitokios panašiai sudėtingos sąvokos, todėl skaitau ir SkaitykitIT. Labai naudingas man.

Fwdemails – mėgstamiausias mano angliškas tinklaraštis, kurio toks subtilus ir švelnus humoras mane ne taip jau ir retai priverčia nusikvatoti balsu. Tik atnaujinamas taip pat retai kaip ir maniškis.

Rodos, panašiai tiek skaitau, kai turiu laiko. Yra ir daugiau. Nepaminėjau nė vieno, kurie neparašė nieko per paskutinį pusmetį. Gal atsigaus kada ir kitais metais per dar vieną Rokiškio savireklamos akciją paminėsiu.

Blogerio deklaracija

Aš esu blogeris. Tai reiškia, kad dalinuosi savo mintimis, žiniomis, patirtimi ir klaidomis su daugeliu žmonių – visais tais, kurie dėl kokių nors priežasčių aplanko mano blogą. Aš neretai klystu, aš esu tik žmogus, tačiau visvien stengiuosi padaryti kažką gero – bent jau dalintis už dyką su kitais tuo, ką turiu – ta pačia patirtimi, žiniomis, mintimis, klaidomis ir nuomonėmis. Todėl aš skelbiu savo deklaraciją.

Tai ne tik mano deklaracija. Išties, visa ši deklaracija – tai tik mintys, kurias dažnai tenka išgirsti iš kitų blogerių. Tai mintys, kurias išsakė ir didžiausi blogosferos metrai, ir daugybė mažiau žinomų autorių. Tai mintys, kurios kilo iš diskusijų su kitais blogeriais. Tai ir mano mintys. Mintys apie tai, ką gali daryti blogeris, ką jis duoda kitiems, ko jis tikisi iš kitų. Išties gavosi visai nedaug… Vos keletas punktų.

Man svarbios atgalinės nuorodos

Man negaila mano parašytų straipsnių – imkite juos. Galite dėtis į savo interneto puslapius, jei jie jums patiko, jei jie gali būti įdomūs jūsų skaitytojams. Tačiau aš esu aš, aš esu straipsnio autorius, todėl aš noriu kelių paprastų dalykų – nuorodos į savo blogą ir į straipsnio originalą. Tikros pilnavertės nuorodos, o ne kažkur paslėpto parašymo kad “Autorius – Kažkasten Kažkurten”. Aš esu blogeris, tai reiškia, kad aš esu ne Kažkas Kažkur, o konkretus blogeris, kurio blogas turi adresą Internete, kurio straipsnis irgi turi adresą Internete. Todėl nuorodos į mano blogą ir straipsnį iš perpublikuojamo straipsnio – tai besąlygiška sąlyga. Ir ją juk lengva įgyvendinti, tiesa?

Nuorodos straipsnyje – tai straipsnio dalis

Jei aš įdedu nuorodas į kažką savo straipsnyje, noriu, kad ir šios nuorodos būtų išsaugotos tiksliai tokiame pavidale, kokiame buvo. Nuorodos – tai lygiai tokia pat straipsnio dalis, kaip ir kitas tekstas. Jei aš įdedu nuorodą, o ją kažkas pašalina – tas kažkas sugadina mano tekstą. Aš neleidžiu perpublikuoti savo tekstų, jei šalinate iš jų nuorodas, jas keičiate ar pridedate krūvas savų, visiškai disonuojančių su tekstu. Aš leidžiu perpublikuoti savo tekstus tiksliai taip, kaip jie buvo paskelbti mano bloge. Su visomis nuorodomis, nes nuorodos – tai teksto, internetinio teksto dalis.

Straipsnis yra straipsnis, o ne redaktorių žaislas

Taip, man negaila dalinti savo tekstų. Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti. Nesumalti į kažką neaiškaus, prisidengiant kažkokiais “mes paredagavome, kad atitiktų VLKK” ar dar kokiais nors išvedžiojimais. Jei aš padariau klaidą – tai mano klaida. Gal būt, netgi sąmoninga. Jei aptikote rašybos klaidą ir galvojate, kad tai mano žiopla klaida, kurią norite pataisyti – žinoma, kad galite tai padaryti. Bet susitikrinkite su manimi, prieš publikuodami. Tai juk paprasta.

