
Lithuanian flag by Lunituke
Pamenu, tėvukas visada per tam tikras šventes iškeldavo vėliavą prie namo kampo įtaisytame gerai parūdijusiame laikiklyje. Jeigu sąžiningai pasakyti, man niekada pernelyg nerūpėjo tos vėliavos prasmė, o vaikystėje man tiesiog patiko žiūrėti kaip ji ten pritaisyta plevėsuodavo vėjyje. Būdavo tikrai gražus vaizdas ir tomis dienomis (jei tos dienos buvo vėjuotos) visada stypsodavau prie lango ant taburetės. Ne atsisėdęs, ne atsistojęs, o atsiklaupęs ant kelių ir alkūnėmis atsirėmęs į palangę.
Dar pamenu ir dainas. Nesistengiau įžvelgti tada aš tose dainose jokios prasmės, kurią jau imu matyti. Man jos tiesiog derėjo su ta lauke plevėsuojančia vėliava. Tais laikais, jei jau ateidavo diena, kada reikėjo iškelti vėliavą, televizoriuje visokie chorai ir šiaip storos tetos iš širdies traukdavo dainas apie tai, kaip gera gyventi Lietuvoje. Pameni tuos laikus?
Geltona spalva – tai saulė,
Žalia – tai laukų spalva,
Raudona spalva – tai kraujas,
Kartu jos – tai Lietuva.
Ar pameni šitą dainą? Ji dažnai skambėdavo televizoriaus ekrane. Pas mane tėvai niekada nebuvo dainingi, tačiau tikiu, kad kitose šeimose ir patys dainuodavo kartu su tomis tetomis iš eterio. O ar pastebėjai, kad dabar tomis pačiomis dienomis jau nebepasirodo ekrane nei chorai, nei storos tetos. Tomis dienomis netgi vėliavų kasmet vis mažiau matosi pakabintų ir plevėsuojančių Lietuvos kaimuose, miesteliuose ir tankiai apgyvendintuose miestuose. Ir čia nemanau, kad kalta krizė. Negalima, manau, teigti, kad kažkas neiškelia vėliavos vien tik dėl to, kad neišgali jos nusipirkti. Dauguma jas turi. Kaimuose kai kurie pliktelėję diedukai su nuvargusiomis močiutėmis netgi ne po vieną vėliavą turi nusipirkę iš tų laikų, kai dar mylėjo tą žemės gabalą ir išdidžiai jį vadino Tėvyne, kūrė eilėraščius, dainas, džiaugėsi ir brangino kiekvieną beržą prie kūdros.
Tačiau viskas smarkiai keičiasi. Visi puikiai žinom, kad auga karta, kuri nebeišsaugojo tokios meilės savo širdyse. Taip sakydamas galiu rodyti pirštu į save – jau ne kartą minėjau, kad niekada nebuvau patriotas. Taigi, viskas keičiasi. Keičiasi žmonės, o su kiekviena karta vis naujos vertybės pakyla, senosios leidžiasi. Nebekeliamos vėliavos, o tas graudžias dainas apie mūsų šalį dar laiko savy bene tik mūsų senoliai.
Su visais tais pasikeitimais, kurie tampa lyg ir mūsų dienų norma, reiktų pakeisti ir vėliavos spalvų reikšmes. Kalbu būtent apie tą dainą, kurią citavau viršuj. Ji yra atgyvenusi lygiai taip pat kaip ir talonai už maistą, nemokamas vanduo ar Helovynu verčiama Visų Šventųjų diena.
“Geltona spalva – tai saulė”, dainuodavo senoliai. Dabar gi geltona spalva labiau primena auksą, pinigėlius ar apleistuose pastatuose chuliganų vagiamą varį. Kitu atveju galima dar įsivaizduoti už Europos Sąjungos pinigus ūkininkų laukuose pasėtą bei sužydėjusį rapsą. Tas gi irgi bus Europon išvežtas ir į aliejų paverstas. Tas gi irgi geltonas. O ta senąja saule lietuviai jau nebesidžiaugia, o mums tik pinigai, Europos indėlis į mūsų gerovę terūpi. Tai ir nereikia, galvoju, nesąmonių dainuoti, reikia senas dainas dabartinei Lietuvai pritaikyti. O gal gi nuolat pakeisti. Kaip tą Lietuvos logotipą keičia.
