Pasėdėjimas ant to pačio suoliuko

Kartais taip jau nutinka, kad ateina pavasaris. Ne tik tie papildomi laipsniai, kurie leidžia ryte einant į darbą tiek daug neapsirengti ar į kitus mažiau apsirengusius seilę pavarvinti. Su tuo pavasariu kartais ateina ir kažkoks kvailokas džiaugsmas. Sakau kvailokas dėl to, kad dažniausiai taip ir nebūna aišku, kodėl tas džiaugsmas atėjo ir būna tokių nejaukių situacijų, kai pagauni save besišypsantį visiškai be jokios priežasties. Tokiais atvejais tenka dar nejaukiau apsidairyti su viltimi, kad dar niekas dar neįsistebeilijo į pavasario nepaliestus dantis. Durniausia tai, kad po kelių akimirkų ir vėl pamirštami tie dantys, aplinkiniai, jų nuomonės, ir vėl atsiranda tokia gana kvailoka, bet gana nuoširdžiai atrodanti šypsena per pusę veido. Tokios jau nepadirbsi. O ir reikalo tam nėra.

Instinktyviai sulėtėjus žingsniams galvelė dairosi, sukiojasi ratuku, visus palydi. Smagu iš dalies. Ir niekaip nedingsta ta maža šypsenėlė, prisiminus, kad prieš metus lygiai ta pačia gatvele buvo žingsniuota. Lygiai taip pat sulėtintu žingsniu. Tikriausiai vienintelis dalykas, kuris skiriasi, tai paprasčiausiai mintys. Anksčiau gi galvoje sukosi, “oho, kaip čia gražu ir žalia… o gal žalia ir gražu…” Dabar gi irgi panašiai, tik vietoj grožio paieškų galva užsiima skirtumų paieška. Praėjo beveik metai nuo to laiko, kai pirmą kartą buvo dairytasi toje pačioje gatvėje į tuos pačius namus. Vėl net nesusimačius prisėdama ant suoliuko. Ten, tam kampely netoli “speaker’s corner” – geram vėjui pučiant juos galima kuo puikiausiai girdėti.

Ir va su ta nauja šiluma ir keistu džiaugsmu ateina suvokimas, kad ne aplinka pasikeitė. Pasikeitė požiūris į tą aplinką. Plačiai atmerkus akis vis dar galima akies kampučiu pamatyti tokį pasaulį, koks buvo tada, tais jau neatmenamais laikais. Turiu omeny, prieš metus. Beveik prieš metus. Tada belieka pasipurtyt, nes tuo akies kampučiu žiūrėti taip nepatogu čia. Toks jausmas, lyg akys būtų kitokios – tarytum svetimos. Ir vėl apsidairoma. Tikimasi, kad niekas nepamatė to praeities žvilgsnio. Nemylimos čia tokios akys. Ir laimingi tie, kuriems pavyko jas pakeisti…

Mūsų akys įpratusios prie šviesių spalvų, tamsios spalvos netinka joms. Prieš tuos metus čia atrodė kaip naktį. Dabar lyg ir apsipratusios akys jau mielai dairosi į visas spalvas ir nebeteikia pirmenybės šviesai. Kaip sakė Remarkas kažkada seniai seniai: “Šviesa nešviečia šviesoje. Tebūnie palaiminta tamsa, kurioje galime matyti šviesą.” Labai gražiai pasakyta, bet tai netinka žmonėms. Kad ir kaip galbūt kartais norėtųsi, baltos spalvos žmonija nepasidaro baltesnė jei aplink parodoma ir ta tamsesnė žmonija. Per metus akys taip įprato prie to, kad dabar gali lygiai taip pat žiūrėti į tamsos akis, kaip anksčiau buvo žiūrima į šviesią pusę. Ir nejučia susimąstai, o ar tikrai bent kažkiek ta šviesa geresnė už tamsą… Ne veltui Skype (hug) šypsenėlė yra mielas meškutis. O jis gi rudas!