Elementarios etikos normos

Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms.

Deklaracijos reziume

Tokia paprasta blogerio deklaracija. Tai ne tik mano deklaracija. Aš tik užrašiau tai, kas sukasi daugelio galvose. Jei esate blogeris, su ja sutinkate – imkite ją ir skelbkite. Jei perpublikuojate blogerių straipsnius – laikykitės jos. Juk tai paprasta – dėti atgalines nuorodas, negadinti nuorodų tekste ir patį straipsnį išlaikyti tokį, koks buvo originalas.

Va šitokią deklaraciją sugalvojo Rokiškis.

Ne, čia nebus krūvos kaltinimų, skirtų populiariausio tinklaraščio Lietuvoje autoriui Džiugui. Tai paprasčiausias faktas – jis blogosferą numarino tiek pat, kiek ir padėjo jai užaugti. Ar dar pamenate blogoramą? Tais neatmenamais laikais, kai Džiugas pradėjo atrinkinėti jam vertus dėmesio įrašus ir juos viešai skelbti, gi nebuvo tiek daug tų tinklaraščių, kiek jų atsirado po to. Kiek iš mūsų, paskelbę naują įrašą, nesitikėdavo kitos dienos vakare pamatyti šmaikščią nuorodą į tiek nedaug laiko pareikalavusį kelių eilučių tekstuką. Manau, visi. Ir didžioji lankytojų dalis ateidavo būtent iš tų blogoramų. Bet gi sako, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. O ta pabaiga beveik visada ateina žymiai anksčiau nei norėtume. Blogoramos liovėsi mus reklamuoti, populiarinti, o alternatyvos kaip ir neatsirado. Tiksliau, neatsirado jokio entuziasto, kuris vien iš idėjos imtųsi kasdien tai daryti. Ir tikrai čia nėra dėl ko kažką kaltinti, nes man jau ir maniškio 70 RSS srautus parnešančio skaitytuvo per akis, ką jau kalbėt apie kelių šimtų kasdieninį skaitymą ir sisteminimą…

Kažin ar kas nors beskaitant pirmą pastraipą pagalvojo, kad aš ne visai teisingai kalbu ir blogosferos alternatyva yra? Jei ir pagalvojo, tai greičiausiai turėjo omeny blogeriai.net dienos įdomiausius. O taip, šita svetainę gali būti lygiai tokia pat naudinga naujų įdomių blogų paieškai, bet jokiu būdu man niekada neatstos Džiugo blogoramų. Esu daugelį kartų buvęs tiek Džiugo komisiją perėjęs, tiek blogeriai.net įdomiausius patekęs. Ir čia jau rasim antrą faktą – norint patekti į blogoramą, tekdavo išties pasistengti ir parašyti kažką įdomaus, naujo arba bent jau kitaip apie tą patį, o norint patekti į blogeriai.net įdomiausius, tereikia parašyti įdomią antraštę, o turinys gali būti visiškas šūdas. Netikit?

Žiūrėkit, šios dienos įrašų blogeriai.net ne tiek jau ir daug, visgi savaitgalis, o tokiomis dienomis lietuviai geria. Ir čia geriausiai pasimato labai erzinantis dalykas. Taip, šiandien nutiko katastrofa – nukritus lėktuvui žuvo Lenkijos prezidentas ir dar ten kažkiek valdžios asmenų. Bet tai kokio velnio apie į tinklaraštį, kuris mano galva turėtų būti visiškai kitoks dalykas nei naujienų puslapiai, arba nukopijuoti lygiai tą patį arba vos vos pakeitus parašyti tą patį? Ryt blogeriai.net įdomiausiuose ir bus šeši iš dešimties įrašų apie tai, kad mirė tas, kuriam beskrendant kažkas nutiko ir nepavyko nusileisti. Juolab raginimai gedėti, kai kitomis dienomis atvirai reiškiama jei ne neapykanta, tai bent lenkų tautos link nukreiptos neigiamos emocijos. Pagalvojau, gal ir man nukopijuoti iš kokio “15 minučių” kokį straipsnį siekiant populiarumo…

