Love and Hate by Michael A. Dale
Gyvenu standartiniame angliškame name – įėjus į namą iš lauko mus iškart pasitinka laiptai į antrą aukštą, kuriame yra vienvietis kambarys ir vonia. Tada yra dar vieni maži keturių laiptelių laiptukai, kuriais reikia užlipti einant į mano ar kitą kambarį. Jei kuris iš jūsų esat angliškuose namuose buvę, maždaug įsivaizduojat viską. O jei nesat, tai dabar bent jau numanot, kad girtam nueiti tualetan yra rizikinga.
O pasakoju tai todėl, kad aš esu žmogus, kurio siaubo filmai neveikia ir tokį pažiūrėjus naktį, uždegti visame name ryškias šviesas nebūtina, kai einu virtuvėn pasidaryt naktinio sumuštinio ar tualetan tų gamtiškų reikalų daryti (jei kas susidomės, apie pastarąją dalį galėčiau smulkiai parašyti). O jei jau esu toks žmogus, vadinasi, po namą lakstau visada visiškoje tamsoje. Na, gal ne visai visada – tik nakties metu, bet tikiuosi tai nesumenkina mano drąsumo ir didvyriškumo!
Ir beveik visada, kai tik lipu tais mažais laipteliais žemyn, užminu katei ant uodegos. Ne todėl, kad to norėčiau, o todėl, kad ji visada guli kaip tik ant pirmo laiptelio žemyn. Ir taip aš jos uodegą užmyniau jau bene pusšimtį kartų. O vakar po tokio eilinio griozdiško žingsnio, po kurio sekė įdomūs katės skleidžiami garsai, susimąsčiau. Gi nei aš po tiek sykių neėmiau saugotis prieš žengiant žemyn, nors ir kiek kartų po to sau žadėjau būti atsargesniu, nei katė ėmė gulėti kitoje vietoje nors, tikiu, ji irgi sau kaskart žadėjo susirasti saugesnę poilsio vietą.
Keisčiausia tai, kad bedarant savo naktinį sumuštinį (o taip, ne pas nykštukus eidamas vakar sutrypiau katę), pagalvojau, kad tiek mano, tiek mano ir katės elgesys labai primena standartinius žmonių santykius. Gi mes irgi pasižadam visokiausių dalykų, kai būnam nuskriausti. Žadam sau kitą kartą nebetikėti visokiais pažadais, būti atidesniais ar dar ką panašaus. O kai esam tie skriaudikai, irgi žadam sau, kad pasistengsim daugiau taip nesielgti, pabandysim pasikeisti, labiau atsižvelgti į kitų norus. Juk visi taip žadam, argi ne? Visi norim būti geresniais, kitokiais.
O ar pastebėjot, kad kad ir ką žadėtumėm sau, sunkiai sekasi pasikeisti? Gi dažniausiai netgi pamirštam tai žadėję sau ar kitiems. Kažkaip savaime vėl į mus grįžta tas naivumas ir mes vėl imam tikėti, kad niekas kitas negali mūsų nuskriausti, o mes negalim nuskriausti kitų. Ir vėl tampam tais mažais vaikais, kurie tiki gerumu iki kito karto, kai vėl nutinka sumauti dalykai, po kurių seka ta pati istorija – prisiekinėjimas sau, kitiems, dievui, po to grįžtantis vaikiškas naivumas ir tie patys gražų pasaulį matantys rožiniai akiniai.
Tikriausiai ne tik aš, bet ir kažkuris iš jūsų esat susimovę taip darbe ar santykiuose. Žinot gi, kad ne visi vizitai į boso (jaunesniems – į mokyklos direktoriaus) kabinetą būna malonūs, o po jų seka krūvos keiksmų link tų už nugaros sau uždarytų durų. Grįžtam namo, išgeriam kokią skardinę alaus ar ko stipresnio (jaunesnieji – stiklinę pieno), nueinam miegoti, o kitą dieną nebejaučiam pagiežos tam asmeniui ir vėl visas pasaulis atrodo spalvotas. Gal netgi daugiau spalvų atsiranda. Aišku, ne visada, ne visi taip greit viską pamirštam, bet vis tiek galiausiai ateina ta diena pas kiekvieną.
