Ar slypi mumyse žudikai?

© Evan Hayden

Einu aš per žmones ir klausiu jų – ar galėtumėte prieš artimą ranką pakelti? Žmonės stabteli ir manęs paklausia – už kiek? Pasiūlau šimtą. Anie išsitraukę skaičiuotuvus kažką paskaičiuoja ir, parodę vidurinį pirštą, nueina. O aš toliau dūlinu per žmones.

Nenori žmonės skelti antausį už menką atlygį nors kiti už dyką gerklę iešmu perduria. Galvoju, reiktų gal tūkstantį pasiūlyti, bet ir už tiek niekas nesutinka.

Nueinu bažnyčion per pačias mišias ir pasišaunu pats pamokslą pasakyt. Nuverčiu kunigą nuo pakylos, o tada pasitaisęs apykakle pabandau pasistiebti, kad visus matyčiau ir kad visi mane matytų. Garsiai garsiai visų vyrų klausiu, už kiek bemėžiant mėšlą pritaikytumėte paslapčia ir perdurtumėte draugą savo? Kyla kažkoks didelis murmesys, bet aš nepasiduodu. Pasisuku į moteris ir vėl klausiu, už kiek eidamos su kaimynę vandens tą pastumtumėte sraunion upėn?

Didžiulis triukšmas kyla. Visi rėkia aplink, neberėkiu daugiau. Neperrėkčiau tokios marmalynės. Žmonės man sako, mes ne gyvuliai, žmonių nepjaunam? O aš jiems pasakoju apie žalčių karalienės brolius,  kai tie daigojo patį sesers vyrą, viduržemio jūros mitologijos laikus, kai buvo priimta aukoti žmones visokiems šiaudinių stogų ar purpurinių skarelių dievams. Ir vėl jie man šaukia, kad jau nebe tie laikai, dabar jie gi labiau žmogiški, o anie gi mat buvo nuo beždžionių kilę.

Nebesistiebiu aukštyn. Tyliai nuleidęs galvą išeinu lauk. Liūdesys spaudžia man širdį, kai imu suprasti, kad bergždžia aniems pasakoti, kad jiems trukdo draugui pakaušį perskelt ne labiau žmogiškas mąstymas, o įstatymai. Jei ne įstatymai, skaldytumėme vieni kitų pakaušius kuo smagiausia.

Bet ne visiems tai lemta suprasti. Taip pagalvojęs nusprendžiu nebevesti žmonių teisingu keliu ir imu galąsti dalgį.