Kaži kodėl niekas neparašo apie tai, kad kokioj Argentinoj ar Kanadoje žuvo daugiau žmonių? Ar dėl to, kad tie žuvę žmonės buvo ne prezidentai, ministrai, o tokie pat paprasti žmonės kaip MES? Na taip, suprantu, kad tie kitokie nei mes, tie geresni, visada buvo daug įdomesni ir daug vertingesni žmonės. Gal net reiktų žodį “žmonės” rašyt didžiąja raide, betgi blin, kiek galima? Nors gal čia tik aš toks ir mano kolegos lenkai tokie. Gal iš tiesų Lenkijos tų svarbių asmenų žūtis kur kas didesnio masto nei rugsėjo 11-osios įvykiai Amerikoje, kai tiems bokštams sugriuvus mirė keliasdešimt tūkstančių žmonių, bet Lietuva kažkodėl taip nesriūbavo. Nors kurgi, ten dvyniuose prezidentų tai nebuvo, ar gi ne? Kaip sakoma, už viena nemuštą dešimt muštų duoda.

Nežinau kaip reiktų tai aprašyti, jei anais gerais laikais norėtume prasmukti pro Džiugo atranką. Jei išvis būtų įmanoma su tokia naujienų tinklalapio tipo įrašu tai padaryti. O tam blogeriai.net užtektų parašyti “Ar jau matėt tuos papus?” ar kokią panašią antraštę, o turinys jau nesvarbus, ir jau tapsime topų topais. Jei netiki, pabandyk. Paimk anglišką tekstą, pasinaudok “Google” verimo įrankiu ir išversk tekstą į uzbekų kalbą, tada iš jos į danų, o iš danų į lietuvių. Tada būtent tokį tekstą paskelbk kaip įrašą, vietoj iliustracijos įdėk nuogos Pareigytės nuotrauką, o antraštei pasirinkt štai tokią eilutę – “Lietuvoj pradeda kilti atlyginimai”. Sėkmė garantuota – vakare jau būsi tos dienos įdomiausių sąraše.

Lygiai taip pat siekiant populiarumo galima kopijuoti naujienas iš naujienų portalų ir skelbti juos savuose tinklaraščiuose. Tarkim, tave domina kompiuteriai, internetas ir panašūs dalykai. Ir imk kopijuoti visas naujienas iš eilės. Jei nukopijuotum bent penkias naujienas per dieną, sudarytum nemažą tos dienos blogeriai.net surenkamų įrašų srauto dalį, lankytojai pilsis kaip iš kibiro ir kris tau po kojom. Juk jei jau imam kopijuoti naujienas, tai dar nereiškia, kad esam naujienų puslapiai, gi naudojam “WordPress” ar kitą bloginimo agregatą, o tai jau automatiškai bet kokius tipo turinį daro tinklaraščiu, tad nereikia baimintis, kad akylai tai stebintis blogeriai.net administratorius mus pašalins.

Dar galima daryti kaip Karolis – rašyk savo tinklaraštį, jei radai teminę nišą, rašyk įrašus kitame tinklaraštyje. Tačiau visada apie tai paskelbk ir savame. Parašyk “tokiame ir tokiame tinklaraštyje parašiau naują įrašą”. Apie tai paskelbk dar ir Twitter bei Facebook srautuose. Kai susilauksi begalės lankytojų, trink neigiamus komentarus visada. Nesvarbu ar tave kritikuoja teisingai, ar šiaip kažką neigiamo sako. Tai vadinasi “komentarų moderavimu”. Iš pačio Karolio tai sužinojau. Teigiamas įvaizdis visuomenėje – svarbiausias.

Anie man keisti tiek pat, kiek aš aniems keistas. “Navatnas”, kaip močiutė pasakytų. Man tinklaraštis yra šiek tiek kitoks dalykas. Jei nusiperku mobilų, parašau savo nuomonę, o ne “HTC išleido Desire modelį, o jo techninės specifikacijos va štai tokios”. Fuck, bet toks šūdas man niekada nebuvo ir nebus tinklaraščiu, kuriame, mano manymu, turėtų būti asmeninės mintys, o ne kažkokie sausi iš kitur paimti faktai, kurie galbūt išvis atsirado tik dėl to, kad “seniai kažką rašiau, bet reikia gi kažką įmesti, nors nė velnio nenumanau ką”. Niekaip nesuprantu, o ir suprast nenoriu.