Dar lygiai taip pat tokie pat dalykai nutinka (frazę “nutinka dalykai” įsimylėjau perskaitęs nerealios cinikės Viktorijos blogą), kai mes su malonumu leidžiam atsinaujinti jau su žemėm sumaišytus santykius. Na žinot, jis ar ji susisiekia su mumis, pasakoja, kad gailisi, kad nori viską pradėt iš naujo. Ir mes patikim. Arba mes susisiekiam su ja ar juo, o tada lygiai taip pat pasakojam visokius gražius dalykus, kuriems dar vos tik ištartiems nelemta išsipildyti. Susitinkam, apsikabinam ir bandom įsivaizduot kaip viskas gražu, kaip dabar viskas bus kitaip. Bet nebūna. Niekada nebūna nei geriau, nei taip pat. Iš kokio šūdo išlipom, į tą patį vėl išsišiepę lipam. Ir vėl susimaunam.
Nesikeičiam nei mes, nei gyvūnai. Ir nesvarbu, kad ta katė miega ant kilimo ar tualete. Tai nedaro mūsų labai skirtingais. Va taip ir sukasi tas mūsų pasaulis.
Loading ...
Nesutinku. Keiciames ir dar kaip
Gal ne visi ir ne i gera, bet tikrai keiciames.
Kaip Kaspinuotis žemiau esančiam komentare paminėjo, ne kosmetinius pasikeitimus turėjau omeny. Tu gali mesti rūkyti, gerti, gali nustoti pirkti ružavus megztinius ar nustoti landžioti po porno svetaines, bet jei gimei naivus, šito nebepakeisi. Mes nesikeičiam, galim tvardytis, versti save daryti kažką kitaip, bet tai ir tėra savęs dulkinimas, o ne pasikeitimas.
Eugenijau, tie pokyčiai niekada nebūna esminiai. Jeigu žmogus buvo savanaudis, jis ir liks savanaudžiu, buvo lengvatikis – toks ir bus. Galima keistis minimaliai, bet visiškai niekada nepasikeisi.
Kazkaip per daug abstrakciai abu kalbat
Keistis galima ir to nepaneigsi. Apie visiska pasikeitima as nekalbu – zmogus ne transformeris.
Kažkaip per daug nekonkrečiai kalbi
Įtikink mane, kad žmonės keičiasi, patikėsiu, o kol kas tikiu posakiu “lenk medį kol jaunas”, ne iš oro tokie posakiai gi atsirado. Be to, nesu gyvenime matęs nė vieno žmogaus, kuris sugebėtų keist kažką daugiau nei kasdieninius įpročius. Ir tai per šikną save dulkindamas.
Nesiruosiu nieko tikint, man jokio skirtumo ar tuo kazkas tiki ar ne.
O paciam siulyciau maziau ta “saves dulkinima” naudot…
Kazkaip dviprasmiskai skambet pradedi
Niekada nebijojau vartoti stipresnių posakių
Žiaurūs čia jūsų susirašinėjimai po įrašu, neprisidedu. Man kažkaip idomiai nuo pat pradžios visai kita idėja ar pagrindinė mintis rutuliojasi, remiantis kertiniu realybės faktu – kad Arvydas užlipa ant katės uodegos kaskart, eidamas iš kambario, o ji visgi ten visada guli.
Ar niekada nesate girdėje apie tokius santykius tarp žmonių, kur kažkuriam ar net abiems tam tikra kankinimo(si) išraiškos forma kelia pasitenkinimą?… Jau supratot, kur lenkiu
Man čia atrodo labai susiję: Arvydui užlipimas ant katės uodegos ir jos kniaukimas po to galbūt suteikia jausmą, kad jis tikrai namie, ir nors sąmoningai siekia taip daugiau nebedaryti, bet pasąmoningai jam tai patinka, o katei gal savotiškai malonus toks šeimininko dėmesys (ypač jei šiaip to dėmesio ji gauna mažiau ar niekada iš jo), juk nieko iš esmės tai uodegai nenutinka.
