Dievas tave myli

Šiandien gi dariausi sau kavą kaip tai darau nuolat. Skirtumas tik tas, kad per išsiblaškymą aš kavą užpyliau ne ką tik užvirusiu vandeniu, o tuo šaltu tiesiai iš krano. Ir tada visai netikėtai prisiminiau Lietuvoje sutiktą gerą žmogų, kuris padovanojo man knygą. Paklausit, o kaip susijęs tas žmogus su mano kava. O aš gi pasakysiu – niekaip. Kartais nesuprantu savo minčių vingių.

Pamenu kaip šiandien, sėdėjau Gedimino prospekte ant suoliuko visai šalia McDonald’s. Tada dar būtent jame ir dirbau. Seni laikai jau, jaunystėj tai buvo. Buvau gerokai pavargęs po darbo dienos ir laukiau, jau bebaigiančio savo pamainą, draugo. Kadangi buvo vasara, tai nuobodžiauti neteko, mat galėjau apžiūrinėti mėgstamiausias Vilniaus senamiesčio vietas – ne kažin kiek pridengtus panų užpakalius.

Kur buvęs kur nebuvęs prie manęs prisėdo vaikinukas, lyg ir panašaus pomėgio genamas, lyg šiaip kažko norėdamas. Pasėdėjęs porą minučių, padavė jis man knygą. Sako, “turėk, čia dovana nuo mūsų”. Iškart pagalvojau, kad čia kažkas ne taip, nes gi mūsų tautiečiai nieko neduoda dykai visiškai nepažįstamam žmogui. Pažiūrėjau į tą jaunuolį, tada į knygą. O ten gi užrašyta “Dievas tave myli”. Dabar tikriausiai jau ir sakyti nereikia, kad iškart po to sekė klausimas, “o gal gal gali bent kažkiek paaukoti už knygą?”, o aš jam tik šast peilį prie smakro ir klausiu, “o gal nori, kad tave paaukočiau?” Aišku, jis nenorėjo, o kadangi nedaviau pinigų, tai ir knygą atėmė. Sako, “šitos nemokamos dovanos tik tiems, kurie nori paaukoti Dievui”.

Tačiau net ir atėmęs knygą jis nuo manęs nesitraukė. Pagalvojau, kad neturėjo jis daug draugų, jautėsi vienišas, tai nevijau tolyn. O ir tai kažin ar būtų lėkęs. Po ilgokos pauzės jis manęs vėl klausia, “ar tiki į Dievą?” Dar jaunystės laikais pasiruošiau šitokiems vat klausimams, perskaitęs kažkokią knygą “Biblijos linksmybės”. Sakau aš jam į akis bežiūrėdamas, “o tu ar tiki į purpurinius drakonus?” Ale kokios, pasirodo, gali žmogaus akys didžiulės pasidaryti… Pabėgo jis tada, bedieviu išvadino. O aš paskui jį belėkdamas mojavau kirviu ir rėkiau, kad Dievas tiek pat realus kiek purpuriniai drakonai, bet anas nesiklausė manęs. Nieko, gal kada vėl sutiksiu, gal jau nebėgs nuo tokio pat logiško klausimo. Bet vis tiek, matyt, geras žmogus buvo – norėjo man knygą padovanoti.

Kad nebūtų nereikalingų klausimų ir koks nors svetimesnis ir gnomo nežinantis skaitytojas neprisigalvotų ko nereikia, pasakysiu kelis paprastus faktus, kurie leis kai ką aiškiau suprasti. Aš nesu iš tų, kurie neigia Dievo egzistavimą, gal tik šiek tiek kitaip jį suprantu nei tie, kurie yra pamaldūs. Pats tas tradicinis Dievas, kuriam dauguma lenkiasi, man yra lygiai toks pat realus kaip ir tie aukščiau paminėti purpuriniai drakonai. Vėlgi, nesu ir iš tų, kurie smerkia ar bent jau neigiamai žiūri į tuos, kurie nuolat lankosi bažnyčiose, kas vakarą meldžiasi ar kaip nors kitaip rodo savo nuolankumą tam, “kuris sėdi danguje”. Tačiau visada buvau ir būsiu prieš tokius žmones (ir labai garsiai tai visur bei visada sakysiu), kurie man bando įpiršti tą tikėjimą, kurio, jų manymu man taip trūksta ar taip reikia, kad kitu atveju mano gyvenimas yra apgailėtinas.

Mano geriausias draugas yra tikintis, vaikšto į bažnyčią ir panašiai, tačiau niekada man nebandė įpiršti tos minties, kad esu blogesnis už kitus vien dėl to, kad nemėgstu melstis. Turiu dar vieną draugą, kuris lygiai taip pat elgiasi. Lygai taip pat turėjau ir draugę, gerą tokią, tačiau tai buvo senais gerais laikais, kai dar buvau jaunas ir gražus. Ir ji man kišo savo Dievą. Realiai dėl šitos priežasties iš mano pusės dingo tas noras intensyviai bendrauti. Beliko toks kas kelis mėnesius atsitinkantis netyčinis mažas kontaktas. Ir nemanau, kad tai kada nors pasikeis.

Pasikartosiu. Nesu nusiteikęs nei prieš tikėjimą, nei prieš tikinčiuosius, nei prieš Dievą ar dar ką nors, kas su tuo susiję. Nusiteikęs esu tik prieš tuos, kurie man per prievarta tiesiogiai ar netiesiogiai kiša tai, ką, esant norui, galiu pasiimti, pasiekti pats. Esant mano norui, o ne to kito žmogaus. Juolab, kad, esant norui, aš galiu ne ką prasčiau pasimelsti ir būdamas namie, savo kambary. Jei Dievas yra, jis mane girdės.

The Kingdom of God is inside you and all around you, Not in a mansion of wood and stone. Split a piece of wood and God is there, Lift a stone and you will find God.
The Gospel of St. Thomas