Mano tinklaraštyje yra mano asmeninė nuomonė, tegul subjektyvi, neteisinga, viską į šuns dienas išdedati, persunkta nereikalingos kritikos ir kitokio mėšlo, bet visgi, tai yra mano asmeninė nuomonė. Niekada nesiekiau populiarumo, nekepiau masiškai jokių įrašų ir man per akis užtenka tų 50 unikalių lankytojų per dieną. Rašau, kai noriu rašyti, keikiu tuos, kuriuos noriu keikti ir visai neimu galvon, kai kiti keikia mane. Ir skaitau aš tuos, kurie įdomiai mąsto. Protingai – tai dar nereiškia, kad įdomiai. Tų velniškai protingų žmonių yra krūvos, o va kažin kaip su įdomiais? Anksčiau tikrai tokių rasdavau daug pas Džiugą, kai anas turėdavo to brangaus laiko. O dabar jau tokių mažiau užtinku. Bet gal čia tik aš tą pastebiu ir gal čia tik man negerai? Gal rimtai čia tik aš toks neigiamas pasidariau?

Eternal Sunshine of the Spotless Mind

Kokiu pagrindu mes paprastai einam realybėj susitikti su virtualiais žmonėmis? Dažniausiai tai būna kažkokie bendri interesai, kažkokių bendrų pomėgių sutelktų grupių bendri susitikimai. Tokiu atveju netgi labai verta perkelti tokius žmonas realybėn. Niekada nežinai, kieno pagalba gali tau praversti, niekada nežinai, kam prireiks būtent tavo pagalbos.

Dar galima, kaip pavyzdį paimsiu seną mano situaciją, susitikti žmogų vien dėl to, kad pasiskolintume kokią nors įdomią knygą, kurią norėjome perskaityti arba kažkas rekomendavo, tačiau jos niekur neradom. Arba neieškojom. Tokios iš virtualaus pasaulio į realų perkeltos pažintys irgi naudingos bei smagios. Be to, kaip buvo mano atveju, gali peraugti į pusantrų metų pakankamai gražią draugystę.

Kitu atveju galima elgtis kaip paaugliams ir susižavėti kokia nors priešingos lyties asmenybe. Taip irgi buvo man. Susižavėjau visomis tos mergaitės charakterio savybėmis, telefonu kalbėdavomės valandų valandas. Jaučiausi kaip koks įsimylėjęs žmogus tuo pat metu jausdamasis kaip tikras kvailys. Bet kuriuo atveju, tai irgi gali būti priežastis susitikti, tikintis kažko didelio.

Dabar į galvą nešauna joks kitas susitikimo scenarijus, tačiau tikiu, kad jų yra gerokai daugiau nei šitie trys. Taigi, ar verta virtualius žmones perkelti į realybę? Pirmu atveju tikrai verta, esant progai, visada eisiu susitikt su bendrų pomėgių turinčiais žmonėmis. Ir visai nesvarbu, kad nejaukiai jaučiuosi, kai aplinkui yra daug nepažįstamų žmonių.

Lygiai taip pat, mano manymu, verta susitikti su žmogumi, kuris gali tau kažkuo padėti, arba tu jam gali kažkuo padėti. Kaip sakant, ranka ranką plauna. Jei kokia nors pusnuogė pana parašytų man, Arvydai, žinau, kad nusipirkau veidrodinį fotoaparatą, tačiau tau trūksta praktikos, einam, pafotografuosi mane, sutikčiau nedvejodamas. Kas žino, gal vėl tai peraugtų į kokius smagesnius santykius. O jei ne, būtų praktikos naudojantis tuo fotoaparatu.