Keisti tokie pasigalvojimai sėdint. Toj pačioj gatvėj, kuria buvo žingsniuojama tiek kartų. Viena kryptimi visada tas pats tikslas laukė – paprastutis darbas. O va kita kryptimi laukė namai. Vis kitur. Didelis tas Londonas. O geriau pagalvojus, galima pamanyti, kad ne Londonas čia didelis, o mūsų namai dideli. Pagraibalioji kišenę, paimi piniginę, pavartai, netgi atidarai, jei daugiau drąsos yra. O ten – nieko naujo – kokie dvidešimt svarų. Akys vėl apsiniaukia vos tik prisiminus, kad dar aną savaitę banke stovint eilėje buvo pagriebtas lankstinukas, kuriame pasakojo kaip čia paprasta būsto paskolą pasiimt. Tereikia bent dešimt procentų sumos surinkt. Akys apsiniaukia dar labiau ir iš vis dar atvertos piniginės traukiam vieną dešimtuką. Paslėpsim vėliau kur nors namie, kad neišleistume. Čia maždaug ateičiai: namui, butui, palapinei. Koks skirtumas kam. O kol nėra, tenka mokėti bobutėm nuomą. Kas savaitę daug tokių popieriukų reikia atiduoti už galimybę pernakvoti. Šį kartą akys skaidrėja prisiminus keliavimą. Ne tokį didelį kaip kiti kad keliauja. Vietoj čia keliaujama. Va prisiminus… Greenford, Walthamstow, Prince Regent… O ir dabar vėl lagaminas paruoštas jau. Laikas. Nestovi laikas, negerai ir mums stovėti. Juolab, kad tokia išeivio dalia. Ir įpranti taip pamiegojęs vienur, atsikelti ir ruoštis kelioms nakvynėms kitur. Pameni K-Pax? I have no home.

Tos tokios vietinės kelionės yra smagu. Tik sunku – tris lagaminus tempiami urzgia. Bet laikas ne tik raukšles ant kaktos piešia. Dar jis atneša ir kitokius prioritetus. Va su tomis dažnomis kelionėmis imamasi labiau spaustis. Vėl pažiūrima į tą piniginę – nelabai kur ir bėra spaustis su tokiu banknotu. Savaitei jis visai gi. Ir taip prisipildo širdis išdidumo, pagalvojus, kad dar ne su tiek galėtume! Mintys vėl grįžta prie pusiau sukrauto lagamino. Kažkada gi būtų reikėję dar du pakuoti, o va dabar viskas į vieną telpa. Net gražu pažiūrėti – visas gyvenimas dabar telpa į vieną nedidelį lagaminą. Ir vėl atsiranda ta kvaila šypsena. Kiti du lagaminai gyvenimo iškeliauja kitur. Viskas ten materialu – tas didelis didelis stalinis kompiuteris. Keli rūbai. Keliauja pas kažką, kam to reikia labiau. Keliauninkams gi svarbu mantos dydis, tad pakeitus stalinį į nešiojamą Compaq Presario tos mantos vertė ir smagumas išauga per pus. O gal net dar daugiau! Ir visai nesvarbu, kad prieš tai principai teigdavo, kad “tik per mano ar kieno nors kito lavoną turėsiu laptopą – šūdas jie – desktopinis geriau!” Bet keliauti tai reikia…

Tik kur keliauti? Anksčiau gi kiekviena kelionė reikšdavo “tolyn”, o tas tolyn dažniausiai būdavo nuo tolyn nuo draugų. Dabar tai nebe taip aktualu, nes draugai keliauja visur su tavim. Net gi tie, kuriems numini koją, tampa “sorry, my friend”, “oh no, my friend, it was my fault”. Ir pajunti džiaugsmą, kad radai kažką, kuris tavim pasitiki, tave draugu laiko… Visur jų yra, tad nustojama prie naujųjų žmonių prisirišti. Lieka prieraišumas tik istorijai, vietoms, kuriose net dilgėlės atnešdavo džiaugsmo, žmonėms, kurie nenorėjo iš tų žolelių imti džiaugsmo. O naujieji… Retai kada priartėjama arčiau. O tie keli, kurie pateko, priėjo ar buvo prinešti, irgi keliauja. Smagu keliauti visiems. Keliauninkų miestas, kuriame tiek daug lagaminų.

Apsiniaukia dangus – dar vienas vietinis smagumas. Jis apsiniaukia kada tik nori, prieš tai nerodęs jokių ženklų. Bet jau ir prie to priprasta. Keičiasi visgi čia požiūris. Priprantama prie kitokių nei patys, nuolatinio gyvenamosios vietos keitimo, stengiamasi patapti mobiliu, o kažkam užlipus ant kojos, bandyti įrodyti, kad tai ne jo, o mūsų kaltė. Ką gi, papurtom galvą – laikas pasikelti nuo suoliuko – nesinori pavėluoti į darbą. Nors… Kai tiek cinizmo, kodėl gi ne, a?