“Žalia – tai laukų spalva”, atsiliepia storos balsingos tetulės į mūsų senolių viltingą balsą. Dabar jau mūsų laukai nebe žali. Juoduoja nedirbami arimai, pilkuoja žemė mūsų akyse. Na, arba geltonuoja nuo rapsų ar kitų už svetimus pinigus žemėn numestų pasėlių. Dabar žalia spalva – tai doleriai ir policija. Visokiuose užsieniuose berniukai dirba po tris pamainas, kad uždirbtų kuo daugiau žalių dolerių, nusipirktų Tėvynėje greitą ir gražią mašiną, o likusius žalius atiduotų Lietuvos pakelėse stovintiems žaliems.
“Raudona spalva – tai kraujas”, antrinam mes ir senoliams, ir storoms tetulėms ir ekrano. Tai bene vienintelė vėliavos spalvos reikšmė, kuri aktuali ir dabar. Kaip anksčiau mūsų visų protėviai spragilais kūlė kryžiuočius dar po to ir koja paspirdami, taip ir dabar mūsų jaunas lietuvis, šakes pasiėmęs ar kokį lenciūgą nuo šuns būdos nutraukęs, eina svieto lyginti – į kaimo šokius iš kito kaimo atvažiavusį jauną lietuvį į jo vietą pastatyti. Nepasikeitė šitas reikalas nuo senų senovės – visi gynė ir gina savo žemes. Vieni dėl garbės, kiti dėl pinigų, treti gi iš kokio tai dyko buvimo. Dėl to šita eilutė dainoje niekada nesikeis.
Norėtųsi, kad ir mano vaikai kada nors rymotų prie lango ir gėrėtųsi plevėsuojančia vėliava. Ir kad radijuje, televizoriuje ar nešiojamame grotuve skambėtų daina, primenanti mums šalį, iš kurios esam kilę, kurios kalba kalbam ar kurią jau užmiršom.
Geltona spalva – tai pinigai ir auksas,
Žalia – valdžios, policijos spalva,
Raudona spalva – tautiečių kraujas,
O visos jos kartu – dabartinė Lietuva.
Visai teisingai spalvas prilyginai. Pritariu tavo mintims
Kad drėbta, tai drėbta iš peties. Išties visiška teisybė. Bėga laikas, keičiasi vertybės ir dabartiniam jaunimui jau mažai reiškia tų dainų potekstė. Mokyklose visi tie minėjimai vyksta iš reikalo ir mokiniai laukia nesulaukia, kada galės čiuožti namo. Taip pat ir vėliavos. Jų ne mažėja. Priešingai, prekybininkai, atiduodami duoklę krepšinio religijai, jau seniai pardavinėja vėliavėles, pritvirtinamas prie automobilio stiklų. Ir šiemet pirmą kartą pamačiau, kad būtent šia tautine simbolika vairuotojai prisikabina ne tik krepšinio čempionatų metu, bet ir per valstybines šventes. Nežinau kaip tu, bet aš pasidžiaugsiu, kad jei ant namų plevėsuojančių vėliavų mažėja, bet tomis dienomis pasipuoš automobiliai. Ir kasmet jų daugės. Senoliai kabino prie namų, dabar prie automobilių, o vėliau, kas žino…
O ar tavo vaikai rymos? Viskas priklausys nuo tavęs, kaip tu sugebėsi įskiepyti jiems jausmus ir tradicijas:)
Ne, Sabrina, maniškiai nerymos, o jei ir rymos, tai kažin ar prie lietuviškos trispalvės
užskaitau :]
Pingback: KVNP #17 | 8 savaitė | Karolis Vyčius
Mano tėvukui per gimtadienį padovanojo Lietuvos vėliavą (keistoka dovana, tiesa?)
Tai vat jis ilgai spjaudėsi. Tik ne ant vėliavos…
Editute galeciau papasakoti tau apie Lietuva placiau