Trečiu atveju, kai susižavima kitu asmeniu, yra daug skirtingų nuomonių. Dabar jau aš turiu ir savąją. Jei susižavimą iš abiejų pusių, vertėtų susitikti labai greitai, o ne laukti, kol pasitaikys geresnė proga. Kitaip viskas gali pasisukti priešinga kryptimi, nei buvo tikėtasi prieš tai. Ypač kai tas kitas žmogus ima rodyti du veidus. Tiksliau, kai visiškai nežino ko nori, o padėti apsispręsti neleidžia irgi. Taip yra daug kartų lipama į tą pačią upę ir lygiai taip pat sušlampama. Gaila, kad ne visi tai supranta ir mielai grįžta pasiimti savaitės laimės bei metų skausmo. Šiuo atveju susitikti neverta. Netgi, labai galimas dalykas, neverta tęsti ir virtualaus bendravimo.

Visi alpinistai nori surasti viršukalnę, kurios nebūtų niekas kitas radęs. Jie nesidžiaugia, jei viršukalne tenka dalintis dar su keliais alpinistais. Tikriausiai visi suprato, kad šitas įrašas yra apie tą trečią situaciją. Ir apie žmones, kurie sako vieną, o daro visai kitą. Gaila, kad patikėjau.

Prigęsta šviesos. Uždanga ima leistis. Komanda pradeda surinkinėti dekoracijas. Pro užuolaidos kraštą jau dairosi valytojas.

Nuo scenos nuleidusi galvą nulipa kalbėjusi nuoskauda. Tai buvo paskutinis spektaklis.

"Royal Hospital Chelsea, Inscription on the statue outside the hospital" by Colin Gregory Palmer

Iš pavadinimo, matyt, pagalvojot, kad kažkas keičiasi ir pradedu į šį tinklaraštį dėti labai jau asmeninio pobūdžio įrašus: kaip meilės prisipažinimai, atsiprašymai ir pan. Ne. Nieko panašaus. Šitam tinklaraštyje nepasakoju apie asmeninius išgyvenimus, tačiau nevengiu apie tai papasakoti kituose įrašuose, jei tie asmeniniai išgyvenimai tik pagyvina patį pasakojimą ar kaip nors kitaip jį praturtina. Tačiau taip nutinka ne visada, nes, kaip jau matot, viena jau dabar nupjoviau gerokai į šalį nuo to, ką noriu pasakyti.

O iš tiesų noriu pasipiktinti ir pakritikuoti kitus tinklaraščių autorius. Greičiausiai dauguma skaitančiųjų šį įrašą naudojasi blogeriai.net sistema, ką darau ir aš. Visi puikiai žinot, kad pagrindinis srautas tikrai būna nemažas ir ne visi perliukai patenka į dienos geriausiuosius. Tiksliau, kartais ten patenka tokie įrašai, kai juos sudaro po vieną anekdotą, o anekdotų svetainių niekada nelaikiau tinklaraščiais. Net jei jos veikia ant WordPress sistemos. Taigi, kaip minėjau, srautas didžiulis, o paskaityt tai norisi. O kartais norisi ne tik paskaityti, bet ir pakomentuoti: pagirti, pakritikuoti, pasiginčyti ar pasiūlyti nueiti į tą populiarią tolimą kelionę.

Tačiau susikuriu kartais su tokiu nepatogumu – jei perskaitau daug įrašų ir keliuose palieku komentarus, kartais pamirštu, kur jie buvo palikti. Dažniausiai taip nutinka, jei pakomentuoju ne nuolat skaitomus tinklaraščius. Ir jei autoriai atsako į mano komentarą, norėtųsi jį perskaityti, o gal ir dar kartą replikuoti. Bet užmaršumas to padaryti neleidžia.

Ir tik nedaugelis tinklaraščių turi kažkokią priminimų sistemą, kurią, tikriausiai, derėtų turėti visiems tinklaraščiams, kurie mėgsta komentarus. O aš tikiu, kad juos mėgsta didžioji dalis mūsų.

Aš naudoju Subscribe to Comments įskiepį, kuris kol kas atlieka savo darbą puikiai. Pažangesniems ir didesnį lankytojų srautą turintiems tinklaraščiams rekomenduočiau Intense Debate komentarų sistemą. Priešingai nei įskiepis, pastaroji sistema yra pilnai veikiantis komentarų tvarkymo įrankis. Kol kas aš jam per mažas.

Man smagu komentuoti. Tik leiskit.