Kas suponuoja tokio tipo santykių atsiradimą tarp žmonių, sunku pasakyti. Kartais tai gali būti įtakota nepagrįsto kaltės jausmo, kurį siekiama “išpirkti” savanoriškai kenčiant kažkokį pažeminimą. Kitu atveju lemtinga patirtis gali būti atsinešta iš vaikystės, namų, kur vyresnieji broliai/sesės nesielgė visada garbingai, ar tėvai priekėsi tarp savęs, ar tiesiog įsivaizdavimas, kad “taip ir turi būti”. Ir dar milijonas priežasčių, kurių visų tikrai nežinau. Visgi realybėje esu mačiusi ne vieną tokių santykių pavyzdį, kur vyrauja tikrai ne lygybė ir tikrai ne gerumas, bet kažkodėl…. visiems gerai.
Gražios jums antros Velykų dienos!
Nesu tikras, kad katei tai patinka, nes po to lekia kaip raketa tolyn! O ir dėmesio šviesesniu paros metu iš manęs jai tikrai netrūksta. Vakar pabandžiau neužlipt ir pavyko
O tu ar norėtum tokių santykių? Aš nelabai. Ir džiaugiuosi, kad realybėje kol kas neteko sutikti daug tokių porų, kuriose santykiuose tos nelygybės būtų bent kažkiek per daug.
Dėkui už komentarą, rašydamas jį, šikta kryptimi visai nepagalvojau. Ir net neabejoju, kad ir ateity nebūčiau apie tai pagalvojęs.
Keičiasi visi. Ir gali keistis, jei tik jie nėra visiški egoistai ir bent kiek atsižvelgia į kitus. Ir tai nėra tik savęs apgaudinėjimas, ar kaip tu sakai, savęs dulkinimas, tai tiesiog pagarba kitam, kad atkreipi dėmesį ne tik į savo poreikius.
O apie tą medžio lenkimą, beabejo, kad kuo jaunesnis, tuo lengviau jį ‘auklėti’, bet nereiškia, kad suaugęs žmogus – prarastas reikalas.
So, kai kurią nors naktį neišsikentusi katė įkas ar stipriai įbrėš tau į koją, manau prisiminsi:)
Esu optimistas, todėl tikiu, kad man ta katė niekada neįbrėš! Ir nepaisant mano optimizmo, neužsidedu rožinių akinių, kad matyčiau pasaulį gražesnį nei jis yra iš tiesų. Žinai ką reiškia žodis “charakteris”? Va jo tu tikrai nepakeisi. Gali pakeisti tai, kas turi vardą “įpročiai”. Tik tiek. Nors kartais ir to tik tiek užtenka, kad atsirastų beveik naujas žmogus. Bet charakteris yra paveldimas, kaip ir kai kurios ligos, išvaizda. Kosmetikos gali prisivaryti kiek tik nori, bet po ja vis tiek lieka ta pati išvaizda, argi ne?
Tai, pagal tave, viskas, kas savy gali būti keičiama – įprotis, o ko negali pakeisti -
charakteris? Nop…
Pagal save sprendžiu, kad charakterio bruožų iš gimdytojų paveldim maždaug 1/2. Likusią dalį nusilipdom patys per visą gyvenimą, būdami vienoje ar kitoje aplinkoje, bendraudami su įvairaus plauko žmonėmis. Išmokau nusileisti, išmokau pripažinti kitų tiesas, savo klaidas. Ir čia ne įpročiai
Kažkodėl abejoju, kad prieš nusileidžiant nebėra tų ankstesnių jausmų, kurie stumdavo pirmyn kovoti už tas savo tiesas
pamenu, visokiose santa barbarose ir marimar vieni kitus cinikais vadindavo. tai čia, matau, į kompaniją:)
o katės – kerštingi gyvuliai. nesibaigs tau geruoju tos naktinės pramogos, oi nesibaigs.
Na, duokdie, tavo balsas tiesiai į dangų…