Ne visada teisingi skaičiai

Vakar apibariau Kęstutį, kad pažadėjęs rašyti savo blogą, nė per nago juodymą nepajudėjo pirmyn, o pažadas judėti taip ir liko naujausiame įraše. Sakė, pasitaisys. Ir beveik pasitaisė. Parašė apie šitą pavasarį, kai aplinkui visur žalia, o pasivaikščiot nėra su kuo. Kaip tai nėra su kuo? Reikės vėl bartis. Gi mokosi KTU, o ten panų tai pilna. Juolab, kad atsiuntė porą nuotraukų, kuriose jis vien tokiais šeimyniniais bemūvintis pusnuoges panas čiupinėjo lyg ir cementofkėj ar panašia proga. Tai negi nepasiėmė telefono numerio ir dabar vat bebūdamas gilioj depresijoj paskambinti ir papasakoti, kaip labai jis nori jai parodyti, kad Kauno atominės elektrinės kairiojo blogo esančių krūmų pačioje tankmėje auga neregėtai minkšta žolytė? Nebent jis pasisarmatyjo ir nepaklausė nei vienos numerio… Cha cha!

Net mūsų vienas supervaizorius, kuris 29 metus buvo skaistus, o neseniai sau pasidovanojęs prostitutę, perpus atjaunėjo, sugebėjo pirmą kartą paprašyti panos telefono numerio. O ta, dabar jau vargšiuke ją reiktų vadinti, davė. Sakė, nebeatsigina dabar jo.

Ką gi, pasiimkim Kęstučio pasivaikščiojimo pavyzdį. Tarkim, kad vieta nėra svarbi ir tik mūsų šitas kaltininkas pirmiausiai paną vestųsi į krūmus (Agnei priimtiniau būtų miškas, reiks duot Kęstučiui jos numerį). Mes pabandytume ją nusivest kitur. Belieka turėti tą numerį ir paskambinti kažkam.

Vėlgi tarkim, kad žinom labai dailią paną, kurios vardas galėtų būti Deimantė (nežinau nei vienos panos tikiu vardu, tad tiks), kuri turi kokius 90 centimetrų ties klubais, 60 cm ties liemeniu ir kokius 138 cm aukščiau. Atseit, ledinė. O blogiausia šitame pavyzdyje tai, kad mes jos telefono numerio neturim, bet ohoho kaip norėtume turėti. Galima atskirti keturis skirtingus būdus jam gauti.

Pirmas būdas, jei neturim pakankamai naglumo, tai kažkokiu būdu pavogti jos mobilų telefoną ir tiesiog sau paskambinti. Tada jau žinosi jos numerį. O kai grąžinsi telefoną ir pasakysi, kad jį radai, dar ga ir kokią simpatiją pelnysi. Arba nosin duos, jei pamatys neištrintą paskutinį rinktą numerį.

Antras būdas yra tinkamas, jei šita didžiaturtė Deimantė yra jūsų kolega ar bendradarbė. Tokiu atveju galima nueiti į raštinę ar ofisą ir paprašyti jos asmeninio telefono numerio dėl kokios nors priežasties. Kad ir dėl kokių tai neva pamestų raktų. Nes mes gi labai geri ir norim jai asmeniškai juos grąžinti. Ofise ar raštinėj senos moterytės tik palinguos galvomis, supratusios kodėl gi taip nori pats… Ir duos, esu tikras. Šventas reikalas gi, prisimins tuos laikus, kai pačios jaunos buvo ir nusikeiks, nes tada net laidinių telefonų nebuvo. Laiškais rašinėtis teko…

Trečias būdas priimtiniausias daugumai – paklausti jos draugų ar draugių. Vėlgi reikia sugalvoti kažkokią labai įtikinamą priežastį, kodėl gi tau reikia jos numerio, nes ne visi noriai dalina tokių mergaičių numerius. Ypač jei tai jos geri draugai.

Ketvirtas būdas yra pats geriausias – nueini į parduotuvę, nusiperki Tornado alučio ir Orbit. Už kampo nuėjęs užsiverti alutį ir po pusantro litro pasijunti daug geriau. Gal ne tiek geriau, keik drąsiau. Svarbu nepamiršti pirktų Orbit. Panaudojam ir einam tiesiai prie to akims labai vertingo žmogaus ir stengdamiesi neraugėti užmezgam kokį nors pokalbį. O tada paprašom jos to numerio. Ir čia prasideda loterija…

Esu kalbėjęs su panom apie tas situacijas ir visai nesistebiu, kad jos neitin smagiai reaguoja į skambučius iš tų asmenų, kurie jos numerį gavo kažkokiu kitu būdu nei jos pačios paklausę. Nors va manęs nenuteiktų prastai kokios nors mielą balsą turinčios panelės skambutis, nors ir nebūčiau jai davęs savo numerio. Vat. Ir reiktų pridurti “ot tos moterys”.

Dažnokai berniokai nepaklausia numerio, nes bijo būti sulaukti neigiamo atsakymo. O kas jeigu vietoj “duok man savo telefono numerį”, pasakytum “klausyk, buvo labai įdomu su tavim pakalbėti, štai tau mano numeris, paskambink”. Aišku, gal ir nėra protingiausias variantas, bet tai leistų abejojančiai panai pagalvoti, nes jei pana abejoja, savaime suprantama, greičiausiai sulaukti neigiamo atsakymo ir pasivaikščioti teiks eiti vienam.

Aš pats visada prašau numerio tiesiai iš jo savininko ir tik tada, kai esu tikras, jog atsakymas bus teigiamas. Jau geriau ilgiau pabendrauti, nei per greitai pajudėjus, gauti šlapiu skuduru per nosį. Tai galioja bet kokiu tikslu prašant telefono numerio. Tiesa, manau, kad iškarto geriausia pasakyti, kam gi mums reikia to numerio.

Jei gatvėj pristosi prie kokios nors panos ir ji nelabai norės duoti skaičiukų, o po to galų gale surauktu veideliu pasakys tuos kelis skaičius, o tu labai laimingas jai padėkosi ir nupėdinsi savo reikalais, nesidžiauk. Didelė tikimybė, kad tie skaičiai neteisingi. Ne visai teisingus skaičius panos papasakoja ne visai teisingai jų prašantiems berniukams, norėdamos juo kuo greičiau atsikratyti. Ar buvo tavim taip atsikratę?

Nieko naujo nepasakiau, nieko naujo ir nenorėjau pasakyti. Visi jau visą tai kuo puikiausiai žino. Tik tiek, ne visi čia pas mus supranta paprastą dalyką – nepabandysi paklausti jos numerio, taip niekada ir nesužinosi ar ji tau būtų davus. Numerį pradžiai. Ir dar vienas dalykas, kurio nereiktų pamiršti – jei išgirdai “ne”, pasitrauk ir daugiau niekada nebeprašyk.

Būtų įdomu sužinoti kaip kiti berniokai prašo telefono numerio kokios nors dailios panelės. Ar buvot kada nors “atmesti”? O gal ir kokia panelė mielai papasakos kažką susijusio su telefono numerių dalinimu? O tai trepsėčiau ir ausytėm plasnočiau…

Šitas beprasmis įrašas atsirado po to, kai Di papasakojo istorija su vienu vengru ir dar vienu kažkokios egzotiškos šalies atstovu.